Agnius Jankevičius – teatro režisierius, neplaukiantis pagal dominuojančias sroves teatre bei anapus jo durų. Savo spektakliuose šis kūrėjas fiksuoja esamąjį laiką, dramas pagal realius įvykius rašydamas pats arba šiuolaikiškai interpretuodamas jau žinomas. Jis drąsiai kalba aktualiomis temomis, apnuogina tai, apie ką šnekėti nepatogu, tyrinėja žmogaus prigimtį, asmens ir jį veikiančios sistemos santykį, skatina žiūrovą kritiškai žvelgti į supančią aplinką. Kartu Agniaus spektakliai atveria ir tas temas, kurios nėra pavaldžios laikui, tad jie visada vienaip ar kitaip paliečia. Įvairiuose šalies miestų teatruose (daugiausia Vilniuje ir Kaune) dirbantis režisierius nevengia kūrybinių eksperimentų, tačiau visada laikosi vienos taisyklės – spektaklis turi veikti žiūrovą, tapti įdomiu pašnekovu. Ir gyvenime jis nepriklauso jokiai religinei ar politinei organizacijai, nesiekia pripažinimo bet kokia kaina, nemėgina įtikti. Nenuostabu, kad su Agniumi labai mėgsta dirbti aktoriai – repeticijų metu jis leidžia skleistis šiųjų asmenybėms. Kalbamės Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), kuriame Agnius yra pastatęs ne vieną drąsų ir laiko įvertintą spektaklį, o neseniai pristatė vieną naujausių savo kūrinių – „Kaligulą“ pagal Albert’o Camus pjesę. Premjera tik paliudijo, kad režisierius nesitaiksto su galimybę laisvai mąstyti ribojančiomis ideologijomis ir sako tai, ką galvoja iš tiesų. Galbūt todėl kiekvienas susitikimas su juo – ar tai būtų spektaklis, ar pašnekesys – leidžia pajusti kažką gyvo ir tikro.

Tavo spektakliai – drąsūs, provokuojantys, skatinantys laisvą mintį, mokantys atpažinti ir nepakliūti į kurios nors ideologijos manipuliacijos mechanizmą. Tai Tavo kūrybos esminis bruožas, kuris, regis, su laiku tik stiprėja. Kas skatina išlikti drąsiam, eiti prieš srovę?

Aš tai formuluočiau kiek kitaip. Nesijaučiu lyg eičiau prieš kažkokią srovę, atlikčiau kokį nors drąsų žygdarbį. Tiesiog esu pats sau. Pastatau spektaklį, bet negalvoju, kad turiu kažką sulaužyti, griauti ką nors, kas buvo seniau ar yra dabar. Tai liko giliai ankstyvoje jaunystėje, pačioje teatro veiklos pradžioje, kada išeini iš akademijos su praplautomis smegenimis. Tau ten pripumpuoja fantasmagorinių pasakojimų apie teatrą, o kartu – ir lietuviško teatro fenomeną; po kiekvieno egzamino teatrinė bendruomenė rateliuose sprendžia, kuris bus naujasis Oskaras Koršunovas ir t. t. Kai tau dvidešimt keleri, tai labai veikia, nes nuolat jauti nerimą padaryti klaidą. Atrodo, kad tuomet visos durys užsitrenks, būsi nurašytas, nes nepateisinai lūkesčių. Tai, kas išsinešama iš akademijos – abstraktūs lūkesčiai tapti kažkuo ypatingu – labai didelė našta, slegianti 95 % baigusiųjų šią įstaigą. Kadangi minėtasis pojūtis yra destruktyvus, jis turi į kažką konvertuotis. Žmonės, kurie nori kurti, jį pakeičia Tavo minėtais griovimu, ėjimu prieš srovę. Man taip nebuvo, aš netroškau nieko naikinti ar nustumti. Iš pradžių norėjau būti pastebėtas, įvertintas, o paskui supratau, kad ir tai yra nereikšminga. Tada manyje atsirado vidinė laisvė.

Manęs vis klausia: „Kodėl tu tiek daug statai?“ Atsakau, kad man spektaklio statymas yra dienoraščio rašymas. Į šį dienoraštį papuola tai, kur buvau, o buvau sociume. Sociumas, ideologijos veikia mane kaip asmenį, nes turiu jausmus, nuomonę, bet nejaučiu poreikio po jomis palįsti, tapti jų vėliavnešiu. Plaukiu pats sau. Tiesiog einu į priekį ir fiksuoju, ką matau. Kai kas tai gali įvardyti kaip drąsą būti savimi.

