Panašu, kad būtent Ludwigas Wittgensteinas ištarė vienintelį teisingą pastebėjimą nuvalkiota gyvenimo ir mirties santykio tema. „Mirtis nėra gyvenimo įvykis.“ Nepaisant savo akivaizdumo, net banalumo, šis teiginys galutinis ir neskundžiamas. Kadangi mirtis nutraukia gyvenimą, ji tikrai nėra jo dalis. Na, jei ant stalo buvo padėtas arbatos puodelis, o paskui jį nunešė, tai puodelio nebuvimas nerodo ankstesnio jo buvimo. Visa kita – reikalas to, kuris stebi buvimo ar nebuvimo situaciją, darydamas kažkokias išvadas, patirdamas skirtingus jausmus todėl, kad šis objektas čia buvo, o dabar jo nėra. Be to, tai klausimas ir apie tos „rankos“, kuri padeda ir pašalina objektus, prigimtį. Bet čia jau teologija. Prie jos mes dar grįšime.

Kitas dalykas, kad mintis apie mirtį bei įvairios su ja susijusios psichologinės reakcijos be abejonių yra gyvenimo dalis. Dar daugiau – būtent ši mintis didžiąja dalimi formuoja gyvenimą – ne tik individo, bet ir individų, bendruomenių, visuomenės sambūrio, net žmonijos (jei leistina vartoti tokį miglotą terminą). Tiesą sakant, visa, kas egzistuoja visose pasaulio religijose, – tai reakcija į mintį apie mirtį. Visa, kas yra mene, – taip pat. Iki tam tikro momento mintis apie mirtį religiniuose reglamentuose ir ritualuose bei mintis apie mirtį kaip pagrindinė (taip yra, kad ir kaip bežiūrėtum) meno tema – bemaž viena ir tas pat. Jų „skyrybos“ įvyko užpraeitame amžiuje, tačiau ši procedūra dar nebaigta ir vargu ar kada nors bus.

Mirtis, reprezentuojama religijos erdvėje esančiame mene, suformavo (ir tebeformuoja) tris pagrindinius siužetus. Pirmasis sukasi apie gyvenimo trapumą bei jo apraiškas, visų pirma – meilę. Antrasis, ne toks banalus, apie mirties įveikimą. Trečiasis ir pats rečiausias – kaip reikia pasiruošti mirčiai. Pirmasis siužetas mums dovanoja lyriką. Antrasis – tai religiniai tekstai, vaizdai bei garsai, lydintys istorijas apie mirštantį ir prisikeliantį dievą. Trečiasis – filosofija, kuri bando susikurti savitą, kitokią nei įprasta religija, „darbotvarkę“. Beje, jai tai beveik niekada nepavyksta, nes dauguma religijų kaip tik ir ragina tikinčiuosius „pasiruošti mirčiai“. Kitas dalykas, kad ten mirtis suvokiama kaip tam tikras teismo procesas, nuo kurio baigties priklauso, į kokio pobūdžio instituciją mus išsiųs griežti teisėjai. Taigi, kad išvengtumėte problemų, turėtumėte surinkti teigiamas rekomendacijas iš savo gyvenimo vietos bei gero elgesio pažymas. Žinoma, ne viskas taip paprasta ar net primityvu. Visų pirma, liudijimai apie velionį gali būti interpretuojami labai įvairiai, o ir pats teismas dažnai atrodo nesuprantamas, neturintis stabilių taisyklių. Kai kuriose religijose bylos svarstymą iš esmės pakeičia gana keista, iš pirmo žvilgsnio chaotiška procedūra, kuri apima labiau intuicijos, o ne logikos sferą. Kai kur, tarkime, kalvinizme, teismas visiškai nereikalingas, nes viskas iš anksto nulemta. Galiausiai, senajame Indijos budizme pasiruošimas mirčiai, idealiu atveju, iš tiesų yra pasiruošimas išnykimui, o ne pomirtiniam egzistavimui kitame kūne, atgimimui. Tikro budisto siekis – sustabdyti atgimimų grandinę, numirti amžiams, tiksliau – išnykti visiems laikams. Iš pirmo žvilgsnio tai labiausiai šiurpinanti mirties perspektyva, tačiau budizme, pirma, neigiamas sielos egzistavimas, antra – „aš“ egzistavimas, trečia – bet ko egzistavimas, išskyrus sąmonę, kuri tą neigimą ir atspindi. Atkreipkime dėmesį, kad galiausiai nėra ir sąmonės, tačiau iki tokio suvokimo ji, neegzistuojanti, turi prieiti aukščiausiame savo veiklos taške. Beje, pirminį budizmą, iki jo prasiskverbimo į Tibetą, Kiniją bei už jos ribų, prieš jo mutavimą, susimaišymą su įvairiais vietiniais kultais bei tikėjimais, labai sunku, beveik neįmanoma įvardyti „religija“. Tam tikra prasme tai filosofinė mokykla ar net mąstymo būdas.

Vis dėlto istoriškai labiausiai paplitęs religijų požiūris į mirtį yra kitoks – dažniausiai jis kyla iš to, kas aprašyta anksčiau. Mirtis – riba, už kurios prasideda kažkas kita; tą kitoniškumą lemia žmogaus veiksmai, atlikti prieš pasiekiant šį slenkstį. Dievai nėra pavaldūs mirčiai, o jei jie ir atsiduria tokioje situacijoje, tai tik tam, kad duotų žmonėms moralinę pamoką ir pademonstruotų savo nemirtingumą. Būtent čia atsivėrė neribotos galimybės menui, jomis gyvam iki šiol.

