Šiandien esame pasiekę maksimalaus komforto zoną, tokios žmonijos istorijoje dar nebuvo: neturime medžioti, kovoti, bėgti, slėptis ir iš paskutiniųjų ginti savo būtį. Patogūs kapitalistiniai atributai padarė mus tokius tingius kaip žvairuojanti akis, kuriai sudėtinga susifokusuoti į taikinį. Deja, viduje vis tiek svyruoja įgimtos kortizolio ir dopamino hormonų svarstyklės: nuveikti ką nors ekstremalaus, neleistino, patenkinti viduje žaižaruojantį adrenalino troškimą. Galbūt dėl to lyg išbadėję skopofiliškai žiūrime į žiniasklaidos transliuojamus smurtinius vaizdus – per saugią distanciją, iš kurios galime liudyti prievartą be tiesioginių pasekmių. Kartais taip šlykštu, kad norisi nusisukti, bet kaip prikaustyti stebime tai, kas uždrausta, traumuoja, liūdina. Kodėl savanoriškai per kiną patiriame šiuos apokaliptinius momentus ir ką rezga kinas žiūrovui? 

APIE PRIEVARTOS SPEKTAKLIUS 

Austrų režisierius Michaelis Haneke straipsnyje „Smurtas ir žiniasklaida“ (Violence and The Media, 2010) svarsto, kiek svarbu demonstruoti prievartą. Anot jo, dalis žiniasklaidos atstovų tvirtina, kad turi jausti atsakomybę už visuomenę ir tai, kaip ją veikia transliuojamas turinys. O kita dalis teigia, kad žiniasklaida tik atspindi realybę, informuoja ir jokios atsakomybės neneša. Filosofas Nerijus Milerius monografijoje „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ („Jonas ir Jokūbas“, 2018) taip apibrėžia M. Haneke’s poziciją: „Užuot ėjęs vienu iš šių tariamai priešingų kelių, Haneke filmuose savęs klausia ne „kaip aš vaizduoju prievartą?“, bet „kaip aš žiūrovui parodau jo vietą akistatoje su prievarta ir jos vaizdavimu?“ (Milerius, p. 174) Tai režisierius perteikia dar filme „Smagūs žaidimėliai“ (Funny games, 1997) apie trijų asmenų šeimą, išvykusią pailsėti į vasarnamį. Tačiau viskas pasikeičia, kai tarpduryje išdygsta du jauni maniakai ir, paėmę atostogautojus įkaitais, priverčia juos dalyvauti sadistiniuose žaidimuose. Jiedu įvairiausiais būdais žemina šeimą, kartas nuo karto „žaismingai“ griaudami ketvirtąją filmo sieną ir pamerkdami akį žiūrovui tarsi nusikaltimo bendrininkui. 

Šis klasikinis žiaurumo kine pavyzdys išryškina vieną tiesą – mes toleruojame, kai smurtu baudžiami blogiukai, ir jaučiamės visiškai sutrikę ekrane regėdami, kaip kankinami nekalti žmonės, mažamečiai, gyvūnai ir kt. Kontrastas tarp budelių ir aukų „Smagiuose žaidimėliuose“ toks ryškus, kad nekyla nė mažiausia abejonė, kas uzurpuoja galimybę smagintis. Vis dėlto Haneke siužetą konstruoja taip, kad „smurtinio žaidimo smagumą <…> suvoktų, o gal išbandytų ir patys žiūrovai“ (Milerius, p. 212). Ne veltui šis filmas dažnai lyginamas su naratyvine videožaidimų konstrukcija, kai interaktyvi forma įtraukia dalyvauti. 

