Pievų kvadratas

Vasaros peizažas Lietuvoje pilnas skirtingiausių elementų, kurie pagal vietovės ypatybes tirštai įvairuoja. Jei vairuoji ramiai, į filmuojančią akių porą įplaukia gulinčios lygumos, šaunančios kalvos, kuprojantys piliakalniai, nusivožiantys šlaitai, maurojančios upių pakrantės, ašaringos pelkės, išsitėškę ežerai, optimistiški pušynai, oponuojantys eglynams, susipainioję mišrūs miškai, kosminės kopos… Žodžiu, visai smagus kinas, kurį kietasis atminties diskas įrašo patikimai – kelios kopijos iki gyvenimo galo.SKAITYTI DAUGIAU

Lina Buividavičiūtė | Eilėraščiai

_____Pasikalbėkime apie Keviną

_____I

Niekada nenorėjau vaikų. Vaikystėje nemokėjau žaist lėlėmis (net sakiau, kad jos mušasi), nečiūčiuodavau, negirdydavau pieneliu, nevežiodavau, nepindavau kasų, nematuodavau rūbų – aš žiūrėjau, tik žiūrėjau į jas – tokias svetimas, taip nuo manęs tolimas. Vėliau neniurkydavau kūdikių, nealpdavau dėl jų švelnios odos, papūstžandžių veidukų. Ėmė vaikuotis draugės, aš žiūrėjau, tik žiūrėjau į jas, užkaifavusias nuo morfijaus pieno, nuolatinio spenelių čiulpimo, (nesibaigianti preliudija, šitas incestas mane purtydavo), užvargusias, užvarytas, nekenčiančias savęs – suplyšusiomis makštimis, strijų nužymėtomis šlaunimis, pamiršusias vyrą (tas dažniausiai miegodavo ant sofos), pasaulinės svarbos klausimu pavertusios šūdo spalvą ir rauguliuką – o kada tu, kada tu – suprasi, kai pagimdysi, suprasi, kai turėsi savų –SKAITYTI DAUGIAU

Ar socialiniai tinklai nužudys romaną?

Iš anglų kalbos vertė Sandra Bernotaitė Seniai galima buvo nujausti, kad ateis ta diena, kai mokslinė fantastika ims atrodyti nostalgiška. Ne todėl, kad viskas tapo tikra, bet todėl, kad viskas tapo suklastota. Kuris iš mūsų, niekuo neypatingais 1980-aisiais skaitydamas Williamo Gibsono kiberpanko (cyberpunk) žanro arba Franko Herberto tomelius minkštais viršeliais, galėjo nutuokti, kad šie rašytojai buvo eiliniai realistai, ištikimi esminių gyvenimo virsmų dokumentacijai ne mažiau negu Charlesas Dickensas. Vis dar atmenu televizoriaus išjungimo ritualą, kurį atlikdavau vaikystėje, prieš miegą. Tai būdavo daroma paknopstomis, nes ekrane pasirodydavo Karalienė, o Karalienės visi nekentė. Nebuvo distancinio pultelio, todėl reikėdavo pripulti prie televizoriaus ir nuspausti mygtuką – ir štai paskutinis elektros atokvėpis, Karalienė akimirksniu virsta į baltą taškelį. Tai reikšdavo, kad nuo to momento pasaulis nutoldavo, ant Britanijos nusileisdavo pabaigos šydas, po to galėjai nebent skaityti romaną po antklode, pasišviesdamas prožektoriumi. Taip ir užaugau – tarp televizoriaus ir knygų, pasiskolintų iš bibliotekos, ir šitai apibrėžė tobulą mano asmeninės patirties ratą. Galbūt Robertas Louisas Stevensonas mus ir šnipinėjo moraline prasme, ne mažiau nei katalikiškasis Dievas („Tik Jis žino, kas tavo širdyje“, – perspėjo šventasis tėvas McLaughlinas), bet visi mes laikėmės tikėjimo, jog privatumas – asmeninė nuosavybė ir pirmasis moralinis principas.SKAITYTI DAUGIAU

Poezija, dainuojamoji, bet…

Dainuojamoji poezija… Bardai… Nūnai Lietuvoje šie terminai vartojami lygiagrečiai, tarsi sinonimai. Pirmasis palyginti tiksliai įvardija bemaž prieš 40 metų Lietuvoje subrandintą unikalų kultūros reiškinį, o antrasis… stebina.SKAITYTI DAUGIAU

