Įprastos žurnalo praktikos – publikuoti pokalbius su viršelio herojais – šįsyk pratęsti nepavyks dėl svarbios, labai žmogiškos bei suprantamos priežasties: 2022-ųjų pavasarį lietuvių kilmės poetė ir dailininkė Aldona Gustas savo 90-mečio jubiliejų šventė Berlyno Kroicbergo senelių slaugos namuose. Šiemet, deja, negalėjome jos aplankyti, nes ten įleidžiami tik artimiausi giminės ar globėjai, tad tenka remtis kūrėjos bičiulių ir ją pažinojusių menininkų, galerininkų atsiliepimais bei pasakojimais.

Gimusi Mažojoje Lietuvoje, Karceviškių kaime, pradžios mokyklą lankiusi Šilutėje, vėliau su tėvais persikėlusi į Vilnių, Antrojo pasaulinio karo metais, būdama devynerių, Aldona Gustas kartu su šeima emigravo į Vakarus ir nuo tada gyvena Berlyne. Apie iškilios menininkės vaikystės dienas, nelengvą kelią per frontą, kaip ir apie jos poetinę bei vizualinę kūrybą ne kartą rašyta mūsų kultūrinėje spaudoje, būta ir gražios publikacijos „Nemune“, todėl šįkart pamėginkime atskleisti sąlygas bei priežastis, kaip A. Gustas, kalbanti ir kurianti vokiškai, tačiau save laikanti lietuve, subūrė garsiąją menininkų grupę „Berliner Malerpoeten“ („Berlyno piešiantys poetai“), kaip skleidėsi jos daugiabriaunis talentas.

BERLYNO PIEŠIANTYS POETAI

„Berliner Malerpoeten“ – tai keturiolikos Berlyno menininkų grupė, vienijusi asmenybes, apdovanotas dvigubais gebėjimais – piešiančius rašytojus arba rašančius dailininkus. Tarptautiniu mastu unikalų sambūrį 1972 m. įkūrė, jam vadovavo, bendras parodas rengė, antologijas bei katalogus leido, žodžiu, visus reikalus kuravo vienintelė moteris tarp trylikos vyrų – Aldona Gustas. Draugijai priklausė tokie garsūs vokiečių menininkai kaip Nobelio premijos laureatas Günteris Grassas, Friedrichas Schröderis-Sonnensternas, Kurtas Mühlenhauptas, Günteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis, Arturas Märchenas, Rogeris Loewigas, Oskaras Pastioras, Wolfdietrichas Schnurre’ė, Hansas-Joachimas Zeidleris, Joachimas Uhlmannas, Christophas Meckelis. Šią vasarą mirė tryliktasis kolega – Karlas Oppermannas, tad Aldona liko vienintele gyva šios grupės atstove.

Nors ji sėkmingai išgarsino Berlyno dailininkus-poetus užsienyje, padedama Goethe’ės instituto surengė parodas Vakarų Europoje (Briuselyje, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo) ir Pietų Amerikoje (Karakase, Medeljine, Buenos Airėse), vokiečių reakcija į grupės veiklą buvo itin santūri. Vakarų Berlyno meno institucijoms bei griežtai disciplinuotoms akademijoms dailės ir literatūros derinys atrodė įžūlus. „Malerpoeten“ kaltinti diletantizmu, jų kūriniai neatitiko vyravusios amerikietiškos meno sampratos. Nei A. Gustas, nei kitų dailininkų-poetų tai nesustabdė. Jau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos Berlyno piešiantys rašytojai, tokie kaip Fuchsas, Schnellis, Grassas, Mühlenhauptas ir Schröderis-Sonnensternas, garsiosios „zinke“ galerijos steigėjai, jungė literatūrą su vizualiuoju menu, lyg tai būtų buvęs savaime suprantamas dalykas, nuosekliai pabrėždami savo kūrybinį individualumą bei nepriklausomybę, peržengusią pagrindinės srovės ribas. „Nepaisydami grubaus socialistinio realizmo diktato, taip pat „niveliuojančių tarptautinio unifikuoto individualizmo tendencijų“ (Eberhardas Rotersas, buvęs „Berlinische Galerie“ direktorius), jie norėjo parodyti tokį meną, „kurio patirtis vedė į fantastišką, realistinį, ironišką, svajingą išgyventos ramybės pasaulį, toli nuo išorinės polemikos… (Robertas Wolfgangas Schnellis).“ „Ieškojome vaizdingo ir spalvingo pasakojimo, eksponuojamiems paveikslams taip pat suteikdavusio ypatingą antimadingumo natą“, – mintį pratęsė menininkas.

