Šis straipsnis būtinas ne todėl, kad Lietuvoje, Vilniuje, atidarytas naujas muziejus, bet dėl to, kad praėjusių metų rugsėjį duris atvėręs žymaus lietuvių dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) muziejus yra pirmoji vieta mūsų šalyje, kurioje galima išvysti vertingiausius skirtingų menininko kūrybinių laikotarpių darbus.

Galdikas jau seniai nusipelnė tokio dėmesio, juolab kad jis buvo vienas produktyviausių XX a. Lietuvos menininkų, net po sudėtingų emigracijos periodų palikęs per 4000 kūrinių. Vienas žymiausių moderniosios lietuvių dailės tapytojų, grafikų, scenografų pirmasis siekė sujungti liaudies ir moderniojo meno ženk­lus. Garsus estų poetas, meno kritikas Aleksis Rannitas jį įvardijo kaip „vieną reikšmingiausių Lietuvos dailininkų po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, autentišką jo poetinio, abstraktaus pasaulio tęsėją“. Nedaug kam žinoma, kad po 1931 m. įvykusios autorinės Galdiko darbų paro­dos Paryžiaus galerijoje „L’Atelier français“ jis tapo pirmuoju moderniuoju lietuvių dailininku, kurį pripažino impresionizmo šalis – menininko talentą vertino garsiausi Prancūzijos dailės kritikai bei mecenatai, pasaulyje išgarsinę tokius meistrus kaip M. Chagallas, Ch. Soutine’as, G. Braque’as, P. Bonnard’as. Būtent po šios paro­dos nacionalinė „Jeu de Paume“ galerija Paryžiuje bei Prancūzijos kultūros institutas įsigijo net keletą lietuvio darbų, o žymus moderniojo meno kritikas Waldemaras George’as parašė apie Galdiko kūrybą „Šiuolaikinių dailininkų“ monografijoje (Les Peintres Contemporains: Galdikas, Paryžius, 1931). Joje dėmesys atkreipiamas į vidinį tapytojo ryšį su gamta, lietuvių liaudies kūryba, dieviškumu, gamtos mistiškumu, teigiama, kad Galdikas pagonybei suteikia absoliučiai naują meninę išraišką – sugyvindamas visatą, jis atlieka sunkų perėjimą iš negyvosios gamtos į gyvąją. W. George’o tvirtinimu, šio lietuvio drobės – tai ne paveikslai, o tarsi „dvasinės būklės“, kuriose akcentuojamas pagonybės atspalvis, mistinis panteizmas.

Neilgai trukus, 1937-aisiais, Paryžiaus pasaulinėje parodoje dalyvavo ir Lietuva su savo ekspozicija. Būtent už joje pristatytą tapybos triptiką „Lietuva“ Galdikas pelnė Didįjį parodos prizą, o už Vinco Krėvės dramos „Šarūnas“ spektaklio dekoracijas – aukso medalį. Kiek vėliau „Šarūno“ scenografija buvo įrašyta į Lietuvos teatro istoriją kaip ypatingas visų scenografinių komponentų darnos pavyzdys.

Tačiau Europos kultūros centre puikiai žinotą ir vertintą Galdiką sovietmetis atmetė ir paslėpė istorijos puslapiuose. Dailės funkcionieriai nenorėjo suprasti ir pripažinti „buržuazinio“, „dekadentinio“ autoriaus kurto abstrakčiojo meno. Tad kyla klausimai, kokia yra Galdiko istorija bei kodėl jo kūryba iki šiol likusi Lietuvos meno paribiuose?..