Literatūros salynas

Iš švedų kalbos vertė Henrika Skersonaitė Būdamas studentas seniai, septintajame dešimtmetyje, išmokau, kad literatūra yra „sistema“, kurioje literatūros kūriniai „cirkuliuoja“ dviejuose skirtinguose „ratuose“. Viršutiniame per leidyklą, knygyną, biblioteką ir kritiką nuo rašytojo iki riboto skaičiaus skaitytojų srovena geroji literatūra. Apatiniame – skaitytojų masėms serijiniu būdu kuriama kasdienė literatūra, perkama dėl žinomumo ir patarimų ją skaityti, parduodama kioskuose.SKAITYTI DAUGIAU

JANUSZ JUREK. Žvilgsnis į piešinio vidų

Januszas Jurekas – iliustratorius iš Didžiosios Lenkijos Ostruvo miesto (Ostrów Wielkopolski), turintis meninį išsilavinimą ir kuriantis skait-meninį generatyvųjį meną, neatsiejamą nuo matematinių algoritmų bei programavimo. Studijuodamas jis mokėsi klasikinių disciplinų, – piešimo, tapybos, skulptūros, – ir tuo pat metu susidomėjo kompiuterine grafika ir audiovizualiniais menais. Pastarieji reikalavo specifinių žinių. Verta paminėti, kad tai buvo prieš 20 metų, kai internetas ir naujos meninės raiškos formos dar tik skynėsi kelią į kūrėjų studijas. Tad J. Jurekas ieškojo informacijos ir mokėsi modernių technologijų savarankiškai, žingsnis po žingsnio tobulindamas naujus įgūdžius. Tai atėmė tikrai daug laiko, tačiau labai pravertė vėliau – ir įgyvendinant užsakymus, ir eksperimentuojant savo meniniuose projektuose. Šiandien jis taip pat skiria daug laiko mokymuisi, ypač matematikai, kuri niekada nebuvo jo mylima disciplina.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip „JavaScript“ kalba rašytų Maironis?

Stanfordo universiteto Literatūrų, kultūrų ir kalbų padalinys nuo 2013 metų rengia „Code Poetry Slam“ (http://stanford.edu/~mkagen/codepoetry-slam/#1.0_wu). Renginio idėja – programavimo kalbos yra tiek išsivystę, jog jomis galima pasakyti tuos pačius dalykus, kaip ir natūraliosiomis kalbomis rašoma poezija. Ir dar daugiau – programinio kodo lygmenyje skaitoma kaip poetinis tekstas, tokia poezija gali būti vykdoma kaip programa, atliekanti įvairias funkcijas.SKAITYTI DAUGIAU

Drugelis

Algis nėra alkoholikas. Išgerti jam labiausiai norisi tada, kai būna patenkintas savimi. Kadangi taip būna nedažnai, be to, kitą dieną jaučia sunkias pagirias, pavojaus nusigerti jam nėra. Gal ir gerai, kad gyvenime mažiau džiaugsmo, – kartais pagalvoja. Džiaugsmas Algiui yra šventė. Tai yra pergalė. Kad ją pasiektum, turi kovoti, kažką nugalėti. Kovai reikalingi priešai, bet Algis jų vengia, todėl visi priešai yra jo viduje.SKAITYTI DAUGIAU

Simas Lin. Defragmentuotas Miestas „x“

Šiais visuotinio paveikslavimo(si) laikais sunku būtų rasti žmogų, neturintį jokio fotografavimui tinkamo įrenginio – išmaniojo telefono ar planšetės, jau nekalbant apie „muilinę“. Rimta fotokamera, ypač naujesnė ir brangesnė, regis, dažnam savininkui perša mintį, kad tokia apsiginklavęs gali mesti iššūkį profesionalui ir būti fotomenininkas – panašiai kaip vos tik gimęs amerikietis jau yra potencialus prezidentas. Šiame amžiuje būti fotografu ir lengva, ir sunku. Lengva, nes tikrai nebūtina įsigyti brangią fototechniką ar įsirengti fotolaboratoriją, kad pagautum neblogą vaizdelį ir tuoj pat jį pateiktum viešai apžiūrai bei aptarimui. Tačiau tikrai sudėtinga fotografijų jūroje pažerti vaizdų, įdomesnių nei toji aibė plūduriuojančių bespalvių medūzų. Dar sunkiau – būti pastebėtam. Jeigu šiuose beribiuose vandenyse mažai žinomo fotografo nuotrauką atranda ir ją publikuoja toks gerų kadrų žvejys kaip amerikiečių žurnalas „Popular Photography“, tai yra ženklas – talento pripažinimas ir ateities perspektyva.SKAITYTI DAUGIAU

