Šis interviu su danų režisieriumi Andersu Thomu Jensenu – tarsi „Nemuno“ lapkričio numeryje publikuojamo pokalbio su filmo „Paskutinis vikingas“ (Den sidste viking, 2025) žvaigžde Madsu Mikkelsenu tęsinys, kalbantis apie šiuolaikinio pasaulio suirutę. Lietuviams žinomas dėl savo kandžių filmų „Adomo obuoliai“ (Adams æbler, 2005), „Vyrai ir viščiukai“ (Mænd & høns, 2015), „Teisingumo riteriai“ (Retfærdighedens Rytteren, 2020), naujausiame kūrinyje A. T. Jensenas, vaizduodamas herojaus ir jo jaunesnio brolio su intelekto negalia nuotykius, nagrinėja identiteto krizę. Istorija, kurioje netrūksta veiksmo, kraujo, keistų sprendimų ir tragikomiškų situacijų, režisierius teigia norintis parodyti, kad kiekvienas individas gyvena savo realybėje, bei kas nutinka, kai jos prasilenkia.

Ar žinote, iš ko paveldėjote tokį išskirtinį humoro jausmą ir polinkį kūryboje nevengti žiaurumo?

Esu kilęs iš šeimos, kur visos laidotuvės būdavo labai smagios, nes gyvenimas sunkus, ir belieka tik pasijuokti. Manau, taip elgiasi daugelis. Man patinka žiaurumas bei smurtas, manau, mene jie – puikus įrankis, genialus būdas emocijoms atskleisti, įtaigesnis nei šūkavimas ar muštynės. Visi „Paskutinio vikingo“ personažai – ribinės asmenybės, tad filmo blogiukas taip pat privalo būti išskirtinai žiaurus. Turime labai mažai laiko perteikti, koks jis sugedęs ir brutalus. Sakykime, jeigu realybėje ar ekrane pamatai vyrą, mušantį moterį, natūraliai nori, kad jam nutiktų kas nors itin blogo. Toks siužetas įtraukia žiūrovą. Galėčiau bandyti herojaus charakterį perteikti be smurto, bet kad publika jo nekęstų, jis turi būti barbaras. Suprantu, kai kuriuos tai gali išgąsdinti, tačiau, manau, iš parodijos elementų gana akivaizdu, jog grįžęs į namus tokio vyruko tarpduryje nesutiksi.

Kaip jums pavyko išlaikyti balansą tarp juodosios komedijos žanro ir jautrios brolių gyvenimo dramos?

Jei atvirai, mėgstu žongliruoti formomis. Žmonės žiūri daug filmų, ir pagal žanrą – drama, komedija, trileris – gali nuspėti, ko tikėtis. O man patinka stebinti. „Teisingumo riterių“ naratyve egzistavo aiškus lūžio taškas, o štai „Paskutiname vikinge“ to nėra. Mes visi bendradarbiaujame: Nikolajus Lie Kaasas, įkūnijantis amnezija sergantį personažą, Madsas Mikkelsenas, kurio vaidinamas herojus įsivaizduoja esąs Johnas Lennonas. Niekada nesiimčiau tokio projekto be šių aktorių, nes žinau, kad jie gali net įprastus veikėjus paversti keistais. Mums patinka nepatogūs dalykai, ypač galintys „sugadinti mūsų karjeras“.

Jau kurį laiką dirbate su M. Mikkelsenu. Ar galima jus pavadinti keista kinematografine šeima?

Mudu draugai. Nebūtume sukūrę „Paskutinio vikingo“, jei ne penki ankstesni kartu įgyvendinti projektai. Suprantu, neįprasta, kad tiek daug metų dirbame komandoje, bet jei būtume muzikos grupė, klausimas, kodėl grojame drauge, niekam nekiltų. Čia kaip santuoka – aš vedęs jau daug metų ir nenoriu nieko keisti.

Jūsų kino pasakojimuose visada gausu personažų, skirtingų susikertančių istorijų. Smalsu – kaip konstruojate tokius daugiabriaunius siužetus?

