fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2021-10-19

Dizaino dokumentikos žodynas

Aistė Stragytė

Terminas „dizainas“ pastaruoju metu išgyvena pakilimą. Jis tapo toks patrauklus, kad dera beveik prie visko. Nieko nebestebina, kai ši sąvoka vartojama su tokiais žodžiais kaip „maistas“, „kalba“, „patirtis“, „kelionės“ ar net „dvasingumas“. Regis, ir kasdienybei galime suteikti dizaino prieskonį. Vis tik kasdienėje kalboje jis neretai asocijuojasi su paviršiniais niuansais – estetika, forma, medžiagiškumu, o štai šios srities praktikai vis dažniau ieško prasmės ir keliauja į „gylį“, kur estetinis vaizdas bei pavidalas tampa antraeiliais dalykais arba natūraliomis dizaino tyrimo formomis. Pristatydamas projektą „Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“, Lietuvos dizaino forumas drauge su dokumentikos režisiere Aiste M. Grajauskaite pakvietė į kelionę, leisiančią giliau pažinti šią sferą.Daugiau

2021-09-19

Rugsėjis ir asmeniniai hogvartsai

Erika DRUNGYTĖ

Iki rugsėjo pabaigos nevysta gėlės mokyklų kabinetuose, universitetų katedrose, namų svetainėse. Gaji tradicija, pilna džiugesio ir pakylėtumo – pirmasis rudens mėnuo lietuviams pražysta tarsi pavasario sodai, nes prasideda nauji mokslo metai, nes mokymasis siejamas su gerove, langu į aukštesnės pakopos gyvenimą. Ne, šioje šalyje seniai nebėra beraščių, bent vienos knygelės neperskaičiusių piliečių, tačiau senųjų laikų aidas, nors labai jau duslus ir vos girdimas, dar kartais sutvinkčioja vidinių nuojautų ausyje: proseneliai pasirašydavo kryžiuku, lotyniškomis raidėmis spausdintas knygas pargabendavo kontrabandos keliais, namuose slapstydavo, kad neatimtų ir neareštuotų žandarai, baigti nors kelias mokyklos klases buvo didžiulė prabanga.Daugiau

2021-09-19

Beata Molytė. Vaidmenų sintezė yra žmogaus esybė

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Tobulais judesiais ir meistriškai įkūnijamais personažais žavinti Beata Molytė, baigusi karjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, toli gražu nepaliko scenos – ją vis dažniau galima išvysti ne tik draminiuose šokio, bet ir šiuolaikinio šokio spektakliuose. Daugiau kaip trisdešimt metų baletui atidavusi artistė – „Auksinių scenos kryžių“ laimėtoja (2008) ir nominantė (2011, 2018), taip pat įvertinta „Lietuvos teatrų pavasario“ apdovanojimu už geriausios aktorės vaidmenį (2011) bei „Padėkos kaukės“ prizu už nuopelnus teatro menui (2019). Šiuo metu ji dirba su Anželikos Cholinos ir Šeiko šokio teatrais bei savo įkurtoje baleto mokykloje ugdo jaunuosius šokėjus.Daugiau

2021-09-19

Billy Collins | Poezija

Išrengiant Emily Dickinson

Pirmiausiai, jos šerpė, pagaminta iš tiulio,
lengvai pakeliama nuo pečių ir
padedama ant medinės kėdės atlošo.

Tada jos kykas,
kaspinas atsiriša, lengvai truktelint.

Tada ilga balta suknelė, kiek sudėtingesnis reikalas
atsagstant perlamutro sagas nugaroje,
tokias smulkias ir gausias, kad užtrunku amžinybę,
kol mano rankos gali praskleisti audinį –
panašiai plaukikas skiria vandenį,
kol įslysta vidun.

Jums reikėtų žinoti,
kad stovėjo ji prie atviro lango viršutinio aukšto miegamajame,
nejudėdama, iš nuostabos plačiai atvertom akim
žvelgdama žemyn į vaismedžių sodą,
balta suknelė vilnijo nuo jos pėdų
ant plačialenčių kietmedžio grindų.

