Lūžio kvadratas

Erika Drungytė

„Smetanska“ Kauno inteligentija, apie kurią tiek pašaipių tarybinės tautosakos gaidų iki dabar pagiedama su patyčiomis kovojančių lietuvių gerklėmis, neabejotinai sietina su humanitarine visuomene ir Lietuvos universitetu, iškilmingai atidarytu 1922 m. vasario 16 d. Idealistai ir šviesuoliai, per kelis metus pasiekę puikių rezultatų valstybės statyme, 1930-aisiais iškėlė savo vienintelio mitinio herojaus Vytauto Didžiojo vėliavą, kad būtų jiems ir toliau kuo sekti ir į ką lygiuotis. Universiteto pervadinimas kunigaikščio vardu tebuvo vienas iš tūkstančių judesių, atliktų tais metais LDK valdovo garbei. Nors tas alma mater pavadinimas absoliučiai nepakeitė esminės krypties – valstybės prioriteto investuoti į švietimą ir kultūrą.Daugiau

Algimantas Mikuta

po nulaužtu medžiu

Jie nuėjo tolyn
fantazijų kloniais,
mus palikę kieme
po nulaužta vyšnia.
Ribuliavo vanduo,
dangų mušė raudonis,
skliautą klojo slogi
alkana nežinia.

Vakarop šnaresys
iš tolimo klonio
akmenuotais takais
jau pasiekė ausis –
lyg suklupusio slėny
iškankinta dejonė,
lyg išvydusio grožį
nerišlus kliedesys.

Po nulaužtu medžiu
nebežinome nieko,
kas viliojo išeit
nežinion pro duris.
Nakčiai grimstant gilyn,
iš fantazijų lieka
vien tik nuojauta baimės,
kad jie nebegrįš.Daugiau

Antanas Drilinga – „Nemuno“ gimdytojas, pribuvėjas ir krikštatėvis

Rita Bany

Poetas, prozininkas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius, leidėjas Antanas Drilinga gimė 1935 m. Anykščių rajone, Plikiškių kaime. Dirbo įvairių žurnalų ir laikraščių – „Švyturio“, „Moksleivio“, „Komjaunimo tiesos“ – literatūrinės dalies vadovu. 1967 m. paskirtas sukurti žurnalą jaunimui ir leisti jį Kaune. Kaip bebūtų keista, didelį pasitikėjimą tuometinėje Lietuvos komunistų partijoje pelnęs A. Drilinga ėmėsi pačių novatoriškiausių ir drąsiausių žygių, kad „Nemunas“ iš tiesų būtų išskirtinis – ir forma, ir turiniu. Per gerą penkmetį drauge su jaunu kūrybingu redakcijos kolektyvu jis pasiekė, ko norėjo, – „Nemunas“ tapo reiškiniu, žinomu ne tik visoje Tarybų Sąjungoje, bet ir užsienio valstybėse. Vos ne kas mėnesį LKP CK (Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto) „tarkuojamas“ dėl įvairiausių „nusižengimų“ tarybinei moralei ir ideologijai, jauniausias iš visų tuometės Tarybų Sąjungos vyriausiųjų redaktorių A. Drilinga vis glostė šunį prieš plauką. Tačiau 1972 metais, po R. Kalantos susideginimo ir pirmųjų visuotinių protestų, o taip pat dėl išspausdinto V. Kubiliaus straipsnio „Talento mįslės“, kuriame suabejota socialistiniu realizmu literatūroje, redaktorius buvo atleistas. Ne kas kitas, o „Nemunas“ apkaltintas užauginęs tokius žmones, kurie sukėlė neramumus Kaune. Vėliau, 1985–1989 m., A. Drilinga vadovavo ir kitam Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniui – „Literatūrai ir menui“.Daugiau

Mes kitų akimis

Laimonas Inis

Bibliotekininkas, žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas Laimonas Inis gimė 1938 m. Mažeikių rajone, Kentaučių kaime. Ilgą laiką dirbo laikraščio redaktoriumi Skuodo rajone, o nuo 1970-ųjų ėjo „Komjaunimo tiesos“ redaktoriaus pavaduotojo pareigas. 1972 m. spalio mėnesį paskirtas „Nemuno“ vyriausiuoju redaktoriumi, juo dirbo 18 metų. Po kalantinių Kaune buvo nelengva, tad „Nemunas“ taip pat pritilo, griežčiau laikėsi partijos nurodytos linijos, drąsiau kalbėti nedrįso ir patys rašytojai. Bet kad ir kaip stengėsi įtikti, žurnalo redaktorius nuo LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio ne kartą gavo pylos – už moterų aktus, už „praleistus“ be cenzūros žodžius ar faktus (pavyzdžiui, už žodį „ruseliai“ M. Karčiausko kūrinyje), už R. Rakausko padarytą Gyčio Padegimo portretą, kuriame režisierius – išsidraikiusiais ilgais plaukais, o tarybinis menininkas juk negali taip atrodyti, už dainininko Liutauro Čepracko nuotrauką su Amerikos vėliava ant marškinėlių… Laimonas Inis iš pareigų pasitraukė po Nepriklausomybės atgavimo, 1990-ųjų pabaigoje.Daugiau