Aš ir teatro bendruomenės veikloje, be spektak­lių ir repeticijų, dalyvauju minimaliai. Kotleto iš kotleto neiškepsi, teatro iš teatro nepadarysi. O jeigu kažkam patinka valgyti pačiam save, lai tai daro, bet man šitai nerūpi.

Scenoje realybę pateiki tokią, kokia ji yra, nebandai kuo nors prisidengti. Kaip atrodo Tavasis pasaulis ?

Namuose užsiimu tuo, kas man teikia džiaugsmą, tarkim, groju, mokausi džiazinių akordų. Pastaruoju metu labai pamėgau ukrainiečių žurnalisto Dmitrijaus Gordono autorinę laidą, kurioje jis kalbina žmones. Šis žurnalistas geba sukurti tokį šelterį ir, kas įdomiausia, jam atsiveria visi – oligarchas, pop dainininkas, aktorius, pamatai juos kitokius. Gordonui pavyksta prakalbinti žmones, ištraukti iš jų kažką įdomaus. Lietuvoje jam atitikmens nėra, gal panašus buvo Algimantas Čekuolis. O ideologija – nulis, smegenų plovykla. Man jokios emocijos nekyla nei dėl feminizmo, nei dėl nacizmo ir t. t.

O kas Tau sukelia stiprias emocijas?

Kai kas nors sunervina. Kadangi dabar buvo karantinų laikas, tai – pliurpalai teatre, politikoje, kas yra svarbu, už ką reikia kovoti. Jie ir anksčiau erzino, bet dabar nuo to jau demenciją galima gauti. Galvoju, negi žmonės neturi, ką veikti? Aš negaliu pakęsti pliurpalynės, viso to intelektualizavimo. Pradėjau justi, kaip mane krato intelektualų straipsniai, tokia soti sėdėjimo ekvilibristika. Taip ir norisi pasakyti – einam į gatvę, padegam ką nors, pašokam pogo! Kiek galima, ramiai padėjus užpakalius, pezėti. Žodžiai nieko nekeičia, keičia veiksmai.

Naujausiuose Tavo spektakliuose – „Kaligula“, „Idomenėjas“ – veikia valdovai, ryškios istorinės asmenybės, kas Tavo kūrybai nėra būdinga. Kodėl būtent jie?

Specialiai to nesiekiau, minėtieji pasirinkimai susiję su realybe, kuri buvo ir iš dalies tebėra. Mintis statyti „Kaligulą“ gimė pirmojo karantino metu, apie Velykas, kai buvo daug draudimų, uždarė kelius, atrodė, kad atgimė Stalinas, atsirado šnipų, atgijo skundimo kultūra, kurią aš dar prisimenu iš savo vaikystės, kada tave už skundimą paglostydavo, kai tai buvo vertybė. Gyvenime negalvojau, kad tokie laikai sugrįš. Net feisbuke skundžia vieni kitus – apgailėtina šlykštynė. Va tuomet intuityviai ėmiau galvoti apie „Kaligulą“. „Idomenėjas“ taip pat apie ryškią asmenybę, tik ji vaizduojama kaip egzistuojanti kitų galvose, yra labiau virtuali, o ne reali, tačiau vis vien akumuliuoja aplinkinius veikti. Šis sumanymas irgi gimė laikotarpiu, kai buvome uždaryti, kada gyvenau vienas su savimi, o likę žmonės buvo kažkur kitur.

Be to, stipriai pajutau asmenybių stygių. Visi pasidalijo, grubiai kalbant, į vakserius ir antivakserius. Remiantis tuo daug kas kūrė savo ID. O tie, kurie tiesiog gyvena savo gyvenimą, nepaisydami koronos ir pan., pasidarė nebesvarbūs arba tapo visuomenės priešais. Tu, tiesiog būdamas sau, tampi sociumo priešu, nes neva esi politiškai neaktyvus, anapus pilietinės visuomenės ribų. Dėl to atsirado man nebūdingos medžiagos, kurioje iškyla viena ryški asmenybė, akumuliuojanti ir sublimuojanti sociumą. Dabar yra masė ir individai, tai labai pastebima. Tie individai – it Ivona Witoldo Gombrowicziaus pjesėje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ – tylinti moteris, dirginanti visus kalbančiuosius aplink. Ji tepasako vieną žodį. Dabarties laikas – Ivonos laikas, kur, jeigu tyli, tave nunuodija.