Berlyno miestas buvo šių dailininkų-poetų kūrybą vienijanti medžiaga. Anot A. Gustas, sambūrio atsiradimą, jo raišką lėmė „Vakarų Berlyno izoliuotumas“ ir demokratinė įvairovės bei tolerancijos kultūra.

Vokiečių poetas Karlas Krolowas, pristatydamas „Berliner Malerpoeten“ jubiliejinę kūrybos rinktinę, taip pat pabrėžė Berlyno kaip šiuos autorius vienijančio esminio elemento vaidmenį: „Jie ne tik gyvena dideliame Berlyno mieste, bet ir pažįsta vieni kitus, mato užeigose, studijose ar baruose prie staliukų. Jų darbas susijęs su miesto gyvenimu. Jų užrašai – vaizdiniai ar žodiniai – tai Berlyno užrašai. Visa čia egzistuoja taip, o ne kitaip: žmonės kaip medžiai, svajonės kaip drąsa, polėkis kaip drėgmė, kylanti iš orų ir alkoholio, gatvės, skersgatviai bei iš vaizduotės vedantys takai, tiesmukas konkretumas, tvirtumas ir žavus įžūlumas to, kas tikra, skandalinga, pašėlę, agresyvu, kas apkabina ir priešinasi, yra triukšminga ir trivialu, kitaip tariant, tai – jautrumas gyvenimui.“

Paskutiniame interviu vienas iš Berlyno piešiančių poetų K. Oppermannas taip įvertino šios grupės veiklą bei A. Gustas indėlį joje: „Tai buvo stulbinanti „Malerpoeten“ sėkmė, labai suerzinusi meno spaudą – „Tagesspiegel“. Tuo metu šis meno kritikos leidinys, turėjęs kitokį požiūrį į meną, apibūdino „Malerpoeten“ kaip sambūrį, atsiradusį dėl bendrų interesų. Klausiu savęs, kodėl gi tuomet vedami bendrų tikslų nesusivienija kiti kolegos? Mūsų grupę tada Vakarų Berlyno kultūros politikai pripažino kaip kultūrinį prekės ženklą. Šis miestas sėkmingai pardavė mūsų meną – pavyzdžiui, Goethe’ės institutas nenutrūkstamai rengė parodas visame pasaulyje, o tai reiškia, kad pavieniai menininkai vykdavo į jų atidarymus, kurių metu skaitydavo savo poeziją. Aš lankiausi Venesueloje, skaičiau Karakase, Neapolyje, Genujoje ir kitur. Taigi! Tai buvo gražus paskatinimas. <…> Nors turiu pasakyti, kad mūsų grupė in corpore niekada taip ir nesusitiko, tačiau ją jungė ir jos siela buvo Aldona Gustas. Ji buvo kažkas ypatingo – Schick. <…> Susitikimuose, kur žmonės ginčijasi, kartais kyla aštrių nesutarimų ir reaguojama net kumščiais, bet mums tai buvo nė motais, mums puikiai eidavosi, nes viską be atokvėpio tvarkė Aldona. Moters jėga!“

IŠ POKALBIO SU GALERININKU JOHNU COLTONU

Kaip Aldonai Gustas kilo idėja suburti Berlyno piešiančius rašytojus? Kas juos vienijo? Ar šie menininkai turėjo manifestą?