Iš Haneke’s „Smagių žaidimėlių“ galime išmokti keletą pamokų. Smurtas ekrane gali būti intelektualus ir edukuojantis: nuolat kontaktuojant su žiūrovu atskleidžiama žudikų psichologija ir parodoma tikroji blogio prigimtis, kuri tam tikra prasme žiūrinčiajam gali atverti katarsines patirtis. Tačiau filme yra scena, kurioje moteris griebia ginklą ir nušauna vieną užpuolikų, o kitas tuo metu paima TV pultelį ir laiką atsuka atgal, kad vilties suteikiančio incidento būtų išvengta. „Po skandalingo epizodo tampa aišku, kad Hanekes „Smagūs žaidimėliai“ – tai filmas ne apie smurtinius degeneratų veiksmus kažkur Austrijoje ir Amerikoje, o apie patį žiūrovą kaip bejėgį vizualinės prievartos manipuliacijos taikinį“ (Milerius, p. 216). Tokia yra antroji pamoka. Ji savotiškai primena, kad esi bejėgis, belaisvis ir nieko negali padaryti, teks nesipriešinant iki paskutinio trupinio suvalgyti transliuotojų pateiktą turinį. Gal todėl taip dažnai tarsi sustingusiais, suakmenėjusiais veidais žvelgiame į ką nors nesuvokiamai siaubingo ekrane, o tada tiesiog mirktelime, atsidūstame ir nuslenkame į virtuvę susitepti sumuštinio.

SKAUSMINGAS, BET REIKALINGAS DŪRIS 

Vienas labiausiai sukrėtusių šių metų Europos kino festivalio „Scanorama“ filmų, sėkmingai rodomas visame pasaulyje, – danų režisieriaus Magnuso von Horno (2020 m. jo darbas „Prakaituok!“ pradėjo šį festivalį) gotikinė kriminalinė drama „Mergina su adata“ (Pigen med nålen, 2024), įkvėpta tikrų įvykių. Šį kūrėją domina tamsioji žmogaus pusė – blogio prigimtis, agresija ir pyktis. Filmo herojė našlė Karolina (akt. Vic Carmen Sonne),siuvimo fabriko darbuotoja, pastoja nuo savininko. Atstumta ir paniekinta, ji nežino, ką daryti toliau, tačiau viešojoje pirtyje sutinka moterį, kuri pažada pagelbėti. Gūdžiomis miesto gatvėmis filmas pamažu veda gilyn link labai tamsios paslapties. Labiausiai šokiruoja ne pati filmo atomazga, o jos pateikimo forma. 

Pirmiausia, nespalvotas filmas estetiškai sudaro labai nykų nešvaros, nevilties, skurdo įspūdį. Esant tokiai atmosferai režisierius gudriai konstruoja istorijos mažoje saldainių parduotuvėje įtampą. Čia daug nepatogių paveikslų: siaubingai subjaurotas iš karo grįžusio Karolinos vyro veidas, siurrealistiškai krūtį žindanti aštuonmetė, apsigimėlių cirkas ir, žinoma, maži kūdikių kūneliai, įdomūs tik po Kopenhaga išsiraizgiusiems kanalizacijos labirintams. „Pasaulis yra siaubinga vieta, bet mes turime tikėti, kad jis ne toks“, – Karoliną įspėja naujoji pažįstama Dagmara (akt. Trine Dyrholm), kol žiūrovai dar nesupranta, rodos, stiprios ir nepriklausomos moters vykdomų nusikaltimų masto. Šis sakinys tampa pasakojimo moraliniu pamatu, kažkuria prasme pateisinančiu visus matomus žiaurumus. 

Pamatęs filmą svarstai, kam reikėjo liudyti serijinių žmogžudysčių istoriją ir po seanso išsineši tiek daug graužiančio kartėlio dėl neteisingo gyvenimo. Tačiau patirtas vidinis siaubas turi jau aptartą žiūrovo budinimo momentą. Kriminalinės istorijos fone pateikiama moralinių pamokų: Karolina stengiasi priimti savo vyrą negrįžtamai subjaurotu veidu ir sprendžia dilemą, pasilikti kūdikį ar jo atsikratyti, psichologinis Dagmaros portretas atskleidžia žiaurumą provokuojančias traumas ir visuomenės spaudimą, moterų solidarumas net tamsiausiomis akimirkomis išlieka nepajudinamas, o juodo kaip šulinio dugnas pasakojimo finalas – neįtikėtinai viltingas. 

