Kauno dramos teatre prie tarnybinio įėjimo ir darbuotojų rūbinės porą dešimtmečių kabėjo keraminis pano su Barboros Radvilaitės atvaizdu. Barboros siluetas panašus į tą, kurį matydavo Jono Jurašo spektaklio žiūrovai. Tas lipdinys – jaunos menininkės Jūratės Paulėkaitės, tada, ano amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, dar dailės technikumo moksleivės pagarbos gestas aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Ir ne tik. Tai jų draugystės pradžios žymė. Garsi aktorė atsiliepė į keliolikmetės norą bendrauti. Kol Jūratė mokėsi keramikos Kaune, jos susitikdavo, ilgai vaikščiodavo, kalbėdavosi. Jūratei pradėjus scenografijos studijas Vilniuje, siųsdavo viena kitai laiškus. Studentė, rašiusi aktorei, neilgai trukus tapo įdomia scenografe, pastebėta nuo pirmųjų spektaklių Jaunimo teatre, kur dirbo su Algirdu Latėnu („Duokiškis“, 1987), Dalia Tamulevičiūte („Amhersto atsiskyrėlė“, 1989). Per ilgą ir sėkmingai susiklosčiusį kūrybos dvidešimtmetį Jūratė Paulėkaitė brangino ir išsaugojo ryšį su Rūta Staliliūnaite. Jos abi apdovanotos ir „Auksiniais scenos kryžiais“, ir Nacionalinėmis premijomis, tik Jūratė aukščiausias regalijas gavo anksčiau už Rūtą. Scenografė – už ką tik sukurtus aktualius darbus, o aktorė, pasitraukusi iš teatro 1993-iaisiais, – už viso gyvenimo nuopelnus, tarsi apdovanotojai būtų ją atsiminę tik sunkiai susirgusią, benueinančią. Jau visas dešimtmetis, kai jų abiejų nebėra. Abi išėjo tais pačiais 2011 metais.

Kauno dramos teatre Jūratė Paulėkaitė nebuvo tik žiūrovė. Į tą teatrą ji sugrįždavo – kurti dekoracijų Jono Vaitkaus pirmųjų studentų spektakliams, Gintaro Varno „Hedai Gabler“, netrukus ir Jono Vaitkaus „Venecijos pirkliui“. Su Vaitkumi dirbo ir Vilniuje – spektakliuose „Persona“, „Helverio naktis“, „Visuomenės priešas“. Paulėkaitės kūryba su Oskaru Koršunovu – ištisa epocha Oskaro Koršunovo teatro (OKT) ir Lietuvos šiuolaikinio teatro panoramoje. Neįprastai didelė „Roberto Zucco“ riedutininkų rampa, o erdvė po ja – tarsi patiltė visuomenės užribio personažams; vienos šeimos daiktų kolekcija-sąvartynas „Ugnies veide“; žaidimų aikštelė su likimo sūpynėmis ir smėlio dėže „Oidipe karaliuje“; apskritas stalas su metafizine ertme „Meistre ir Margaritoje“; dviejų identiškų picerijų virtuvės ir mirtį žymintys miltai „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“ – tai vis Koršunovo spektakliai, Paulėkaitės scenovaizdžiai, kuriuos matė ne tik Lietuvos, bet ir Europos, Azijos, Pietų Amerikos festivalių publika.

O prasidėjo viskas nuo begalinio, nepasotinamo poreikio būti teatre, dirbti jam, ne vien žiūrėti spektaklius ir kalbėtis apie juos. Net tas moksleiviškų laikų pano, skirtas Barborai – juk tai ginčas su keramikos mokslų užduotimis, aiškus ženklas, kad visos mintys teatre, raiška – per teatrą.

1972 m. rudenį Jono Jurašo pastatyta „Barbora Rad­vilaitė“ – teatro istorijos dalis, ryškus jos epizodas. Jūratės Paulėkaitės molinio paveikslo istorija – ir dešimtmečiu jaunesnė, ir nepalyginamai kuklesnė, bet šis kūrinys susiejo kelių menininkų biografijas. Vieni Kauno dramos teatre statė spektaklius, kiti jais gyveno ir dėl to patys atėjo kurti teatro. Kai Paulėkaitė lipdė savo darbą, Jurašo spektaklis buvo tegu ir jaudinantis, bet jau praėjusio laiko dvelktelėjimas, o tada, 1980–1983 m., tvėrėsi Jono Vaitkaus epocha, į Kauno teatrą traukusi įvairių miestų ir įvairaus amžiaus žiūrovus. Praeis pora dešimtmečių ir Paulėkaitė, įvertinta Nacionaline premija, laikraščiui atsakys: „Scenografijos studijas pasirinkau todėl, kad labai žavėjausi Jono Vaitkaus spektakliais devintojo dešimtmečio pradžioje, kai jis kūrė Kaune. Galėjau padaryti bet ką, kad tik galėčiau būti jo spektakliuose.“ Žavėjosi Vaitkumi, o lipdė Barborą. Kai gyvens Vilniuje, ji kasmet neš gėlių prie Barboros kapo arkikatedroje. Bet kol kas – Kaunas ir tai, kas jame vyko anuomet.

