Žalia musė ropoja žvilgančiu, baltu kabineto kušetės paviršium. Čia esu pirmąkart – paprastai nesilankau mažose privačiose klinikose. Niekur neskubu, tad smalsiai stebiu aplinką: ant sienų kabo plakatai, viename – netikra šeima netikromis šypsenomis reklamuoja maisto papildus; valgykit kreidos tabletes, nepakenks. Kitame – didžiulė erkė ir mažytis žmogus neįgaliojo vežimėlyje – žinutė nesiskiepijantiems. Klinikoje viskas labai dailu ir balta – kušetė, durys, palangė, rašomasis stalas bei žvilganti kaip Swarovski kristalai įrankių spinta, net grindų linoleumas atrodo baltas, nors iš tikrųjų yra šviesiai melsvas.

Tik kėdė prie rašomojo stalo – tamsi, nudrengta biuro kėdė ant penkių ratukų, plastiko porankiais, dirbtinės odos pasoste ir atkalte – svetimkūnis šioje sterilioje aplinkoje, nusigyvenęs ponas, įsmukęs į prabangų vakarėlį. Vien pagalvoju apie tokią kėdę, ir man jau skauda nugarą. Tarsi nujausdama, ką mąstau, šioji sugirgžda. Gydytoja, sėdinti nugara į mane, perkryžiuoja kojas, kresteli ryžą galvą ir kiek pavažiuoja su kėde. Vienas iš penkių ratukų užstringa ir slinkdamas palieka matinį dryžį ant blizgaus linoleumo.

Ryškus farmacinis logotipas sieninio laikrodžio ciferblate išduoda, jog klinika irgi taupo. Gaila, kad ją remia ne skiepų įmonė – pamėtytų didžiulių erkių netikėtose vietose, įspūdžiui sukurti. Laikrodis kabo tiesiai virš stalo, ant kurio tik keletas daiktų – tušinukas, antspaudas, mano vizito lapas, baltas „Siemens“ laidinis telefonas, kompiuterio monitorius.

Jo didžiąją dalį užstoja gydytojos nugara su ryža stora kasa. Plaukų galai sveiki, surišti madinga tarp paauglių gumyte, panašia į susuktą telefono laidą, kaklas plonas, apaugęs švelniais baltais gyvaplaukiais, jie atrodo kaip lengvas medaus debesėlis. Gydytoja ekrane „skrolina“ nuotraukas. Rankų nematau, bet, sprendžiant pagal kaklą, jos turėtų būti liaunos ir baltos – tokios melsvai baltos, kaip visų ryžų žmonių, ir nelakuotais, bet švariais nagais – kaip visų skubančių gydytojų, dirbančių vienu metu keliose klinikose. Ekrano nuotraukose – oda ir įvairios jos dėmės. Prisimerkiu, kaip daro trumparegiai, suprantu, kad tai medicininis puslapis, ne šiaip „Google“ paieška, odos dėmės ekrane keičiasi be logiškos sekos – tai didelės, raudonos, tai mažos, beveik violetinės, simetriškos ir chaotiškos, apskritos ir pailgos, išbėgusios į šalis ar pabirusios kaip kokie raudonieji pipirai, ir vienose galima aiškiai atpažinti žmogaus kūno dalis, kitose – tik nuspėti.

Karštas ir tvankus rugpjūtis, plūstantis per atvirą langą, sulipina orą ir viską aplinkui. Žalios šakos kriokliais virsta į kabinetą, beviltiškai košia kaitrą. Kabineto kampe stovi ventiliatorius ir kaip japonų diplomatas mandagiai, tyliai zyzia, sukinėjasi į šalis, lanksto didelę galvą, bet jam nesiseka kovoti su kaitra. Šiltas gūsis pasiekia kušetės kraštą, kur tupi musė, bet sparneliai nė nesuvirpa, ir pagalvoju, kad gal ji užduso, bet argi musės dūsta? Jaučiu, kaip oro srovė nuslysta mano plika koja – sėdžiu ant kušetės iki pusės nuoga, nukorusi basas pėdas ir tvarkingai nudepiliuotas blauzdas, nesiekiu žemės, todėl kojas norisi sūpuoti pirmyn ir atgal – tai abi kartu, tai po vieną. Griežta biuro suknelė sukritusi ant klubų, lakuoti, minkšti baklažano spalvos bateliai rausvu odos pamušalu, iš pirmo žvilgsnio primenantys kaliošus, o iš antro – pamaiviškus žemakulnius, guli per pusmetrį nuo kušetės, netvarkingai suversti vienas ant kito – niekada nemokėjau tvarkingai pasidėti batų. Mano kojos nuogos, kaip gera. Dar pakeliui į kliniką, automobilyje, laukdama, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, nusimoviau ir ten palikau pėdkelnes. Todėl mano šlaunys dabar tarsi išbėgusios į šalis, kaip manų košė – atrodo dvigubai, trigubai platesnės ir didesnės nei įprastai. Tarp šlaunų ir kušetės susirenka prakaito sluoksnis, dėl kurio jaučiuosi kaip slidus karpis čiuožykloje. Manų košė ir karpis čiuožykloje. Mintyse kikenu.