Romualdas Rakauskas

Fotožurnalistas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. Studijavo žurnalistiką, bet į rankas paėmęs fotoaparatą nebegalėjo sustoti. Nors Vilniuje blaškėsi nuo „Literatūros ir meno“ iki žurnalo „Mūsų gamta“, bet išsipildymo nepatyrė. 1967 m. „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius A. Drilinga jaunam fotografui pasiūlė keltis į Kauną ir vadovauti Iliustracijų skyriui. Mėnraštyje R. Rakauskas dirbo iki 2004 m., o vėliau tapo savaitraščio bendradarbiu. Daugiau

Būtų gerai, jeigu kas pasakytų, kad aš tėvynei reikalingas

Perpetua Dumšienė

Taip kažkada kalbėjo, – ne, ne Zaratustra, – o dailininkas Algirdas Pakeliūnas.

Jaučiu, kad dabar laikas šio dailininko kūrybą ir nuopelnus prisiminti, palankios tam sąlygos, nes atsinaujinimo energija veikia kaip grandininė reakcija; sausio mėnesį kultūros leidinys „Nemunas“ sugrįžo prie 1967 metų žurnalo formato ir principinio maketo. Leidėjai užsiminė, jog gaila, kad jie nežino, kas buvo senosios žurnalo stilistikos kūrėjas. Tada pagalvojau – žinau!Daugiau

Golas į ateitį

Saulius Keturakis

Pokalbis su rašytoju Robertu Keturakiu, 1967–1991 metais vadovavusiu „Nemuno“ žurnalo Literatūros skyriui.

Ar redakcija turėjo pavyzdį, kuriuo „Nemunas“ sekė? Kas nors iš tarpukario žurnalų ar Vakarų?

Jokio pavyzdžio neturėjome, tačiau iš pasitarimų redakcijoje buvo aišku, jog „Nemunas“ turėtų būti kūrybinio jaunimo žurnalas. Šituose mūsų pokalbiuose dažnai dalyvaudavo lietuvių literatūros klasikai: svarbiausias autoritetas buvo Juozas Grušas, ateidavo Viktoras Katilius, Jonas Šukys, Valys Drazdauskas. Nors patys rašytojai turėjo labai įvairias pažiūras, tačiau šiandien manau, jog jie „Nemune“ matė tarpukario Kauno – menų, literatūros kupino miesto – tąsą. Tad bendravo su mumis, kvietė į namus, galima sakyti, formavo tam tikras kultūros vertybes. Labiausiai juos žeidė, jog, vietoje tarpukario menų šurmulio, sovietmečiu Kaune teliko „techninė“ inteligentija. „Nemunas“ turėjęs tai ištaisyti.Daugiau

Rimantas Dichavičius

Fotomenininkas, grafikas Rimantas Dichavičius gimė 1937 m. Kelmės rajone, Grimzelių kaime. Visą gyvenimą bendradarbiavo su kultūros ir meno leidiniais, grožinės literatūros leidyklomis, galerijomis. 1967 m., kai buvo paskelbta apie naujo žurnalo jaunimui kūrimą, sudalyvavo šrifto konkurse ir jį laimėjo. Taigi pirmasis užrašas „Nemunas“ – Rimanto Dichavičiaus darbas. Daugiau

Erdvė, svetinga džoisams

Neringa Butnoriūtė

Prieš kelerius metus Kauno apskrities viešosios bibliotekos lentynoje „Dovanoju“ mačiau pundus senų kvadratinių „Nemuno“ žurnalų. Prie jų prisiartinti nebuvo lengva – lentyną apgulę vyresnio amžiaus žmonės glėbiais, pasišnopuodami rinkosi numerius. Kai kitą dieną užėjau pažiūrėti likučių, „Nemuno“ nebuvo nė padujų. Įdomu, ar šiandieninius kultūros leidinius šitaip godžiai išnešiotų? Jei taip, kas skatintų taip elgtis?Daugiau