Tos keistos mano mintys

Orhanas Pamukas (gimė 1952 m. Stambule) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, 2006 m. Nobelio premijos laureatas, savo kūryboje gebantis supinti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 60 kalbų. Romanas „Tos keistos mano mintys“ – tai nuolat kintančio Stambulo istorija paprasto žmogaus akimis. Šis žmogus – tradicinio turkų gėrimo bozos pardavėjas Mevliutas, vaikystėje atkeliavęs į miestą drauge su tėvu. Vakarais jis vaikšto po Stambulo gatves apniktas keistų minčių ir, kaip jo tėvas kadaise, prekiauja boza. Atrodo, kad laimė tyliam, kukliam ir mąsliam pardavėjui nesišypso. O meilė? Jaunystėje išvydęs nepaprasto grožio merginą, jis trejus metus rašo jai meilės laiškus ir galiausiai ryžtasi mylimąją pagrobti, tačiau paaiškėja, kad nuo įniršusio tėvo sprunka ne su ja… Ar galima vesti per klaidą ir vis tiek būti laimingam? Ar galima visą amžių būti ištikimam tradicijai, kuriai vis mažiau lieka vietos besikeičiančiame metropolyje? Ar galima gyventi mieste, kurio nesupranti, ir vis tiek jį mylėti?SKAITYTI DAUGIAU

Kęstutis Navakas: Sapniški šarvai ir pavojingos ribos

Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoj bei lietuviakalbiuose pasaulio kampeliuose kas nebūtų girdėjęs Kęstučio Navako pavardės. Gal įmanoma nugyventi neperskaičius šio rašytojo eilėraščio, esė, romano ar paviešintos atviros nuomonės, bet nežinoti vienos svarbiausių nacionalinės kultūros figūrų – neįsivaizduojama. Septyniolikos knygų autorius (kas žino, kiek jų pasirodys po šios publikacijos) yra verbalinio pasaulio kūrėjas, demiurgo vaidmeniui atsidavęs kiekvieną dieną. Jis kuria nuolat, kad ir ką bedarytų, net sapnuose. Nors gal – pirmiausia sapnuose. Materijos valgytojams jo gyvenimas įdomus, bet nesuprantamas, nesugaunamas, nepateisinamas, neįteisinamas, iškirptinas iš normos. Tad su Kęstučiu ir pakalbėjom apie karpinius, iliuzijas ir ančiuvius.SKAITYTI DAUGIAU

Kęstutis Navakas | Eilėraščiai

_____rytas   dulsvas baubas po lova spaudžias   jam baisu nes jau saulė teka ir kažkur bunda klaikiai graudžios   miley cyrus ir lady gaga   o man šiandien nėra kur eiti   ko man trenktis tenai kur nieko tačiau miesto garsai ataidi   jie manęs niekada nemėgo SKAITYTI DAUGIAU

Aštrusis antirasistinis smaigalys Spike Lee

„VICE News“ žinios, kuriomis tiki progresyvūs žmonės, sako, kad JAV dar yra 33 valstijos, kuriose veikia Kukluksklanas [toliau – KKK – red.]. Misisipės valstijoje aktyvių KKK grupių daugiausia, po to – Alabama, o grupuočių padaugėjo nuo trisdešimt septynių 2016-aisiais iki keturiasdešimt dviejų 2017-aisiais. KKK judėjimas – iš esmės smulkus ir nevientisas, bet jo nariai yra pavojus visuomenei: tie užkietėję rasistai ir chamai tik ir ieško progos skleisti neapykantą, o nepatenkinti klanu jie persimeta į kitas grupuotes ekstremaliojoje dešinėje. Dar „Vice“ žinių raportas rodo, kad KKK šiuo metu itin stiprėja islamofobija, homofobija ir antisemitizmas. Dabar jie pasijuto esą teisūs, galį egzistuoti, plėstis, net konkuruoti tarpusavy, kuris yra didesnis rasistas ir stipriau kovoja, kad sugrąžintų seną, dvokiantį požiūrį į kitos odos spalvos žmogų. Šiais laikais tikrai nėra lengva, kada verda tiek daug košės bei neramumų pasaulyje ir rasizmas išsivysčiusioje visuomenėje JAV klesti – juodieji gatvėse dažnai nukenčia visai be reikalo netgi nuo policijos vien todėl, kad jie juodaodžiai, visuomenė kaltina juos dominuojant nusikaltimų, elgetavimo, narkotikų verslo statistikose, bet visa tai, gerai pasvėrus susidariusias aplinkybes, yra netiesa ir nesąmonė. Kraupūs absurdiškų kaltinimų laikai. Taip, yra šalių tokių kaip Kanada, Naujoji Zelandija ar Australija, kur ramu, kur nėra panašių nesąmonių ir išpuolių, kur „gyveni kaip tyliam bute virš metamfetamino laboratorijos“, kaip kartą išsireiškė aktorius Robinas Williamsas.SKAITYTI DAUGIAU