***
Devintojo dešimtmečio pradžia, žiūrovų apgultas Kauno dramos teatras, trečias skambutis. Patekusieji į spektaklį palengva nutyla. Neturintys vietų stovi palei salės sienas, tarp jų ir du paaugliai. Jai 18, jam gal 15. Jie jau nusižiūrėjo vietas, į kurias ners, kai visai sutems. Bet prieš tai – ritualas:

– Dabar, kai šviesos gęsta, tu užsimerk ir įkvėpk. Šitas teatras turi kvapą.

Ji taip daro prieš kiekvieną vaidinimą, o jis teatre pirmą kartą. Išmoko ir kvėpuoja. Kaskart, ar eitų žiūrėti spektaklio, ar vaidinti pats.

Tai Kęstučio Jakšto istorija apie Jūratę Paulėkaitę, kuri jį tada atvedė į teatrą, o vėliau – ir į aktoriaus profesiją. „Nežinau, – sako Jakštas, – gal aš išsigalvoju tą teatro kvapą, bet Jūratė mane taip pamokė. Ji labai pakylėtai jautė teat­rą, o man tai buvo požiūrio į jį pradžiamokslis.“

Jų buvo daug, tų vaidinimų, kurie traukdavo publiką į Kauno dramos teatrą devintojo dešimtmečio pradžioje, kai bilietai visam mėnesiui būdavo išperkami, naktį pastovėjus eilėje prie kasos. Juk vaidinami nauji Jono Vaitkaus spektakliai „Kingas“, „Statytojas Solnesas“, „Šarūnas“, „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“ ir ankstesni – „Paskutinieji“, „Raudona ir ruda“, „Karalius Ūbas“, o dar Gyčio Padegimo „Mūsų miestelis“, „Kreditoriai“, Ginto Žilio „Merė Popins“, net ir minėtoji Jono Jurašo „Barbora Radvilaitė“ tebebuvo repertuare.

Jūratė Paulėkaitė tada mokėsi keramikos amato Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, bet dramos teatre lankydavosi taip dažnai, kad jos noras pamatyti spektaklius atstodavo bilietus, kurių mergina, žinoma, neturėdavo. Todėl Jakšto paauglystės istorijoje dalyvauja ir Rimantas Štaras, Kauno dramos teatro administratorius: „Jis mus pažindavo. Žiūrovai su bilietais eina, mes tūpčiojam aplink Štarą, o jis maloniai: „Palaukit, palaukit…“ Jis atskirdavo, kam tikrai reikia į spektaklį, juos tausodavo. Kas su bilietais – sueina, jau girdisi skambučiai, tada Štaras mums duoda ženklą. Ir mes strimgalviais į salę.“

Štaras iš tikrųjų juos prisiminė, nors studentų be bilietų ateidavo daug. „Aš ne koks žiaurus žmogus, visada priimdavau, įleisdavau, – juokiasi jis. – Buvo tokių Vaitkaus spektaklių, kai žmonės lindo per visus galus. Gal studentai rodydavo pažymėjimus, gal nerodydavo, bet Paulėkaitė ateidavo dažnai, tad ją pažindavau. Tuo labiau kad ji buvo labai žingeidi. Tokia smulkutė. Atsivesdavo ir kompaniją – įleisdavau visus, negi gaila. Jūs daug nerašykit, tik pasakykit, kad Štaras nebuvo žvėris.“

Kęstutis Jakštas mokėsi groti trimitu J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, t. y. Gruodelkoj. Savaitgaliais grodavo vestuvėms „kaip tikras muzikantas“, o kadangi pedagogai pastebėjo stiprų balsą, teko studijuoti dar ir vokalą. Bet lietuvių kalbos mokytoja, per kurios pamokas jis pasiautėdavo, pasiūlė ateiti į dramos studijos repeticiją. Tai buvo Laima Pavilionytė, turėjusi dvigubą profesiją – lituanistės ir režisierės. Gero vadovo dramos studija repetuojančius paverčia kuriančia bendruomene. Net jei jie teatru visai nesidomi ir nėra jame buvę, kaip Jakštas, nuo gimimo gyvenantis Kaune, o ne atvykęs iš Ignalinos, kaip Paulėkaitė. Šioji, mokiusis kurti iš molio, Pavilionytės teatro studijoje atsirado perskaičiusi skelbimą Stepžukio moksleiviams: reikalingi scenografai, laukiame.

