Perkūnas Liutkus: apie laisvę, cigarus ir šaltį
Saulius Keturakis
Saulius Keturakis
Ričardas Šileika
Rugpjūčio voratinklynų archetipiniai ornamentų ornamentai! Supakuotos pušaitės, aplopytos tvoros, nusagstytos pievažolės! Neilgtrukus tirštarūkis mąžta, akims atsiveria Aristavos kapinaitės. Sodelyje bumbsi (nedarnus, betgi tikslus veiksmažodis) ananasiniai obuoliai. Kriokiantis zeimeris kieme springdamas ryja medieną. Nužydinčių rudbekijų kaimynai nužydintys flioksai. Kampe sustingę svetimi žaislai.Daugiau
Aušra Kaminskaitė
Viktoras Bachmetjevas
Erika Drungytė
Erika Drungytė
Ją pirmąkart pamato šokančią. Tai ne menas
ir ne malda, ne geismo sužadinimas,
bet veiksmas dėl veiksmo: vario juosta ant krūtinės,
karūna nelyginant miesto sienos.
Nors ji mus traukia, tuo pat gaistu
atstumia kaip prieplauka ar upės žiotys.
Platybių ženklas. Ir seni, aptingę patricijai
pažeria pinigų nuotykiams,
įsivaizduodami neregėtus pelnus, sudaro sandorius į priekį,
o jų vergai malasi uoste, šniukštinėdami laivų naujienas.
Įsisvajoję jaunieji palieka kaimus.
Juos traukia valdžia ir malonumai. Įdarbinti
tvarkyti apskaitas, jie labai išgudrėja,
išmoksta mintyse dauginti skaičius, naudotis raštu.
Kai užeina nuobodis, užrašinėja senas dainas iš kaimų,
o gudriausi pagal seną pavyzdį kuria naujas dainas,
šlovindami miesto malonumus, savo meilužes,
senuosius kerdžius ir paprastesnius laikus. Šventyklą,
kurioje meldėsi žemę dirbę didžiųjų pirklių protėviai,
blausią šventyklą kitame turgaus aikštės krašte,
kadaise tik akmeninį altorių miško laukymėj
(mėnulio šviesoje ant jos kolonos šlapinasi panaktinis),
jie laiko šventa; kviečių motina – jų prakaituotos buhalterijos deivė,
deivė to, kas lieka ore, kai grožis šmėstelėjęs
pranyksta už kampo, bausmės už meilę ir geismo
duženų deivė. Apie tai jie kuria dainas. Pasakoja
istorijas apie herojus ir įstabias dievų aistras.
Tokios tat pramogos. Ji šoka, laivai plaukia jūron,
vergai ir valstiečiai triūsia laukuose, luoši kareiviai
prie vyninių už varioką vaidina beždžiones,
meistrai apdirba bronzą ir auksą, sąskaitos
rūpestingai prižiūrimos, kiek išleista, kiek gauta.Daugiau
Saulius Keturakis
Manuel de Lorenzo
Alma Braškytė
Filmas „Bergmano sala“ (Bergman Island, rež. Marie Nyreröd, 2004), sumontuotas iš pokalbių, įrašytų ketveri metai iki režisieriaus mirties, prasideda vaizdu iš oro: kamera pakibusi aukštai virš jūros, kuri tamsiai mėlyna ir užima beveik visą ekraną, tik viršuje švyti siaura dangaus juosta. Daugiau
Vilmantą Kaliūną kalbina Julijus Grickevičius
kažkur barška puodai
barška dubenys ir dubens kaulai
barška kaulai dubenyse
kažkur žvanga šaukštai
jais fechtuojasi mėgėjai aktoriai
mėgstantys vaidinti smurtą
kažkur skimbčioja buteliai
pokši šaunami kaiščiai
tyli neplaunamos taurės
būriuojasi kriauklėse miniomis
kažkur dūla langai
nes viduje per daug kvėpuojama
per daug gailių atodūsių
per daug įkaitusių aimanų
nes viduje per daug gyvenimo
kažkur virtuvėse sūkuriuoja miltai
ir į miltus malami kūdikiai
iš dulkių į dulkes iš miltų į miltus
kažkur virtuvėse kūdikiai auga
iš mažų žmonių į didelius – –
į didelius žmones
virtuviniais peiliais išpakuosiančius
juos pagaminusių mažų žmonių
laiškusDaugiau
Eglė Karalytė
Silvija Čižaitė-Rudokienė
Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.
Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.
