Šventojo Jono šokėjai Molenbeke. Autorius nežinomas. Pagal Pieterio Bruegelio paveikslą. Aliejus ant plokštės, 30 x 62,5 cm. Iš privačios kolekcijos
Ned Pennant-Rea

1518-ųjų šokių maras

Prieš penkis šimtus metų liepos mėnesį Strasbūrą apėmė keista manija. Šimtai miestiečių buvo priversti šokti, regis, be jokios aiškios priežasties – užvaldyti transo ištisas dienas trepsėjo ligi sąmonės netikimo, o kartais – net iki mirties. Šis pasakojimas – apie vieną keisčiausių įvykių istorijoje.

Ant paskubomis priešais Strasbūro arklių turgų suręstos pakylos daugybė žmonių šoko pagal dūdmaišių, būgnų ir ragų muziką. Liepos saulė kepino juos, straksinčius nuo kojos ant kojos, besisukančius ratu ir garsiai šūkčiojančius. Iš tolo jie priminė karnavalo triukšmadarius, bet atidžiau pažvelgus matėsi nerimą keliantis vaizdas – mosikuojantys rankomis kūnai spazmiškai trūkčiojo. Apskurusius drabužius ir suvargusius veidus merkė prakaitas. Jų stiklinės akys žvelgė tolin. Į odinius batus bei medines klumpes sutinusiomis kojomis sruvo kraujas. Jie – ne puotautojai, o choreo­maniakai, visiškai užvaldyti šokio manijos.

Tai buvo viešai regimas choreomanijos, kankinusios Strasbūrą 1518-ųjų vidurvasarį, apogėjus. Dar žinoma kaip šokių maras, ji buvo mirtingiausia ir geriausiai aprašyta iš daugiau nei dešimties panašių užkrato protrūkių, nuo 1374 m. kildavusių palei Reino ir Mozelio upes. Daugybę pasakojimų apie keistus tos vasaros įvykius galima rasti kronikose, sudarytose per vėlesnius dešimt­mečius bei šimtmečius, ar įvairiuose šiuolaikiniuose dokumentuose. Vienoje XVII a. Strasbūro teisininko Johanno Schilterio kronikoje cituojamas dabar jau prarastas eiliuotas rankraštis:

Strasbūre kas nutiko nūnai –
Šokinėjo ir šoko šimtai
Vyrų, moterų turguj, alėjose, gatvėse
Dieną naktį, net nieko nevalgę,
Iki kol pamišimas apleido juos.
Šv. Vito šokiu praminta ši kankynė.

Kita 1636 m. kronika byloja apie mažiau laimingą pabaigą:

1518 m. po Kristaus <…> tarp žmonių atsirado nepaprasta ir baisi liga, vadinama šventojo Vito šokiu, kai išprotėję miestiečiai imdavo šokti dieną ir naktį, kol galiausiai krisdavo be sąmonės ir mirdavo.“

Praėjus aštuoneriems metams po šio maro Strasbūre lankęsis gydytojas, alchemikas Paracelsas labai susidomėjo tokio reiškinio priežastimis. Anot jo veikalo „Opus Paramirum“, kuriam pritaria įvairios kronikos, viskas prasidėjo nuo vienos moters. Ponia Troffea liepos 14-ąją ėmė šokti siauroje akmenimis grįstoje gat­vėje prie savo medinio namo. Sakoma, kad nebuvo jokio muzikinio akompanimento, ji tiesiog „pradėjo šokti“. Nepaisant vyro prašymų nustoti, tai tęsėsi valandų valandas, kol dangus aptemo ir ji, apimta traukulių, nualpo išsekimo viršūnėje. Kitą rytą moteris vėl stojosi ant ištinusių kojų ir šoko, kol ją įveikė troškulys bei alkis. Trečią dieną auganti įvairialypė minia – gatvės prekeiviai, nešikai, elgetos, piligrimai, kunigai, vienuolės – ėmė gerti, stebėdami bedievišką reginį. Ponią Troffeą užvaldžiusi manija truko nuo keturių iki šešių dienų, kol galiausiai persigandusi valdžia įsikišo ir vežimu išgabeno ją į Saverną, esantį už trisdešimties mylių. Tikėta, kad moterį galima išgydyti šv. Vito, kuris, kaip manyta, ją buvo prakeikęs, šventykloje. Keletas keistojo pasirodymo liudininkų ėmė ją mėgdžioti, ir per kelias dienas jau judėjo daugiau nei trisdešimt choreomanų, o kai kurie jų buvo taip apsėsti manijos, kad tik mirtis tegalėjo juos sustabdyti.

Kuo daugiau miestiečių kamavo šis neįprastas maras, tuo labiau slaptajai tarybai nesisekė jo suvaldyti. Dvasininkai manė, kad tai kerštingo šventojo Vito darbas, tačiau tarybos nariai klausėsi gydytojų gildijos, kuri teigė, jog šokis yra „natūrali liga, atsirandanti dėl perkaitusio kraujo“. Pagal humoralinę teoriją, sergantiesiems reikėtų nuleisti kraują. Tačiau gydytojai keistojo negalavimo aukoms rekomendavo tokį gydymą: kad pagytų, jie turi šokti. XVI a. architekto Danielio Specklino sudarytoje kronikoje užfiksuota, ką taryba nusprendė daryti toliau. Dailidėms ir odadirbiams buvo įsakyta savo gildijų sales paversti laikinomis šokių aikštelėmis bei „įrengti platformas arklių ir grūdų turguose“, viešumoje, kad publika matytų. Tam, kad užsikrėtusieji judėtų ir taip sveiktų sparčiau, buvo sumokėta dešimtims muzikantų, jog šie grotų būgnais, smuikais, dūdmaišiais bei ragais ir buvo atvežta sveikų šokėjų ligoniams palaikyti. Valdžia tikėjosi sukurti optimalias sąlygas, kad šokis pats išsisemtų.