Kietas ir gražus

Kai gana stipriai kas užvožia į nosį, tai, sako, žaibuoja, mirga akyse. O jeigu mirga (latviškai murgot – kliedėti, blaškytis, svaičioti), tai nėra atramos – mirguliuojantis pasaulis neturi ašies, nėra įprastas, kurio apačioje žemė juoda, o viršuje dangus melsvas. Ir kai muša, daužo – kažką juk išmuša: žemę iš po kojų, dantį iš burnos, nosį iš vietos. Ir kas sakė, kad viskas savo vietose yra gerai? Trumpai galima pabūti viename taške ar padėtyje, bet ilgai užsibūti reiškia mirti. Miręs yra statiškas. Gyvybė – judri, kiti, permaininga. Žmogus dažniausiai ieško stabilumo ir dualistinio aiškumo, tačiau gamta – dėsningai, t. y. ratu, besimainanti – jam buvo ir yra tai, ką mėgdžiodamas jis sukuria ritualą – tame rate pasikartojančias apeigas.

Žinoma, ratas ar koks kitas apvalumas yra dinamiškiausias dalykas – jis gali judėti risdamasis pats savaime ar kieno pastumtas. Kai saulės apskritimas užsibūna ilgiau ir žemiau, garantuodamas daugiau šviesos bei šilumos, žmogui irgi maga prisidėti prie bendro reikalo. Tą visuotinį išinertinimo tašką tebevadiname Velykomis. Ir iš tiesų – pavasaris prasideda tuojau po jų. Nors senieji gyvybės žadinimo ritualai – laistymasis vandeniu, supimasis sūpynėse, dainavimai ir žaidimai – jau beveik pamiršti, kiaušinių dažymas, daužymas bei ridenimas vis dar gyvuoja. Kad viskas prasideda nuo kiaušinio (net fundamentaliausi klausimai), žino ir vaikas. Tik jei kiaušinis liktų lizde, paukščių fermoje ar prekybos centro lentynoje, jo niekas nepastebėtų kaip išskirtinio artefakto, vis dar išlaikančio kertinį simbolinį vaidmenį. Tad jis marginamas ir tampa margučiu. Apie technikas ir raštus nekalbėsime – vienam krašte svarbu daug spalvų, kitam – daug ženklų (gyvatėlių, augaliukų, svastikų, saulučių – visi reiškia gyvybę), kad tik akyse mirgėtų, kad būtum sutrikdytas, nustebęs, nudžiugęs. Nes žodis margas etimologiškai sietinas su reikšmėmis švytėti, blyksėti, mirgėti, mirguliuoti, netgi žaibu (žr. pirmą pastraipą).

Taigi pavasaris prasideda nuo nepaprasto kiaušinio, kuris, išmušęs tave iš vėžių, įgyja ir tam tikrų galių, pavyzdžiui, sumuša priešininko margutį. O nugali kietesnis. Juk ne iš balos kietakiaušiai ar tiesiog kieti vyrukai, iš Velykų. Ridendamas nejudrų kiaušinį, senųjų laikų žmogus simboliškai prisidėdavo prie naujo gyvybės ciklo įsiūbavimo – mistinis margutis rieda žeme ir joje ima viskas busti, keltis ir dėti savo kiaušinius. Šiandieną tikslai kiek kiti, panašesni į smagiąją petankę – būti taikliu, sėkmingu, prisirinkti kuo daugiau grobio ir tapti nugalėtoju. Visi žaidimai, varžybos yra –iausiojo nustatymas ir galios demonstravimas: fizinės, protinės, dvasinės. Natūroje išlieka stipriausi ir gudriausi. O kultūroje?

