Laikas ir ryškalai

Pavasario negatyvai būna patys stipriausi – bet koks žiedas bespalviame požieminiame ar vos žalsvame įnirtingai bundančios augmenijos fone kiekvienais metais tampa nauju atradimu (nors toje pačioje vietoje pražysta ne pirmą dešimtmetį), todėl fiksuojamas įnirtingai ir su plėšrūniška aistra. Suprantama, pilkoji zona veikia kiekvieno normalaus žmogaus psichiką – juk proveržio laukiama bemaž pusę metų, depresija ištįsta iki lėtinės fazės, nepadeda nei kava, nei vynas, nei seksas. Todėl pirmosios vinys į liūdesio, inercijos, nuovargio, apatijos, sąstingio kaktą ir yra visos tos snieguolės, žibutės, tulpės, vyšnios, alyvos… O jausmui pastiprinti iš atminties stalčių ištraukiamas vienas kitas rimas, patvirtinantis, kad kai kurios patirtys nekinta, ir klasika atranda vietą gyvenime reikiamu momentu: mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios; velniop nueina aukštas menas, ir nebegalima liūdėt, kada pavasarį kaštanas už lango pradeda žydėt; manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, jos vėliai žydės. Tik kelios eilutės, tik trumpa žinutė kaip būsenos atspindys.

Vasarą kontrastai silpsta, spalvų mąžta, viską užpila sodrūs žali atspalviai, dėl aukštesnės oro temperatūros kūnas rimsta, glemba, jokio poreikio kažko ieškoti, nervintis, skubėti. Akys ir protas nustemba tik sulaukę rudens – kaip? Viskas? Jau krenta? Jau nušalo? Tada vėl mobiliųjų telefonų panaudoje trumpam ima dominuoti fotoakis: fiksuojamas paskutinis raudonas vinvyčio lapas, užsnigti astrai, gervės danguje… Jokie argumentai, kad tuojau tuojau diena vėl pradės ilgėti, neveikia. Faktinis, kosminis laikas neturi nieko bendra su tuo, kurį jaučiame ir išgyvename.

Tiesa ta, kad kuo mažiau paisai klišių, kurios sunkiais svarmenimis prikabina prie praeities iliuzijų, diktuojančių, kaip turėtų atrodyti įsivaizduojama realybė, tuo tikresnis ir malonesnis yra tikrovės pajutimas. Na, nesninga per Kalėdas, žiemą neužpusto iki pažastų ir nespaudžia -30 °C. Ar reiktų dėl to rautis plaukus, verkti „ant kapų milžinų“? Ir ilgiausios birželio dienos, po kurios ima trumpėti šviesos laikas paroje, mitologija neveikia mieste – mes turime elektros lemputę, kurią galime pasirinkti: šaltas, šiltas, dienos, vakarinis apšvietimas… Galiausiai, galime save įmesti į bet kokios šalies peizažą ir gėrėtis vasara viduržiemį.

Bet kodėl, sakysite, kasmet visi jei ne dainuoja, tai fotografuoja „vėl gegužio žiedai“? Nes juosteles pakeitė skaitmena ir kiekvienas galime paspausti virtualų mygtuką išmaniojo ekrane. Nes nereikia ryškalų tamsiame kambarėlyje. Nes pavasaris yra toks metų laikas – tiesiog gražus, spalvingas, kvapnus ir teikiantis džiaugsmo. Pastarojo mums trūksta nuolat lyg vitaminų, nes per mažai valgome daržovių, galvodami, kad jas pakeis piliulės. O reikėtų pakeisti įsitikinimus – juos paleisti, atsipalaiduoti, priimti, ką galime gauti, išjungti surauktą kaktą, susireikšminimo mimiką, gelbėtojo aureolę, Prometėjo fakelą. Ir iš klasikos ne tik cituoti, bet ir realizuoti tą puikiąją eilutę „mylėk savo artimą“. Visas problemas kaip ranka nuimtų.

