Trūkumo kvadratas

Rudens metas – geriausias laikas kurti. Taip sako dauguma menininkų. Bet ne tik jie – užslinkus tamsesniems debesims, žliaugiant ilgiems ir vėsiems lietums, blunkant pievų spalvoms, o medžių lapams sirpstant ryškiu raudoniu, keistos ir dilgčiojančios nuojautos įjungia žmogaus budrumą, maudžiančio ilgesio lempute kažką mirkčiojantį įspėjamaisiais signalais, kuriuos derėtų perskaityti lyg Morzės abėcėle rašytą pranešimą, bet jie lieka blausiu nerimo audiniu pridengti. Lėto nykimo ir nežinios metas išjungia triukšmą, gyvenimo džiaugsmo klegesį, nerūpestingo flirtavimo šypsnį ir vasaros saulėje suglebusį kūno bei širdies raumenį priverčia staiga įsitempti. Tai klausimų metas. O atsakymai dažnai tėra praplaukiantys šešėliai to, ką žino Kažkas, tas Kitas, bet niekada neatveria iki galo.SKAITYTI DAUGIAU

Grzegorz Kielar | Eilėraščiai

nėra taip miela ponia
pone jūs toks protingas kaip jūs tai darote nėra taip miela ponia nėra taip esu tik jautrus šviesai kai kas vadina mane vaizduotės šarlatanu arba pono .D. numylėtiniu jei jūs ponia tik sutiksite tapti mano lyriniu avataru papasakosiu apie asmeninį velnią sargą kurį maitinu iš rankos po trijų degtinės nėra taip miela ponia nėra taip esu tik jautrus šviesai priglobiu žodžius paliktus be priežiūros o vėliau lėtai paleidžiu jei jūs ponia tik panorėsite dėsiu dar istoriją apie Mikelandželo arba Karavadžo meilužius noriu tik kukliai pastebėti miela ponia kad sėdime jau antrą valandą sausomis gerklėmisSKAITYTI DAUGIAU

VIZITINĖ KORTELĖ – LIETUVOS KULTŪRA

„Būkim pažįstami, aš – Rita“, – prieš gerą dešimtį metų ištarė egzotiškų bruožų mergina, tuomet savanoriavusi „Auros“ tarptautiniame šokio festivalyje, lydėdama ispaniškai kalbančias atlikėjų trupes. Ji pati, tuo metu – jau nebe studentė, įvairiomis intelektualiomis temomis laisvai bendraujanti septyniomis užsienio kalbomis – man priminė šiltai besišypsančią ispanę, regis, keisto atsitiktinumo dėka patekusią į margą savanorių būrį. Vėliau susitikimų ir pokalbių būta įvairių: kas kartą grįžusi vis iš kitos šalies, Rita surasdavo laiko plyšelį savo kalendoriuje, mirgėte mirgančiame planais ir susitikimais, kad pasidalintų įspūdžiais ir patirtimis.SKAITYTI DAUGIAU

Lietuvos ir Lenkijos tapyba (ir ne tik): panašumai, skirtumai

Galima ir netgi reikia kalbėti apie Lietuvos ir Lenkijos kultūrinius ryšius. Apie tai daug kas šneka ir diskutuoja, iš kitos pusės – net ir tylint-nutylint arba sąmoningai ignoruojant, tie santykiai neišvengiamai yra, buvo, bus ar tiesiog būtų. Panašiai kaip egzistuoja Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Baltarusijos, netgi Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio kultūriniai santykiai.SKAITYTI DAUGIAU

Rašymas iš tamsos

Susipažinimą su brazilų rašytoja Clarice’a Lispector pradėjau nuo jos paskutinės, priešmirtinės knygos „Žvaigždės valanda“ („A Hora da Estrella“, 1977). Tikėjausi, jog tai keista proza. Taip ir buvo. Geriausiai ją apibūdinantis žodis – keista. Ar dažnai galima apie prozą sakyti, kad ji podraug ir gera? Nes gera. Ir keistai gera.SKAITYTI DAUGIAU