Velykos (iš slav. kalbų Velikij) yra didžioji diena, nes Kristus, Dievas žmogaus kūne, prisikėlė po mirties. Iš esmės tai ta pati statiškumo išjudinimo ir gyvybės pagarbinimo šventė. Tik bažnytinėje tradicijoje nėra kiaušinio. Nes joje veikia kultūrinė paradigma, kai svarbiausia tampa dvasinė pergalė, tikėjimas, kad Dievas yra amžinasis gyvenimas, kuris juda pats savaime, jo nereikia ridenti, jis niekada nesustoja ir nesibaigia. Kad Dievas yra meilė, nesiekianti laimėti gudrumu ar jėga, ją tereikia pajusti (judinti ir jaudinti, justi yra tos pačios kilmės žodžiai). Lietuviai, sujungę kultūrinius ir gamtinius ritualus į vieningą visumą, stebėtinai moderniai tai atspindi savo kalboje, į kasdienius pokalbius įtraukę pagiriamąjį žodį kietas, kurio reikšmė vis labiau plečiasi, aprėpdama judantį ir jaučiantį – fiziškai, protiškai, dvasiškai gražų bei empatišką – žmogų.

Dovilė Zelčiūtė | Eilėraščiai

tėvo molis

Apie tą molį
iš kurio buvome nulipdyti
apie tas dulkes
Jo galybę ir planą
ar žaismę – nulipdyti būtent tave
tėvas anksti pažadina einate molio
tuo gražiausiu nepaliestu draustinio šlaitu
blykčioja saulė žemai
teka Liekė mes liekame čia visam laikui
nors ir nieko neliks tėvo balsas
vaikeli, štai koks gražus molis pasikasime
jau krauna nedideliu kastuvu į karučius
aplipdysime krosnį
tėvas kasa o aplinkui žibutės kaip akys
žybsi įsauly sidabrinė šaltinio nugara
gyvatėlė
nušliaužia iki visam laikui pradingsta
kaip ir mes visą laiką prisimenam
Tėvo giminėj buvo puodžių
štai iš kur šitas molis
Mamą kai baigėsi metai į dužią molio dėžutę supylėme
ir tėtį? Bet ar gali būt, seserie, gal jį padėjome
į medinę? į ąžuolo? Bet sesuo atsitraukė
ji tyli ji per daug pasiilgusi
rankos – kaip Tėvo
nagų forma – mamos o akys tai žalios tai rudos
man baisiausia kad sudegė akys bet žinau
Jisai nulipdys visa iš naujo prikels iš tų dviejų dėžučių
pakastų ties pušimis sumaišys pelenus
su seilėmis moliu aprengs gražiai kad net verksime
mes liekame čia visam laikui
trečia valanda dienos
ir blykčioja saulė

mano tėvo namuose daug buveinių

***
Ir dar apie tas dėžutes
kai mes rinkomės urną
ginčijomės kuri gražesnė tvaresnė
kuri greičiau sutrupės susimaišys su žeme
kai verkėm ir pykom jau tada
galvojau apie savo vaikišką kiemą
tas nuskintas gėles nuo daugiabučio darželių
pakasiau už čiuožyklos arčiau fontano
dar pridėjau kažkokį lapą ir užspaudžiau šuke
mamai parodyt
žiūrėk tai mano sekretas atkasiau atkapsčiau
tuos žiedlapius paseilinau šukę
kad geriau matytųsi šitoks stebuklas kai rinkomės
kur amžiams laikinai mamą padėsime
supratau ji bus mano kosmėja užkasta toli nuo visų
išsaugojus grožį baltoje degto molio dėžutėje
su violetine karališka aksomo kepuraite
po chemoterapijų nepraradusi išdidumo
sidabro šaliu ant pečių
bet aš taip rėkiau tuose skersvėjuos
kad dabar neprisimenu: o suknelė?
kokios spalvos, kokių žiedlapių?

Nieko nieko, pasitikiu –
vieną dieną manau tai bus vasarą
mano Viešpats
nuvalys nuo šukių žemes
ir prikels
ir tada jau gyvensim

mesjė iš Marė ilgas brū

Dainiui Liškevičiui

„Žodžiai niekada nėra tinkami tobulai nusakyti savo turinius; jie tarsi armijos uniformos, į kurias įspraudžiami nerangūs paaugliški pašauktinių kūnai. Tačiau nebūna ir pernelyg paprastų žodžių; jie kunkuliuote kunkuliuoja aliuzijomis ir dviprasmybėmis, tarp jų vidinių ritmų ir rezonansų vyksta pavojingi susidūrimai. Taigi todėl galima tikėtis, kad žodžiai atskleis keblumą ir painiavą įvardinant dalykus – šių dalykų pretenzingumą ir komizmą.“SKAITYTI DAUGIAU