Galdiko kūrybos šaknys

Adomas Galdikas gimė 1893 m. spalio 18 d. Giršinų vienkiemyje, Mosėdyje (Skuodo r.), pasiturinčio valstiečio šeimoje. Menininko vaikystės aplinka alsavo gamtos ir religine mistika. Sodyba, kurioje gyveno Galdiko tėvų šeima, buvo didžiausia tame kaime, tai jo dėdės, vyskupo Pranciškaus Karevičiaus, tėviškė. Dailininkas dėdę laikė šventu žmogumi, nes Karevičius kovojo už atgimstančią Lietuvą, blaivybę, buvo vienintelis vyskupas šalyje, pamokslus skaitęs ne lenkų, o lietuvių kalba.

Būsimojo dailininko namus supo nuosavas miškas, matėsi Mosėdžio bažnyčios bokštai, kieme stovėjo rūpintojėlis bei didelis žemaitiškas kryžius. Pirkioje kabėjo Henriko Semiradskio realistiniai istoriniai paveikslai, tiksliau, jų reprodukcijos, šventųjų atvaizdai. Retrospektyviai žvelgiant, galima teigti, kad veikiausiai iš vaikystės dienų iškylantys tautiniai simboliai skleidžiasi visuose Galdiko peizažinės tapybos raidos etapuose, kuomet jis emigracijoje labai dažnai lyg sugrįždavo prie vaikystės sodybos, savo šaknų. Julius Greimas yra pastebėjęs, kad tiek Čiurlionis, tiek Galdikas – reprezentatyviausi lietuviškos sąmonės atstovai, bet ne visiškai įvertinti ar suprasti. Jie, kaip mokslininkas sakė, „lyg kažkokie atsitiktiniai faktai, lyg iš kažkokio dzūkiško ar žemaitiško papečkio išspirti keistuoliai“. Iš tiesų, abiejų menininkų kūriniai veda į pasakų šalis, į vaikystę, kur gamta apgaubta paslapties šydu, kur atskleidžiamas fantastinis, keistų šviesos fenomenų ir vaiduokliškų, visomis spalvomis žėrinčių pavidalų pasaulis.

Istoriniai šaltiniai rodo, jog mažasis Adomėlis dar trejų metų pradėjo tapyti suodimis. Sakoma, kad kiek vėliau jis paimdavo iš mamos dažų, skirtų muilui, o teptukus pasidarydavo iš katės plaukų ar nukirpęs sesers Onutės kasą. Akivaizdu – Galdikas jau gimė tapytoju. Menas ir jo kalba atitiko neramų, gaivališką kūrėjo būdą. Meilė tautodailei taip pat užgimė dar jaunystėje, kuomet dailininkas susidomėjo lietuvių tautodailės tradicijomis ir rinko, studijavo bei piešė įvairius liaudies meno dirbinius. Didžiulį įspūdį jam darė žemaitiški kryžiai, koplytėlės, spalvingas gimtosios Žemaitijos peizažas.

Taip mylėtas dėdė vyskupas P. Karevičius sūnėną skatino mokytis inžinerijos, nors šis ir labai norėjo tapti dailininku. Gerai, kad tuo metu apsilankęs giminaitis Gurauskas paskatino Galdiką atvykti pas jį Petrapilin ir stoti į barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge. Niekas netikėjo, jog jaunasis Adomas gali išlaikyti stojamuosius egzaminus, tačiau jo pavardė atsidūrė tarp priimtųjų (1912 m. iš 200 kandidatų išrinkti tik 4). Galdiko studijų metu finansiškai jį parėmė dėdė Karevičius.

1917-aisiais Galdikas Sankt Peterburge baigė piešimo kursą ir specialią oforto klasę (ten mokėsi ir A. Varnas, K. Sklėrius bei V. Didžiokas). Kaip pažymi istorikai, nuo pat studijų metų pradžios skleidėsi jo tapybiniai sugebėjimai. Menininką vargino grafikos lakštų paruošiamieji darbai, jis nuolat siekė spontaniškos ir laisvos kūrybos, buvo užsibrėžęs mokytis tapybos: sekmadieniais lankė privačią studiją, laisvu laiku – vakarinius kursus Dailės akademijoje, papildomai joje ėjo į pedagogikos kursus (ten mokėsi ir J. Zikaras, P. Rimša, V. Didžiokas, P. Galaunė).