Auktumos labirintai

Jeigu atsiverstumėte Auktumos paskyrą kūrybininkų portale Behance.com ir peržvelgtumėte joje publikuojamas iliustracijas, siūlyčiau pažaisti „mentalistą“ – susikurti menininko (o gal menininkės?) profilį tik iš to, kas matoma. Vardas lyg ir vyriškas (Auktuma – vienas legendinių Didžiojo prūsų sukilimo vadų), bet asmenukėje – itin groteskiška mergina. Publikuojami grafikos kūriniai galėtų būti nupiešti tiek vyro, tiek moters rankos: rožėmis apkaišyta cukringoji Marija (Sweet Sugar Mary) Helovino personažo veidu puošia vyriškus marškinėlius. Šiais unisekso laikais lyg ir neturėtų gluminti apšepęs vyrukas su rožėmis ant pilvo. Tačiau stebina grafikos detalumas, rafinuotas dekoras – tokia kantrybe ir atidumu detalėms dažniau išsiskiria moterys. Auktumos galerijoje kryželiu ir inkaru tatuiruota Vynų karalienė (Inked Q, arba Queen of Spades) pasidabinusi Mergelės Marijos nimbu, o šalia – triakiai, ilgaliežuviai broliai banglentininkai (Surf Brothers), triragis faunas (Uncle From the Woods) – fantastiniai personažai, netikėtai ištrūkę iš kūrėjo(-s) pasąmonės, o gal naktinių košmarų ar iš Guillermo del Toro „Pano labirinto“. Auktumos iliustracijų ornamentuota simbolika turtinga ir eklektiška: sunku suvokti, kokios masonų-šamanų-aborigenų-indėnų genties totemus primena šie kūriniai. Krikščioniški simboliai susipina su pagoniškais, mitologiniai veikėjai – su mistiniais ženklais.SKAITYTI DAUGIAU

Tarp Europos ir Honkongo, arba Kas yra tas jaunasis Lietuvos dizainas?

Taigi – kas yra tas jaunasis dizainas Lietuvoje? Iš karto galime pastebėti, kad tai – klausimas be atsakymo arba tiesiog retorinis klausimas, kadangi tinkamos formuluotės apibrėžti tai, kas susiję su jaunąja Lietuvos dizainerių karta, rasti beveik neįmanoma. Žinau, kad bet kuris daugiau besidomintis dizainu, juo labiau – dėstytojas, sistemingai ugdantis šios taikomosios plastinio meno disciplinos specialistus, turbūt šoks piestu, teigdamas, jog „yra taip ir taip, o ne kitaip ir ne kitaip“. Ir jis bus šimtu procentų teisus. Iš tiesų, galima labai aiškiai formuluoti, kad įmanoma kalbėti apie reiškinį, vadinamą „Lietuvos dizaino mokykla“, kad tikrai toks dalykas egzistuoja ir jo šaknis galima apčiuopti tiek dar „smetoninėje“ Kauno meno mokykloje, tiek (tuo labiau) sovietiniame LTSR valstybiniame dailės institute. Juo labiau, kad galima išskirti įvairias šio deimanto briaunas ir kalbėti tiek apie interjero, tiek baldų, tiek industrinį, tiek grafinį, tiek kostiumo ir kitokį dizainą. Visa tai iš tiesų egzistuoja.SKAITYTI DAUGIAU

Kodėl poetus kankina nemiga

Skiriu Linai Ar būtina būti nelaimingu, kad galėtum rašyti poeziją? Ar būtina gerti, kad galėtum rašyti arba būti nelaimingas? Ar yra ryšys tarp gėrimo, buvimo nelaimingu ir geros poezijos? Ką daryti, jei nenori gerti degtinės, nes ji tau neskani? Ar galima būti geru poetu, jei gersi tik alų? Nuo kiek metų pasirodo alaus pilvas? Ar alaus pilvus turintys poetai susilaukia moterų dėmesio? Kiek reikia parašyti gerų eilėraščių, kad moterys nebekreiptų dėmesio į tavo alaus pilvą? Ar galima pirkti į lėktuvą du bilietus, kad šalia savęs galėtum pasodinti ir savo alaus pilvą? Ar perkant bilietą alaus pilvui yra taikomos nuolaidos? Ar galioja kokia nors lengvata, jei tavo alaus pilvas yra ikimokyklinio amžiaus?SKAITYTI DAUGIAU