Homo Vikšraitis

Rimaldas Vikšraitis yra lietuvių fotografijos problema. Iš tiesų ne tik lietuvių, o plačiau – Vidurio Europos. Vikšraitis – tai nesuprastas keistuolis, amžinas autsaideris, nepaklusnus ekscentrikas. Paprasčiau jį atmesti ir marginalizuoti, nei suprasti. Lengviau šaipytis iš aukšto, nei pažvelgti iš autoriaus siūlomos perspektyvos.SKAITYTI DAUGIAU

META-ROMANAS

/fragmentai/ AŠ IR TU Aš matau tave kiekvieną dieną pro savo langus. Mūsų namai – vienas prieš kitą. Gyvenu pora aukštų aukščiau nei tu, todėl žiūriu į tave šiek tiek iš viršaus. Todėl tu atrodai kiek žemesnis nei gatvėje. Ir dar matau, kad tavo galva jau pradeda plikti. SKAITYTI DAUGIAU

Guillaume Apollinaire | Eilėraščiai

zona

Pagaliau pavargai nuo šio seno pasaulio

Piemenie o Eifelio bokšte tiltų kaimenė šįryt baubia ir bliauna

Įkyrėjo tau Antikos Graikijos Romos griaučiai ir liekanos

Čia netgi automobiliai atrodo kaip tikros senienos
Tik religija vienintelė lieka nauja nepasenus religija
Paprasta kaip aerodromų angarų linija

Europoje tu viena nepasenusi o Krikščionybe
Šiuolaikiškiausia Europa tai Jo Šventybė
Popiežius Pijus X ir tu priešais langus ėdamas gėdos
Nedrįsti užeiti į bažnyčią išpažinties šįryt skubėdamas
Skaitai lankstinukus katalogus reklamas giedančias garsiai
Tokia šio ryto poezija o proza tebus laikraščių priebalsiai balsiai
Detektyvai nuotykių romanai garsenybių biografijos
Tūkstančiai skaitalų kiekvienas už keletą grašių

Mačiau šįryt dailią gatvę pavadinimo neatsiminsiu
Nauja ir švari saulės šviesoj tikras muzikos instrumentas
Direktoriai darbininkai gražuolės stenografistės
Nuo pirmadienio ryto iki šeštadienio vakaro kasdien keturissyk
Ją pereina o trissyk kas rytą ten kaukia sirenos
Per pietus ten piktas varpas dundena
Užrašai ant sienų ir reklaminių skydų
Iškabos ir plakatai tarytum papūgos pragydę
Mane žavi šios pramoninės gatvės gracija
Paryžiuje tarp Ternes alėjos ir Aumont-Thiéville gatvės

Štai jauna gatvė ir tu dar visai mažas vaikas
Tavo motina rengia tave tik mėlynai ir baltai tik
Tu dar toks pamaldus ir su Rene Dalizu savo draugu pirmuoju
Jums įdomiausia litanijos ir Mišių aukojimas
Devinta vakaro dujų žibintai melsvai rusena jūs tyliai paliekat bendrabutį
Ir slapčia meldžiatės mokyklos koplyčioje visą naktį
O ametisto gelmė amžina ir pasigėrėjimą kelianti
Nenustojamai Kristaus žaižaruojančią šlovę skelbia ir
Štai daili lelija kurią visi mes linkstame garbinti
Štai raudonplaukis deglas joks vėjas jam negali grasinti
Štai sopulingosios motinos sūnus išblyškęs ir skaisčiai raudonas
Štai medis visada maldomis lapojantis
Štai dvigubos garbės ir amžinybės kartuvės
Štai šešiakampė žvaigždė
Štai Dievas kurs miršta penktadienį ir sekmadienį keliasi vėl
Štai Kristus kylantis į dangų geriau nei lakūnai
Pasaulinis aukščio rekordas priklauso jo kūnui