Devynioliktojo amžiaus Amerikos
Moteriški apatiniai drabužiai painūs,
nevalia į juos žiūrėt lengvabūdiškai,
tad tęsiau poliarinio tyrėjo darbą,
užsiimdamas sąsagomis, sagtimis, grandinėlėmis,
kabliukais, dirželiais ir banginio ūsų korsetu,
plukdančiu link jos nuogybės aisbergo.

Vėliau, užrašiau blonknote, įvyko tai,
kas priminė gulbės kelionę į naktį,
bet, suprantama, negaliu jums pasakot visko –
apie tai, kaip ji užmerkė akis, atsisukus
į vaismedžių sodą,
kaip plaukai jos draikės netekę segtukų,
kaip mūsų pokalbiuos rasdavos
visai netikėti daugtaškiai.

Tegaliu jums pasakyti tik tai –
tą šeštadienio popietę Amherste
buvo kraupiai tylu, jokių garsų,
išskyrus pravažiuojantį pro namą vežimą
ir zyziančią musę ant lango stiklo.

Tad suprantama, kad galėjau girdėt, kaip ji įkvepia,
kai įtempiau pačiam viršuj kabliuką su kilpele,
užsegdamas jos korsetą,

ir galėjau išgirst, kaip ji atsidūsta, kad galiausiai
jis grįžta į senąją vietą,
lygiai taip pat, kaip ir kai kurie skaitytojai atsidus, supratę,
kad Viltis turi plunksnas,
kad Protas yra lenta,
kad Gyvenimas yra užtaisytas ginklas
ir jis žiūri tiesiai į jus savo geltona akim.
Daugiau

2021-09-19

IŠ LANGUOTŲ SĄSIUVINIŲ

Algimantas Mikuta

Šis tas apie Jėzaus Kristaus ikonografiją. Kadangi evangelijose, iš kurių ateina visi pasakojimai apie Kristaus gyvenimą, nėra jokių aiškių užuominų apie fizinę Dievo sūnaus išvaizdą, ji dailėje nuolat kito. O gal pirminiuose raštuose kas nors ir buvo, bet vėliau išmesta – juk negalėjo keturi evangelistai apie susikurtą herojų papasakoti kaip apie tą patį realų žmogų. Pirmaisiais amžiais, kai krikščionybė buvo persekiojama, jis netgi karikatūrintas. Ant gladiatorių ringo sienos rastas Nukryžiuotojo su asilo galva piešinys, o po juo užrašas: „Štai tavo dievas.“ Vėliau, tikriausiai vadovaujantis judėjų draudimu dievus vaizduoti, jis dažnai žymėtas simboliais. Ypač katakombose, kur rinkdavosi pirmieji krikščionys. Daugiau

2021-09-19

TADAS BAGINSKAS. PARADOKSALUS KELIAUTOJAS

Elena Paleckytė

Tadą Baginską drąsiai galima vadinti Lietuvos dizaino klasiku, kurio vardas dažniausiai prisimenamas kalbant apie Sporto rūmų ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Naujųjų rūmų interjerus ar apie legendinę 1968-aisiais Londone vykusią pasaulinę parodą. Apie ją ir T. Baginsko indėlį į lietuviško dizaino populiarinimą užsienyje leidykla „Lapas“ 2019 m. išleido Karolinos Jakaitės knygą „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, o 2021 m. rugsėjo pirmąją buvo pristatyta dar viena – išskirtinai šio dizainerio kūrybai skirta – Rasos Janulevičiūtės ir Vilniaus dailės akademijos leidyklos knyga „Tadas Baginskas. Dizaino liudininkas“.Daugiau

