Atliekos, kūryba, dizainas, produktai – rodos, šie žodžiai vargiai susijungia į bendrą loginę seką. Lietuvoje minėtuosius keturis objektus / terminus / sąvokas vis dar matome veikiau kaip nuorodas į tvarumo problematikos lauką nei novatoriškos dizaino kūrybos piliorius. Dažnai įsivaizduojama, jog tvarumas pasiekiamas tik pernaudojant objektus, tačiau o kas, jei patį tvarumą galima sukurti kaip naują dėmenį, pasitelkiant, pavyzdžiui, atliekas? Juk ne be reikalo anglakalbiai sako „one man’s trash is another man’s treasure“ („Kas šiukšlė vienam žmogui, tas lobis kitam“).

Interjero dizaino bakalaurą baigusi šio interviu herojė Agnė Kučerenkaitė ne tradiciškai pasirinko tolesnes architektūros magistro studijas, bet pasuko dizaino link. Besimokydama, kaip sukurti tai, kas būtų tvaru, naudojama kasdienybėje ir estetiška, ji sugalvojo „Ignorance is bliss“ („Nežinojimas yra palaima“). Ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei pasaulio dizaino ekspertai buvo nustebinti dizainerės projekto, kuriame ji vandentiekio nuotekose randamą metalą panaudojo dažomiesiems pigmentams išgauti (ir tai buvo tik pradžia!). Apie šio sudėtinio, augančio ir visaip besitransformuojančio sumanymo autorės A. Kučerenkaitės veiklą straipsnių užsienio spaudoje galima rasti jau nuo vėlyvų 2016-ųjų. Atvirai sakant, atrodo, kad spaudos žinučių apie ją daugėja kiekvieną mirksnį, nes dizainerė kuria, kalba, keliauja, atstovauja, laimi ir kitaip įveiksmina savo profesionalumą tvaraus dizaino diskurse (kuris šiandien, atsižvelgus į klimato kaitos problematiką, yra itin aktualus). Štai 2017 m. nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ interjero elementų kategorijoje laimėjusi pirmą vietą, 2018 m. ji susišlavė „New material award“ ir „Dezeen award“ apdovanojimus (naujausią laimėjimą atsiėmė po metų, 2019-aisiais), o 2020 m. galutinai įsitvirtino profesionalaus dizaino lauke, pasigriebusi prestižinį „Red dot“ apdovanojimą už geriausią metų produkto dizainą.

Nors Agnės kūrybą yra tekę matyti daug kartų (dabar ją galima išvysti Vytauto Gečo ir Marijos Puipaitės kuruojamoje parodoje „Personal scale“ („Asmeninė skalė“), su pašnekove susitikti gyvai taip ir nepavyko (tai karantinas kišo koją, tai mudviejų gyvenimo ar kelionių tvarkaraščiai nesutapdavo), tačiau tikiu, jog pasimatysime dar ne sykį. Nuoširdžiai viliuosi, kad ši dizainerė bus viena iš tų žmonių, kurie ne tik skleis žinią apie Lietuvą ir jos gyventojų kūrybiškumą, bet ir dėstys mūsų universitetuose bei akademijose. Mat ji turi ko išmokyti, ką papasakoti ir moka surasti įkvėpimą ten, kur, rodosi, jo aptikti neįmanoma.

Kas paskatino žengti į dizaino sferą?