Aukštielninka(s)

Guliu aukštielninka ant pernykščių lapų krūvos pačioje kalno viršūnėje ir žiūriu į dangum plaukiančius debesis. Balandis, o jie jau kaip vasarą: drambliai ir atvirtus baltoji meška, ir ją ryjantis išsižiojęs banginis. Dar paukštis, grifonas, išdidus, kad jį kur, su kiekvienu vėjo gūsiu vis laibėjančiu kakleliu. Jaučiuosi ir mirusi, ir kartu keistai laisva, lengva, kaip tie debesys. Užkasusi kraujuojančią širdį po lapais, giliai sekrete, po stiklo šuke apkaišytą kefyro dangteliais ir pienėm. Betrūksta tiktai devynių kalavijų.SKAITYTI DAUGIAU

Dovilė Norkutė. Ženklais prabylantis sluoksniuotas laikas

Kartais taip nutinka: pamatai stiprius meno kūrinius, pasigėri, pasidžiaugi autoriaus talentu, lyg ir eini toliau savo keliais, o šiųjų vaizdiniai seka iš paskos lyg šešėliai, lyg keisto sapno atgarsiai, kurių niekaip negali pamiršti; jie masina leistis tyrinėjimų labirintais iki mūsų bendražmogiškos pasąmonės gelmių, bandant įminti archetipų mįsles. Tokį nekasdienį jausmą sukelia menininkės Dovilės Norkutės darbai. Kaip juos įvardinti – grafiška tapyba ar tapybiška grafika? SKAITYTI DAUGIAU

Kaunui – kanadietiško kino prognozės

Jei ši moteris būtų filmas, tai tikriausiai būtų film noir – elegantiškas, sodrių tamsių spalvų, įtraukiantis ir intriguojantis. Jeigu ji būtų filmo herojė, tai tikriausia Malena, į kurią nesusilaiko neatsisukę visi Sicilijos vyrai, moterys, vaikai. Charizmatiškoji Malena, tik mėlynomis akimis, tokia yra Ilona Jurkonytė, viena tų žmonių, kuriuos galima įsivaizduoti einančius Laisvės alėja ir lydimus kino gervių.SKAITYTI DAUGIAU

Pakeliui į muziką

Mano tikslas nėra parašyti estetinį-muzikinį tekstą, kadangi muzika nesileidžia aprašoma. Tad tikiuosi, kad skaitytojas skaitys tarp eilučių. Su sąlyga, kad ką čia teigiu, yra tiesa, joks aiškus muzikos esmės apibrėžimas nėra įmanomas. Todėl negaliu parašyti įprastinės esė. Šis tekstas yra perkurta ankstesnės straipsnių serijos apie muziką versija.SKAITYTI DAUGIAU

Sėkmės, brandos ir pastovumo etalonas

Lietuvos džiazo elite ir net Olimpe Dainius Pulauskas ir jo grupė įsitvirtino jau seniai. Daugybę ištikimų, dėmesingų gerbėjų šie lietuviai turi ne tik Tėvynėje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui juos vadina „Lietuvos džiazo ambasadoriais“, „konvertuojama džiazo valiuta“. Tad šį kartą Dainius Pulauskas ir jo D.P.G. – iš arti.SKAITYTI DAUGIAU

Reinis Hofmanis

Trisdešimt dvejų fotomenininkas iš Latvijos Reinis Hofmanis jau puikiai pažįstamas pasaulio fotografijos žinovams ir žiūrovams. Jo personalinės parodos buvo surengtos ne tik gimtinėje, bet ir Estijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, o grupinėse parodose darbus eksponavo Belgijoje, Portugalijoje, Islandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Kanadoje, Singapūre bei Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pirmoji didžiulė sėkmė, kurią patyrė jaunasis menininkas, jį aplankė Latvijoje organizuojamame fotomeno konkurse 2Annas Fotofabrique, kuriame 23-ejų R. Hofmanis tapo nugalėtoju. 27-erių jis laimėjo pagrindinį ArchiFoto prizą, po metų Sony World Photography Awards „Architektūros“ kategorijoje jam paskirta antroji vieta. R. Hofmanio darbus jau publikavo Le Monde, Esquire, New York Times, Financial Times, Forbes, Spiegel, Hohe Luft, Süddeutsche Zeitung Magazine, FK Latvian Photography Yearbook, o vieną jo nuotraukų viršeliui pasirinko The British Journal of Photography.