Ant kušetės guli raudonas mano nešiojamo kompo dėklas, pergrūstas daiktų, negražiai išsipūtęs ir praradęs savo pradinę taupaus dizaino formą. Šalia jo – minkštutės odos hipsteriška kuprinė, ji pustuštė. Dažnai man sako: „Kam tu ją tampaisi, įsigyk geriau talpią rankinę visiems – ir darbo, ir asmeniniams daiktams“. Bet aš žinau, kad tai trumpam, vėliau taip nebus – kuprinėje yra tik asmeniniai daiktai, kas man reikalinga po darbo biure, o ji pustuštė todėl, kad dabar tokio laiko beveik neturiu. Tad ją nešiojuosi labiau kaip svajonę ar pažadą, kad kažkada turėsiu puikaus laiko, atskirai nuo biuro, nuo darbo, po darbo. Kuprinė tikrai graži, trys šimtai eurų už minkštą odą, tvirtas dailias sagtis ir tai, kad ant jos nėra prekinio ženklo – neutrali kokybė brangiau už garsų vardą. Kuprinė ir žemakulniai – dar likę „savi“ atributai, nykstantys manęs pačios likučiai biuro kultūroje – dėl jų dar atpažįstu save veidrodyje. Taip ir nepripratau kaukšėti aukštakulniais ir nešioti moteriškas rankines, nesijaučiu sava tame didelio verslo pasaulyje. Todėl jie ir guli šalia – perkimštas darbo daiktų kompo dėklas išpampusiom siūlėm ir pustuštė kuprinė. Pakinkliai limpa prie paviršiaus. „Šlaš-šlaš, šlaš-šlaš“, – girdėti atlimpanti nuo kušetės oda, kai sūpuoju kojas. Taip vaikai supasi, kai nori įsiūbuoti sūpynes – kad pavyktų, judant į priekį kojas reikia ištiesti ir pačiai atsilošti atgal…

…o jau krentant žemyn leidimosi jėgą stiprinti riečiant kojas po savimi ir pasilenkiant priekin. Vaikystėje labai mėgau suptis. Augau daugiabučių kieme, kurį rėmino trys pilki penkiaaukščiai ir vienas geltonas devynaukštis. Jų sienos buvo stipriai aptrupėjusios nuo laiko bei apardytos vaikų – visi žinojom, kad namo siūlėse yra minkštos, veik stebuklingos medžiagos – kaučiuko, iš kurio galima susukti atšokantį kamuoliuką arba ritinėti kaip dešrelę ir surinkti nuo paviršiaus įvairius daiktus – mama skolinosi mano kaučiuką nurinkti pūkus nuo dryžuoto tėvo švarko. Kiemas turėjo asfaltuotų takų, dvi smėlio dėžes, sūpynes, metalinę konstrukciją, skirtą kilimų daužymui, bet tinkamą ir laipiojimui bei vartymuisi, ir transformatorinę. Porą kartų per vasarą į kiemą užklysdavo mėlynas sunkvežimis – plokščia cisterna su vandeniu. Šiaip ji laistydavo miesto gėlynus karštomis vasaros dienomis, bet kieme gėlynų nebuvo, tad, jei pasitaikydavo koks vaikas ir dar gal koks šuo, pildavo ant jų vandenį ir leisdavo vaikams ir šunims tomis čiurkšlėmis džiaugtis. Vairuotojas neišlipdavo, sėdėdavo kabinoje, rūkydavo ir šypsodavosi, o kiti vairuotojai neatvažiuodavo, tik tas vienas. Šiandienos kontekste tokį tipą jau vadintų iškrypėliu, gal apskųstų institucijoms, o tada tokiais dalykais niekas nesirūpino. Bet ir nebuvo jis tikriausiai joks iškrypėlis, tik spėju, kad turėjo vaikų ir galbūt kažkuo prieš juos jautėsi kaltas – gal lengviau buvo linksminti svetimus, ir jis tai darė, kol vieną vasarą nebeatvažiavo. Pasigesdavau jo.