Lūžio kvadratas

„Smetanska“ Kauno inteligentija, apie kurią tiek pašaipių tarybinės tautosakos gaidų iki dabar pagiedama su patyčiomis kovojančių lietuvių gerklėmis, neabejotinai sietina su humanitarine visuomene ir Lietuvos universitetu, iškilmingai atidarytu 1922 m. vasario 16 d. Idealistai ir šviesuoliai, per kelis metus pasiekę puikių rezultatų valstybės statyme, 1930-aisiais iškėlė savo vienintelio mitinio herojaus Vytauto Didžiojo vėliavą, kad būtų jiems ir toliau kuo sekti ir į ką lygiuotis. Universiteto pervadinimas kunigaikščio vardu tebuvo vienas iš tūkstančių judesių, atliktų tais metais LDK valdovo garbei. Nors tas alma mater pavadinimas absoliučiai nepakeitė esminės krypties – valstybės prioriteto investuoti į švietimą ir kultūrą.SKAITYTI DAUGIAU

Algimantas Mikuta

po nulaužtu medžiu
Jie nuėjo tolyn fantazijų kloniais, mus palikę kieme po nulaužta vyšnia. Ribuliavo vanduo, dangų mušė raudonis, skliautą klojo slogi alkana nežinia. Vakarop šnaresys iš tolimo klonio akmenuotais takais jau pasiekė ausis – lyg suklupusio slėny iškankinta dejonė, lyg išvydusio grožį nerišlus kliedesys. Po nulaužtu medžiu nebežinome nieko, kas viliojo išeit nežinion pro duris. Nakčiai grimstant gilyn, iš fantazijų lieka vien tik nuojauta baimės, kad jie nebegrįš.SKAITYTI DAUGIAU

Antanas Drilinga – „Nemuno“ gimdytojas, pribuvėjas ir krikštatėvis

Poetas, prozininkas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius, leidėjas Antanas Drilinga gimė 1935 m. Anykščių rajone, Plikiškių kaime. Dirbo įvairių žurnalų ir laikraščių – „Švyturio“, „Moksleivio“, „Komjaunimo tiesos“ – literatūrinės dalies vadovu. 1967 m. paskirtas sukurti žurnalą jaunimui ir leisti jį Kaune. Kaip bebūtų keista, didelį pasitikėjimą tuometinėje Lietuvos komunistų partijoje pelnęs A. Drilinga ėmėsi pačių novatoriškiausių ir drąsiausių žygių, kad „Nemunas“ iš tiesų būtų išskirtinis – ir forma, ir turiniu. Per gerą penkmetį drauge su jaunu kūrybingu redakcijos kolektyvu jis pasiekė, ko norėjo, – „Nemunas“ tapo reiškiniu, žinomu ne tik visoje Tarybų Sąjungoje, bet ir užsienio valstybėse. Vos ne kas mėnesį LKP CK (Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto) „tarkuojamas“ dėl įvairiausių „nusižengimų“ tarybinei moralei ir ideologijai, jauniausias iš visų tuometės Tarybų Sąjungos vyriausiųjų redaktorių A. Drilinga vis glostė šunį prieš plauką. Tačiau 1972 metais, po R. Kalantos susideginimo ir pirmųjų visuotinių protestų, o taip pat dėl išspausdinto V. Kubiliaus straipsnio „Talento mįslės“, kuriame suabejota socialistiniu realizmu literatūroje, redaktorius buvo atleistas. Ne kas kitas, o „Nemunas“ apkaltintas užauginęs tokius žmones, kurie sukėlė neramumus Kaune. Vėliau, 1985–1989 m., A. Drilinga vadovavo ir kitam Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniui – „Literatūrai ir menui“.SKAITYTI DAUGIAU

Mes kitų akimis

Bibliotekininkas, žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas Laimonas Inis gimė 1938 m. Mažeikių rajone, Kentaučių kaime. Ilgą laiką dirbo laikraščio redaktoriumi Skuodo rajone, o nuo 1970-ųjų ėjo „Komjaunimo tiesos“ redaktoriaus pavaduotojo pareigas. 1972 m. spalio mėnesį paskirtas „Nemuno“ vyriausiuoju redaktoriumi, juo dirbo 18 metų. Po kalantinių Kaune buvo nelengva, tad „Nemunas“ taip pat pritilo, griežčiau laikėsi partijos nurodytos linijos, drąsiau kalbėti nedrįso ir patys rašytojai. Bet kad ir kaip stengėsi įtikti, žurnalo redaktorius nuo LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio ne kartą gavo pylos – už moterų aktus, už „praleistus“ be cenzūros žodžius ar faktus (pavyzdžiui, už žodį „ruseliai“ M. Karčiausko kūrinyje), už R. Rakausko padarytą Gyčio Padegimo portretą, kuriame režisierius – išsidraikiusiais ilgais plaukais, o tarybinis menininkas juk negali taip atrodyti, už dainininko Liutauro Čepracko nuotrauką su Amerikos vėliava ant marškinėlių… Laimonas Inis iš pareigų pasitraukė po Nepriklausomybės atgavimo, 1990-ųjų pabaigoje.SKAITYTI DAUGIAU