Akies vyzdys Kristus
Iš dvidešimties amžių pavyzdžio šis viską išmoko
Ir virtęs paukščiu jis kaip Jėzus į orą pašoko
Velniai pragaruose galvas aukštyn iškėlę
Kartoja šis amžius mėgdžioja Simoną Magą iš Judėjos
Šaukia vagie kepurė dega ir dega batai
Angelai sukasi aplink šį dailų akrobatą

Prancūzų modernizmo klasiko Guillaume’o Apollinaire’o poema „Zona“ yra centrinis ir raktinis autoriaus knygos „Spiritai“ (Alcools, 1913) tekstas. Chronologiškai šis eilėraštis parašytas ir įdėtas į rinkinį paskutinis. Simboliška, kad autorius būtent jį pasirenka pateikti kaip pirmąjį, kadangi „Zona“ kuria savo metui neįprastą naują ir laisvą poetinį pasaulį – tiek formos, tiek turinio prasme. Poema liejasi skaitytojui tarytum fontanas – be skyrybos ženklų, be reguliaraus ritmo ar rimo. Pasakodamas pasivaikščiojimą Paryžiuje nuo aušros iki saulėlydžio, poetas ne tik šlovina futuristams patrauklias naujoves (Eifelio bokštas, lėktuvai, traukinių stotis), bet ir išreiškia nostalgiją praeičiai, netikėtai perkuria religinius simbolius ir motyvus, dinamiškai konstruoja vaizdus kinematografiniu principu.


Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

Olita Dautartaitė: „Įgyta ir prarasta – viskas mano“

Aktorė Olita Dautartaitė iš gyvenimo ima viską, ką tik šis begali pasiūlyti: daugybė teatro ir kino vaidmenų, skaityta tiek poetų, jog daugelio eilėraščiai nebeįsivaizduojami be jos balso. O kur dar radijas ir gausybė renginių, formalių bei spontaniškų. Ir nesvarbu, čia, Lietuvoje, ar tolimajame Los Andžele, visur O. Dautartaitė, dosniai dalindama savo talentą, sugeba nuvyti nuobodulį ir patraukti dėmesį.SKAITYTI DAUGIAU

BEBAIMIS IR MYLINTIS GIEDRIUS NAKAS

Kasmet išleidžiama ne daugiau 4–5 Lietuvos džiazo albumų, gi 2017-ieji buvo bemaž dukart dosnesni. Viltingai prasidėjo ir 2018-ieji – sausio pabaigoje „Jazz Cellar 11“ (tai bene vienintelis Lietuvoje TIKRAS džiazo klubas) pristatytas Giedriaus Nako autorinis albumas „No Fear, Full Of Love“ (jo pavadinimas pasufleravo šios publikacijos antraštę). Albumas įgrotas 2017 m. spalį su niujorkiečiais džiazmenais, kurių kiekvienam jau teko bendradarbiauti su pasaulinio masto garsenybėmis. Belieka pritarti teiginiui, kad per visą Lietuvos džiazo istoriją įrašams dar niekam nebuvo pasisekę suburti tokio lygio komandos. Giedriui pavyko, o tai – derama proga pasikalbėti. Bet pirma – jo glaustas dosjė.SKAITYTI DAUGIAU

Žirklės, arba išjausta ir sugalvota Laisvydės Šalčiūtės kūryboje

Kiekvienas menininkas (ne tik Laisvydė) egzistuoja ir veikia kaip tam tikros žirklės, kurių vienų ašmenų smaigalyje yra sugalvojimai, kitų – išjautimai. Ką tuo noriu pasakyti? Pastebėjimas nėra nei naujas, nei novatoriškas. Galbūt banaliai formalistinis. Dar Heinrichas Wölfflinas, rašydamas savo imanentines meno istorijas, deklaravo, kad vidinius vaizdinės kūrybos pokyčius bei transformacijas lemia vidiniai prieštaravimai, tam tikras determinuotas dualizmas, kuriam būdinga kova tarp priešingų kuriančiųjų pradų. SKAITYTI DAUGIAU

