(Tęsinys. Pradžia 2022 m. Nr. 12)

Mums su Marku pradingus oro uosto koridoriaus vingyje, Fabijus pamėgino išsiaiškinti, kas jo laukia. Migracijos pareigūnas anapus infostalo gana maloniai pakomentavo tvarką: jeigu kas nors iš Lietuvos oro linijų ateis pasiteirauti, ar nėra deportuojamų lietuvių, jie visi bus perduoti ir išskraidinti atgal. Kada ateis, ar ateis, jis nežino. Skrydžiai į Vilnių tikrai ne kasdien. O jei niekas neklaus? Tuomet palaikys juos čia, kol Amsterdamo valdžia skirs viešųjų darbų, kad užsidirbtų bilietui, ir išsiųs namo.
Nesinorėjo tikėti tokia perspektyva. Fabijus nusprendė pinigų prasimanyti pats, nelaukdamas, kol bus kažkur priverstinai įdarbintas. Išsitraukė iš kuprinės bloknotą, juodą markerį ir įsitaisė ant suolo rūkomajame, kur daugiau personažų šaržams. Ten jau sėdėjo kaštoninė rusė iš Piterio ir traukė dūmą.

– Ką čia darai? – nustebo pamačiusi, kad Febas ją piešia.
– Paišau portretus. Jei gerai pavyks, gal pirksi? Dešimt baksų.
– Tu durnas?
– Kodėl? Per brangu? Man reikia pinigų. Bi­lietui.
– Policija tave supakuos greičiau, nei spėsi paslėpt savo sumautą sąsiuvinį.
– Už ką?
– Už nelegalų verslą.
Fabijui neliko nieko kita, kaip įsikišti blok­notą atgal.

– Aš Marina, – prisistatė atlyžusi mergina.
– Fabijus.
– Italas?
– Ne, lietuvis. Už ką tave sulaikė? Taip pat be atgalinio bilieto?
– Turiu. Ir vizą. Viską turiu, vis tiek neįsileidžia.
– Kodėl?
– Paini istorija.

Marina prieš penkerius metus buvo atskridusi į Amsterdamą su savo draugu. Grįžtant jis nieko nesakęs įsimetė į lagaminą šiek tiek žolės, gal dar kokio kokso. Šipolio muitinėje olandai juos iškratė, draugelį supakavo, o ji atsipirko gana lengvai – tik spaudu „Deported“ pase. Draudimo atvykti į Nyderlandus laikas – penkeri metai – jau iškapsėjo. Ir štai Marina čia. O tie įmitę buržujai vėl jai, nė kojos neįkėlusiai į Olandiją, įkirto į pasą štampą. Už nieką. Ryt pirmu „Aerofloto“ skrydžiu keliauja atgal. Tuoj parūkys ir eis į viešbutį, kur užsisakė kambarį nakčiai. Gal Fabijus nori pas ją pasidėti savo kuprinę?

Pasiūlymas atrodė protingas – taip ir padarė. Be daiktų šlaistytis po oro uostą daug lengviau. Tik Febas nenorėjo nutolti nuo Migracijos tarnybos, todėl trynėsi, slampinėjo aplink, kas pusvalandį pasiklausdamas budinčiųjų, ar jam niekas neskambino. Po trečio pasiteiravimo pareigūnai susižvalgė ir pamojo ranka: You’re comin’ with us! Nusivedė jį tarnybiniu koridoriumi ir pasukę už kampo praleido į priekį – prašom. Vos tik Febas įėjo, už nugaros užsitrenkė metalinės durys. Be rankenos. Jis apsidairė – siaura belangė patalpa priminė karcerį. Medinis suolas ir nieko daugiau. Ant sienų – buvusių areštantų autografai: Здесь был Саша 1989; I FUCK Amsterdam… Fabijus ėmė belsti kumščiu į duris:
– Išleiskit! Nieko nepadariau! Mano daiktai, cigaretės liko viešbuty pas rusę merginą. Ji ryt išskrenda namo.
– Russian girl, ha-ha-ha! – žvengė raumeningi pareigūnai.
Jie ėmė džiazuoti: lyg tamtamą daužė iš anos pusės, atkartodami Febo smūgius. Po kelių ritmingų taktų kameros durys prasivėrė, olandas mostelėjo kumščiu Fabijui į galvą, šis skaudžiai trenkėsi nugara į suolą, o durų metalas – į staktą. Zvimbianti tyla.

Nežinia, kiek laiko prasėdėjęs vienutėje Fabijus išgirdo, kaip už durų su vienu iš tų smarkuolių kalbasi moteris. Atpažinęs savo pavardę ir vėl šoko belsti: „Aš čia! Atidarykit!“ Netrukus durys iš tiesų atsivėrė.
– Jums skambina, eikite su manim, – pakvietė pareigūnė.
Telefonas gulėjo ant ilgo, plataus Migracijos tarnybos stalo, kurį Febas gavo apeiti iš kitos pusės, nes šiapus tarnautojai gėrė kavą. Išgirdę jį kalbant, užsitraukė užuolaidą, kad vieni kitiems netrukdytų. Per pirmąją pokalbio minutę įvertinęs situaciją nusprendė – geresnės progos nebus. Pasakęs „Iki!“ tyliai padėjo ragelį ir ištirpo keleivių sraute.

