Žirklių kvadratas

Vienintelis stabilus dalykas, kuriuo dar tikime ir pasitikime, yra gamtos kalendorius. Nuo vienos stotelės iki kitos važiuojame be klausimų ir abejonių, kiekvienoje sustodami ir ritualais pagerbdami pasiektąjį tašką. Štai dar visai neseniai rūpinomės svogūnų lukštų, vaško ir maistinių dažų atsargomis, beldėme ir sukinėjome kiaušinius, ieškodami tvirčiausių, kad po pavasario lygiadienio pirmąjį pilnaties sekmadienį pasitiktume nukrovę stalą margučiais. Žinoma, ši stotelė visada smagesnė vaikams – po niūroko silkės ir grybų kvapais persmelkto, aguonų pienu užgerto ir kepintų kanapių sėklom užkąsto Kūčių vakaro Velykų rytas, leidžiantis azartiškai daužyti ir ridenti spalvotus kiaušinius, žadantis pagaliau priartėsiančią šilumą ir atostogas, ne tik pakelia nuotaiką, bet ir nors kiek prasklaido egzistencinių kančių debesis, kuriuos lietuviai vis dar įnirtingai melžia. Tačiau būties prasmės spenys jau senokai tuščias ir išdžiūvęs.SKAITYTI DAUGIAU

Antanas Jasenka: Gėris ir blogis – jau ne šio amžiaus sąvokos

Išskirtiniai veido bruožai, malonus balso tembras, regis, niekad neišsenkančios energijos ir pozityvumo pripildyta, nesustojanti kalbėjimo srovė, nuspalvinta savitu akcentu ir emocinga kūno kalba, trumpos įkritimo į save sekundės, ir vėl vientiso siūlo vyniojimas į didžiulį kamuolį, kuriame žinių, patirčių, išmanymo, jausmų, aiškios pasaulėžiūros ir troškimo dar ir dar imti, tyrinėti, pažinti bei noro dalintis, suprasti, palaikyti bet kurį sutiktąjį gijos. Toks galėtų būti įspūdžio aprašymas, jei reiktų kažką pasakyti apie kavą drauge su manimi geriantį ir kalbantį žmogų, vardu Antanas Jasenka. SKAITYTI DAUGIAU

Tomas S. Butkus | Eilėraščiai

_____ asiūklių segmentai tarp pirštų nepirštų žemėraščių drumzlių dienų išmestų netikėtai iš oro baliono su smėlio maišu su tuo kas susineria           žleg           telėjus           į molį staiga –           nebegyvas           žodžių           betonas SKAITYTI DAUGIAU

Rosita ir Sava: kelionės, „soma“ ir mirtis

Septintojo dešimtmečio viduryje prasidėjęs hipių judėjimas, įgydamas vis naujas formas, tęsėsi ilgai, iki santvarkos griūties. Paaugliai maištautojai, kartais iš padorių, inteligentiškų šeimų, pasirinkdavo valkatavimą, bastūnišką egzistavimą, keliones autostopu, nuotykius, bandė narkotikus, ieškodami neįprastų kosminių potyrių, nebūtinai kovodami prieš bolševikinę santvarką, nebent tiek, kiek ji trukdė skleistis asmenybei ar gyventi nevaržomai.SKAITYTI DAUGIAU

Jüri Talvet | Eilėraščiai

Nuoširdžiai – aš nesuprantu. Tavo sūnus sakei tapo žymiausiu mokslininku visoje Amerikoje, bet dabar, pasirodo, visus tuos nebuvimo metus jis nieko kito neveikė, kaip tik gaudė žiurkes Niujorko metro laboratorijos katėms, kurios Dekarto nuomone neturi sielos (plg. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė, vert. L. Metsar, Monokkel 1992, p. 174). Kas dėl manęs, išsiunčiau laišką Jamesui Merrillui dėkodamas už „Laboratorijos eilėraštį“, kurį išverčiau Niujorke dulkiant lietui nuo aušros iki sutemų. (Net lietus turi sielą.) Mirusiųjų šaly vis daugiau įgyju draugų. SKAITYTI DAUGIAU

Kristupas Sabolius | Stambiu planu

LRT Kultūros kanalo laidos Stambiu planu įrašo medžiaga, 2017, vasaris. Laidos vedėjas Andrius Rožickas kalbina filosofą Kristupą Sabolių.
Esame Vilniuje, Savičiaus gatvėje, apleistoje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Šita erdvė Jums pažįstama?
Taip, šita erdvė man pažįstama nuo ankstyvos paauglystės. Teko netoliese mokytis Jėzuitų gimnazijoje. Mes buvom aktyvūs jaunuoliai, mėgę laužyti įvairias taisykles, taigi laikas nuo laiko atsidurdavome šitoje bažnyčioje. Mėgdavome slapta daug ką veikti. Paauglystėje visada norisi nuošalumo. Esame čia ne kartą praleidę nemažai pamokų. Tačiau šioje istorijoje yra dar ir kitas veikėjas. Greta įsikūrusi rusų mokykla – mūsų konkurentai (1995–1996 m.). Anuomet vykdavo muštynės, vieni kitiems krėsdavom visokias niekšybes. SKAITYTI DAUGIAU

