Taip jau atsitiko, kad vienas mano mėgstamiausių kino kūrėjų tapo ir vienu mylimiausių rašytojų. Luiso Buñuelio filmų nevardysiu, bet pasakysiu keletą žodžių apie knygą. „Mano paskutinis atodūsis“ (Mon dernier soupir, 1982) buvo parašytas, ne, ne parašytas, o padiktuotas Buñuelio likus keleriems metams iki jo mirties, devintojo dešimtmečio pradžioje, o po to jau tą tekstą ant popieriaus suguldė ilgametis režisieriaus draugas ir bendraautoris Jeanas-Claude’as Carrière’as. 1989-aisiais memuarai išversti į rusų kalbą ir publikuoti (sovietmečio pabaigoje atsargioje pratarmėje Buñuelis pristatytas kaip „revoliucinis“ bei „antiburžuazinis“ menininkas, juokingiausia, kad tai visiška tiesa) rinkinyje „Buñuelis apie Buñuelį“ (Бунюэль о Бунюэле).

Būtent tada ir nusipirkau šią knygą – Lukojanove, kurio vietos istorikai iki šiol diskutuoja apie galimybės, kad Puškinas 1831 m. aplankė jų miestelį, prielaidas. Lukojanovas man įsiminė visiems laikams – kažkodėl visiškai tuščias, plačiomis gatvėmis, apstatytomis tvirtais mediniais namais, su veikiančia valgykla pagrindinės gatvės gale, agurkine sriuba su perlinėmis kruopomis, kompote plaukiojančia muse, prabangiu knygynu, kuriame laukė „Buñuelis apie Buñuelį“, knyga apie Viscontį, „Žaidžiame klases“, „Mirtis Venecijoje“ ir „Lota Veimare“. Sovietų valdžia buvo keistas estetinis fenomenas – atokiausiame užkampyje galėjai nusipirkti absoliučiai nuostabių dekadentiškų veikalų.

„Mano paskutinį atodūsį“ skaičiau gal dvidešimt kartų. Kai kurias vietas žinau atmintinai. Iš pradžių man labiau patiko ta dalis, kurioje pasakojama apie auksines siurrealistų dieneles – jų skandalus, apkalbas, dvasios didybę ir charakterio stiprybę. Vėliau L. J. Ginzburg knygoje aptikau (nors ne, ne vėliau – „Žmogus prie rašomojo stalo“ (Человек за письменным столом) buvo išleistas tais pačiais aštuoniasdešimt devintaisiais; šią knygą taip pat skaičiau apie dvidešimt kartų), kad simbolistai galėjo ištverti tokias situacijas, kuriose paprasti žmonės lipdavo sienomis. Mano įsitikinimu, siurrealistai buvo stipresni už rusų simbolistus; Bretoną ap­skritai paskirčiau vadovauti frontui.

Vėliau pamėgau puslapius, skirtus meksikietiškajai Buñuelio epopėjai. Tai, kad beveik dvidešimt metų vienas didžiausių režisierių kino istorijoje buvo įstrigęs Kaktuslande ir už centus kūrė filmus, dėl kurių meksikiečiai jį keikė paskutiniais žodžiais (o europiečiai nepavargdavo liaupsinti), mane keistai jaudino. Maža to, meksikietiškoje „Mano paskutinio atodūsio“ dalyje galima rasti, pavyzdžiui, štai tokią nuostabią istoriją: „Vienam filmui turėjau įrašyti kažkieno muziką. Į studiją atvyko trisdešimt muzikantų, kurie, kadangi buvo labai karšta, nusivilko švarkus. Galiu prisiekti, kad dauguma jų po pažastimi turėjo revolverį dėkle.“

O dabar mano mėgstamiausi Buñuelio memuarų puslapiai – skyrius „Paprasti malonumai“, skirtas alkoholiui, tabakui ir seksui. Būtent tokia tvarka: alkoholis, tabakas, seksas. Jis prasideda taip: „Nuostabias savo gyvenimo valandas praleidau baruose.“ Aš taip pat. Be to, gana didelę gyvenimo dalį praieškojau geriausio baro pasaulyje. Tobulo baro.