Pirmiausia išsirenku pagrindinį objektą. Tarkime, „Paskutinio vikingo“ atveju, tai – žmonės, ieškantys savo identiteto. Man svarbu atspindėti visus įmanomus tapatybės aspektus, temas, kylančias dilemas. Štai kam reikia tiek daug personažų. Paskui rašau scenarijų, kuris, pradėjus repetuoti su aktoriais, stipriai keičiasi. Kai kurias dalis perrašome, filmuojant darome korekcijas, galiausiai – ilgai ir preciziškai montuojame. Tai tikras iššūkis, bet nepaprastai smagus darbas.

Regis, gyvename tokiais laikais, kai kalbant apie skirtingus identitetus nesunku ką nors įžeisti.

Viskas stipriai priklauso nuo to, iš kur esi, pavyzdžiui, iš Egipto ar iš JAV. Stengiuosi kaip veidrodis atspindėti, kas vyksta aplink. Šiuolaikiniame pasaulyje kasdien švenčiame skirtumus. Galime būti, kuo norime, ir patirti šio proceso grožį, tačiau vis tiek turime susitarti dėl vienos bendros realybės.

Net jeigu ji tėra fikcija?

Net jei mano tikrovė jums – pramanas, turime sutikti, kad važiuojame, kai dega žalia šviesa, ir sustojame užsižiebus raudonai. Elementarus žmogiškas elgesys. Juk viskas remiasi pagarba. Įvairovė turi teisę egzistuoti, net jeigu manome, kad kažkam – nevalia.

„Paskutinis vikingas“ prasideda ir baigiasi animaciniais intarpais apie vikingų princą, kuris netekęs rankos įsakė miestelėnams nusikirsti savąsias, kad nesijaustų išskirtinis…

Tai metafora, pasaka. Pirmas filmo ketvirtis labai realistiškas ir įtikinantis, tad animacijos intarpai žiūrovui sufleruoja, kad čia – fantazijų pasaulis. Juk po dvidešimt penkių minučių prasideda herojų kelionė į vaikystės namus, ir ten istorijos dinamika radikaliai pasikeičia.

Kritikai šį jūsų darbą lygina su Larso von Triero „Idiotais“ (Idioterne, 1998). Ar pats įžvelgiate sąsajų?

Taiklus sugretinimas. Matyt, pagal atmosferą tai arčiausia, ką galima rasti kino kontekste. Tiesa, „Idiotuose“ analizuojama identiteto idėja, kuomet žmonės vaidina kažką kitą, tačiau elgiasi sąmoningai, o mano filme yra kiek kitaip.

Ar jaučiate kiekvienu kūriniu vis labiau ir labiau peržengiantis tam tikras provokacijos ribas?

Nors galėčiau, nesiekiu provokuoti. Visada stengiuosi atsikratyti pertekliumi to, kas nesusiję su mano istorija ir jos veikėjais. Visgi daug kas priklauso nuo aplinkybių, kuriomis filmas žiūrimas. Visai kaip kalbant apie juodąjį humorą – parodykite „Paskutinį vikingą“ suomiams, ir jiems šis pasakojimas toli gražu nepasirodys tamsus. Tiesiog skirtingos realybės.

Kas žavi ir gąsdina permąstant šiuolaikinį pasaulį? Ar naujasis jūsų filmas – ne per kietas riešutėlis publikai?

Kultūriniai virsmai niekada nėra sklandūs. Galimybė visiems būti, kuo nori, – nuostabi, bet kai kuriems tai be galo baisu. Jaunystėje fotografuodavau kitus, stebėjau juos ir mokiausi. Dabar mano vaikai daro asmenukes, įtikėję, kad čia – jų baigtinė versija. Tačiau instagramo paskyroje jie kuria visai kitokį identitetą nei gyvenime.

Viskas yra chaosas, ir daugelis tai puikiai suvokiame. Vis dėlto „Paskutinis vikingas“ kai kuriems gali būti sunkiai suprantamas – jis paremtas mano pastarųjų dešimties metų patirtimi, socializuojantis visuomenėje. Bet galiausiai kiekvienas turi galimybę iš šio filmo išsinešti tai, kas artima jam, – pateikiu platų pasirinktos temos reprezentacijų spektrą.

Interviu su Madsu Mikkelsenu ir filmo „Paskutinis vikingas“ recenziją skaitykite lapkričio mėnesio žurnale „Nemunas“.

 

2025-11-28