2021-09-20

KEISTUOLIS GENIJUS ERIKAS SATIE

Alfredas Kukaitis

Erikas Satie buvo itin talentingas kompozitorius (deja, iki šiol deramai neįvertintas), mažiausiai trijų, o gal net keturių moderniosios muzikos stilių pradininkas. Ir… didis keistuolis. Keistuolių keistuolis. Žiemą vasarą vilkėdavo vis tą patį, vienintelį lietpaltį, kuriuo apsisiausdavo tarsi rytiniu chalatu. Jo fetišas buvo katiliukas (tokia skrybėlė), kurio paliesti neturėjo teisės niekas. Kartą atsitiktiniam praeiviui netyčia numušus katiliuką nuo kompozitoriaus galvos, nuo nuožmaus jo įtūžio nelaimėlį gelbėti teko policijai.Daugiau

2021-09-19

ZITA MARIENĖ: Į LAUKTĄ KNYGĄ ĮEINU KAIP Į NAMUS

Kalbino Elvina Baužaitė

Vertėjos Zitos Marienės darbų gausa reikalauja ypatingų pastangų suvokti, kaip žmogus įmano, geba šitiek atlikti, išpildyti, tiek daug duoti pasauliui. Vertimai iš anglų, rusų, lenkų, danų kalbų… Z. Marienės dėka lietuviškai prabilo, buvo įprasmintos daugiau nei šimtas knygų. Kalbamės apie vertėjos buitį ir būtį.Daugiau

2021-09-19

Donata Minderytė: Rūšiuoju bei perdirbu savo patirtis

Pastelinėse drobėse šviesiomis spalvomis nutapyti veidai (ar jų dalys) šiepiasi, juokiasi, verkia bei kitaip reiškia emocijas. Kartais šiuose paveiksluose, lyg iš niekur, netikėtai pasirodydami miegamųjų namų rajono fone iššoka rykliai (tačiau sutrikdyta ramybė išlieka tyli). Dar būna, kad tose pačiose pas­telinėse drobėse skleidžiasi rožės žiedas ar keistai pažįstamo ornamento sukinys. Taip atrodo Donatos Minderytės (D. M.), vienos perspektyviausių jaunosios kartos tapytojų, darbai. Nuo 2016 m. Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje studijuojanti dailininkė gyvena bei kuria ne tik Lietuvoje – dalį laiko ji praleidžia kitapus Atlanto. Galbūt gyvenimas tarp dviejų kalbų ir paskatino autorę kūryboje plėtoti vizualinio vertimo tyrimą, t. y. analizuoti reikšmingus vaizdo, jo prasmės pokyčius, kuomet šis iš vienos terpės perkeliamas į kitą. Su menininke apie tokią kūrybinę strategiją, vaizdų transformacijas, jose įvykstančias paklaidas bei galutinę reprezentaciją kalbasi tapytoja Vita Opolskytė (V. O.) ir menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė (A. M. G.).Daugiau

2021-09-19

Živilė Galdikienė

Paralelinės tikrovės

Nešuosi tris popierinius maišus, iš kurių begėdiškai kyšo ryškios orchidėjų žiedų kekės – kaip išsidažiusios mergaitės, žvilgsniu rėkiančios pasauliui apie savo grožį. Nereikia rėkt – pasaulis mato. Mato tą trapų, infantilų žavesį, dar kvepiantį naiviu vaikystės protestu.Daugiau