Trys seserys – 1995, 2005, 2017

Šis tekstas dedikuojamas Antonui Pavlovičiui Čechovui – teatro Šventajam, nemirtingo, universalaus žmogiškojo mikrokosmoso kūrėjui. Tai labai intymus tekstas – esu įkvėpta Čechovo, savotiškai gal net apsėsta jo kūrybos ir ypač biografijos. Atskleisiu dar daugiau – į savo teatro istorijos, teatro kritikos studijas LMTA jaučiuosi pastūmėta Čechovo tvirtos rankos, net stojamajame rašinyje nepavyko išvengti naivios 1995 metų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Trys seserys“ analizės.SKAITYTI DAUGIAU

Harmony Korine – gyventi kuriant apie save legendą

Harmony Korine’as, kaip ir Xavieras Dolanas, Larsas von Trieras ar Pedro Almodovaras, yra gerąja prasme nuprotėję režisieriai, šiuolaikinio kino enfants terribles – jie ne tik stato žiūrovą į nepatogią padėtį, bet ir kuria naują kiną. Vizualinį tada dar jaunojo (dvidešimt ketverių) H. Korine’o filmų kitoniškumą pajuto ir „tai nauja kino kalba“, pamatęs jo pirmąjį filmą „Gummo“, pasakė mums, lietuviams, gerai pažįstamas režisierius Werneris Herzogas. Tiesa, tai nebuvo kūrinys, išgarsinęs Harmony – jis anksčiau, vos ne per naktį, tapo žymiu parašęs scenarijų Larry Clarko filmui.SKAITYTI DAUGIAU

Nemeilės trikampius Kanuose įveikė „Kvadratas“

Šiemet šiek tiek vėliau vykęs Kanų kino festivalis buvo jubiliejinis. Septyniasdešimtąjį kartą nuostabiame Prancūzijos kurorte beveik dvi savaites sukosi spalvinga kultūrinio ir komercinio gyvenimo karuselė – kaip įprasta čia buvo daug kraują kaitinančių intrigų, natūraliai gimusių ir surežisuotų skandalų, žiūrovų pasipiktinimą ir susižavėjimą išprovokavusių filmų.SKAITYTI DAUGIAU

Privatus gyvulėlių gyvenimas

Ištrauka iš rašomo romano Antras skyrius – Na, bet ir sunki, – pasakė Tomas, – sunki kaip kokia Monomacho kepurė, kaip Mahometo kalnas. – Tu tik tempk ir nezyzk, – pasakė Džeris, – vis tiek mums ją reikia užkasti. – O tu dar ją į kilimą suvyniojai, – vėl pasakė Tomas, – tai kam čia tas kilimas? – Tai kad visada, prieš užkasant, reikia į kilimą suvynioti. Tu ką, niekad nuaro filmų nežiūrėjai? Buvo naktis, įsivaizduokime kažkur ūbaujant pablūdusią pelėdikę, kamera dabar priartėtų prie veidų, sumanūs apšvietėjai juos sumaniai apšviestų ir žiūrovui išsyk taptų aišku, kad Tomas ir Džeris tikrai įvykdys ką sumanę.SKAITYTI DAUGIAU

Agnė Gintalaitė: Neišgalvotas dalykas yra kančia

Jei dar nieko nežinote nei apie tinklaraštį „Bloga veganė“ (www.blogavegane.com), nei apie Agnės Gintalaitės to paties pavadinimo debiutinį romaną, šiais metais išleistą leidykloje „Obuolys“, aš jums pavydžiu. Nuostaba jus dar tik ištiks. Mane ji apėmė perskaičius vieną iš Agnės tinklaraščio įrašų, dėl kurio vėliau, mums jau gyvai susitikus, nekantravau paklausti: ar tikrai tai įvyko? Ji nusišypsojo ir nuramino, kad viskas tebuvo fikcija. Intrigavo ir Agnės išvaizda: man dar nėra pasitaikę, kad bekalbant su žmogumi keistųsi suvokimas, koks yra jo amžius. Ir tai ne penkerių, o penkiolikos metų paklaida. Visi kiti nustebimai ir net, sakyčiau, švelnūs mentaliniai orgazmai, įvyko kalbinant Agnę raštu.SKAITYTI DAUGIAU

Apie tylos ribą

Pradėti romano recenziją, kai jau turi galvoje ir jos antraštę, patinka veikiausiai ne man vienam. Drąsiau ir greičiau vediesi skaitytoją knygos įspūdžių ir minčių apie ją taku, lyg ir nujauti, kur pakeliui jo atsiprašysi, suprasdamas, kad apie literatūros kūrinį nė vienas recenzentas nepasako visko, ką norėtų, galėtų ar net privalėtų, ir ten jį vėl paliksi vieną. Jeigu buvo knygą perskaitęs, gal bendražygis ir palydės recenziją savo komentaru, o jeigu apie kūrinį išgirdo pirmą sykį, gal panorės pats jį perskaityti.SKAITYTI DAUGIAU