Kiek save pamenu, visada norėjau studijuoti interjero dizainą, tačiau Vilniaus dailės akademijoje gindama šios srities bakalauro darbą nenustebau, kai mano baigiamasis tyrimas išsiskyrė iš konteksto – mano kūrybinis mąstymas jau tada turėjo olandiško dizaino, pasižyminčio konceptualumu, inovatyvumu, eksperimentiškumu, bruožų. Pasisekė, nes tuometiniai draugai stojo į Eindhoveno dizaino akademiją Olandijoje ir įtikino toliau studijuoti ne architektūrą, bet dizainą – taip atsidūriau antrose bakalauro studijose. Pirmi metai buvo labai sunkūs, nes turėjau daugybę lietuviškų kompleksų, atvykusi iš gan griežtos edukacinės sistemos, tačiau olandiškos studijos mane suformavo – tiek buvimas tarptautinėje aplinkoje, tiek išsilaisvinimas iš taisyklių, mokymasis dirbti rankomis, kritiškai mąstyti. Tikriausiai pagrindinė problema buvo ta, kad man patiko labai daug visko iš įvairių kūrybos sričių ir mintyse niekaip negalėdavau sudėti viso to į vieną sumanymą, bet dabar galiu sakyti, kad mano projektai pasižymi holistiniu požiūriu, plačia tiriamąja dalimi, multidiscipliniškumu.

Žinau, jog Tau teko kurį laiką pagyventi Japonijoje. Ką ten veikei? Ką atradai ir įliejai į savo asmeninę ar kūrybinę rutiną?

Rodos, turiu gerą karmą, nes savaime ateina dalykai, kurių tuo metu reikia. Prieš paskutinius metus Eindhoveno dizaino akademijoje jaučiau, kad dar nesu pasiruošusi baigiamajam darbui, kad kažko trūksta, neradau kai kurių atsakymų. Tuomet netikėtai gavau kvietimą į trijų mėnesių keramikos rezidenciją Japonijoje ir juo pasinaudojusi išvykau gyventi ir dirbti į Aritos miestą Kiūšiū (Kyushu) saloje, garsėjantį porceliano amatininkais bei menininkais.

Japonų darbo procesai ir pasaulėžiūra labai skiriasi nuo vakariečių. Mes pratę planuoti, multitaskinti, užsibrėžti didelius tikslus, kurie kartais ne visai realūs. Tad kai nuvykusi pareiškiau, kad per rezidencijos laiką noriu iš vietinių mineralų (naudojamų keramikoje) sukurti kolekciją, pačios atliktą žiedimo ratu (nors to nesu bandžiusi), jie buvo šokiruoti! Juk žiesti paprastai mokomasi 10 metų, o vien tik rankomis specialia technika kočioti molį prieš to imantis – bent pusmetį. Apskritai keramikoje reikia kantrybės ir gebėjimo planuoti į priekį, nes paprasčiausi glazūrų testai dėl natūralaus molio džiūvimo bei kelių degimų krosnyje gali užtrukti iki dviejų savaičių. Be to, japonai vadovaujasi „step by step approach“ (angl. „požiūriu „žingsnis po žingsnio“), tad pasitaikė konfliktinių situacijų, nes jų reikalavimas buvo susitelkti ties vienu darbu. Manau, galop ir aš, ir jie proceso metu daug išmokome, bet sumanymą, žinoma, įgyvendinau.

Kone visi Tavo projektai („Ignorance is bliss“, „Lost identity“ („Prarasta tapatybė“), galima sakyti, yra atliktų tyrimų išdavos. Problemos identifikavimas –> medžiagų paieška –> naujų medžiagų kūryba –> konceptualus dizaino objektas – taip atrodo Tavo kūrybos grandinė. Sakyk, gal kur suklydau, kaip yra iš tiesų?

Kadangi daugiausiai dirbu su atliekomis ir antrarūšėmis žaliavomis, pagrindinė problema paprastai yra aiški; mano siekis – tvarus rezultatas, pasitelkiant kūrybingą perdirbimą. Tuomet identifikuojama problema, vyksta medžiagų paieška – šie procesai dažnai susipina. O kartais tiesiog labai domina tam tikra technika ar medžiaga (kaip antai metalas ar gintaras), ir analizuodama jas atrandu daugiau iššūkių. Be išimties visada įdomūs pačios medžiagos istorija bei šiuolaikinis kontekstas, tad joks mano projektas nesibaigia tik dizaino objektu. Manau, geri sumanymai turėtų išsiskirti tęstinumu, todėl dizaino objektas tampa vienos iš dalių išraiška. Ir, kas be ko, man labai svarbus pats procesas bei atrasta metodika ir jos pritaikomumas.