Romualdas Rakauskas

Fotožurnalistas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. Studijavo žurnalistiką, bet į rankas paėmęs fotoaparatą nebegalėjo sustoti. Nors Vilniuje blaškėsi nuo „Literatūros ir meno“ iki žurnalo „Mūsų gamta“, bet išsipildymo nepatyrė. 1967 m. „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius A. Drilinga jaunam fotografui pasiūlė keltis į Kauną ir vadovauti Iliustracijų skyriui. Mėnraštyje R. Rakauskas dirbo iki 2004 m., o vėliau tapo savaitraščio bendradarbiu. SKAITYTI DAUGIAU

Būtų gerai, jeigu kas pasakytų, kad aš tėvynei reikalingas

Taip kažkada kalbėjo, – ne, ne Zaratustra, – o dailininkas Algirdas Pakeliūnas. Jaučiu, kad dabar laikas šio dailininko kūrybą ir nuopelnus prisiminti, palankios tam sąlygos, nes atsinaujinimo energija veikia kaip grandininė reakcija; sausio mėnesį kultūros leidinys „Nemunas“ sugrįžo prie 1967 metų žurnalo formato ir principinio maketo. Leidėjai užsiminė, jog gaila, kad jie nežino, kas buvo senosios žurnalo stilistikos kūrėjas. Tada pagalvojau – žinau!SKAITYTI DAUGIAU

Golas į ateitį

Pokalbis su rašytoju Robertu Keturakiu, 1967–1991 metais vadovavusiu „Nemuno“ žurnalo Literatūros skyriui.
Ar redakcija turėjo pavyzdį, kuriuo „Nemunas“ sekė? Kas nors iš tarpukario žurnalų ar Vakarų?
Jokio pavyzdžio neturėjome, tačiau iš pasitarimų redakcijoje buvo aišku, jog „Nemunas“ turėtų būti kūrybinio jaunimo žurnalas. Šituose mūsų pokalbiuose dažnai dalyvaudavo lietuvių literatūros klasikai: svarbiausias autoritetas buvo Juozas Grušas, ateidavo Viktoras Katilius, Jonas Šukys, Valys Drazdauskas. Nors patys rašytojai turėjo labai įvairias pažiūras, tačiau šiandien manau, jog jie „Nemune“ matė tarpukario Kauno – menų, literatūros kupino miesto – tąsą. Tad bendravo su mumis, kvietė į namus, galima sakyti, formavo tam tikras kultūros vertybes. Labiausiai juos žeidė, jog, vietoje tarpukario menų šurmulio, sovietmečiu Kaune teliko „techninė“ inteligentija. „Nemunas“ turėjęs tai ištaisyti.SKAITYTI DAUGIAU

Rimantas Dichavičius

Fotomenininkas, grafikas Rimantas Dichavičius gimė 1937 m. Kelmės rajone, Grimzelių kaime. Visą gyvenimą bendradarbiavo su kultūros ir meno leidiniais, grožinės literatūros leidyklomis, galerijomis. 1967 m., kai buvo paskelbta apie naujo žurnalo jaunimui kūrimą, sudalyvavo šrifto konkurse ir jį laimėjo. Taigi pirmasis užrašas „Nemunas“ – Rimanto Dichavičiaus darbas. SKAITYTI DAUGIAU

Erdvė, svetinga džoisams

Prieš kelerius metus Kauno apskrities viešosios bibliotekos lentynoje „Dovanoju“ mačiau pundus senų kvadratinių „Nemuno“ žurnalų. Prie jų prisiartinti nebuvo lengva – lentyną apgulę vyresnio amžiaus žmonės glėbiais, pasišnopuodami rinkosi numerius. Kai kitą dieną užėjau pažiūrėti likučių, „Nemuno“ nebuvo nė padujų. Įdomu, ar šiandieninius kultūros leidinius šitaip godžiai išnešiotų? Jei taip, kas skatintų taip elgtis?SKAITYTI DAUGIAU