BILIETAS IŠBANDYTI MIRTĮ 

Dar vienas festivalio programos filmas „Pavojaus zona“ (Danger Zone, 2023) – tai dokumentika, analizuojanti žiaurumą– kaip priemonę paįvairinti savo pernelyg patogų, aiškų, aprūpintą gyvenimą. Lietuvos kino legendos Vytauto Žalakevičiaus anūkės Vitos Marios Drygas režisuotas darbas tyrinėja menkai eksploatuotą karo turizmo temą. Čia pasakojama apie aštrių pojūčių mėgėjus, kurie investuoja tūkstantines sumas kelionėms į karinių konfliktų zonas, pvz., Sudaną, Afganistaną, Pakistaną ir pan. Režisierei nelengvai sekėsi perteikti šių teritorijų pavojingumą, nes filmuota ramybės laikotarpiu, tačiau klausantis veikėjų pokalbių, galingų sprogimų fone, stebint nerimastingus aplinkinius, policiją, kuri juos ramina, galima suprasti, kad kasdien vaikštoma peilio ašmenimis. O kur dar pasirengimas tokioms kelionėms, kai turi ne tik išmokti profesionaliai valdyti ginklą, bet ir perprasti priešo psichologiją, galimus manevrus bei mobilumo pavojingoje zonoje taisykles. 

Dokumentinis filmas atskleidžia liguistą adrenalino troškimą, nes realybė esą per prėska, per patogi, per daug nuspėjama, toks rami, kad net praeina noras gyventi. Paslaugų pirkėjai – puikiai uždirbantys jauni, atletiški vyrai ir moterys, siekiantys stipriau patirti gyvenimą. Pasakojama istorija sukrečia būtent tuo, kad nei pinigai, nei šeima, nei pasiekimai nenuslopina noro venose jausti tekantį adrenaliną. Psichologiniu požiūriu, šiais skubos ir streso laikais žmonės tapo priklausomi nuo aštrių pojūčių ir stengiasi juos stimuliuoti pačiais netikėčiausiais būdais. Kamera seka pagrindinio veikėjo, tokių kelionių organizatorius trumpą vizitą namuose, kuriuose ruošiamasi Kalėdoms. „Pabūk, padaryk pertrauką, pasilik šventėms“, – švelniai kalbina jį žmona, vyras dvejoja, bet netrukus praneša, kad išvyksta dar dviem savaitėms į dar vieną nuotykį. Fone zuja trys vaikai, žmona nuleidžia galvą ir kūno kalba išduoda priekaištą, kad geriau tai būtų paskutinis kartas. Nors tiek veikėjai, tiek mes, žiūrovai, puikiai suprantame: taip nebus. Balansavimas ant gyvenimo ir mirties ribos – kur ta linija, kurią peržengus kortizolio priklausomybė jau patenkinta ir galima ramiai gyventi iki… kito karto? 

„Filmai, kviečiantys ne atsiduoti vojerizmo malonumui, bet mąstyti apie jo prigimtį, nėra patogūs“ (Milerius, p. 176) ir Drygas dokumentinis filmas puikiai iliustruoja pažįstamą svetimos gėdos, tiksliau, svetimo diskomforto jausmą, kai žiūrėdamas į ekraną supranti, kad polinkis patirti malonumą priartėjant prie mirties tampa ne tik pavienio individo disfunkcija, bet ir išlepusios visuomenės veidrodžiu. 

KRAUJAS PRO TELESKOPĄ

Katalonų režisieriaus Alberto Serros dokumentiniame darbe „Matadoro vienatvė“ (Tardes de soledad, 2024) pristatoma koridos įžymybė Andrésas Rocas Rey’us. Poetiškas žvilgsnis nukreipiamas į Andréso ritualus prieš kautynes, ryškius kostiumus, pokalbius su kolegomis. Visgi pasakojimo ašis – pati matadoro ir buliaus akistata, kontroversiškos tradicijos smurto spektaklis, kuriame žmogaus racionalumas ir ištvermė susiduria su gyvūno nuožmumu – taip buvo pristatytas filmas „Scanoramos“ programoje. Tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje pelniusio pagrindinį apdovanojimą filmo objektas – mirtina dvikova, aprėpianti daug etinių koridos klausimų. 