2021-09-19

Rusiškas Swedenborgas

Kirill Kobrin

1890 m. gruodį Antonas Čechovas savo leidėjui ir draugui Leikinui rašė: „Nuo atvykimo į namus dienos man prasidėjo vadinamoji permaininga širdies veikla, arba, kaip šią ligą įpratau nusakyti pats, širdies permušimai: kiekvieną minutę mano širdis kelioms sekundėms sustoja ir dar apima guminio kamuoliuko krūtinėje jausmas; tai vyksta kiekvieną vakarą, rytais lengviau.“ Čechovas buvo ką tik grįžęs po kelių mėnesių kelionės į rytus: jis pervažiavo visą Sibirą (beje, dar iki Transsibo atidarymo), tris mėnesius praleido Sachaline, o paskui persikėlė į Japoniją (kur, kaip pažymi geriausias jo biografas Donaldas Rayfieldas, susipažino su vietinės sekso industrijos papročiais), galiausiai, – garlaiviu aplink viską, kas tik gali pasitaikyti pakeliui laivo, plaukiančio iš Nagasakio į Sankt Peterburgą priešinga nei rusiškosios eskadros nelaimingųjų kelio po 14 metų kryptimi, – namo, į Rusiją, kur jį pradėjo ėsti įvairūs negalavimai – nuo širdies sutrikimų iki lėtinės tuberkuliozės. Viena geriausių rusų literatūros knygų „Sachalino sala“ (Остров Сахалин, 1895) radosi kaip tik po šių magelaniškų (net žvelgiant iš dabartinių skraidymo laikų) klajonių.Daugiau

2021-09-19

Ačiū už gero linkėjimus. Tegul manieji irgi Jums padeda

Rūta Oginskaitė

Kauno dramos teatre prie tarnybinio įėjimo ir darbuotojų rūbinės porą dešimtmečių kabėjo keraminis pano su Barboros Radvilaitės atvaizdu. Barboros siluetas panašus į tą, kurį matydavo Jono Jurašo spektaklio žiūrovai. Tas lipdinys – jaunos menininkės Jūratės Paulėkaitės, tada, ano amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, dar dailės technikumo moksleivės pagarbos gestas aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Ir ne tik. Tai jų draugystės pradžios žymė. Garsi aktorė atsiliepė į keliolikmetės norą bendrauti. Kol Jūratė mokėsi keramikos Kaune, jos susitikdavo, ilgai vaikščiodavo, kalbėdavosi. Jūratei pradėjus scenografijos studijas Vilniuje, siųsdavo viena kitai laiškus. Studentė, rašiusi aktorei, neilgai trukus tapo įdomia scenografe, pastebėta nuo pirmųjų spektaklių Jaunimo teatre, kur dirbo su Algirdu Latėnu („Duokiškis“, 1987), Dalia Tamulevičiūte („Amhersto atsiskyrėlė“, 1989). Per ilgą ir sėkmingai susiklosčiusį kūrybos dvidešimtmetį Jūratė Paulėkaitė brangino ir išsaugojo ryšį su Rūta Staliliūnaite. Jos abi apdovanotos ir „Auksiniais scenos kryžiais“, ir Nacionalinėmis premijomis, tik Jūratė aukščiausias regalijas gavo anksčiau už Rūtą. Scenografė – už ką tik sukurtus aktualius darbus, o aktorė, pasitraukusi iš teatro 1993-iaisiais, – už viso gyvenimo nuopelnus, tarsi apdovanotojai būtų ją atsiminę tik sunkiai susirgusią, benueinančią. Jau visas dešimtmetis, kai jų abiejų nebėra. Abi išėjo tais pačiais 2011 metais.Daugiau

2021-09-19

Grįžtantis-išeinantis herojus teatre

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Herojaus archetipas aptinkamas ne tik visų pasaulio kultūrų mituose bei pasakose, jo struktūra plačiai taikoma ir šiandien, tiek autoriams rašant knygas ar filmų scenarijus, tiek įvairiems lyderiams kuriant mitus apie save. O svarbiausia, herojaus archetipinę kelionę įkūnija kiekvienas žmogus, ar jis oloje būtų kūręs ugnį, ar karantino metu ilgesingai žvelgęs į atostogų užsienyje fotografijas. Perpratę šios kelionės stoteles, galime kur kas geriau suprasti save pačius.Daugiau