Viktoras Rudžianskas

 
ta kurią pažįstu daugiau negu iš matymo bet mažiau negu galėčiau sakyti pažįstu smelkiasi į vaizduotę ir man pritrūksta vaizduotės pamatyti ją giedančią puolusių angelų chore ji plaukia per katedros aikštę nuo smilkalų kvapo – tolyn – nuo klasikų nutapytų moterų pakylėtais veidais su tuo pačiu kūdikiu ant rankų – jos akyse galiu išskaityti rudenėjantį šulinį su išskridusia gerve

– – – skilinėja kaštonaiSKAITYTI DAUGIAU

Jurgis Gimberis

Kada sužinojote apie „Nemuno“ žurnalą ir pradėjote į jį rašyti?
Sužinojau, kai tik jis pasirodė, o rašyti ėmiau maždaug po dvidešimties metų.
Kas Jums yra „Nemunas“? Kiek vietos žurnalas užima Jūsų gyvenime?
Susipažinęs su „Nemunu“ ir „nemuniečiais“, jaučiausi beveik laimingas – tai buvo skaitančių ir rašančių žmonių klubas, kuriame tų laikų mokesčių mokėtojas galėdavo „atgauti dūšią“. Redakcijos poilsio kambaryje susitikdavo puikūs žmonės: mano „vyresnysis brolis“ Aleksas, Algimantas, Romualdas, Algirdas, Vytautas, Robertas, Romas. Netilo kalbos, diskusijos, juokas, vyr. redaktorius Laimonas ir jo pavaduotojas Leonas tam netrukdydavo. Tai buvo oazė likusio pasaulio dykynėje. Tam, kad atsakyčiau, kiek vietos „Nemunas“ užima mano gyvenime, turėčiau žinoti, kokio ploto tas mano gyvenimas yra. Žodžiu, sunkus klausimas. Sakyčiau, „Nemunas“ – tai dalis mano gyvenimo.SKAITYTI DAUGIAU

Ob-la-di, ob-la-da

Coincidentia oppositorum – priešybių vienybė. Komjaunimas ir hipių judėjimas. Sovietams okupavus Lietuvą, neišvengiamai atsirado ir komjaunimas: moksleiviai, studentai bolševikų buvo varu varomi stoti į šią naują organizaciją. Provincijos lietuviai kraipė galvas: chromjaunimas? Tie, kurie vaikšto su chromo batais? Kas taps komjaunuoliu, tas gaus ilgaaulius chromo batus? „Įstos“ į juos?SKAITYTI DAUGIAU

Remigijus SederevičIus

TADA JIS NEPAREINA Keramiko Remigijaus Sederevičiaus kūrybinis palikimas ateities istorikams ir archeologams sukels rimtų keblumų, jei Lietuvos upėse ir ežeruose jie aptiks paties kūrėjo „procese“ (tiesa, ne kūrybiniame) paskandintus masalus. Bežuvaujant į dugną nugulė ne vienas XXI a. pradžiai nebūdingas masalas – keramiko sukurti porcelianiniai paauksuoti „vobleriai“.SKAITYTI DAUGIAU

In memoriam Kęstučiui Lušui

Gintaras PATACKAS
sakyki, drauge
Sakyki drauge ką dabar jauti kai niekas su žeme šia nebesieja kada į pilką debesį virsti atsiminimų aušrą jūrą vėją kada patapęs želiančia veja stadione tu maigai pianiną kada garsus užčiuopęs srovele tylos teki į užkerėtą kiną kai baltą paverti juodu švarku ir diriguoji dieviškam orkestrui kur kiekviena nata tai gyvas tu fortissimo andante rausvas scherzo atleisk žodynas tampa nebylus pabūki su mumis dar mirksnį vieną kada pavergęs muzikos garsus skrendi lengvai į baltą mėnesienąSKAITYTI DAUGIAU