KINIJOS LITERATŪRA: REVOLIUCIJOS RANDAI IR IŠEITIES PAIEŠKOS

Kinijos literatūros specialistai Vakaruose paprastai dalina ją iki ir po Mao Zedongo valdymo (jis mirė 1976 metais). Mao gerai suprato literatūros reikšmę ir visą gyvenimą griežtai ją prižiūrėjo. Po jo mirties iš valstybės gniaužtų besilaisvinantys rašytojai ėmė permąstyti skausmingą kultūrinės revoliucijos (1966–1976) patirtį.SKAITYTI DAUGIAU

ŠIUOLAIKINIS MENAS – PATS PAČIAM SAU

Meno rinka, nepriklausomybė, laisvė, kaina, credo, motto ir koncepcija, kūrybos taktikos ir strategijos, protestas, būti ir atrodyti, reklama, prestižas, alternatyva ir reitingai, statusas, mainstreamas, marginalijos ir autsaideriai, nomadai, socialinių konstruktų fetišistai ir fanatikai, kurie patikėjo, jog menas arba jie patys išgelbės pasaulį, ir, be abejo, tie, kuriuos šiuolaikinis menas žavi ir piktina, stebina ir verčia bjaurėtis, sukelia baimę ir juoką, smalsumą ir pašaipą kūrėjui, nuobodulį viskam, kas išvardyta konkrečiai ir visumai apskritai bei tie, kuriems menas gamina pinigus, ir tie, kurie gamina meną dėl pinigų, ir tie, kurie nieko negamina, bet yra šalia meno, ir tie, kurie tiesiog kuria, nekreipdami į nieką dėmesio, ir tie, kurie kuria, nes trūksta dėmesio.SKAITYTI DAUGIAU

Arūnas Matelis: Visi filmai – Dievo buvimo reklama

Lietuvių dokumentinio kino režisierius Arūnas Matelis jau bemaž 30 metų jautria poetine kalba pasakoja istorijas apie žmogų. Kartais jas net sunku pavadinti dokumentinėmis, nes jausmo dinamika priverčia pamiršti, kad ekrane ne surežisuotas veiksmas, o kadrai iš pažįstamo, mums artimo pasaulio, kuriame gyvena vieniši, vargstantys, liūdintys, kenčiantys, sergantys, šviesūs, laimingi, tikintys, laukiantys, nugalintys… SKAITYTI DAUGIAU