2021-09-19

EUROPUDINGAS, ARBA KELIAUTOJŲ KINOSTOPU VADOVAS PO EUROPĄ

Donata Bocullo

Romantinėje režisieriaus Michaelio Haneke’ės dramoje „Meilė“ (Amour, 2012) Džordžas (akt. Jeanas-Louis Trintignant’as) savo žmonai Anai (akt. Emmanuelle’ė Riva) pasakoja vaikystės istoriją, kaip grįžęs iš jaudinančio kino filmo bandė vyresniam pasipūtėliui berniukui nusakyti tai, ką matė ir patyrė. Būtent žodis „patyrė“ (arba „išgyveno“) čia yra raktinis. Iki šiol mano galvoje įstrigusi Džordžo frazė: „Neprisimenu filmo, bet prisimenu jausmą.“ Andrius Šatas (akt. Algirdas Latėnas) Arūno Žebriūno dramoje „Riešutų duona“ (1978) taip pat negalėjo įminti, į ką jo mama žiūrėjo pasimatyme su tėčiu, nes ji buvo susitelkusi visai ne į pasakojimą ekrane, o „į tą seną kvailį su skrybėle ir lakuotais batais“. Nors straipsnyje ir nebus kalbama apie konkrečius filmus, kurie palieka gilų įspūdį, tačiau pasimiršta jų pavadinimai, šis kino nostalgijos arba svajonės efektas labai svarbus liečiant kino turizmo temą. Kino turizmas – tai alternatyvi marketingo priemonė, susijusi su filmų žiūrėjimu ir kelionėmis aplankant šalis bei vietas, kur jie gimė. Savo virtualų turistinį maršrutą pratęsime sustodami keturiose skirtingus minėtojo reiškinio aspektus apžvelgti leisiančiose stotelėse.Daugiau

2021-09-19

KUO ŽAVI IR KODĖL ATSTUMIA TAI, KAS IŠKRENTA IŠ ĮPRASTO LITERATŪROS LAUKO

Kalbino Liuda Jonušienė

Praėjusį rudenį išėjusi Indrės Jonušytės pasakų suaugusiesiems knyga „Fabulae spectacula“ (lot. „Pasakų spektakliai“) skaitytojų priimta nevienareikšmiškai. Pirmieji spaudoje pasirodę atsiliepimai siūlė jos neskaityti ir net nevartyti prieš miegą, mat tiek tekstai, tiek siurrealistinių dailininko Nojaus Petrausko paveikslų reprodukcijos per daug audrina vaizduotę. Ko gero, dėl tų pačių priežasčių vieni šį menišką pasakų rinkinį vadina įspūdingu, kitiems jis per sudėtingas, tretiems išvis atrodo kaip nepavykęs šešių populiarių tradicinių romanų autorės eksperimentas.Daugiau

2021-09-19

FABULAE SPECTACULA

Indrė Jonušytė

knygos ištraukos
ir NOJAUS PETRAUSKO KŪRINIŲ REPRODUKCIJOS
TIKRAS MENAS

Seniai seniai, toli toli Kreb galaktikoje, Šupuk planetoje, nusileido pirmoji Voš planetos ekspedicija. Tačiau vos tik palietęs paviršių kosminis laivas tiesiog išnyko iš Voš tarpplanetinių skrydžių centro radarų ir bet kokia komunikacija su juo dingo. VTSC nutarė palaukti tris mėnesius: jeigu vis dar nebus įmanoma susisiekti su įgula, tuomet išsiųsti gelbėjimo misiją, ji Šupuk pasiektų po trisdešimties metų ir šešių savaičių.

Šupuk turėjo tik du gyventojus, bet apie tai niekas nežinojo. Kreb galaktikos komiteto duomenimis, čia egzistavusi civilizacija seniai susinaikino. Du išlikusieji nebuvo jis ar ji, jiedu tiesiog buvo Tai. Neturėjo fizinio kūno, iš kurio dažniausiai ir nustatoma lytis, o jų, pavadinkime, siela ar energija buvo ant moteriškumą ir vyriškumą skiriančios ribos. Jie buvo tiek pat vyriški, kiek ir moteriški ir jau seniai nebeprisiminė, kuo buvo gimę.