Studijoje, kuri veikė Gruodelkos patalpose (greta Miesto sodo), jie kurdavo etiudus, o iš etiudų – spektaklius. Jūratė sugalvodavo personažams kostiumus, dekoracijas, piešdavo afišas ir pati gaudavo vaidmenų. Vienas iš spektaklių buvo apie paukščių kiemą, Jūratės dekoracija – iš dėklų kiaušiniams. Daugiausiai veikė vištos, bet buvo ir balandis, kalakutas. Kaip prisiminė viena iš būrelio aktorių, smuikininkė Remigija Kasparaitytė, Jūratė vaidino vištą. Jakšto atminty Jūratė išliko visai ne kaip višta, o žąsis ar net gulbė: „Tokia aukšta, plastiška, išraiškinga.“ Kitas vaidinimas iš trijų „paveikslų“– pagal Ray’aus Bradbury’io „Pienių vyną“, to laiko jaunų žmonių kultinę knygą. Jūratė pirmoje „Pienių vyno“ dalyje vaidino berniuką Daglą Spoldingą, pagrindinį istorijos veikėją. Antrasis spektaklio „paveikslas“ vadinosi „Žalioji mašina“, ten Komivojažieriaus iš Gamport Folso vaidmenį kūrė Jakštas. Remigija buvo pagrindinė trečioje dalyje – gavo vaidinti Misis Bentli, senutę, kuri vaikams sako: „Kai aš buvau jauna…“, o tie jai: „Tu niekada nebuvai jauna!“ Scenografė Jūratė senutei Bentli iš vielos išlankstė akinius ir aprengė taip tiksliai, kad bendramoksliai Remigijos nepažino.

Iš Jurbarko kilusi Remigija, Jūratės vadinta Remi, o mažybiniu vardu – Mi, gyveno Gruodelkos bendrabučio antrame aukšte. Jūratė – to paties bendrabučio ketvirtame aukšte, kuris buvo atiduotas Stepžukio moksleiviams. Repetuodamos studijoje, abi nutarė, kad būtų smagiau gyventi drauge, ir bendrabučio komendantė leido. „Kokia tai buvo laimė, – sako Remigija, – ta teatro studija, vaidinimai, repeticijos, visas buvimas kartu. Per repeticijas mes atsikvėpdavom, pamiršdavom įtampas, fantazija išlavėjo. Vertinu tą laiką.“ Remi buvo pora metų jaunesnė, augusi be mamos. Atsimena, kad Jūratę mama aplankydavo ir atveždavo žemuogių uogienės, iš jos merginos darydavosi arbatą. Reti būdavo tie mamos vizitai, kaip ir Jūratės – namo į Ignaliną, nes 170 kilometrų kelias atrodė labai tolimas. Jūratė ir Remi kartą per savaitę eidavo į paštą skambinti namiškiams. Gal pusę metų Jūratės mama jaudinosi, kad duktė, kai gaus diplomą ir jau turės specialybę, dar nori Vilniuje studijuoti dailę. Jūratė nesiaiškino ir nesiginčijo, tik kartojo į telefono ragelį: „Jei ne dailė – tada iš viso nieko.“

Artimiausiems draugams ji lipdydavo dovanas. Remigija išsaugojo baltą Jūratės vazelę-pusnį su keliom ertmėm žibutėms.