Nerijus Cibulskas | Eilėraščiai

pradžios
Pagaliu apverčia rainą geldelę. Atidžiai glosto dumblius – plaukus įkalintų požemio žmonių. Bangos šešėliui kerta apskaičiuotą antausį. Sustoja, surinka išgalvota naro kalba. Juokiasi. Atrodo, kad visos smiltys ir yra ta senelės apsakyta begalybė. Pirštais ją gali išsemti, o kopoms nuslinkus – juk atveš dar. Vyras pakyla nuo kryžiažodžio, ieško įkaitusios skardinės. Motorinės valtys ištrūksta iš balzgano horizonto, garsas ir šviesa sprogsta vienu metu. Baltuma. Jos kvepianti kaklaskarė. Susižvalgom, akimis sutinkame, kad irgi – vis dar – norėtume tokie būti. „Geriau negu aš supranti, kad rašom vis tą patį pabodusį eilėraštį.“ Tiktai nirtus esamasis laikas, kurį tramdome vietiniuose vakarų saliūnuose. Gal arterijos ir venos iš tikrųjų užsidaro mūsų kūne? To kartais ir užtenka. Smulkaus druskos ruožo ant peties. Galbūt naujos nuospaudos. Ir miego nepatogioj palėpėj. Namuose – basomis nubraižyto paplūdimio žemėlapio. Rugsėjį visi vėl dalinsis įspūdžiais. Jis rodys butelį smėlio, bet taip ir neįtikins mokytojos, kad iš to galėjo prasidėti naujas pasaulis.SKAITYTI DAUGIAU

Scenoje dūkstantis Batutos romantikas Ričardas Šumila

Šį kartą pradėkime senu geru anekdotu. Vienas toks lankėsi koncerte. Muzika jam labai patiko, tik žmogus, stovėjęs nugara į publiką, įnirtingai mosavo rankomis ir trukdė klausytis… Taip, ne kiekvienas gali deramai įvertinti dirigento svarbą. Būtent jo profesiniai ir žmogiškieji gebėjimai lemia, kad skaitlingas orkestras, neretai papildytas dar ir choru bei solistais, tampa tarsi vienu darniu instrumentu. Dirigentui tenka ir didžioji dalis atsakomybės už interpretacijos visumą.SKAITYTI DAUGIAU

Mechanizmas, rašytojo mūza

Čekų kilmės medijų teoretikas Vilémas Flusseris yra sakęs, jog fotografas laisvas tik tose ribose, kurias jam nustato fotokamera: židinio nuotolio, diafragmos bei išlaikymo trukmės ir kitų mechanizmo veikimo parametrų jis negali peržengti, tik pasirinkti kažką iš siūlomų variacijų ir paspausti mygtuką. Todėl V. Flusseris teigė, jog mechanizmas reglamentuoja galimybes patirti pasaulį, ir kartais taip intensyviai, jog kūrėjas telieka tik pagalbine įrenginio funkcija – panešti ar nublizginti.SKAITYTI DAUGIAU

Gyvenimas kaip meno pretekstas

Tokių iškilmių, kokios 1988 m. balandžio 14 d. iš pat ryto dėjosi Zakopanėje, šis Podhalės kurortas jau seniai nematė. Dešimtą valandą prie Witkiewicziaus teatro sustojo juodas fordas, iš kurio buvo išneštas šviesus pušinis karstas, apdengtas baltos ir raudonos spalvų vėliava. Pastatė jį teatro fojė, prie durų jau rikiuojantis tūkstančiams nekantriųjų, atėjusių paskutinįkart pagerbti lenkų modernizmo dailininko, rašytojo, meno teoretiko, katastrofos filosofo, vizionieriaus, legendinio skandalisto Stanislawo Ignacio Witkiewicziaus, žinomo kaip Witkacis. SKAITYTI DAUGIAU

Humaniškoji blogos architektūros pusė

Galima ilgai kalbėti apie blogą architektūrą, rodyti pavyzdžius, skirtingais skerspjūviais ją analizuoti, tačiau dažniausiai tokia architektūra visiems suprantama ir atpažįstama akimirksniu. Ją iliustruojant paprastai parenkami projektai iš Artimųjų Rytų ir Kinijos. Pradėję ieškoti blogos architektūros internete, iškart išvysime daniškos monetos formos auksinį biurų pastatą ir Eifelio bokšto kopiją Kinijoje bei viešbutį Šiaurės Korėjoje.SKAITYTI DAUGIAU

Alex Kanevsky. Suglamžytos fotografijos realizmas

Su Alexu Kanevsky’iu esame pažįstami keliais būdais. Visi jie – netiesioginiai. Žinau, kad su juo yra bendravęs Žygimantas Augustinas. Tą jis (Žygimantas) man patvirtino viename laiške, kuriame šio klausiau kelių dalykų. Tie keli dalykai – labai paprasti. Vienas jų – ar Ž. A. turi Kanevsky’io elektroninio pašto adresą (patvirtino turintis, tačiau dėl etinių nuostatų be adresato sutikimo negalintis duoti). SKAITYTI DAUGIAU