Šioje planetoje abu Tai gyveno nuo neatmenamų laikų ir vieną tikrą savybę, kokią jie turėjo ir kuria save identifikavo, apibūdino ir patys gerai suvokė: abu buvo menininkai. Tai vienas ir Tai du apie meną, kūrybą ir įkvėpimo stoką galvojo ir tuo metu, kai jų planetoje nusileido dvylika nematytų būtybių.

Vošiečiai nepadarė didelio įspūdžio – juoda kaip anglis smarkiai porėta oda, baltos lūpos ir akių vokai, baltos pėdos ir ausys, pakaušyje gili skylė, iš kurios kartkartėmis lyg ugnies liežuviai vis galveles kaišiojo ilgi raudoni raityti sutvėrimai. Rankos buvo panašios į siaurais, ilgais lapais apaugusias šluotas. Visi vilkėjo blizgančias pilkas uniformas, bet buvo basi. Kaip menininkai abu Tai įžvelgė šiokį tokį potencialą, bet jiems reikėjo susikaupti ir rimčiau viską apgalvoti, todėl jie paliko vošiečių įgulą susipažinti su planeta, o patys nuėjo poilsio.

Kelias savaites abu Tai stebėjo svečius ir nuobodžiavo. Paskutiniai jų kūriniai jiems irgi jau buvo nusibodę. Nuobodulys dabar buvo visur, abu Tai buvo nelaimingi. Kai dar buvo jauni, daug svajojo, kūrė visokiausias vizijas, statė miestus, tarsi šachmatų lentoje pirmyn, atgal, į kairę ir dešinę stumdė likimą, laiką, norus, iliuzijas, svajones, nuotaikas, geras ir blogas mintis. Abiem patiko jaustis dievais. Mėgavosi grožiu ir skausmu, kūryba, gyvenimu ir mirtimi. Tačiau viskas jau buvo seniai. Miestų ir jų istorijų nebeliko net pėdsakų. Todėl paskutiniai dviejų Tai kūriniai tik atspindėjo jų pačių nuobodulį ir išsisėmimą. Niekas nebebuvo žiauru ar skausminga, linksma ar gera, viskas tiesiog šiaip buvo, tik užėmė vietą, tik kaip kokia rakštis kėlė niežulį ir galvos skausmą.

<…>

ARANO VAIKAI

Seniai seniai, toli toli Ar galaktikoje, Arano planetoje, gyveno civilizacija, priklausanti penktajam tarpgalaktinio planetų gyventojų vertinimo lygiui. Araniečiai gyveno sėsliai dvylikoje miestų. Tai buvo taiki ir pasiturinti planeta, nors didele pažanga nepasižymėjo. Pagrindinis pajamų šaltinis, dėl kurio ji garsėjo visoje galaktikoje, buvo babuakų pienas ir kailiai.

Pirkti žurnalą
2021-07-24

Informacijos sąvartynas ir asmeninis tezauras

Erika DRUNGYTĖ

O, kiek daug pakuočių, antraščių, reklamų bei šūkių plakatuose su tokiais šiandieną populiariais ir tiesiog privalomais žodžiais – „ekologija“, „tvarumas“, „žalias gyvenimas“, „zero waste“ ir pan. Net kai žmogus nelabai įsigilina, ką jie iš tiesų reiškia, apgraibomis mėgina įsiterpti į visuotinį chorą, stengdamasis neatsilikti nuo mados tendencijų, nes tai juk raktinės sąvokos oficialiam pranešimui, darbo strategijos ir vizijos aprašymui, projektų tikslams bei uždaviniams etc. Kokia esminė tokio žiūrėjimo iš šio taško, kuris dabar „ant bangos“, bendrybė?Daugiau

2021-07-24

Romualdas Požerskis: Žmoguje užkoduota svajonė neišnykti

Kalbino Erika Drungytė

Menas visą laiką patiria permainų laikotarpius. Atsiradus fotografijai ir jai ėmus sparčiai tobulėti, radosi baimių, kad nebereikės tapybos ir ji mirs. Ar Lietuvoje fotografai turėjo ambicijų užimti dominuojančios srities poziciją? Koks buvo šio meno įsitvirtinimo greta kitų kelias?

Kai atėjau į fotografijos pasaulį, ji Lietuvoje labai stipriai vystėsi ir kovojo už savo pripažinimą, nes nei menininkai, nei politikai, nei spaudos leidiniai, išskyrus vienintelį „Nemuną“, jos nelaikė meno šaka. O mūsų pirmeiviai – Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas – norėjo įteisinimo, lygiateisės narystės tarp kitų meno sričių. Nors prie vyresniųjų prisijungiau aštuntajame dešimtmetyje, bet mačiau, kaip visi šie procesai vyksta.Daugiau

2021-07-24

Romualdas Požerskis – kareivis, atsidavęs savo reikalui

Parengė Erika Drungytė

Fotomenininkas Romualdas Požerskis, šiais metais ne tik minintis 70-metį, bet ir žiūrovams pristatantis dvi puikias personalines parodas, nors gimė Vilniuje, augo, mokėsi ir kaip kūrėjas brendo Kaune. Tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) studijavo elektrotechniką, tačiau ketvirtame kurse drauge su metais jaunesniu bendramoksliu Virgilijumi Šonta stačia galva nėrė į fotografiją. 1973 m. draugai surengė nedidelę jųdviejų pirmąją parodą. 1975 m. Romualdas pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje, o jau kitais metais buvo priimtas į jos narius (žinia, ši draugija susibūrė 1969 m. ir tapo pagrindu įkurti Lietuvos fotomenininkų sąjungą 1989 m.).Daugiau

2021-07-24

JOHN MILTON | Poezija

PRARASTASIS ROJUS

(Ištraukos)

IV knyga

[205–268]

Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi,
Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam,
Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, –
Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas
Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo
Rytuos nuo Edeno ir dar toliau,
Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos
Karalių bokštų, graikų pastatytų,
Arba kur sūnūs Edeno pirmiau
Negu Telesare gyveno. Čia
Sodinti Dievas liepė gražų sodą.
Derlingoj žemėj vaismedžius augino
Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį.
O vidury augo gyvybės medis,
Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu,
Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės –
Mūsų mirtis: tai pažinimo medis,
Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį.
Per Edeną pietų link plaukė upė,
Plačia vaga, nesukdama ji niro
Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas
Užkėlė kalną ant srautingos upės,
Kad šis puria sodo dirva pavirstų
Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę,
Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais
Drėkintų sodą, o jiems susiliejus
Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn,
Išnirusion iš požemio tamsybės.
Toliau ji plaukia keturiom vagom
Per daugelį kraštų ir karalysčių,
Kurių čia vardyti neverta, gal
Geriau papasakot, jei tik gebėsiu,
Kaip blykčioja safyrais čia upeliai,
Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena,
Pagirdydami nektaru paunksmėj
Kiekvieną augalą, gaivindami gėles,
Vertas auginti rojuj ne ežiom
Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj –
Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos,
Kur ryto saulė lankosi pirmiausia
Ir kur perdien paunksmė slėpininga
Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo
Idiliškas gamtos vaizdų kampelis:
Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo
Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu.
Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia
Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai.
Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią
Ramiai rupšnojančios avelių bandos
Pašlaitėse kalvelių, o glėby
Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės
Visų spalvų, net rožės be spyglių.
Kitoj gi pusėje pavėsį teikia
Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų
Vynuogienojai, purpurinės kekės.
Tenai ir murmantis vandenkritis,
Per nuokalnes šakodamasis, srūva
Į ežerą, kurio skaidrus paviršius
Atspindi mirtom apskleistus krantus.
Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai
Giraičių ir laukų kvapus nešioja.
Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas
Linksmai su gracijom ir horom šoka,
Lyg amžiną pavasarį sutiktų.Daugiau