Serra geba statiškais vaizdais taip prikaustyti žiūrovą prie ekrano, kad jo kūrinių peržiūros patirtį galima prilyginti meditacijai arba hipnozei. Rodos, ekrane beveik nieko nevyksta, bet pasirinkti filmo objektai juda natūralia tėkme, kurią nepaprastai pagavu stebėti, jeigu mėgstate filosofinę koncepciją kine. Režisierius – išskirtinis, originalus ir niekada nepretendavo pavergti masių, tad ir naujausias darbas orientuotas ne tik į intelektualią, bet ir į stiprių nervų publiką. „Matadoro vienatvė“ yra kinematografinė patirtis, kai susipina magiškas grožis ir šiurpinantis siaubas. Filmas prasideda nuo vienintelio garso – buliaus kvėpavimo tamsoje, – kuris leidžia mintyse nupiešti gyvulio paveikslą. Buliaus akys – dar vienas kadras, tarsi parengiantis žiūrovus netrukus vykstančiai kovai. Ką galvoja arenoje esantis bulius; kamera rodo jo akis stengdamasi užčiuopti emociją, kol galiausiai persikelia prie susikaupusio matadoro akių. Jaunas vyras netrukus po dvikovos palieka areną ir matome, kad jo ištaigingas kostiumas nudažytas raudonai, o tai aiški aliuzija į buliaus likimą. 

Režisieriaus perteikiamas siaubas, dviprasmis: viena vertus, jo filmo tema yra brutalus skerdynių žaidimas, kuriame daug kraujo, prakaito, streso, fiziškumo. Antra vertus, keliamas psichologinis šiurpas, nes kova rodoma tik epizodiškai, iš arti – žiūrovas mintyse pats suprojektuoja jos baigtį, veikėjų emocijas, bendrą reginio atmosferą. Serra įjungia publikos vaizduotę, kuri veikia išvien su vaizdais ekrane ir kiekvienam formuoja autentišką patirtį. Taip kuriama ne distancija, iš kurios galima saugiai žiūrėti filmą, o skatinama įsitraukti. Vienaip žiūrėsime filmą, jeigu esame gyvūnų teisių draugijos narys, visai kitaip, jei lažybų entuziastas arba žmogus, kadaise gavęs savo dievuko matadoro Andréso parašą. 

Kino kritikai vienbalsiai tvirtina, kad filmas – žiaurus ir amoralus, tačiau nedrįsta ginčytis, kad jis be galo… gražus. Čia įžvelgiama archajiškesnė strategija nei Haneke’s darbuose – prievartos estetizavimas. Serra renkasi klasikinį variantą – smurtą pristato per išgrynintą estetiką, todėl žiūrovui sunkiau susidaryti aiškią nuomonę ekrane matomo „mirties teatro“ klausimu. Filme nėra nei interviu, nei surežisuotų dialogų, taip atsakomybė už kūrinio interpretaciją visiškai perleidžiama žiūrovui. Bejausmės pramogos dokumentacija ar sąžinės budinimas – Serra lieka ištikimas kino paslaptingumui net ir kvestionuodamas smurtą. 

IŠEITI AR PASILIKTI? 

Žiūrėdamas tokį filmą pradedi jausti, kaip kažkur papilvėje kaupiasi nerimas, pėdoms darosi ankšta batuose, prakaituoja delnai, pradedi muistytis kėdėje, o kaktoje įsirėžia pykčio raukšlė. Tad iškyla didžioji dilema: reikia pasilikti ar išeiti iš kino salės? Tas pats Haneke, kadaise gindamasis nuo kritikos, yra pasakęs, kad tiems, kas žiūri filmą iki galo, to reikia. Milerius primena, kad išėjimas iš salės gali būti instinktas išjungti nepatogų kanalą ir pabėgti, tačiau sprendimas sėdėti ir stebėti nemalonų reginį iki pabaigos, toli gražu negarantuoja „aukštesnio“ pažinimo: „Tai, kas vienam žiūrovui suteikia galimybę suprasti, kitą – priešingai, traumuoja ir luošina“ (p. 227). 

Taigi pasirinkimas žiūrėti smurtinį kiną yra individualus ir priklauso nuo gebėjimo įprasminti pamatytus vaizdus. Ir tai toli gražu nereiškia, kad jautresnis žiūrovas – nepakankamai edukuotas perprasti autoriaus idėją. Šie filmai skatina persvarstyti savo patirtis, vertybes, auklėjimą, požiūrį. O aš prisimenu tokius filmus kaip Larso von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built, 2018) arba danų režisieriaus Christiano Tafdrupo „Nekalbėk apie blogį“ (Speak No Evil, 2022) ir galvoju, kad galėjau pakilti vidury seanso ir beveik medinėmis kojomis išeiti iš kino salės tamsos į šviesą.

2024-12-29