Susiradęs Mariną viešbučio kambaryje, papasakojo, ko prisidirbęs, ir norėjo pasiimt savo daiktus. Rusė pasiūlė likti pas ją per naktį.
– Su tavim? Šitoj lovoj? Tikrai nemiegosiu.
– Nemiegok, jei nenori. Yra fotelis, – šyptelėjo mergina.
Iš tiesų jam nebuvo kur dėtis. Marina bandė nuraminti susinervinusį Febą: iš ryto pasikeis pareigūnų pamaina, ir niekas jo nė neprisimins. Šis nedrįso iškišt iš kambario nosies net parūkyti, traukė cigaretes vieną po kitos čia pat, prie praviro lango.
Ryte ji išėjo žvalgybon. Taip, išties jau kiti tarnautojai dalino sulaikytiesiems maisto talonus. Mėsainis su kava arba kokakola oro uosto užkandinėje. Fabijus išlindo iš slėptuvės, bet valgyti atsisakė.
– Kodėl? – nustebo rusė.
– Nes grįžus už viską teks susimokėti. Už tą nelemtą kolą – taip pat.
– Na ir kvailas! – nusijuokė Marina. – Šipolis pateiks mūsų avialinijoms bendrą sąskaitą už visus pamaitintus nelegalus. Kodėl, manai, tokie brangūs lėktuvo bilietai? Nes all-inclusive.

Visgi jis neįstengė atsisakyti kavos puodelio. Palinkėjęs Marinai į Amsterdamą daugiau nebegrįžti, po skystų pusryčių įsitaisė fojė priešais patik–ros vartus. Iš ten kaip ant delno matėsi visa atvykimo erdvė. Sėdėjo, mąstė, snaudė. Prisiminė, kad turi mūsų abiejų nuotrauką, užkištą kažkur piniginėje, išsitraukęs tyrinėjo kiekvieną jos centimetrą, svarstydamas, kur dabar aš. Ir aš pasirodžiau – it šventas apsireiškimas – mosuodama bilietais.

***

Febui baigus pasakoti, nuslinkom virtuvėn parūkyti. Gatvės žibintų šviesomis praskiestoje lofto tamsoje jo siluetas atrodė plokščias ir trapus, kone perregimas, lyg karpinys iš apdegusio pergamento.
– Žinai, Jore, – apsikabino Fabijus, priglausdamas savo padrėkusį skruostą man prie peties, – nesuprantu, ko čia atskridom. Mes jiems esam niekas. Šūdo gabalas. Tokie patys rusai. Ir man nusišikt ant jų kultūros ir architektūros, dėjau ant visų rembrantų ir van gogų, jeigu tiems klumpakojams jie neįkvėpė nei supratimo, nei atjautos.
Susilaikiau nepradėjusi žarstytis išmintimi: „ne toks velnias juodas…“, „nevyk Dievo į medį…“ ir panašiai. Nė nemėginau bičiulio guosti ar jam prieštarauti. Žinojau, rytoj viskas atrodys kitaip.

O rytas mums paruošė dar staigmenų. Pagaliau pasirodžiusi AMSU paskaitoj sulaukiau ne tik lavinos priekaištų dėl praleistos pirmosios studijų dienos, bet ir klausimų: kodėl nenakvojau ten, kur man išnuomota? Buto šeimininkė skambino sunerimusi… Negi imsiu teisintis, kad manęs nežavi naktys biurgerių muziejuje, į kurį niekam kitam neleidžiama užeiti? Pasakiau mieste turinti draugų ir nusprendusi apsistoti pas juos. Na, o svarbiausias klausimas liko barnio kulminacijai: kur tie kiti du lietuviai, užsiregistravę į sceninio meistriškumo kursą? Ar juos taip pat oro uoste sulaikė Migracijos tarnyba?

Tiesą sakant, nutuokiau ne ką daugiau nei gerokai įpykusi kuratorė Zojė. Ji nežinojo, kad Jaunius ir Elegijus neskrido – į Nyderlandus iškeliavo tranzu, nes olandai nedengė jų transporto išlaidų. Reikiamą skrydžiui sumą patys sutaupytų, jei negerdami ir nevalgydami dirbtų teatre už tą menką 6 dolerių algą 80 mėnesių. Šešerius su puse metų – lėktuvo bilietui į vieną pusę ir dar tiek pat – atgal. Šito olandei nė nesakiau – juk neįmanoma suvokti.