Ryškiausias pavyzdys – krikščionybė, kurios centre – Dievo-žmogaus, mirtimi įveikusio mirtį, figūra. Žmogiškoji Kristaus kančia ir jo dieviškasis prisikėlimas yra neprilygstamai galingas įvaizdis; vargu, ar kada nors pavyks jį išsemti, kol egzistuoja tai, kas netiksliai vadinama „Vakarų kultūra“, nekalbant apie kitas, istoriškai jau vėliau paveiktas (ir net iš dalies suformuotas) krikščioniškas kultūras. Kristaus kančia yra, tegu skaitytojas man atleidžia už dar vieną banalybę, amžina tema; jos amžinumą lemia tai, kad ji idealiai įkūnija tą pačią mintį apie mirtį, kuria pradėjome šią esė. Krikščioniškoji mintis apie mirtį pribloškia savo biologiniu siaubu, nes ji apeliuoja į kūno irimą, tačiau suteikia tikinčiojo sąmonei galimybę išvengti tokio siaubo dedant etines pastangas. Šia tema sukurtame mene, vadinasi, iš esmės beveik visame nuo penkto mūsų eros amžiaus Europoje sukurtame mene, naudojami siaubo ir vilties įvaizdžiai. Ir vienas, ir kitas mums pateikiami absoliučiai aiškiai – žmogaus kūno (bei prie kūno prisirišusios žmogaus psichikos, sielos) kančia ir dvasios triumfas prieš kūną. Nuostabu, kad visas šis puikus menas neturi nieko bendra su mirtimi. Su ta mirtimi, kuri nėra gyvenimo įvykis. Religinis, krikščioniškasis menas susijęs su egzistavimu – kančios, ilgesio, džiaugsmo ir pan., o ne nebuvimu. Nebūtis, išnykimas pagal savo prigimtį negali būti meno siužetas, bet gali tapti meno kūriniu. Tik tai turėtų būti ypatinga meno rūšis. Ir štai momentas, kai neįmanoma nekalbėti apie Davidą Bowie’į.

Davidas Bowie’is mirė 2016 m. sausio 10-ąją. Likus dviem dienoms iki jo mirties, sausio 8-ąją, per Bowie’io gimtadienį, buvo išleistas naujas atlikėjo albumas „Blackstar“. Kai kurie gabalai iš jo publikai jau buvo girdėti, nors toli gražu ne visi savo „albuminiu pavidalu“. Dvi dainos („Sue (Or in a Season of Crime)“ ir „Tis a Pity She Was a Whore“) pasirodė internete – visai kitokia aranžuote – pusantrų metų anksčiau, o titulinis kūrinys, kurį lydėjo ilgas grėsmingas vaizdo įrašas, viešai žinomas nuo 2015 m. rudens. Pagaliau šiandien bene populiariausią albumo dainą „Lazarus“ taip pat buvo galima išgirsti rudenį, tačiau atliekamą kito dainininko ir kitų muzikantų; ji tapo to paties pavadinimo miuziklo, kurio premjera įvyko 2015-ųjų gruodį, dalimi. Nepaisant to, absoliučiai niekas nenujautė, kad Bowie’is yra paruošęs naują albumą, visai nepanašų į ankstesnį. Ir, žinoma, niekas nežinojo, kad jis miršta.

2016 m. rugsėjo 12 d. Davido Bowie’io kūnas buvo be jokių ceremonijų kremuotas ir, kaip paaiškėjo vėliau, jo pelenai išbarstyti Balio saloje. Spauda tikino, jog tokia buvusi velionio valia, turėdama omenyje „budistinį ritualą“. Tiesą sakant, tai ir viskas. Sausio 8-ąją, per Bowie’io gimtadienį, netikėtai pasirodė jo albumas, o sausio 10-ąją jis tiesiog išnyko. Jokių reportažų apie jo drąsią kovą su vėžiu. Jokių viešų manipuliacijų su kūnu. Jokių laidotuvių ar paminėjimo apeigų. Atminimo koncertai, pagerbimai ir kiti dalykai, džiuginę gerbėjus vėlesniais mėnesiais, neturėjo nieko bendra su Davido Bowie’io mirties faktu. Žodžiai, kuriuos apie jį sakė įvairūs asmenys, nuo senų bendražygių ir popžvaigždžių iki vadinamųjų „paprastų žmonių“ ir net politinių bei religinių veikėjų, galėjo būti ištarti bet kada ir iki sausio 10-osios. Pats Bowie’is, kuris buvo tarp mūsų, tą dieną tiesiog išnyko, ištirpo, nustojo egzistuoti. Jis buvo nuneštas kaip puodelis nuo stalo. Išeitų, kad Davido Bowie’io mirties įvykis nėra Davido Bowie’io gyvenimo įvykis. Ir visgi jis retrospektyviai apšvietė kai kuriuos, ne visiškai akivaizdžius, menininko kūrybos bruožus, kurie šiandieną atrodo pagrindiniai.