Šiandien, kai rašau šias eilutes, jau 37-oji mano visiško susilaikymo nuo alkoholio diena. Gydytojai, atliekantys savo keistus eksperimentus, nežinia kuriam laikui atėmė iš manęs vieną pagrindinių „paprastų malonumų“. Ne, nesu alkoholikas ir niekada nebuvau. Nebuvau ir girtuoklis. Bet alkoholis, kurio pats pavadinimas verčia laikyti galvą iškėlus aukštai, man labai brangus; savo santykius su juo pavadinčiau draugyste. Tikra draugyste. Dabar mane atskyrė nuo vieno iš geriausių draugų; apsimetu, kad jis išvyko ilgam, tačiau ne visam laikui, ir leidžiuosi į prisiminimus apie mūsų draugystės altorius. Buñuelis savo gyvenimo barus prisiminė būdamas aštuoniasdešimties, jau amžiams nuo jų atskirtas senatvės, kurtumo, ligos, minčių apie artėjančią mirtį. Apmąstau savo tobulo baro paieškas šioje, tikiuosi, laikino barjero pusėje; praeis keletas mėnesių (ar metų?), ir susitiksiu su senu draugu; nors ir pasikeitę, atpažinsime vienas kitą ir užsuksime į artimiausią kabaką. Turėsime apie ką patylėti. Trečiuoju į draugiją pasiimsime Buñuelį.

„Man baras yra vieta, kur gali leistis į apmąstymus, kur geriausia susikaupti, nes be to gyvenimas praranda prasmę.“ Tik dėl vieno, senjore Luisai, su jumis sutinku – be baro gyvenimas praranda prasmę, dabar aš tai tikrai suprantu. Kalbant apie apmąstymus, baruose negaliu mąstyti tiesiogine šio žodžio prasme. Ten paleidi mintis ir leidi sau atsileisti, pasinerdamas į svaiginančiai gilią tuštumą; sąmonė išardoma į dalis ir atsargiai sudedama – tarsi inžinerinis mechanizmas konservacijai – į tirštą masę, bet, žinoma, ne alyvos, o alkoholio. Alkoholis iš tiesų yra sąmonės tepalas; jį tepti reikia tiksliai, sumaniai ir kruopščiai, tuomet rezultatas pranoks visus lūkesčius: sąmonė bus visiškoje kovinėje parengtyje net sulaukus septyniasdešimties. Todėl baras – ne apmąstymų, o panirimų vieta; čia dirba tik akys ir nepasotinama gerklė: stebi ir užpylinėji.

Taigi, pirmasis tobulo baro dėsnis: jis turi būti pustuštis. Ne tuščias ir ne braškantis per siūles, o pusiau tuščias. Baras be publikos liūdina, jame žvilgsnis nevalingai nukrypsta į save – tai ne pats maloniausias dalykas. Tokiose vietose tau nereikia savęs, ten esi anonimas, vienas iš klientų, ne daugiau. O žmonių gausa bare vargina. Neįmanoma stebėti minios, bet štai nedidelę trijų, keturių žmonių kompaniją arba tokį pat kiekį vienišių – galima. Minioje nespėji priprasti prie veikėjų, paspėlioti apie jų socialinį statusą, charakterį, tautybę; be to, sausakimšuose baruose beveik visada siaubingai dūmina, vadinasi, ilgai neužsibūsi. Tačiau pastebėsiu, kad patys tabako dūmai yra būtinas baro atmosferos komponentas. Be jų nyku ir kažkaip veriančiai apnuoginta. Uždrausti rūkyti baruose – mirtina nuodėmė; tik į buitinį fašizmą klimpstanti visuomenė gali ryžtis tokiam nusikaltimui, po kurio kitas žingsnis gali būti spaudos laisvės uždraudimas arba parlamento paleidimas. Pats šį įprotį mečiau prieš daugybę metų, bet vos įsivaizduoju sveikų, rausvaskruosčių, nerūkančių fašistų armiją, mane apima šiurpas ir nenugalima jėga traukia į barą – išsėdėti pavojų ar net didvyriškai numirti kovos poste.