Viktoras Rudžianskas

 

ta
kurią pažįstu daugiau negu iš matymo
bet mažiau negu galėčiau sakyti pažįstu
smelkiasi į vaizduotę

ir man pritrūksta vaizduotės
pamatyti ją giedančią
puolusių angelų chore

ji
plaukia per katedros aikštę
nuo smilkalų kvapo – tolyn –
nuo klasikų nutapytų moterų
pakylėtais veidais
su tuo pačiu kūdikiu ant rankų –

jos
akyse galiu išskaityti rudenėjantį šulinį
su išskridusia gerve

– – – skilinėja kaštonaiDaugiau

Jurgis Gimberis

Raminta Stravinskaitė

Kada sužinojote apie „Nemuno“ žurnalą ir pradėjote į jį rašyti?

Sužinojau, kai tik jis pasirodė, o rašyti ėmiau maždaug po dvidešimties metų.

Kas Jums yra „Nemunas“? Kiek vietos žurnalas užima Jūsų gyvenime?

Susipažinęs su „Nemunu“ ir „nemuniečiais“, jaučiausi beveik laimingas – tai buvo skaitančių ir rašančių žmonių klubas, kuriame tų laikų mokesčių mokėtojas galėdavo „atgauti dūšią“. Redakcijos poilsio kambaryje susitikdavo puikūs žmonės: mano „vyresnysis brolis“ Aleksas, Algimantas, Romualdas, Algirdas, Vytautas, Robertas, Romas. Netilo kalbos, diskusijos, juokas, vyr. redaktorius Laimonas ir jo pavaduotojas Leonas tam netrukdydavo. Tai buvo oazė likusio pasaulio dykynėje. Tam, kad atsakyčiau, kiek vietos „Nemunas“ užima mano gyvenime, turėčiau žinoti, kokio ploto tas mano gyvenimas yra. Žodžiu, sunkus klausimas. Sakyčiau, „Nemunas“ – tai dalis mano gyvenimo.Daugiau

Ob-la-di, ob-la-da

Rita Bany

Coincidentia oppositorum – priešybių vienybė. Komjaunimas ir hipių judėjimas. Sovietams okupavus Lietuvą, neišvengiamai atsirado ir komjaunimas: moksleiviai, studentai bolševikų buvo varu varomi stoti į šią naują organizaciją. Provincijos lietuviai kraipė galvas: chromjaunimas? Tie, kurie vaikšto su chromo batais? Kas taps komjaunuoliu, tas gaus ilgaaulius chromo batus? „Įstos“ į juos?Daugiau

Remigijus SederevičIus

Edita Grudzinskaitė

TADA JIS NEPAREINA

Keramiko Remigijaus Sederevičiaus kūrybinis palikimas ateities istorikams ir archeologams sukels rimtų keblumų, jei Lietuvos upėse ir ežeruose jie aptiks paties kūrėjo „procese“ (tiesa, ne kūrybiniame) paskandintus masalus. Bežuvaujant į dugną nugulė ne vienas XXI a. pradžiai nebūdingas masalas – keramiko sukurti porcelianiniai paauksuoti „vobleriai“.Daugiau

In memoriam Kęstučiui Lušui

(1957 06 01 – 2017 03 21)

Gintaras PATACKAS

sakyki, drauge

Sakyki drauge ką dabar jauti
kai niekas su žeme šia nebesieja
kada į pilką debesį virsti
atsiminimų aušrą jūrą vėją
kada patapęs želiančia veja
stadione tu maigai pianiną
kada garsus užčiuopęs srovele
tylos teki į užkerėtą kiną
kai baltą paverti juodu švarku
ir diriguoji dieviškam orkestrui
kur kiekviena nata tai gyvas tu
fortissimo andante rausvas scherzo
atleisk žodynas tampa nebylus
pabūki su mumis dar mirksnį vieną
kada pavergęs muzikos garsus
skrendi lengvai į baltą mėnesienąDaugiau