Vaiva, atnešusi subtitrus į Havajus

2018 m. sausio 13 d. Įrašas feisbuke, kalba netaisyta: „Pasaulis gali baigtis gražią dieną. Šiandien ryte į mūsų telefonus atėjo pranešimas, kad Havajai bus bombarduojami, kad tai NE apmokymai ir tučtuojau visiems slėptis. Akimirką spoksojau į tuos sakinius, bandydama aprėpti prasmę. Tada pašokau ir puoliau krautis krepšį. Pasiėmiau liemenėlę. Tada galvoju, nx man ta liemenėlė? Čiupau megztinį, vaistus… Kokius imti vaistus? Rūbus vaikams, sauskelnes, dvi knygas. Greičiau greičiau greičiau. Per tiek laiko, gal jau ir būtume žuvę. Atvažiavome į rūsį, aš vis dar su pižama. Prieš savaitę džiaugiausi, kokia ji graži, kad tinka ne tik miegoti, bet ir laukan eiti. Išsipildė. Bet niekad nemaniau, kad išsipildys mano močiučių pasakojimai. Apie karus, apie bombas, apie išgyvenimą. Tikiuosi, neišsipildys.“ Skamba kaip scena iš įtempto veiksmo trilerio, tačiau tai – rašytojos Vaivos Rykštaitės, jau keletą metų gyvenančios Havajuose, realybė. Ketvirtos kartos kaunietė, filosofijos magistrantė, keliautoja, keturių romanų („Plaštakių sindromas“, „Kostiumų dama“, „Viena Indijoje“, „Trisdešimt“), dviejų knygų vaikams („Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, „Jūratė, Kastytis ir Mikas“) autorė. Dualią asmenybę – Justą gyvenime, Vaivą literatūros pasaulyje – seku socialiniuose tinkluose. Ryžtingai kaip havajietiški rykliai naujienų sraute plaukia jos įrašai apie margą Havajų kasdienybę: ugnikalnių išsiveržimai, vegetariška mityba ir joga, radybos second-handuose, lietuviško gintaro verslas egzotiškuose kraštuose, asmenukės su žindomu naujagimiu (paskutinį kartą tas pats kūdikis buvo sėkmingai pervystytas gatvėje Romoje ir dar sėkmingiau „apkalbėtas“ šimtų komentatorių). Nuo feminizmo iki globalinio atšilimo temų, komentarai apie ne tik parašytas, bet ir perskaitytas knygas bei rekomenduojamus filmus. Visada aktualūs, kontekstualūs, argumentuoti ir įtikinantys Vaivos pasvarstymai apie kiną, publikuojami spaudoje bei įvairiose filmų entuziastų grupėse, paskatino nepraleisti progos ir pakalbinti gimtajame Kaune trumpai viešėjusią rašytoją. Labai nuoširdžiai iš pirmų lūpų: apie raudoną kilimą po Vaivos kojomis, apie tai, kaip filmus žiūri amerikiečiai, karminio kino rekomendacijas ir svajones apie scenarijų filmui pagal savo knygą. „Dar gyvendama Kaune, žinojau – bernams nepatinka filmai su subtitrais, – juokiasi mano pašnekovė, kol leidžiamės laiptais į galerijos „Nyčės ūsai“ rūsį. – Tada, daugiau nei prieš dešimtmetį, Kaune nuomodavomės DVD iš prekybos centre esančio nuomos punkto. Trilerius, veiksmo, siaubo filmus… viską, kas made in USA. Kai išvykau dirbti ir studijuoti į Londoną, pasikeitė mano draugai, aplinka. Dirbau slaugytoja, tad naktinėjimai prie ekrano buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Žiūrėjau visko ir daug. Susipažinau su Davido Lyncho filmografija, įsileidau į savo kuklų gyvenimą snobišką kino pasaulį. Į kiną kaip kritikė, ne tik kaip žiūrovė, pažvelgiau sugrįžusi į Kauną. Nutiko taip, kad susilaužiau ranką ir pusę metų likau gulėti ant sofos pas mamą. Kelionių po Indiją knygą „Viena Indijoje“ jau buvau parašiusi, po vieno kūrybinio etapo jaučiau impulsą imtis kito. Visai atsitiktinai radau kvietimą prie Tarptautinio Kauno kino festivalio komandos prisijungti jaunuosius kino kritikus. Labai operatyviai parašiau savo pirmąją filmo recenziją apie Woody Alleno „Džesminą“ (Blue Jasmine, 2013) ir mane atrinko. Pamenu, festivalyje buvau vyriausia recenzentė. Reikėjo perlipti per savo ego – dauguma komandoje buvo jaunesni, tačiau apie kiną jau žinojo daugiau už mane. Teko kruopščiai įsigilinti, kas yra kino kritika ir kaip rašyti apie filmus. Netrukus vyko kitas festivalis Taline, filmų žurnalas „Nisimazine“ rinko kritikų komandą recenzuoti jaunų režisierių darbus, ir vėl patekau tarp laimingųjų. Taline patyriau magiškąją kino kritikos pusę – festivalio organizatoriai mus apgyvendino bute pačioje senamiesčio širdyje. Buvo žiema, per naktis rašydavome recenzijas, jas komentuodavo profesionalai, tekstai buvo publikuojami visoje Europoje žinomoje kino platformoje.SKAITYTI DAUGIAU

Bengalų kinas – Indijos nepriklausomo kino vėliavnešys

Indija Vakaruose apipinta mitais ir išankstinėmis nuostatomis – vieni ją suvokia kaip kontrastų šalį, lygiagrečiai kupiną skurdo ir turto, kiti – kaip dvasingumo šaltinį. Greta šių stereotipų egzistuoja dar vienas – jog Indijos kiną, kuris ten yra be galo populiarus, reprezentuoja šokių, dainų ir spalvų kupinos melodramos, dar žinomos Bolivudo vardu. Šis straipsnis nėra apie Bolivudą, bet apie gilią kinematografinę tradiciją, apie kurią Vakaruose, o ypač Lietuvoje, dažnai žino tik Indija besidomintieji – bengalų kiną.SKAITYTI DAUGIAU