Studijuodamas Latvijos meno akademijoje Vizualinės komunikacijos fakultete, R. Hofmanis tikrai nemanė, kad grafinis dizainas tebus jo užsiėmimas duonai pelnyti, o tikrąja aistra taps fotografija. Pasinaudojęs tarptautinių mainų programos suteikta galimybe išvykti į Hanoverį, Taikomųjų mokslų ir meno universitete pasirinko Fotografijos padalinį. Ten jis gavo tai, ko negalėjo pasiūlyti Latvija – šiuolaikinius darbo instrumentus, kitokį požiūrį, visas galimybes įgyvendinti savo sumanymus.

R. Hofmanis yra dokumentinės ir inscenizuotos fotografijos autorius, kuriam svarbu išsakyti savo idėją, konceptualiai papasakoti istoriją. Jis nori pagauti „gryną ir tikrą“ akimirką, jausmą, kad kažkas nutiko iš tiesų, ir šitą paties išgyventą liudijimą perduoti žiūrovui. Regis, jam nepakanka vienos nuotraukos, vieno peizažo ar veikėjo – savo darbus pristato serijomis: Ugnis, Teritorija, Akmenys, LARP (Live action role playing), Modelis, Sale (Parduodama) ir kitomis. Žiūrovas, stebėdamas šiuos pasakojimus, neabejotinai atkreips dėmesį ne tik į koncepciją, gilyn neriančias metaforas, bet ir į gebėjimus atskleisti turinį – tikslingą fotografo pasirinkimą, puikų techninį atlikimą, estetinę pajautą.

Klausiamas, kokios temos jam aktualiausios, R. Hofmanis teigia, kad visą laiką atkreipia dėmesį į žmogaus ir aplinkos tarpusavio santykius. Štai serijos Parduodama nuotraukose matyti tik kraštovaizdis, vietos, į kurias įsmeigtas skelbimas „Parduodama“, bet jos pasakoja apie žmogaus daromą įtaką žemei, aplinkai. O serijų LARP arba Modelis objektas – pats žmogus. Reinis sako, kad jį domina ir supa ypatingos, kitokios asmenybės. Žmonių grupės ar visuomenės dalys, kurias kažkas vienija, kažkas atskiria nuo visų kitų. Identiteto ir savasties paieškos, išreiškiamos sąmoninga ar nesąmoninga pozicija. „Mane traukia ir žavi, kai žmonės daro ką neįprasto – gal nelogiška, vertinant pagal visuomenės priimtus standartus, bet iš individo žiūrėjimo taško – tai asmeniškai svarbu, reikšminga,“ – prisipažįsta fotografas.

Žaidžiame literatūrą

Šių metų gegužės mėnesį Bostono koledžo informatikos studentai pagal Jameso Joyce’o romaną „Ulisas“ („Ulysses“) sukūrė kompiuterinį žaidimą „Joycestick“ (http://joycestick.com). Šis virtualios realybės sistemoms skirtas žaidimas atkuria didžiąją dalį romane nupasakoto (šiandien jau gerokai pasikeitusio) Dublino ir suteikia galimybę pasižvalgyti pagal aprašymus atkurtuose interjeruose. Čia nerenkami taškai, niekas nieko nesivaiko, tiesiog, anot kūrėjų, yra pasiūloma galimybė paklaidžioti materializuotame vieno garsiausių modernizmo prozos tekstų pasaulyje, „pačiupinėti“ tai, kas iki šiol tebuvo žodžiai.SKAITYTI DAUGIAU

Pašnekesys kūno kalba (vietoj interviu)

„Gaudau žvaigždę“, – parašiau žinutėje. Kada jai geriau skambinti – ryte ar vakare? Būna, kad menininkai yra ankstyvi, vyturiai, o būna, kad atbunda tik popietėmis ir gyvi iki paryčių. Kokia yra „Auros“ įkūrėja, choreografė Birutė Letukaitė? „Gerai, kad paklausei, ji gyvena naktimis“, – man atsakė.SKAITYTI DAUGIAU

Juodoji teatro dėžutė. Kodėl neatidarius?