Dainius Trumpis

Eglė Petreikienė

Aktyvus, talentingas šiaulietis tapytojas, prieš aštuonerius metus įgijęs Menų magistro laipsnį Šiaulių universitete (2009) bei Helsinkio TAIK meno ir dizaino universitete Suomijoje (2008), surengęs 25-ias personalines parodas, dalyvavęs daugiau nei 50-yje grupinių parodų, meninių projektų ir Lietuvoje, ir užsienyje. D. Trumpio ekspozicijų ir meno rezidencijų žemėlapyje įsmeigtume ne vieną žymeklį: Kašmyras (Indija), Marakešas (Marokas), Pekinas (Kinija), Almata (Kazachstanas), Le Saix (Prancūzija), Helsinkis (Suomija), Büdelsdorfas (Vokietija). Šiuo metu keli dailininko kūriniai yra iškeliavę į Londono galeriją „D Contemporary“, kurioje eksponuojama puikiai britų kritikų ir lankytojų įvertinta lietuvių meno paroda „Lithuanian Art – Destination London“.Daugiau

Liudas Mockūnas. Skrydis virš muzikos

Julijus GrickevičIus

Apie gyvybingus menininkus norisi kalbėti daug ir dažnai. Liudas Mockūnas – vienas įdomiausių savo srityje, o per pastaruosius devynerius metus teko matyti ir girdėti ne vieną jo etapinį projektą: nuo solo pasirodymų, trio „NuClear“, įvairių projektų su skandinavų menininkais, iki dueto su gitaristu Marcu Ducretu ar ant noise ribos balansuojančio trio „Angel“. Būtų galima vardinti dešimtis projektų, L. Mockūno sugeneruotų tiek festivaliuose, prestižinėse užsienio scenose ir greta, visiškai pogrindžio sąlygomis.Daugiau

Utopistai prieš viską

Sandra Bernotaitė

Mark Greif „Against Everything. On Dishonest Times“, New York: Knopf Doubleday Publishing Group, 2016.

Išvertus amerikiečio Marko Greifo esė rinkinio pavadinimą, jis skambėtų maždaug taip: „Prieš viską. Apie nedorus laikus“. Intriguoja, kodėl autorius vadina laikus nedorais (arba nesąžiningais) ir kaip jam pavyko išvengti didaktikos ir sentimentalumo narstant moralinį klausimą. Daugiau

10 keistų literatūrinių judėjimų ir žanrų

Nathaniel Woo

Daugeliui mūsų neįprasčiausios perskaitytos knygos yra absurdiškos knygos vaikams, kaip kad „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“ (Alice Adventures in Wonderland) ar „Žali kiaušiniai ir kumpis“ (Green Eggs and Ham). Visgi tamsiuose literatūros istorijos kampuose slepiasi ištisi judėjimai, skirti keistoms ir siurrealioms rašymo formoms. Pateikiamas sąrašas tikrai pakeis jūsų mąstymą apie literatūrą.Daugiau

Karolis Strautniekas. Laurai kitokiam požiūriui

Eglė Petreikienė

Šiame informacinio tvano amžiuje, dar prieš nuspręsdami skaityti ar neskaityti, pirmiausia nuskenuojame tekstus vizualiai: antraštė, fotografija, iliustracija… Būtent. Iliustracija – tai tas kabliukas, ant kurio dažniausiai užkimbama. Versdami bet kurį iliustruotą žurnalą, piešinių detalėse ieškome pasislėpusių idėjų, kad skaitydami atrastume jų atgarsius tekste. Pasitaiko, kai grafinis menas, lyg ir turėjęs papildyti literatūrą, netikėtai ją nurungia. Ne itin dažnai, bet visgi. Ir man išties džiugu kartkartėmis atrasti tokius netikėtos konkurencijos pavyzdžius.

Vienas ryškiausių minėtų pavyzdžių autorių – Karolis Strautniekas. Daugiau

Meno vektoriai

Ugnė Marija Makauskaitė

GALERIJŲ SAVAITGALIAI – PASAULIO MENŲ BANKAI

Šiuolaikinio meno įsiveržimas (ar įsiliejimas) į pačias įvairiausias gyvenimo sritis (o kartu ir patį gyvenimą) nepaneigiamas ir juolab neišvengiamas. Pavyzdžiui, tokios pasaulinio lygio meno finansavimo organizacijos, kaip „Artangels“ (Jungtinėje Karalystėje) ar „Nouveaux Commanditaires“ (Prancūzijoje) išvis nebrėžia ribų tarp meno ir nemeno praktikų, juos domina tik projektai, galintys pakeisti žmonių mąstymo būdą bei tai, kaip jaučiame pasaulį. Dar daugiau, iš kūrėjų šiandien tikimasi visapusiško bendradarbiavimo su institucijomis, mąstant, jog tiesiog „nebėra pravartu identifikuotis menininku“ (R. Gibson, „Empires, Ruins and Networks – Local Clusters and Trans-National Networks“). Daugiau