Manifesto jie neturėjo. Nors „Berliner Malerpoeten“ pradžia laikomi 1972 m., Aldona ir dauguma grupės narių vieni kitus pažinojo daug metų lig tol, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos. Jie buvo jauni ir juos įkvėpė aibė literatūros bei meno judėjimų, kilusių Niujorke ir Paryžiuje. Tada Amerikoje vyko savotiška bitnikų revoliucija: jaunuoliams atrodė, kad jie nereikalingi savo šaliai, amerikiečiai, grįžę iš karo Korėjoje, jautėsi žlugdomi, nes negalėjo rasti savo vietos visuomenėje. Būta ir kitų laisvės paieškos aspektų, pavyzdžiui, apsisprendimo, kas esi, koks tavo kelias ir ką reiškia laisvė.

Visi šie dalykai tuo metu plito ir Vakarų Berlyne. Vokietijoje demokratija buvo labai naujas reiškinys. Kas toji demokratija, apie ką čia kalbama? Nors ankstesnė karta dar prisiminė Veimaro respubliką, Antrojo pasaulinio karo vaikai, paaugliai ir jaunuoliai turėjo iš naujo atrasti savo tapatybę. Jie skaitė įvairią literatūrą, atkeliaudavusią iš Amerikos, Anglijos, Prancūzijos. Vokietijai reikėjo iš naujo atkurti savo vaidmenį pasaulio kultūroje, visose jos srityse. Tai buvo vokiečių demokratinio proceso dalis, ir jie bandė tai suvokti.

Kalbėdamas apie bitnikų svarbą Berlyno dailininkams-rašytojams, turite galvoje konkrečias pavardes?

Taip. Williamas S. Burroughsas, Jackas Kerouacas, Allenas Ginsbergas – jų tikrai daug. Taip pat Bobas Dylanas (jis panašaus amžiaus kaip Aldona). Noriu pasakyti, kad iš JAV atėjo gausybė įtakų, toji karta labai įžvalgiai suvokė, kas dedasi. Berlyne vyko lygiai tokie pat procesai kaip Prancūzijoje, Amerikoje, Anglijoje. Tai buvo labai įdomu, jauni žmonės rengdavo kažką panašaus į šiandien jaunimo mėgiamus flashmob’us. Mūsų bohema visa tai perėmė 6-ojo dešimtmečio pradžioje.

Ar Aldona patyrė kokių nors įtakų?

Tiesiogiai? Taip, tačiau ji viską darė savaip, neimitavo nei Burroughso, nei kurio kito. A. Gustas net ir „Malerpoeten“ grupėje pasižymėjo individualiu santykiu su menu, kūryba. Ji labai dvasinga, nuolat tyrinėjanti. Unikali. Manau, pagrindinė Aldonos stiprybė buvo ta, kad ji turėjo padrąsinimą. To padrąsinimo vardas – Georgas. Aldonos vyras visada ją palaikė, skatino, nes matė jos genialumą ir ją vertino. Šiuos du išeivius iš Baltijos šalių siejo daug bendro – Georgas kilęs iš Latvijos. Juos jungė gimininga dvasia.

Kokie buvo Georgo Holmsteno santykiai su „Berliner Malerpoeten“? Jis taip pat rašė ir piešė, tačiau prie šios grupės neprisijungė. Kodėl?

Manau, Georgas pažinojo visus tuos autorius, matė jų kūrybą, tačiau buvo itin uždaras žmogus, daug santūresnis nei Aldona, įpratęs stebėti, likdamas nuošalyje, ir labiau rūpinosi savo paties darbu. Kaip rašytojas jis puikiai išmanė literatūrą – tai atsispindėjo išpuoselėtoje jų šeimos biblio­tekoje, kurią sudarė filosofijos, istorijos, meno veikalai.