Per pirmąją paskaitą apie kultūros institucijų ir valstybės finansinius santykius neįstengiau susikaupti. Mane apėmė nerimas: po galais, kur dingo bičiuliai, iškeliavę diena anksčiau negu mes? Per pietų pertrauką paprašiau Zojės, kad leistų paskambinti į teat­rą. Ji echidniškai nusivaipė:
– Galit nevargti, jau skambinau. Ten nėra su kuo kalbėtis.
– Kur nėra?
– Jūsų teatre. – Skruostus užliejęs paniekos raudonis pagyvino jos blankų makiažą. – Paprašiau vadovo ar kito atsakingo asmens, o man suburbuliavo kažką – niet, nietu – ir padėjo ragelį. Mes neprivalome dėl jūsų, lietuvių, samdyti vertėjo.
– Jei leisite, tuoj išsiaiškinsiu.
– Prašom. Gal jums pavyks, – išdidžiai nelaiminga palydėjo prie telefono.
Atsiliepė referentė Rasa.
– Direktoriaus dabar nėra, nusivedė kažkokius šulus į teatro kavinę, – papylė greitakalbe, – bet geriau nenorėk, kad atsirastų. Jorūne, tu nė neįsivaizduoji, kas buvo! Ploviau puodelius, kai dirikas pakėlė ragelį, kažką sumurmėjo ir numetė. Paklausiau, kas skambino, o jis visas įsiutęs: „Kas, kas, Puškinas!“ Kaukė kaip dūmų detektorius, jog tave atleis, kai tik grįši, ir Jaunių su Elegijum, ir mane…
– Tave už ką?
– Tu gi žinai – už bet ką. Kad amžinai puodus plaunu, kai manęs reikia…
– Rasa, gal girdėjai ką nors, kur tiedu prapuolė? Amsterdamo jie vis dar nepasiekė.
– Kaip nepasiekė? Taigi bosas ką tik staugė: „Kam užsieniai ir ekskursijos, o kam be atostogų visą mėšlą ant savo pečių tempti!..“
– Susikaupk, prašau. Sakau, ne-at-va-žia-vo, – praskiemenavau, kad suprastų.
– Tikrai?..
Liepiau Rasai užsirašyti universiteto administracijos numerį ir perduoti, jog lauksiu direktoriaus skambučio, kai tik jis sugrįš, dar kurį laiką pabūsiu netoli telefono. Žinoma, jeigu vadovui nors kiek rūpi, kas galėjo nutikti kylančioms jo teatro žvaigždutėms.
Direktorius atskambino kitą dieną. Aš ir vėl sunervinau Zoję, nes administratorė atėjo manęs kviesti prie telefono tiesiai į pa­skaitą.
– Na, atsirado prapuoleniai? Viskas gerai? – iš ragelio trykšte tryško viltis ir optimizmas.
– Ne, deja. Nežinau, ką galvoti, – nuleidau jį ant žemės.
Teko iškloti visą planą – kaip vaikinai ketino keliauti ir kodėl taip, nes ligtol nei jis norėjo, nei jam reikėjo žinoti.
– Tai kur dabar man jų ieškot? Lenkijoj, Vokietijoj, Belgijoj, pasieny, patvory, kur? Ir tai suaugę žmonės?! – ėmė užsivedinėti springdamas lyg senas motoroleris.
– Ne Belgijoj, Olandijoj… Klausykit, nusiraminkim, palaukim dar vieną dieną. Jei ryt neatsiras, turbūt teks skelbti paiešką.
– Kaip?.. Pranešti policijai? Tai gražiai nuskambėsim! Kokio velnio reikėjo… – per pusę sakinio pabaigė pokalbį.

Vakare prie universiteto manęs laukė vos bepavelkąs kojas Fabijus. Kol buvau paskaitose, jis suko ir suko ratus kanalų krantinėmis aplink De Walleną – garsųjį Raudonųjų žibintų kvartalą: Jordaanas, Grachtengordelis, Jodenbuurtas… Jei niekur neužsisėdi, per dieną gali apeiti kone visą nepaprastai žavų Amsterdamo centrą. Pailsėti gal ir norėjosi, bet nepavykdavo nors kiek ilgėliau: vos patogiai įsitaisius parke ant suolo ir įsipylus termosinės kavos, kaipmat prisistatydavo koks apsmurgęs kanapių ar magiškų grybų stumdytojas. Šios padermės prekiautojai pasirodė besą tikri poliglotai: bandydavo prakalbinti potencialų klientą bent šešiomis kalbomis. Jei nusižiūrėtasis nemokėdavo olandiškai, tuomet jį šnekindavo angliškai, vokiškai, ispaniškai, prancūziškai arba rusiškai – svarbu išpešti iš aukos pirmą žodį, pretekstą pokalbiui:
– Iš kur esi? Lenkija, Rusija? Ne? Turiu fantastiškos žolės. Nori pabandyt?
Jei nekalbus pirkėjas stodavosi ir nešdavo muilą tolyn, žolininkas sliūkindavo iš paskos, prilipęs kaip šlapias lapas prie užpakalio.
– Už dyką nenori? Kodėl? Pirmas dūmas nekainuos. Nepatiks, nemokėsi…