„Kaliguloje“ kritikuoji veidmainystę, prisitaikėliškumą. Kas, Tavo akimis, šiuo aspektu sieja ir skiria senovės Romos imperatorių ir šių dienų politikos lyderius?

Ką reiškia būti prisitaikėliu? Turėti tam tikrą savo gerbūvio kartelę, kurią pasiekęs jautiesi saugus visomis prasmėmis – finansinę, statuso, darbo. Net jeigu viduje jauti impulsą padaryti kažką netradiciško, iškrentančio iš rutinos, to sau neleidi ir, siekdamas sublimuoti energiją, dar giliau neri į rutiną. Kaligula kurį laiką taip pat priklausė prisitaikėliams ir puikiai gyveno, kol neaneksavo jo tėvynės – tuomet sugrįžo vaikystės vaizdai, kvapai, pojūčiai, ir jis pasijuto šią išdavęs. Pardavęs savo noru. Jį ėmė graužti kaltė, iš jos užgimė įniršis, o įniršis – irgi kūrybos dalis, tai nėra kažkas nuo žmogaus atskirto. Tai intelektas ir emocijos, nukreipti į revanšą. Kaligula tiek nusivylęs savimi ir savo bendrais, kad nori, jog šie taip pat pamatytų jo neviltį ir praradimo skausmą, taigi, iš savo gyvenimo padaro performansą, kas dabar būtų vau, nes mūsų laikais performansai vyksta daug kur – TV, feisbuke ir t. t., – tačiau to meto liaudžiai jis visai nepatinka. Ne todėl, kad verčia išeiti iš komforto zonos, bet dėl to, kad Kaligula žengia vienu žingsniu toliau negu visi likę performeriai. Jis pasako, kad tai gali baigtis realia mirtimi. Kitaip tariant, kad Dievo nėra, yra tik performansas, ir bet kas, atimdamas gyvybę, gali tapti Dievu.

Turbūt visiškai išvengti ideologijos neįmanoma – jau vien priešinimasis kuriai nors iš jų virsta ideologija. Bet kuriuo atveju, turi savo vidinę nuostatą, verčiančią užimti tam tikrą poziciją. Kas yra Tavo pasaulėžiūros centras?

Jeigu galima taip įvardyti, mano ideologija – mano moralė, o atspalvių joje esama visokių. Išorinių ideologijų sekėjai, pavyzdžiui, tautininkai, anarchistai, liberalai, manyje gali rasti daug ką. Kas yra moralė? Tai kaip samurajaus kodeksas, kurį sau rašai iki pat galo. O cenzorius, iš kurio sulauki atatrankos – kiti žmonės. Esu tikras dėl vieno dalyko – nenoriu kenkti aplinkiniams. Aš noriu jiems padėti, nuo to pradeda formuotis mano moralė. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau pastatyti bent vieną spektaklį, jeigu norėčiau pakenkti visai salei. Mąstau labai paprastai: žiūrovui spektaklis – bendravimas tête-à-tête. Nuo to ir prasideda visa ideologija. Man reikia būti naudingam žmonėms. To užtenka. Manau, kad tai yra dorybė ir privalumas.

Atviri spektakliai, kaip ir pats Kaligula, gali patikti ne kiekvienam. Kai kurių autorių recenzijose justi ir gana kritiškas požiūris į Tavo kūrybą. Ar pats susiduri su neigiamomis reakcijomis? Kiek apskritai Tau rūpi kitų nuomonė?

Kaip jau minėjau, gyvenu labai asocialų gyvenimą, bendrauju su mažai žmonių. Iš namų išeinu tik vakarais, kad nieko nesutikčiau. Kitas dalykas – mane pažįstantys žino, kad su manimi apie mano ar kitų spektaklius kalbėti neverta. Ne dėl to, kad juos užsipulčiau, bet man tai tiesiog neįdomu. Kadangi aplink mane susidariusi tokia aura, išgirstu mažai kitų nuomonių. Man jų ir nereikia. Ar spektaklis gyvas, ar turi rankas ir kojas, ar įstengia pats eiti pajuntu pristatęs premjerą. Jis, lygiai kaip ir aš, negali kiekvienam patikti.

O ar visuose teatruose su savo idėjomis esi laukiamas?