Yra žinoma, kad pasikėsinime į Adolfą Hitlerį dalyvavo ir Aldonos vyras. Kaip šis įvykis paveikė jų gyvenimą?

Norint suprasti sudėtingą Georgo situaciją, reikia prisiminti, kas tuo konkrečiu metu vyko nacionalsocialistinėje Vokietijoje ir galutinį tų istorinių įvykių rezultatą. Kalbu apie operaciją „Valkirija“. Įvairūs šio plano aspektai įtraukė daug žmonių. Sėkmės atveju daugeliui jų buvo numatyti skirtingi vaidmenys. Holmstenas buvo pristatytas Stauffenbergui ir po galimo Hitlerio nuvertimo būtų tapęs Vokietijos naujienų agentūros vadovu, talkinęs kuriant naują Vokietijos koncepciją. Iš tikrųjų Georgui labai pasisekė, kad nebuvo aktyvus sąmokslininkas, kad tuo metu, kai prasidėjo perversmas, jo nebuvo Bendlerbloke ir tos žinios, kurią turėjo gauti, jis negavo. Vėliau, kai vyko susidorojimas, Georgas, kaip ir dauguma Vermachto karininkų, tardytas labai intensyviai, tačiau nerasta jokių įrodymų, kad jis dalyvavo minėtoje operacijoje.

Kaip tai atsiliepė jųdviejų gyvenimui? Iš tiesų po karo, Vokietijai pamažu atsikuriant, daugelis tokių kaip Georgas ir Aldona buvo niekinami, tapo atstumtaisiais, vokiečiai tuo metu jų nemėgo, į tokius žmones žiūrėjo iš aukšto, kaip į tuos, kurie padėjo Sąjungininkams, kitaip tariant, „teršė savo lizdą“. Tai buvo savotiška diskriminacijos forma.

Ar tas pastatas priešais Aldonos ir Georgo namą – teismo rūmai, kuriuose teisė sąmokslininkus?

Taip. Jie gyveno kitoje gatvės pusėje, tiesiai priešais Šionebergo vietos teismą (Amtsgericht Schöneberg). Visi liepos 20-osios sąmokslo dalyviai buvo suimti ir jų bylos nagrinėjamos šiame pastate. Labai sunku suvokti, kaip civilizuoti žmonės neatsilaikė prieš tokį monstrą kaip teisėjas Rolandas Freisleris, prieš jo siaubingą retoriką. Aldona su Georgu stebėjo šį procesą iš savo namų Elscholcštrasės (Elßholzstraße) gatvėje. Netoliese stūksoję teismo rūmai nuolat priminė jiems tą dieną, kai ten galėjo atsidurti ir Georgas. Jis, kaip daugybės knygų apie Berlyno istoriją autorius, jautėsi labai susijęs su tuo konkrečiu laiko momentu. Georgas niekada nenorėjo būti kariškiu, tačiau, kaip ir daugelis tuometinėje Vokietijoje, neturėjo jokios galimybės pareikšti savo nuomonę – privalėjo eiti į kariuomenę. Ten tapo pirmosios pagalbos felčeriu, padėdavo sužeistiems kariams, matė daug žiaurumų, patyrė Berlyno bombardavimą. Visa tai išgyvenęs buvo verčiamas stoti į Vermachtą. Jo žurnalistikos įgūdžiais vėliau pasinaudojo žmonės, žinoję, kad Georgas – rezistentas. Manau, jis buvo pacifistas, tačiau nacistinėje Vokietijoje pacifistams neliko vietos. Taigi Georgas, kaip ir daugelis kitų, turėjo daryti, kaip lieptas, arba palikti šalį, kas taip pat nebuvo paprasta.

Ar Aldona buvo įsitraukusi į feministinę veiklą?