Ps 127 (1:2)
Savąją būtį mes dažniausiai apibrėžiame nematerialiai. Daiktai mus gali įprasminti nebent trumpam arba patys tapti reikšmingais tik tuomet, kai įgyja materialiai neišmatuojamą vertę (pavyzdžiui, yra svarbūs kaip reliktai ar pan.). Mes – žmonija – esame daugis, esame kultūra, drauge su tradicijomis, istorija, pasakomis, kolektyvine atmintimi ir būtimi, su žemiškais siekiais, kurie archetipiniame pasaulyje gyvena vienyje su religija, dvasia, materija. Visai neseniai netoli lietuviškų dirbamų žemių mačiau stovintį didelį kryžių, ant kurio išraižyta: „Dieve, saugok mus ir mūsų laukus.“ Nes be laukų mes niekas. Taip buvo gyvenama pilnatvėje, kol savo tuštumos neėmėme pildyti mobiliaisiais telefonais ir blizgančiomis asmenukėmis. Niekai, kiekviena išvarytoji tauta turi bent kartą dykumoje pasistatyti auksinį jautį. Galbūt dabar mūsiškis kiek kičinis ir iš putplasčio, bet tai nesvarbu, kol kas jis savo funkciją atlieka puikiai.
Praeitimi dažnai kuriame ateitį, tad neatsiejamai – ir šiuolaikinę kultūrą. Kokia kalba prabilti keturiasdešimt metų dykumoje klaidžiojusiai, per Raudonąją jūrą perbridusiai ir auksinį jautį garbinančiai tautai? Tautai, patyrusiai genocido smūgius ir po ilgų klajonių atradusiai Pažadėtąją žemę. Šioje Žemėje gyvenant atsiskyrus Raudų siena ir nuolatinėje kovoje, aidint ginklų salvėms. Tampant tiek gelbėtoju, tiek puolančiuoju, kuomet riba tarp gėrio ir blogio tėra išties sąlyginė, nes nebeaišku, kur tiesa, kur melas. Tai, kas buvo paprasta ir tikra, apkaustoma sąlygų, kontekstų, žiūros taškų ir panašiomis grandinėmis. Išrinktoji tauta, mėginanti dar kartą nebepasistatyti auksinio jaučio, neprarasti savojo identiteto, išlikti dykumoje, kurią vadina Pažadėtąja žeme, tačiau tuo pat metu būti šiuolaikiška, inovatyvi, lyderiauti deimantų rinkoje. Įmanoma? Galbūt. Tačiau atsakymus, kaip ir klausimus, turbūt geriausiai geba kelti bei spręsti būtent kultūros nešėjai. Kaip kad tamsą ir nežinomybę ne vienam meno kūriniui, o turbūt ir pačiam gyvenimui, įkvėpė Edgaro Allano Poe varnas, kranksintis „niekados…“. Tad kas gi dar, jei ne universali šokio kalba, nesukaustyta lingvistinių skirtumų, gali tapti naujuoju Babelio bokštu, kylančiu pažinimo link?
EGLĖ PETREIKIENĖ
Laima Nomeikaitė
Andrius Ropolas
Silvija Butkutė
Tokį salsvą, nosį riečiantį kvapą uodžiu perskaičiusi apie naktines operacijas Pelesos botaninio parko draustinyje, išgirdusi apie rudeninę medžiapjūtę Labanoro girioje, net prisėdusi ant modernaus suolelio mieste – tik ant paties kraštelio, ieškodama paunksmės po dar per jaunu importiniu medeliu. Sudirgintomis juslėmis, deguonies trūkumo užspaustais smilkiniais, slepiuosi kino teatre, kur žaliuojančias smegenis apšviečia ekranas, ir priimu 11-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio kvietimą pabėgti į sakuromis žydinčius Jošino kalnus.
Kasdienis medžių gyvenimas vyksta kaip sulėtintame kine – jie auga lėtai, sudaryti iš mažų ląstelių, kuriose nedaug oro, aktyviems veiksmams atlikti reikia ištisų mėnesių. Jie nepavaldūs skubėjimui, o romantiškas šakų šnarėjimas, kalbant apie energiją, kainuoja kalorijas, reikalingas sušokti energingą fokstrotą. Laiko ir lėto gyvenimo būdo filosofijos sąvokos sieja paslaptingą medžių gyvenimą ir pasaulyje pripažintą japonų režisierę Naomi Kawase. „Užaugau Japonijoje, Naros miesto apylinkėse, kurios gamta ypač turtinga. Jei nori išvysti vyšnių žydėjimą – lauk pavasario, jei nori paskanauti persimono – teks palaukti rudens. Koks svarbus yra laukimas“, – sako ji.Daugiau
Erika Drungytė