Įvairiai. Yra pasitaikę ir tokių momentų, kai laukiamas nesijaučiau, tačiau tai priimu labai ramiai ir objektyviai. Jeigu teatre yra bent kiek protingų žmonių, jie stebi, kurion pusėn repertuaras svyra. Pavyzdžiui, jeigu didesnė jo dalis neturi paklausos, o spektaklis be publikos yra nulinės vertės, ir štai aš atsinešu idėją, kuri žanriškai panaši, galiu išgirsti atsakymą, kad svarstyklėms nusverti reikėtų kažko kito. Jeigu tik pagalvotum ir galėtum pasiūlyti ką nors kitokio, būtum labai pageidaujamas. Nė viename teatre nesutikau kirvių, su kuriais būtų neįmanoma susikalbėti. Man tokie nutikimai labai įdomūs, nes padeda atrasti dalykus, medžiagas, rakursus, į kuriuos galbūt net nebūčiau pažvelgęs. Jie tarsi man parodo duris į kitą kiemą: „Užeik ten, žiūrėk, gėlynas ne ką prastesnis.“ Regiu tai kaip tam tikrą kūrybinį pinbolą. Neįsižeidžiu, kad „oi, manęs niekam nereikia“. Taip buvo mąstoma anksčiau, tarkim, XVII ar XVIII a. aktorius (ir apskritai menininkas) vertintas tarsi kažkokia ufologinė stotis, Dioniso ir Apolono pusbrolis ar kokia kita nepajudinama konstanta. To seniai nebėra. Ir ačiū Dievui, nes būtų traumuoti tiek patys menininkai, tiek visuomenė.

Užsiminei, kad teatras Tau – it psichoterapija. Kiek jis leidžia geriau pažinti save?

Man žiauriai patinka pažinti žmones, su kuriais dirbu. Regint, kaip jie mąsto, kokius akcentus susideda savo gyvenime, kokius dalykus pastebi ir kokių ne, per jų vaizduotę, praeitį, per tą komunikaciją, kuri yra ir labai atvira, ir kartu tikslinga, drauge siekiant rezultato, kažką atrandu ir savyje. Nėra taip, kad aplinkinius naudočiau savo tikslams, nors iš dalies kiekviena repeticija – it „Minesotos programa“. Todėl labai mėgstu repetuoti, nes tai iš esmės vienintelis apibrėžtas ir pastovus mano socializacijos būdas. Priešingu atveju būčiau visiškai asocialus. Didžioji dalis kelionių nuo repeticijų pradžios iki spektaklio pabaigos yra transformacijos laikas. Tu jau niekada neišeini toks, koks buvai. Ši transformacija vyksta visada, o kai ji įvyksta nevisiškai, jaučiuosi labai blogai. Taip pasitaiko, ypač anksčiau, kai turėjau mažiau patirties ir ne ligi galo susitvarkydavau su savuoju ego.

Kokias transformacijas patyrei per „Kaligulą“ ir „Idomenėją“?

Panevėžyje, kur stačiau „Idomenėją“, dirbau pirmą kartą, nepažinojau aktorių, nieko, man tai buvo visiškai nauja, tačiau ten sutikau labai daug savo gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, likimu įdomių žmonių. O „Kaligula“ labiau sugrįžimo spektaklis. Su Sauliumi Čiučeliu, čia atliekančiu pagrindinį vaidmenį, vėl drauge kūrėme po vienuolikos metų pertraukos – pirmą sykį kartu darbavomės spektaklyje „Paskutinė Diuranų daina“, o „Akmenų pelenuose“ ir „Gentyje“ Saulius pradėjo vaidinti po premjerų, spektak­lių kūrimo procese nedalyvavo. Kai susitikome „Kaliguloje“, labai nustebau, kokiu profesionaliu aktoriumi jis tapo. Galvodamas, kas galėtų įkūnyti Kaligulą, iš pradžių gana ilgai mintyse turėjau vieną žmogų, tačiau paskui man staiga šovė mintis pasirinkti būtent Saulių. Dėl to, kad jis kilęs iš kaimo (Obelių) ir turi „kaimietiško“ vitališkumo, repeticijų metu dirbdavo viską labiau suvokdamas ir analizuodamas veiksmu. Jeigu Saulius susitiks su išmintingais ir jautriais režisieriais, jis bus dovanų dovana. Pasimačiau ir su kitais anksčiau pažintais aktoriais. Jų dėka pradėjau jausti ir savo paties kismą, kokį kelią esu nuėjęs. Tai labai įdomi patirtis. Kas pasikeitė? Kai kalbame apie teatrą, jame paprastai patirtį matuojame tuo, ką išmokome, kuo patobulėjome, tačiau man asmeniškai patirtis yra tai, kiek patyrei likimo smūgių. Kiekvienas jų truputėlį ar gan daug koreguoja tavo santykį su aplinka, dėl to automatiškai ir į save scenoje pradedi žiūrėti kitaip. Hiperintymumas repeticijų metu man neatsiejamas nuo vaidmens kūrimo ir apskritai nuo bendrabūvio su aktoriais. Nenusirengęs į pirtį eiti negali.

