Kalbos kvadratas

„Kaip gera žinoti iš anksto…“, kadais Algimantą Baltakį dainavo visų mylimas ir, regis, kiekvienam lietuviui pažįstamas, labai savas, artimas Vytautas Kernagis. Tikrai, būtų gera iš anksto žinoti, kada į balą krisi, kada iš jos sausas nekelsi, kada velnias už liežuvio patemps, o kada pjausi, ko nesėjęs. Ir nors mes labai dažnai esame niekuo dėti, kalti kiti, nes juk ratams lengviau ne dėl mūsų, o dėl to, kad boba iš jų išlipo, retkarčiais galėtume ir po kojomis pasižvalgyti. Va – žemė yra žemė, nes žemai, po ją rakinėjasi kovarnis, nes panašus į varną, tik parskrenda kovo mėnesį. Ir laisvas yra tas, kuris paleistas, išleistas: vanduo – iš ledo, žiedas – iš pumpuro, kraujas – iš venos, drąsa – iš baimės. Viskas kalboje: žodžio reikšmės, garsų sankabos, lyčių santykiai, skyrybos pustoniai, prasmių kirčiai, priegaidžių dainos…SKAITYTI DAUGIAU

Pagrindinis žodis – Algirdas Julius Greimas

Algirdas Julius Greimas per savo gyvenimą davė daugybę interviu įvairiausiomis temomis, kurias užduodavo pati proga ir Greimą šnekinusių asmenybių akiratis bei interesai. Dialogo forma Greimas ne kartą pasakojo ne tik apie savo semiotikos projektą, jo santykį su gretimomis filologijos ir antropologijos disciplinomis, bet ir apie savo biografiją, susipynusią su Lietuvos ir Europos istorija pačių asmeniškiausių patirčių plotmėje. Šis pokalbis ypatingas tuo, kad tai vienas paskutiniųjų Greimo interviu, jame blyksteli bene visos jam kada nors rūpėjusios temos. Lietuviškai šis pokalbis publikuojamas pirmą kartą. Tekstas parengtas spaudai pirmajame knygos „Algirdas Julius Greimas. Asmuo ir idėjos“ tome, kurį netrukus išleis leidykla „Baltos lankos“. Jūratė LevinaSKAITYTI DAUGIAU

Nufotografuoti rankas

Bus kokie metai, kai kalbinu fotografijos klasiką Antaną Sutkų, ant stalo palikdamas įjungtą diktofoną. Turėtų susidėti knyga. Kodėl tą daro literatūros kritikas? Taip, kritiko čia ne kažin kiek. Suartėjome vis pabendraudami tuo laiku, kai abu buvome pirmininkai: jis – fotomenininkų, aš – rašytojų. Žinoma, man svarbu, kad Antanas nuo paauglystės buvo ir lig šiol yra literatūros gerbėjas, galvotas skaitytojas. Posėdžiai, po posėdžių – kava ir ne tik. Susiskambinimai, susitikimai, sutarti „projektai“, kaip dabar sakoma. Pokalbių kryptis atsirado savaime. Antanas daug pasakodavo apie tai, kaip jam, fotomenininkų draugijos steigėjui ir ilgamečiam lyderiui, reikėdavo veikti ir tvarkyti reikalus „anuo metu“. Menininkas šio veiksmo sūkury. Sąlygos, epizodai, žmonės, pareigūnai, detalės, ribos, jų plėtimas. Paties Antano gyvenimas šioje terpėje, jo kūryba. Tai tokia maždaug formuojasi knyga. Su pipirais, to meto intermedijomis, egzistenciniais liūdesiais.SKAITYTI DAUGIAU

Vladas ir Alfredas – vyručiai iš kito pasaulio

Kai pirmąkart pamačiau Vladą su Alfredu, jie atrodė panašūs kaip broliai, o vidumi buvo tikri sielos dvyniai. Apie 1981-uosius, būdama „-niolikos“, netyčia atsidūriau pas Šibonius (keramikas Šibas dar buvo vedęs Loretą), kurie gyveno antrajame smetoninio namo Laisvės alėjoje, šalia Soboro, aukšte. Ten „tūsinosi“ hipiai. Klausėsi Johno Coltrane’o „Love Supreme“, paskui kažko linksmesnio, gal Jimo Morrisono, visi šoko. Mano būsimasis vaikinas, laikydamas aukštai kaip damą, „valsavo“ su taburete. „Kodėl jis šoka su kėde?“ – stebėjausi tada.SKAITYTI DAUGIAU