Dainius Trumpis

Aktyvus, talentingas šiaulietis tapytojas, prieš aštuonerius metus įgijęs Menų magistro laipsnį Šiaulių universitete (2009) bei Helsinkio TAIK meno ir dizaino universitete Suomijoje (2008), surengęs 25-ias personalines parodas, dalyvavęs daugiau nei 50-yje grupinių parodų, meninių projektų ir Lietuvoje, ir užsienyje. D. Trumpio ekspozicijų ir meno rezidencijų žemėlapyje įsmeigtume ne vieną žymeklį: Kašmyras (Indija), Marakešas (Marokas), Pekinas (Kinija), Almata (Kazachstanas), Le Saix (Prancūzija), Helsinkis (Suomija), Büdelsdorfas (Vokietija). Šiuo metu keli dailininko kūriniai yra iškeliavę į Londono galeriją „D Contemporary“, kurioje eksponuojama puikiai britų kritikų ir lankytojų įvertinta lietuvių meno paroda „Lithuanian Art – Destination London“.SKAITYTI DAUGIAU

Liudas Mockūnas. Skrydis virš muzikos

Apie gyvybingus menininkus norisi kalbėti daug ir dažnai. Liudas Mockūnas – vienas įdomiausių savo srityje, o per pastaruosius devynerius metus teko matyti ir girdėti ne vieną jo etapinį projektą: nuo solo pasirodymų, trio „NuClear“, įvairių projektų su skandinavų menininkais, iki dueto su gitaristu Marcu Ducretu ar ant noise ribos balansuojančio trio „Angel“. Būtų galima vardinti dešimtis projektų, L. Mockūno sugeneruotų tiek festivaliuose, prestižinėse užsienio scenose ir greta, visiškai pogrindžio sąlygomis.SKAITYTI DAUGIAU

Utopistai prieš viską

Mark Greif „Against Everything. On Dishonest Times“, New York: Knopf Doubleday Publishing Group, 2016. Išvertus amerikiečio Marko Greifo esė rinkinio pavadinimą, jis skambėtų maždaug taip: „Prieš viską. Apie nedorus laikus“. Intriguoja, kodėl autorius vadina laikus nedorais (arba nesąžiningais) ir kaip jam pavyko išvengti didaktikos ir sentimentalumo narstant moralinį klausimą. SKAITYTI DAUGIAU

10 keistų literatūrinių judėjimų ir žanrų

Daugeliui mūsų neįprasčiausios perskaitytos knygos yra absurdiškos knygos vaikams, kaip kad „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“ (Alice Adventures in Wonderland) ar „Žali kiaušiniai ir kumpis“ (Green Eggs and Ham). Visgi tamsiuose literatūros istorijos kampuose slepiasi ištisi judėjimai, skirti keistoms ir siurrealioms rašymo formoms. Pateikiamas sąrašas tikrai pakeis jūsų mąstymą apie literatūrą.SKAITYTI DAUGIAU

Karolis Strautniekas. Laurai kitokiam požiūriui

Šiame informacinio tvano amžiuje, dar prieš nuspręsdami skaityti ar neskaityti, pirmiausia nuskenuojame tekstus vizualiai: antraštė, fotografija, iliustracija… Būtent. Iliustracija – tai tas kabliukas, ant kurio dažniausiai užkimbama. Versdami bet kurį iliustruotą žurnalą, piešinių detalėse ieškome pasislėpusių idėjų, kad skaitydami atrastume jų atgarsius tekste. Pasitaiko, kai grafinis menas, lyg ir turėjęs papildyti literatūrą, netikėtai ją nurungia. Ne itin dažnai, bet visgi. Ir man išties džiugu kartkartėmis atrasti tokius netikėtos konkurencijos pavyzdžius. Vienas ryškiausių minėtų pavyzdžių autorių – Karolis Strautniekas. SKAITYTI DAUGIAU

Meno vektoriai

GALERIJŲ SAVAITGALIAI – PASAULIO MENŲ BANKAI Šiuolaikinio meno įsiveržimas (ar įsiliejimas) į pačias įvairiausias gyvenimo sritis (o kartu ir patį gyvenimą) nepaneigiamas ir juolab neišvengiamas. Pavyzdžiui, tokios pasaulinio lygio meno finansavimo organizacijos, kaip „Artangels“ (Jungtinėje Karalystėje) ar „Nouveaux Commanditaires“ (Prancūzijoje) išvis nebrėžia ribų tarp meno ir nemeno praktikų, juos domina tik projektai, galintys pakeisti žmonių mąstymo būdą bei tai, kaip jaučiame pasaulį. Dar daugiau, iš kūrėjų šiandien tikimasi visapusiško bendradarbiavimo su institucijomis, mąstant, jog tiesiog „nebėra pravartu identifikuotis menininku“ (R. Gibson, „Empires, Ruins and Networks – Local Clusters and Trans-National Networks“). SKAITYTI DAUGIAU