***
Ir Remigija Kasparaitytė, ir Kęstutis Jakštas prisimena Naujųjų metų išvakarėse kartu su visa studija Kauno dramos teatre matytą „Merę Popins“ – vaikišką spektaklį, kažkodėl rodytą vakare. Merę Popins vaidino Rūta Staliliūnaitė. Jūratė dažnai eidavo į „Merę Popins“, o grįžusi bendrabutin dainuodavo spektaklio dainas. Ji žiūrėdavo visus vaidinimus su Staliliūnaite. Sykį nulipdė dėžutę su Karaliaus Motiejuko galva ir paliko pas teatro budintį, kad perduotų aktorei. Karalius Motiejukas Pirmasis – vienas iš jautriausių Rūtos Staliliūnaitės vaidmenų. Jūratė kažkokiu būdu sugebėjo su ja susipažinti ir susidraugauti. Jiedvi susitikdavo, visa dramos studija tai žinojo. Po to, kai Jakštas pavydžiai stebėjo Jūratę su Rūta, sukančias ratus po Miesto sodą ir besišnekučiuojančias, jis taip ir paklausė: „Kaip tau pavyko susipažinti su tokia įžymia aktore?!“ Jūratė atsakė: „O tu prieik ir pasisveikink, pasakyk, kokia ji tau svarbi.“ Kęstutis prisimena: „Po kiek laiko aš taip ir padariau. Mes, Gruodelkos muzikantai, Miesto sode turėjom savo suoliuką – parūkyt, vyno pagert. Vieną Kovo 8-ąją ten sėdėjom ir pamačiau ateinančią Staliliūnaitę. Išroviau tulpę tiesiai iš gazono, visas tirtėdamas prisiartinau: „Čia jums, su Kovo 8-ąja.“ Ji taip maloniai nustebo. Pasirodo, viskas paprasta, tereikia prieiti, o kiek prisigalvoji… Jūratė į tai žiūrėjo ramiai. Jai svarbu – ji prieina.“

Paulėkaitė ruošėsi diplominiam darbui. Stepžukio keramikai mokėsi lipdyti servizus, puodelius, vazas bei vazonus, tokie ir turėjo būti jų baigiamieji, o Jūratė sumanė kurti pano spektaklio „Barbora Radvilaitė“ motyvais. Taikomosios dailės technikumo diplomantams nebūtina išmanyti jokių pano, reikia ūkiškų rakandų, kurie gali tapti plataus vartojimo prekėmis, bet Jūratė vis tiek lipdė, ką sumaniusi, o Remi buvo to vyksmo liudininkė, kadangi viskas vyko jų bendrabučio kambary. „Ji atsinešė iš studijos teatrinį prožektorių, įdėjo žalią filtrą, buvo atsivežusi patefoną iš Ignalinos, turėjo „Polifonijos“ choro įdainuotą plokštelę su XVI a. lietuviška muzika, kuri skambėdavo rūmuose karaliaus Žygimanto Augusto ir Barboros laikais. Žalia šviesa, ta muzika – ir Jūratė lipdo molį plonais pirštais, daro arkų ažūrą, o tarp jų – Karalius, Barbora ir Juokdarys“, – pasakoja Remigija.

„Barbora Radvilaitė“ buvo ypatingo likimo spektaklis, ir jo legenda jau tapo teatro istorijos dalimi. Juozo Grušo pjesę Kultūros ministerija Jurašui pasiūlė kaip kūrinį „apie lietuviškus Romeo ir Džuljetą“. Režisierius su scenografe Janina Malinauskaite interpretavo siužetą savaip – jie sumanė dūlančios istorijos išpakavimą: kai uždanga pakyla, scenoje matyti dulkėti ryšuliai; prie jų prisiliečia Menininkas, ir seniai praėję įvykiai prisikelia, ryšuliai išsivynioja į rūmų kolonas, atgyja personažai bei jų intrigos. Jurašo spektaklyje suvaidintas Barboros Radvilaitės (Rūtos Staliliūnaitės) ir Žygimanto Augusto (Kęstučio Genio) meilės suvokimas išsiplėtė iki meilės Tėvynei. Nebylus Menininkas, kurį vaidino Viktoras Šinkariukas, per visą spektaklį kūrė Barboros Radvilaitės portretą. Finalinis paveikslas – tiksli Aušros vartų Mergelės Marijos portreto kopija – turėjo kilti, skambant Giedriaus Kuprevičiaus sukurtai meilės giesmei. Bet pasirodė jis tik peržiūros metu. Partiniai vadai įsikišo su savo kategoriškais draudimais. Jurašas į tai reagavo atviru protesto laišku – jis nesutinkąs dirbti, jei ribojama menininko laisvė. Po to režisieriui nebeatsirado vietos nei teatre, nei Tėvynėje. Jo pavardė buvo išbraukta iš visur, net iš programėlių paties sukurtiems spektakliams, nors šie buvo ir toliau vaidinami. „Barbora Radvilaitė“ rodyta iki 1984-ųjų balandžio pradžios. 12 metų! Publika žinojo, kas iš spektaklio išnaikinta. Artėjant pabaigai, kai būdavo išnešama mirusi Barbora ir pasigirsdavo meilės giesmė, žiūrovai jos klausydavosi stovėdami.