Savo spektakliuose mėgsti tyrinėti žmogaus prigimtį, nemažai kritikos pažeri siekiui valdyti kitus. Minėjai, kad ankstyvajame kūrybos etape Tau buvo svarbus egoizmo klausimas, o dabar? Kiek apskritai režisierius turi būti egoistiškas, siekdamas savo kūrybinių tikslų?

Egoizmas iki galo nedingsta. Ego – kaip laukinis šuo, kurį reikia prisijaukinti. O ką reiškia prisijaukinti? Kada yra dvi asmenybės, jos sugeba susitarti: aš patraukiu savo šunį, tu – savo, ir žiūrime, kiek turime tuščios erdvės. Šis procesas nebūtinai susijęs su žmonių suvaldymu, teatre tai labiau psichologijos išmanymas. Feisbuke dažnai išlenda toks memas, kuo skiriasi bosas nuo lyderio. Lyderis veda, o bosas laukia, kol jį kažkur nuves kiti. Čia būtų galima sugrįžti prie drąsos temos. Kai ateini į repeticiją, nuteški drabužius ir sakai: „Va, aš toks, eikime, uždekime laužą, šokime.“ Ir viskas. Ir šokame. Nėra taip, kad aš sėdžiu apsirengęs „Versace“ kostiumą ir pareiškiu: „Na, pašok man čia truputį.“ Šitai nebūtinai susiję su ego, tai labiau drąsa būti atviram – savo mintyse, idėjose, aistroje. Atsiverti tam, kas svarbu ir ko trūksta. Visi nori susitarti intelektualiai, bet yra aistra, kuri uždega. Pasakojimo, neapykantos, meilės ir t. t. Žmonės to alksta. Aistra – pats materialiausias abstrakčių dalykų parodymas.

Ko gero, šiuo aspektu kiek iškrenti iš konteksto, kadangi nemažai režisierių, priešingai, linkę siekti pripažinimo, kuria mitus apie save.

Medaliai ir mitai man neaktualūs. Būčiau pats laimingiausias, jei numirčiau, ir niekas manęs neprisimintų. Kad neslėgčiau savo neva tai kokiu autoritetu niekieno iš ateinančių kartų pečių, kad tretieji asmenys nekurtų mitų apie mane. Šito man tikrai nereikia.

Mūsų pašnekesys – taip pat savotiškas sugrįžimas. Paskutinį kartą interviu kalbėjomės tame pačiame NKDT prieš dvejus metus. Tąsyk minėjai, kad spektakliuose Tau svarbu vienodai sudirginti ir emocijas, ir protą. Ar kas nors per tą laiką pasikeitė? Gal dabar pirmenybę teiki vienai iš šių kategorijų?

Nepasikeitė. Man spektaklis yra dirgiklis, o kas labiau paveikiama – juslės, emocijos ar intelektas, tiesą sakant, jau ne mano reikalas, nes tai priklauso nuo kiekvieno žiūrovo dvasinio ir intelektinio pasaulio. Kaip kūrėjas, kažkiek jau pažįstu žmones, domiuosi masių psichologija ir t. t., jaučiu bei suvokiu tam tikras sudedamąsias dalis, kurios gali sudirginti tam tikrą auditorijos dalį, pastūmėti į vieną ar į kitą pusę. Darbo principas toks, kad pasitelkus dirgiklį atkreipiamas žiūrovo dėmesys, o kitame segmente jam pateikiama kokia nors mintis. Kalbant labai paprastai, tarkim, Tu sėdi ir aš Tau sušunku: „Ei!“ Aš Tave pašaukiu, atkreipiu Tavo dėmesį ir tada klausiu: „Koks tavo vardas?“ Tokia technika.

Dar vienas svarbus Tavo kūrybos bruožas – ironiškas žvilgsnis. Ar humorą sąmoningai naudoji kaip įrankį, ar taip nutinka natūraliai?

