AUTOPORTRETAS, RANKOS IR PAGALVĖS STUDIJA (reversas); ŠEŠI PAGALVIŲ ESKIZAI (aversas), 1493. Popierius, rudas rašalas, 27,8 x 20,2. Iš Roberto Lehmano kolekcijos. Publikuojama pagal CC licenciją
Hunter Dukes

Albrechto Dürerio pagalvių studija (1493)

Po maždaug metus trukusios wanderjahr, per kurią Albrechtas Düreris klajojo po Europą, dabar jau visiškai išmokęs savo – dailininko, medžio raižinių meistro – amato, jis, neseniai perkopęs antrą dešimtį, grįžo namo, į Niurnbergą. Būtent šiais metais garsusis menininkas baigė nedidelį ant dvipusio popieriaus lapo tušu ir plunksna atliktą eskizą. Vienoje pusėje randame autoportretą. Čia autorius save vaizduoja bekūnį ir žiūrovui pateikia tik didelę savo ranką, plaštaką, atrodančią taip, lyg laikytų tokį ploną rašiklį, kad jo net nematyti. Kiek žemiau, po pečius siekiančiais plaukais, atsiranda pagalvė, vienu šonu įspausta į iš niekur atsirandantį šešėlį, savo ruožtu susišaukiantį su tamsuma menininko delne. Nors šiandien manoma, kad būtent šis eskizas buvo pasiruošimas drobei „Menininkas laikantis erškėtį“ (1493), kuri, beje, laikoma „vienu ankstyviausių nepriklausomų autoportretų Vakarų tapyboje“, visgi matomi veidas, ranka ir pagalvė sukuria mažai tikėtiną trejybę. Čia, tarp stebinčių dailininko akių, pasiruošusios veikti rankos ir studijai pasirinkto objekto, randama „darna, kurios iš pradžių nesitikėtum“, sako Stijnas Alsteensas. Visi objektai tarsi susilieja, drauge sukurdami savą tvarką. Tačiau ilgėliau analizuojant vaizdą sunku nepastebėti, kad Dürerio pasirinktoje perspektyvoje yra ir kažkas netikėto, keistoko, nes pagalvės „niekas nepalaiko ir ji sunkiai paaiškinamu kampu tarsi kyla aukštyn, žiūrovo link“. Kaip teigia Freyda Spira, Jeilio universiteto galerijos vadovė ir Šiaurės renesanso bei baroko piešinių ir spaudų tyrinėtoja, šis menininko sukurtas erdvinis dviprasmiškumas „atgaivina kompoziciją, kuri labai lengvai galėjo atrodyti kaip trys atskiri eskizai, meninės studijos“.

Eskizo reverso pusėje randame kitą kompoziciją – šešias pagalves, susirangiusias ir susisukusias į, rodos, sunkaus, neramaus miego formas; jos tarsi nepastebimai siūbuoja tarp būdraujančio pasaulio ir sapnų. Tas pats, jau minėtas erdvinis dviprasmiškumas pastebimas ir čia: pirmųjų dviejų susiglaudusių pagalvių štrichai išsilieja už jų ribų, kol galiausiai tampa šešėliais puslapyje, o likusios pagalvės plūduriuoja gylio neturinčiame vakuume. Šioje eskizo pusėje menininko veido nėra, bet, žiūrint pakankamai ilgai, pagalvių klostės, jų raukšlės pradeda priminti iškreiptų veidų kontūrus. „Pradėjus žaisti tokį žaidimą, – rašo Josephas Leo Koerneris, – galima neribotą laiką įsivaizduoti kampus pavirstant nosimis, smakrais ar satyrų ragais, o raukšles – burnomis ir antakiais, kol, galiausiai, kiekvienai pagalvei bus sukurta daugybė hipotetinių kaukių, susiraukusių, besijuokiančių, nervingų ir kalbančių“. Piešiniuose vokiškas žodis Kopfkissen, reiškiantis pagalvę, suprantamas pažodžiui, Kissen paverčiant į Kopf.

Šis Dürerio eskize randamas požiūris į pagalvę gali būti nuosaikiai ir labai tiksliai įtrauktas į „draperijos studijų“ tradiciją, vieną iš tuometinių jauno menininko priemonių tyrinėti šviesos žaismą ant klosčių ir jo išraiškingumo galimybes. Tačiau žiūrint į autoportretą kitoje lapo pusėje, šios šešios pagalvės taip pat leidžiasi interpretuojamos kaip savotiški vaizdiniai užrašai, pastabos apie autoriaus estetines teorijas, kurias jis kiek vėliau išdėstė trečiajame savo „Keturių žmogaus kūno proporcijų knygų“ (De varietate figurarum, 1532, 1534) tome. Ten pat jis išreiškė ir savo susirūpinimą dėl sapno, tikrovės ir žmogaus vaizduotės rekombinacijos, jų tarpusavio jėgų. Kaip straipsnyje „Grafinės žinios: Albrechtas Düreris ir vaizduotė“ (Graphic Knowledge: Albrecht Dürer and the Imagination) teigia Peteris Parshallas, „jei jis [menininkas] gyventų šimtus metų ir dirbtų pagal savo išgales, jei to norėtų, Dievo galia jis kasdien išsilietų ir sukurtų naujas žmonių bei kitų būtybių formas, sukurtų tai, ko niekas anksčiau nematė ir apie tai negalvojo“. Žvelgiant į anglų poeto, literatūros kritiko ir filosofo Samuelio Tayloro Coleridge’o esemplastinės vaizduotės galios aprašymą, – „[tai] amžinojo kūrimo akto pasikartojimas ribotame prote… [vaizduotė] ištirpsta, išsisklaido, išsieikvoja, kad galėtų kurti iš naujo“, – galima teigti, kad Düreris jau kelis šimtmečius taip pat perspėja būsimą Prometėją. Menininkas, pasak jo, „turėtų būti atsargus, kad nesukurtų nieko neįmanomo, ko neleistų pati gamta, nebent siekiama svajonių kūrinio (traumwerk) – tokiu atveju galima sumaišyti visas būtybes“. Taigi, į šias pagalves galima žiūrėti kaip į kūno linkius atkartojančias ergonomines atminties pagalves, išsaugojusias ne tik dalinius miegančiojo veido atspaudus, bet ir jo sukurtus fantastiškus hibridinius sutvėrimus, apsigyvenusius šio žmogaus svajonių peizažuose.


Straipsnis ir iliustracijos publikuojami iš „The Public Domain Review“ pagal viešosios srities (PD) licenciją

https://publicdomainreview.org/collection/durer-pillow-studies?fbclid=IwAR0C8kZQLuhVmzg-Axwfa2Cf_010glTEY9aDNtFNPU-Hm_yfYOvHzQ0asM0

Iš anglų kalbos vertė Aistė M. Grajauskaitė

Žymos: