2019 m. rugsėjo 13 d.

Arūnas išleidžia šunis palakstyt į kiemą. Ne šunes, o tikri krokodilai.
– Gal perskelsi jiems po kaulą? – klausia. – Tau taip gerai sekasi tai daryti.
Suprantu jo mažą gudrybę: lauke lyja, o jis nenori sušlapti, todėl taip sako.
Na, tebūnie tos lygios teisės ir galimybės.
Jautienos kaulai stambūs, perskeliu juos kirviu ir padalinu abiem šunims.

2019 m. rugsėjo 15 d. 

Šiandien, traukdama sunkų kibirą medaus, taip apmaudžiai nusimušiau kojos nagą. Apmaudu, nes esu atsargus žmogus, man retai taip atsitinka, aš nepratus, man nekomfortas!
Dabar guliu lovoj, iškėlus koją, laukiu, kol kraujas nustos bėgti, sukrešės.
Paprašiau Uršulės uždaryti šunis. Jie, krokodžiai, jos, mažos mergikės, neklauso. Na, bet šiaip taip susitvarkė, nuviliojo į voljerą juodos duonos gabalėliais.
Tada atėjo pas mane, atnešė baltą lėkštutę su trauklapio lapais, pora ledukų, servetėlėmis… Atnešė ir lipnios juostos, žirkles.
Galvoju, kad ši, jei tikėt reinkarnacija, jau ne kartą žmogumi gyvenusi siela praėjusiais laikais, kuomet vyko kitokie karai nei dabar, galėjo būti gailestingąja sesele.

2019 m. spalio 7 d.

Tikrai, viskas taip, kaip vaikas vakar netikėtai SMS pranešė: „Sniego kruša. Vietoj ledukų – minkšti sniego kamuolėliai.“
Sninga, golfuk mano, vasarinėmis basanoškėlėmis!..

2019 m. spalio 26 d.

Iš ryto žadinu šeimyną. Vincas jau atsibudęs, lovoje skaito knygą. Katinėlis Binksas guli fotelyje. Jo žadinti nereikia – kai įeinu į kambarį, pakelia galvą, pažvelgia į mane. Binksas knygų neskaito. Ir taip viską žino. Ir, skirtingai nei žmonės, žino, kad žino. Tą matau jo visada aiškiose žaliose akyse.

2019 m. lapkričio 22 d.

Kai kartais mažas gyvenimo lėktuvėlis pamėto ir pavarto, lieka tik kaip narsiam pilotui nepamesti vidinio kompaso krypčių bei horizonto linijos.
Neleisti snargliui ištįsti.
Neapsimyžti.

2020 m. sausio 22 d.

Šiomis dienomis Anapilin netikėtai iškeliavo du pažįstami. Nebuvo jie man artimi draugai, o tiesiog mūsų gyvenimo trajektorijos vienu ar kitu metu prasikirto, susikryžiavo ir išsiskyrė.
Tačiau kiekvieno, artimo ar tolimo, draugo ar tik pažįstamo netikėta mirtis visada yra netekimas.
Vakare, pildamasi liepžiedžių arbatos ir maišydama medų, galvoju: kaip vis dėlto apmaudu, kad žmogaus nelieka netikėtai.
Mąstau, kad norėčiau prieš mirtį dar, bent iš vakaro, parašyti apie tai čia, feisbuke. Pasišnekučiuoti su jumis, pajuokauti, gal gauti kokių patarimų ar nuorodą į ūpą keliančią dainą. Tiesa, jei rekomenduotumėt geros literatūros, jau nespėčiau tuo pasinaudoti – skaitau labai lėtai. Nebent filmą?
Atsisveikintume, apsikeistume širdutėmis, gal gaučiau glėbį palinkėjimų ir padrąsinimų – tarsi prieš gimdymą ar tolimą kelionę…

2020 m. kovo 30 d.

Širdis kaip sula aptekus – taip gera, ramu, tylu.
Vaikai patenkinti naujaisiais mokslais. Matyti, kad jiems netikėta, keista, smalsu.
– Gerai, – sako, – sėdi, skaičiuoji, rašai… Nieks ant galvos nelipa.
Pasakoja, šypsosi kaip katinai.
– Ar pažadint jus rytoj? – klausiu.
– Nereikia, nereikia! Patys atsikelsim!
To nėra buvę.
Mums namie sėdėti nesunku, mes namisėdos. Gal tik Arūnui pradžioje buvo sunkiau. Jis turi tai, kas angliškai vadinama „restless feet“ – lietuviškai toks žmogus vadinamas nepasėda. Bet nieko, priprato. Sėdi, skenuoja. Įgrimzdęs giliai savo archyve.
Kai prasidėjo karantinas, apskambinau artimuosius. Svarbiausia, ką norėjau išgirsti – ar jų balsuose nepajusiu nerimo, panikos. Ne, visi ramiai.
Dabar jau jie man skambina. Nes neramu.
– Kaip ten jūs, – klausia, – uždarytoj Ukmergėj?
– Ramiai, – sakau, – Ukmergė neuždaryta. Ukmergė laikosi. Graži kaip visada, saulėta!
Dieve, galvoju, jeigu būtume nesusipriešinę, o vieningi kaip kumštis, tai būtų nuostabiausias laikas, tas karantinas.

2020 m. balandžio 22 d.

Avių mes turime visai nekuklią bandą – apie 60 galvų, skaičiuojant su prieaugliu.
Pievos mūsuose nevešlios, todėl ganyklą aptveriame plačiai ir toli.
Amžiais (nuo pernai) vargstame dėl kaimyno želmenėlių! Kai tik jis užsėjo tą nedidelį laukelį, taip ir veržiasi avys lauk iš aptvaro į laisvę, ten lyg į rojų. Seniai negana kelių elektrinio piemens laidų – tveriam dar ir brangiai kainuojančiu tinklu. Bet iš tų šešiasdešimties galvų yra dvi, kurios… kurių IQ gerokai virš vidutinio. Viena iš jų graži sidabrinė avis su savo margu vaikiuku, kita balta su juodu apgamėliu ant skruosto ir dviem juodais ėriukais. Šitos, būna, stovi prie naujai pastiprintos tvoros, kraipo galvas, klausosi, žiūri, matuoja, skaičiuoja. Dvi trys dienos, ir randa naują vietą prasiveržimui. Paskui jas išeina dar kelios, ir štai – visas pulkelis šiuršena pernykščiais lapais nuklota pieva, kaip kiniškas drakonas.
Rytiniai skambučiai jau gąsdina. Kad ir šventų Velykų rytą… pirmas skambutis – kaimynės:
– Jūsų avelės po mano sodą vaikšto.
Tas pats ir vakar.
Visą dieną Arūnas susirūpinęs, o vakare nusistatė žadintuvą šeštai valandai ryto.
– Vis tiek, – sako, – miegot ramiai negaliu, eisiu avių pažiūrėti.
Atsikėlė dar prieš šiam suskambant, auštant. Pasiėmė lazdą, pasirišo mokinuką-aviganį Kobę ant pavadžio.
– Įsivaizduoji, – pasakoja grįžęs, – nueinam mes su Kobe iki želmenėlių lauko, o ten, tuose želmenėliuose, ramiai sau ganosi stirnos…

2020 m. gegužės 6 d.

Uršulės draugas, papūgėlius Rykas, per metus mūsų namuose visiškai uzurpavo jos kambarį. Jau ne jis ten narvelyje gyveno, o ji kiūtindavo į tamsų kampą, kur stovi lova, miegoti. O visur kitur – jis.
Seniai burbėjau.
Šiandien, po daugiau kaip mėnesio karantino pertraukos, prasidėjo nuotoliniai muzikos mokyklos mokslai, ir Uršulė išsitraukė smuikelį.
Ji užgrojo, o jis… uždainavo. Dainavo nesivaržydamas. Uršulė atbėgo prašyti pagalbos, ir mes abi pamokos vidury tempėm Ryko narvą lauk iš kambario.
Ir išneštas už durų jis tęsė savo dainas. Tiesą sakant, plyšojo iš visos gerklės, kaip girtas jūreivis, einantis iš smuklės. Darkart sugrįžau ir uždengiau narvą stora vatine antklode.
Ši istorija baigėsi liūdnai. Rykui. Jis buvo iškraustytas ir apgyvendintas ramiame kampelyje koridoriuje. Uršulės kambarį pertvarkiau, išvėdinau ir iššveičiau.
Žinot, didžiausią žalą vaikų auklėjime man yra padaręs vokiečių rašytojas Janoschas. Tai jo eiliuotus moralus cituoja Uršulė: „Ne visada bus taip, kaip sako tau mamytė…“
Tačiau šiandien… šiandien aš išdidžiai uždariau švaraus (ir parrot-free) jos kambario duris.