Jarek Puczel

Jarekas (Jarosławas) Puczelis – pasaulyje pripažintas lenkų tarpdisciplininis menininkas, filmų kūrėjas, grafikos dizaineris ir tapytojas, Lenkijos tapytojų ir skulptorių sąjungos narys. Gimė 1965 m. nedideliame Kentšyno mieste, Mozūrijoje. 1990 m. Varšuvos universitete įgijo Meno edukologijos magistro laipsnį, profesinius įgūdžius ne kartą tobulino kūrybinėse filmų dirbtuvėse „OKO“ Varšuvoje (1985–1990). Gyvena ir kuria Olštyne.SKAITYTI DAUGIAU

Tomo Tereko sužvejoti siužetai

Ukmergiškis fotomenininkas Tomas Terekas iš virtualių erdvių į gilesnius fotografijos vandenis išplaukė visai neseniai ir žaibiškai šovė į dienos šviesą – jo Fotomenininkų sąjungos tarptautinio kūrybinio seminaro Nidoje metu sukurtas fotoprojektas „FishEye“ [„Žuvies akis“ – M. K.] laimėjo pirmąją vietą konkurse „Fotografuojame Nidoje 2016“, o natiurmortų serija „Fish Fetish“ [„Žuvies fetišas“ – M. K.] palankiausiai įvertinta neformaliojoje programoje „Nida Off“. Nuo to laiko minimos fotografijos spėjo apkeliauti pačius įvairiausius Lietuvos regionus, surengtos parodos Vilniuje, Ukmergėje, Telšiuose, Plungėje, Kupiškyje, Radviliškyje, Nidoje ir kt.SKAITYTI DAUGIAU

Automatinė literatūra: nuo miego iki kompiuterių epochos

Žvilgtelėjus į naujausiųjų laikų Vakarų pasaulio literatūros istoriją, gali susidaryti įspūdis, jog ne vieną tūkstantmetį vargę ir kūrę įvairiausių pavidalų literatūrą XX a. pradžioje poetai, prozininkai bei dramaturgai pavargo. Ir nusprendė paieškoti – gal yra kitų, ne tokių sekinančių būdų atsirasti literatūros kūriniams? Galgi nebūtina kentėti tam, jog skaitytojas galėtų gėrėtis įspūdingais tekstais? Gal nėra visiškai teisus Theodoras W. Adorno, tvirtinęs, jog tik kančia mene nepraranda savo pavidalo, tad be kentėjimo joks menas negali egzistuoti? O gal apskritai galima sugalvoti būdą literatūrai atsirasti beveik savaime?SKAITYTI DAUGIAU

Atgal į ateitį: „garo mašinų“ inspiruota kultūra

Mėgindami pristatyti naujų meno krypčių ir žanrų menininkus, niekaip neapsieisime prieš tai neaptarę naujažodžių. Vienas jų – stimpankas (steampunk). Tai gana gerai žinoma šių laikų literatūros tendencija, ilgainiui pradėjusi leisti šaknis ir kituose kultūros bei meno laukuose, tapusi subkultūra, apie kurią tikriausiai jau esate girdėję. Ir visgi nereikėtų stebėtis, jei kas nors paklaustų: „Koks pankas?“SKAITYTI DAUGIAU

Artūras Tamašauskas

Tikriausiai nieko keisto, kad Artūro Tamašausko darbus – stimpanko stiliaus skulptūras ir asambliažus – atradau ne lietuviškuose interneto puslapiuose. Dauguma intelektualesnių tautiečių vis dar rūšiuoja meną į elitinį, „popsinį“ ir visai paprastą – kitaip tariant, amatus, tarsi tai būtų paraleliniai, niekuomet nesusisiekiantys pasauliai. Todėl rasti straipsnį, apžvalgą ar kokio nors lietuviško stimpanko kūrėjo pristatymą mūsų medijose – neįmanoma misija. SKAITYTI DAUGIAU

Lakštingalų ir gegučių karas

Atėjo pavasaris, ir visi suprato, kad lakštingalų ir kregždučių karas jau čia pat. Kartosis tai, kas įvyksta kiekvienais metais. Tą patį mėnesį ir net tuo pačiu paros metu – dvidešimt trys valandos keturiasdešimt penkios minutės. Būtent šią valandą kregždučių vadas (pavadinkime jį sąlyginiu vardu – Prietranka) čaižiai sušvilpia ir prasideda kautynės. Lakštingalos yra taikesni ir ramesni paukščiai, tačiau jos negali ignoruoti kregždžių provokacijų.SKAITYTI DAUGIAU