Kiek vėliau pats dailininkas teigė būtent Peterburge pradėjęs itin domėtis literatūriniu M. K. Čiurlionio psichologizmu ir tuomet aktyviai kūrusiu rusų simbolistu Michailu Vrubeliu. Svarbu paminėti, kad kai Galdikas atvyko į šį miestą, Mikalojus Konstantinas ten jau buvo baigęs savo produktyviausią kūrybinį laikotarpį. Studijų Peterburge metais profesoriai pastebėjo, jog studijiniuose darbuose Galdikas kopijuojąs Čiurlionį, tačiau šis atsakė tokio net negirdėjęs ir nematęs jo kūrinių. Tada profesorius atnešė pirmąją išleistą monografiją apie meistro kūrybą – „M. K. Čiurlionis“ (1912). Pamatytos iliustracijos išties sukrėtė menininką, nes Galdikas šiuose darbuose rado panašią į savąją pasaulio mistikos ir fantazijos dermę. Teigiama, kad tuomet Galdikas sunaikino visus savo ligtolinius mistinius piešinius, nes pasijuto lyg apiplėštas, tarytum būtų atimtos visos jo puoselėjamos idėjos.

Tarpukario Kaunas ir kūrybinis laikotarpis

1918 m. po studijų Sankt Peterburge A. Galdikas grįžo į tėvynę, apsistojo Kaune ir ėmė aktyviai dirbti. Jis puoselėjo lietuviškus meną ir kultūrą, rūpinosi besikuriančios valstybės reikalais bei išlikusių meno kolekcijų rinkimu, išvežtų dailės ir kultūros vertybių grąžinimu Lietuvai, itin daug prisidėjo prie M. K. Čiurlionio galerijos įsteigimo: prižiūrėjo rūmų statybą, kaupė etnografinius objektus, vyko į kraštotvarkos ekspedicijas, neleido lenkams pasisavinti lietuvių liaudies meno. Galdikas rinko įvairiausias dievadirbių statulėles, liaudies tapybą ir žemaičių raižinius, puikiai suvokė liaudies meno reikšmę tuo metu atgimusiai lietuvių tapybos tautinei mokyklai.

Didelė Galdiko tarpukario darbų dalis yra grafika (piešiniai, eskizai pieštuku, juodu sanginu, tušu). Jis – pirmasis lietuvis, kūręs naujomis litografijos ir oforto technikomis. Menininkas taip pat daug dirbo medžio ir linoraižinio, grotažo technikomis, sukūrė lakštinės, iliustracinės ir taikomosios grafikos darbų. Jo stilistinė grafikos raida buvo glaudžiai susijusi su tapybos – abiem atvejais sutinkami tie patys motyvai. Galdiko grafikoje gausiausia peizažų. Kalbant apie meistrystę, būtina paminėti, kad dailininkas sugebėdavo dar eskizuose pasiekti savarankišką, išbaigtą kompoziciją. Jiems būdingas panoraminis vaizdas, tolimas horizontas, „nervinga“ linija. Tas spontaniškas individualių jausmų išsiliejimas atskleidžia autoriaus kūrybinį temperamentą.

Gyvenęs ir mokytojavęs Kauno meno mokykloje dailininkas daugiausia vykdė Nepriklausomos Lietuvos valdžios užsakymus: kūrė banknotų dizainą, pašto ženklus bei plakatus. Ankstyvasis Galdiko kūrybos tarpsnis – tai savito kelio ieškojimas, kaunietiškas sąmoningas tautinės mokyk­los formavimo etapas. Tuo metu tarp jo darbų vyravo lyriniai paveikslai prislopintomis spalvomis, kuriems būdingos neoromantinės, realistinės ir art deco tendencijos – niūri neoromantikų simbolika, melancholija, liaudies motyvai.