Taip, ji nemažai laiko ir energijos skyrė moterų padėčiai gerinti, ypač meno srityje, todėl tuo metu buvo labai svarbi daugeliui moterų grupių Vakarų Berlyne. Viena iš jų – GEDOK, labai žymi organizacija, už kurios įkūrimą ir pripažinimą teko nemažai pakovoti. GEDOK ir A. Gustas jautė abipusę pagarbą, Aldona šiam susivienijimui daug davė.

Ar nekeista, jog feministinių pažiūrų kūrėja buvo vienintelė moteris Berlyno piešiančių poetų grupėje?

Įdomus klausimas ir paradoksas. Jis apie demokratiją. Aldona kentėjo dėl savo pačios sukurtų taisyklių. „Berlyner Malerpoeten“ buvo jos idėja, o šio sambūrio pagrindas – menininkų nuveikti darbai. Aldona daugybę kartų bandė į grupės veiklą įtraukti daugiau moterų, bet kiti menininkai (sakau menininkai, o norėčiau sakyti vyrai), kurių buvo trylika, balsuodavo, atsižvelgdami į norinčiųjų prisijungti pasiekimus. Ir per šį balsavimą, jei pretendentas (net jeigu atsitiktinai tai būdavo moteris) neatitikdavo kompanijos standartų, jo nepriimdavo. Lyties klausimo niekas nekėlė. Į „Berlyner Malerpoeten“ autoriai pateko dėl savo meninių gebėjimų bei intelekto. Aldona privalėjo tai gerbti, ji negalėjo tiesiog atidaryti durų visiems norintiems, kadangi taip būtų prieštaravusi demokratiniam sambūrio principui. Tiesa, nestigo norinčių prisijungti, nes savo laiku „Berlyner Malerpoeten“ grupė buvo labai sėkminga. Liūdna, kad kartais demokratija tokia sunki.

Ar galite įvertinti Aldonos vietą tarp Vokietijos poetų ir menininkų?

Gana sudėtingas klausimas. Iki Berlyno sienos griuvimo A. Gustas buvo viena žinomiausių autorių Vokietijoje, bet po šio istorinio įvykio šalies tapatybė natūraliai pakito, užsimezgė nauji dialogai, atsirado naujų interesų. Tai, ką Aldona pasiekė „iki sienos“ – nemenkas žygdarbis. Minėtoji kaita būdinga visai kartai – daugelio Vakarų Berlyno menininkų galimybės po sienos griūties ėmė trauktis: jų kūriniai nebebuvo publikuojami laikraščiuose, tapo sunkiau dalyvauti parodose, eksponuoti savo darbus galerijose, krito susidomėjimas, pavyzdžiui, jų knygomis knygų mugėse, šių tarsi mažėjo, jos nebeatrodė tokios stiprios kaip anksčiau. Tikrai sudėtinga atsakyti vienareikšmiškai. Aldonoje tiek daug galima atrasti, tiek daug pažinti. Susidūręs su vienu iš šios kūrėjos darbų, bemat pajunti jos dvasią, energiją. Aldonai lemta būti garsiai ir šlovingai. Tačiau, jei su ja pabendrautumėte, suprastumėte, kad menininkė niekada nesiekė šlovės bei populiarumo. Šiaip ar taip, ją vertino tie, kas pirko jos darbus. Aldona visad buvo itin komunikabili ir produktyvi, padėjo sukurti tiek pozityvių dalykų! Daugybė žmonių, jos padedami, atrado savo kelią ir gali tuo džiaugtis.

Kas buvo A. Gustas dailės mokytojai?