Ir vienaip, ir kitaip. Tam tikri sprendimai yra labai sąmoningi, nes juos padiktuoja aplinka, o kai kurie dalykai atsiranda repeticijų metu, iš pokalbių, ir juos paliekame spektaklyje. Pavyzdžiui, „Kaliguloje“ veikia supermergaičių choras – tai visiškai sąmoningas pasirinkimas. Aš pats parašiau muziką specialiai šiam koveriui.

Kokių spektaklių idėjomis gyveni dabar?

Šiauliuose statysiu spektaklį pagal Heinricho Böllo apysaką „Prarasta Katerinos Blum garbė“. Galbūt dar bus spektaklis Kazachstane, Šymkento mieste. Įdomu tai, kad ten atkasė senosios citadelės griuvėsius, tokį kaip ir amfiteatrą, ir jame mane kviečia pastatyti spektaklį. Kol kas dar vyksta derybos. Vėliau daug kas priklausys nuo to, ar laimėsime Kultūros tarybos finansavimą. Esu pateikęs dvi paraiškas. Vieno spektak­lio Kaune, kito – Vilniuje.

Kokios mintys ir potyriai lydi šiomis dienomis?

Man atrodo, kad dabar geriausia būtų vieniems kitus palikti ramybėje. Tai būtų pats puikiausias dalykas, koks šiuo metu gali nutikti, išmintingas poelgis, dėl kurio net Laodzi iškristų iš savo medžio. Aš to norėčiau, bet ar tai įmanoma – kitas klausimas. Žinau tik tiek, kad įmanoma atsikelti, nueiti į tualetą, pavalgyti, o visi kiti dalykai – tikimybių teorijos.

Iš tiesų, kasdien susiduriame su nuomonių skirtumais, juntame nesusikalbėjimą, dėl kurio daug kas aplink atrodo labai sąlygiška ir netikra. Gyvename kartu, bet sykiu ir kiekvienas sau. Apsimetame, kad dėl daug sutariame, tačiau iš esmės iki galo – dėl nieko. Tad dažnai kyla klausimas – o kur prasmė?..

O prasmės nėra. Religija, demokratija, kapitalizmas, socializmas ir t. t. – visi šie žaidimai – tik bejėgiškas noras įrodyti, kad prasmė yra, bet jos nėra. Niekur išorėje jos nerasi, tai nėra pridėtinė vertė. Prasmė yra žmogaus gimimas, kad jis egzistuoja. Viskas tuo prasideda ir baigiasi. Reikia tiesiog gyventi ir neknisti vienas kitam proto. Užsiimti tuo, kas įdomu. Veikla pati save pateisina, jeigu duoda naudos kitiems. Kada padarai visuomenei naudingą darbą, atsiranda ir prasmė. Prisodini medžių, globoji vaikus, pašeri šunį. Nes toje elementarioje veikloje dalyvauji tu pats. Kuo paprastesnį darbą atlieki, kuo aiškiau matai, koks grįžtamasis ryšys, tuo labiau treniruoji savo sielą. Ideologija – negyvas daiktas, ji sielos treniruoti negali, nebent suėsti. Pavyzdžiui, mano tėvas seniai prisodino visokių dekoratyvinių medžių – kėnių, sidabrinių eglių, šiandien viena jų jau didesnė už namą. Ir jis dėl to jaučia pasitenkinimą. Taip tėvas treniruoja savo sielą – sensta kartu su egle. Kadangi yra nekalbus, niekad nežinai, kiek jame verda visokių minčių ir emocijų, tačiau jaučiu, kad jis keičiasi.

Suprantu, jog negaliu išspręsti visų aplinkinių problemų. Man svarbu įveikti saviškes. Save atiduoti galiu tik labai mažai saujelei žmonių. Tam, kad save atiduotum, turi su kitu būti pastoviai. O visi likę rūpesčiai, pavyzdžiui, dėl ko venesueliečiai nesugeba išsirinkti normalaus prezidento ar pastovi baimė, kad puola rusai, netenka aktualumo. Kas iš to? Nesunku pasirinkti pamąstymų iš kokių trijų ar keturių šaltinių, nes mąstytojų ir vizionierių įvairiais klausimais šiandien begalė. Galėčiau sumiksuoti ir padaryti iš viso to spektaklį. Bet ką jis išspręs? Nieko. Šiuo atveju visuomenei galiu būti naudingas nebent tuo, kad padaryčiau informacijos, įvairių sunkiau prieinamų nuomonių koncentratą, kurį įvilkčiau į meninę formą. Taip, gal tokiu atveju aš galėčiau duoti naudos. Motyvuotų tai, kad nesikankinčiau, jog nesu tikras, ką ir dėl ko darau.