Šiuolaikinės kultūros diskursas yra labai platus ir nuolat kintantis – tai ne tik skirtingų kartų, stilių ir vertybių dialogas, nesiliaujanti polemika. Vis dažniau didžiuliame plūste plūstančios informacijos, kuri vieną sekundę sensta, o kitą – jau atnaujinama, sraute ir kultūros kūrėją, ir vartotoją ištinka paralyžius. Vieni klausia ir piktinasi, kiti kritikuoja ir neigia, treti įrodinėja ir laužo… Lyg ir vaikiška nesuprasti, kas yra menas, tačiau šių dienų kontekste tai tampa rimta problema, nes menas nebeteko klasikinių pamatų, išlietų iš aiškių apibrėžimų. Subkultūros įsipina į bendrą kūrybos audinį, menininku vadinamas ne profesionalo diplomą turintis, o saviraiškos originalumu nustebinęs, pribloškęs žmogus, vis daugiau kūrinių „išeina į gatves”, apleisdami menui skirtas erdves. Įvairiomis kultūros temomis diskutuoti ne tik įdomu, bet ir verta. Pati diskusija yra mūsų indėlis į šią sritį. „Nemunas“ – atviras visiems ir skirtingiausioms temoms. Rugpjūčio numeryje publikuotas interviu „Giedriaus Kuprevičiaus koncertas“ tapo akstinu rastis replikai. Tai džiugina. Tikime, kad panašių pokalbių bei polemikų bus ne viena. Žurnalo redakcijaSKAITYTI DAUGIAU

Austėja Eglynaitė | Eilėraščiai

dievo krumpliai
atmenu tave ir Vilnių, kiek prasčiau popierinius drugius, vienas po kito kramsnojančius dievo krumplius. atmenu tave, ir gatvėje mimus, bėgiojančius veidrodžio šukėmis, atsargiai, kad neįsipjautų, atsargiai, kad bespalvis kraujas neišsilietų… kiek prasčiau – popierinius dramblius, laužančius paskutinįjį krumplį, tuoj sulūš, tuoj pratrūks dievo pirštai groti žmogaus kaulų klavišais.SKAITYTI DAUGIAU

Sąlygos

Prenclauerbergas; 14 m2 kambarys, 450 eurų mėnesinis mokestis, 150 eurų užstatas. Tamsi ir apleista laiptinė. Ketvirtas aukštas. – Labas, mano vardas Danielsas. Okei, tai pradėsiu nuo buto aprodymo. Aš susikūriau tokį pasakojimą, kurį visiems čia pasakoju, jau burna išdžiūvo. Štai čia koridorius, juo mes, tepu tepu tepu tepu tepu, einam į savo kambarius. Čia tavo kambarys. Va toks va jis yra.SKAITYTI DAUGIAU

Darja Lyzenko | Slemas

Niekas netiki, kai pasas rodo, jog ukrainietiškų šaknų, tačiau gimusiai, užaugusiai ir tebegyvenančiai Vilniuje Darjai Lyzenko – trisdešimt. Rašyti slemo poeziją ir dalyvauti jos skaitymuose Darja pradėjo vos prieš pusantrų metų, po to, kai ją „ištiko“ viena mergina. Sako iki tol maniusi, kad su poezija neturi nieko bendro. Slemas sužavėjo tuo, kad jis neriboja – tai laisvės, gatvės, kasdienybės, kūno, balso, ironijos, vilčių ir nusvilimo mišinys. Tereikia kiekvieno ingrediento įlieti pagal skonį.SKAITYTI DAUGIAU