Vainius Bakas | Eilėraščiai

Tuman
Tiltelis. Rūkas. Ežeras. Pašiūrė. Dangaus velėna slenkanti, puri. Vanduo apčiupinėja – vis dar tùri salelę žalią savo vidury, kur ganosi lyg debesys apšiurę eilėraščiai, kol tu naujus kuri.SKAITYTI DAUGIAU

Marius Povilas Elijas Martynenko

NUSIKALTIMAI Parduotuvėje pasiimu pačių brangiausių obuolių. Savitarnos kasoje sumoku kaip už pigiausius. Atsikandęs suprantu, kad nėra beveik jokio supisto skirtumo. Čia prisimenu seną „Dosia“ skalbimo miltelių reklaminį šūkį: „Jei nėra skirtumo, kam mokėti daugiau?“ Turėjau pinigų ir brangesniems obuoliams. Tai tiesiog mano impotentiškas maištas. Tarsi rėkčiau „Fuck the system!“, eidamas prie sistemos su nugeibusiu, subliuškusiu pimpalu. 45 000 žmonių iš lietuviškos svetainės atsisiuntė „Microsoft Office“ programų rinkinį. Aš vienas jų. Visi mes vagys. Visi save pateisinam.SKAITYTI DAUGIAU

Philipp Meuser. Belaukiant Bujano

Naujausias jauno vokiečių fotografo Philippo Meuserio (g. 1986) meninis projektas – serija „Belaukiant Bujano“ (Waiting for Buyan, 2018) – ne tik atskleidžia autoriaus kūrybinius ieškojimus. Jis pažadina žiūrovų aistrą tyrinėti, leistis į keistą pažintinę ekspediciją – atrasti mitinę Bujano salą, vakarų slavų mitologijoje apipintą legendomis ir prilyginamą kone Atlantidai: ji neva prapuola arba atsiranda per potvynius ir atoslūgius.SKAITYTI DAUGIAU

Teatras technologijų amžiuje. Quo vadis?

Skaitmeninių technologijų įtakos didėjimas visose gyvenimo srityse bei su tuo susijusi problematika tampa vis aktualesnė ir teatrinio meno kontekste. Nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Europoje pastebimai išaugo skaitmeninių ir vaizdo technologijų reikšmė pamatinėms gyvenimo sritims – ekonomikai ir kultūrai. SKAITYTI DAUGIAU

Gabija Grušaitė: Aš esu stebėtoja

Niekada nebuvau sutikusi Gabijos Grušaitės, nors apie ją ir jos kūrybą vis pakalbama kolegų rašytojų užkulisiuos. Jos beveik niekas nepažįsta, nėra matę ar bendravę, nes Gabija nepriklauso jokiems „klubams“ – nei Lietuvos akademinei bendruomenei, nei literatų gildijai, nei menininkų kompanijoms. Bet ji turi draugų visame pasaulyje ir juos jungia kartos interesai bei globalaus žmogaus patirtys. SKAITYTI DAUGIAU

Premijos ispaniškai ir jaunoji poezija

Ispanų rašytojas Ignacio del Valle’ė šių metų Vilniaus knygų mugėje prasitarė, jog jo gimtinėje žmonės toli gražu tiek neskaito, kiek Lietuvoje. Na, kaip mažai skaitanti šalis, Ispanija turi išties nemažai literatūrinių premijų. Jau vien Katalonijos regione jų virš dvidešimties. Pasak I. del Valle’ės, nereikėtų pamiršti, jog valstybinė šalies kalba yra ispanų, o ja kalba apie 500 milijonų žmonių visame pasaulyje, tad, skaičiuodami literatūrines premijas, aprėpiame ne tik Ispanijos, bet ir Lotynų Amerikos rinką.SKAITYTI DAUGIAU

LT Betonas

Tarpdisciplininis projektas „LT Betonas“ yra trumpų pasakojimų ir iliustracijų koliažas, pirmiausia orientuotas į gatvės kultūros, kurioje betonas virsta lietuvišku marmuru, refleksiją. Jo komanda – dvi menininkės: scenaristė ir prozininkė Lina Simutytė bei grafikė Živilė Spūdytė-Žvėrūna.SKAITYTI DAUGIAU