Pirmasis iš jų – labai įtakingas dailininkas Horstas Strempelis, kito garsaus menininko Karlo Hoferio mokinys. Itin įdomus žmogus, deportuotas iš VDR dėl savo darbų – didžiulių freskų – turinio. Strempelis turėjo problemų su Rytų Vokietijos valdžia, todėl jį tiesiog išspyrė. Taip šis menininkas tapo Vakarų Berlyno kultūros dalimi, ir Aldona pradėjo mokytis pas jį Veisenzėje. Toks tad pirmasis A. Gustas kontaktas su dailės mokytoju, taip sakant, gan vėlyvame amžiuje. Manau, būta daug autodidaktikos, ryšių su kitais kūrėjais. Studijos iš esmės sukosi apie technikas, kaip ką nors perteikti popieriuje. Aldona nuolat eksperimentavo, mokėsi pati, nesiekė griežto, formalaus išsilavinimo. Jai nereikėjo lapo, patvirtinančio, jog ji – menininkė. Arba esi, arba nesi, o Aldona tikrai yra.

Kokie A. Gustas įkvėpimo šaltiniai, svarbiausios temos?

Ji eksperimentavo tiek figūratyviai, tiek abstrakčiai. Daugelis Aldonos tapybos darbų yra pirmieji žingsniai į abstrakciją, būdingiausią tokiems autorės sumanymams kaip „Mundfrauen“. Jie atskleidžia geriausius Aldonos bruožus. Menininkės tyrinėjimai, suvokimas, kelionė per figūratyvią tapybą visada buvo tobulėjimas, ėjimas link to, ką ji mėgo daryti – rasti paprasčiausią būdą išreikšti žmogaus vidiniam pasauliui, suvokti jo dvasingumą, santykį su gamta. Aldonai pakako genialumo tai pasiekti. Jos kūryba buvo ir labai išbaigta, ir laisva. Aldonai tapyba atrodė nelanksti, o figūra – statiška, nejudri. Menininkė siekė judesio, sklandumo. Tai buvo procesas. Šiuose darbuose daug gamtiško turinio. To, kas mes esame. A. Gustas viskas yra gamta, visa, kas bendrauja tarpusavyje – medis, akmuo, paukštis…

Jos kambaryje daug gražių angelų skulptūrėlių. Angelo figūra kūrėjai svarbi ne todėl, kad ji būtų kokio nors tikėjimo. Aldona religinga savaip. Tie angelai – paukščio ir žmogaus derinys. Ji, kaip ir jos menas, beribė, nesiekianti jokių griežtų formų. Visa, kas sulaikydavo energiją, Aldonai netiko – juk šioji turi tekėti, srūti. Menininkė to pasiekė savo darbuose. Štai ką iš esmės reikia suprasti jos kūryboje. Tai sẽna kaip pats laikas, patirta nuo tada, kai sugebėjome pažvelgti į plyšį olos sienoje ir susieti jį su bizonu ar tigru. A. Gustas domina bendravimas su pačia žmogaus esybe be tvarkymo, svarstymų, be taško ar kablelio. Pats gyvenimas, srūvantis per ją. Aldona supranta, kas yra demokratija savo esme, suvokia, jog tai kažkas visą laiką augančio, griežtai neapibrėžiamo. Visa, kas griežta – režimas.

Manau, tokia Aldonos nelankstumo bei ankštų egzistencijos ribų samprata atsirado gyvenant už Berlyno sienos. Ji turėjo rasti išeitį, kaip išsivaduoti iš Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karų rigidiškumo, iš siauro aplinkinių mąstymo rigidiškumo, kai jie žudo vieni kitus. Tai ne Aldonai. Ji buvo ir yra Zeitgeist (laiko dvasia). Drąsuolė, be galo dvasingas žmogus. Atsiprašau, kad negaliu viso to išreikšti žodžiais, nes šitai reikia patirti. Reikia gebėti pažvelgti į Aldonos darbus taip, lyg žiūrėtumėte į kažką, kas mus pasiekė per trisdešimt penkis tūkstančius metų iš Lasko olos ir dabar yra priešais ant sienos. Jūs suprantate kažką apie gamtą, apie save be sudėtingų intelektualių išvedžiojimų, nes tai pateikta taip, jog netrukdo sėkmingai tekėti gyvenimui. Jei būsite tam atviri, daug ką patirsite.