Gintaras Patackas | Eilėraščiai

galva
Gyvenimo nuėjęs visą kelią aš pomirtinėj girioje randuos klausaus graudžių raudų rugiuos kūkalio ir laidotuvių kunigo maldos guliu sau vienas žemuogių pievelėj taip kaip gulėjau gyvas kitados aš filme bergmano jaunutis žalias ir nieks nė cento už mane neduos ateis tik girtas gintaras ambalas iš jo šią dieną man jokios naudos tačiau aukščiausias naudingumo balas kovot jis pasiryžęs visados pratybos dvasios amžina kova nuo jos man kartais nulekia galvaSKAITYTI DAUGIAU

Kaip tapyboje pavaizduoti sielą? Vytauto Tomaševičiaus atvejis

Dar senovės egiptiečiai ar graikai mums įdiegė – o mes, ypač po Descartes’o (Dekarto), tuo tikime (net nesvarbu, kas esame – ateistai ar krikščionys, budistai ar indiferentai), kad žmogus yra sudarytas iš kūno ir sielos. Na, gal ne sielos, o dvasios – bet čia jau svaresnių argumentų pateiktų koks nors spiritistas arba bent jau Zbigniewas Herbertas.SKAITYTI DAUGIAU

Idėjų salynas: kita modernumo forma

Prieš pusantrų metų Kaune viešėjo garsus prancūzų meno teoretikas ir kuratorius Nicolas Bourriaud (Nikolia Burijo), tuo metu kuravęs Kauno centriniame pašte suinstaliuotą 10-osios Kauno bienalės parodą „GIJOS: Fantasmagorija apie atstumą“. Artėjant 11-ajai Kauno bienalei 2017-ųjų rudenį, supažindiname su filosofo Kristupo Saboliaus ir meno teoretiko pokalbio ištraukomis: mąstytojai samprotauja apie gero meno kriterijus, apie tai, jog yra normalu mokytis suprasti šiuolaikinį meną taip, lyg mokytumės suprasti sporto varžybų taisykles, kalbasi apie filosofijos ir psichoanalizės santykį su meno praktika ir teorija bei modernumo, post-modernumo ir altermodernumo sąvokas.SKAITYTI DAUGIAU

Joyce’as ir mes

(kūrybinio pasakojimo ištrauka) PIRMASIS DARBAS Pirmieji JAMESO JOYCE’O vertimai lietuvių kalba pasirodė 1937–1939 m. Apsakymų išvertė J. MILTINIS (2 aps.) ir A. VOLDEMARAS (1 aps.). Aš pradėjau nuo „Uliso“ 8-ojo skyriaus Lestrigonai, nes ten paprasto (vieno žmogaus) „sąmonės srauto“ labai daug: tiesiog įmanoma, kiek paskaičius, pajausti ir išvysti, kaip Rašytojas, neatsitraukdamas nė akimirkai, žingsniuoja per Dubliną šalia pagrindinio herojaus Leopoldo Bliumo, skelbimų agento.SKAITYTI DAUGIAU

Vytauto Barkausko nutolusio laiko muzika

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio praėjo pakankamai laiko, kad tuometinius įvykius (šiuo atveju – muzikinius) vertintume iš nuotolio. Sakoma, kad žvilgsnis iš beveik pusės amžiaus perspektyvos jau gali naujai sužadinti klausos, emocinių įspūdžių receptorius, lyginant su tuo, ką išgirdome neseniai. Todėl šiuose puslapiuose norėjosi įrašyti vieną iš vyresnės kartos autorių – akademinės muzikos kompozitorių, senjorą Vytautą Barkauską (g. 1931).SKAITYTI DAUGIAU

Vilija Vitkutė: (ne)sėkmės istorija arba kaip mintis tapo kūnu

Prieš dvidešimt penkerius metus Baltijos jūra į krantą išmetė gintaro gabalėlį – menininkę Viliją Vitkutę. Tačiau kūrybinės jos idėjos įgyvendinamos prie Švedijos krantų ir Lofotenų salose, Norvegijos šiaurėje. Vilija – išskirtinai spalvinga, kaip ir jos darbai. Dailininkė, režisierė, kūno tapytoja, fotografė, performansų kūrėja, prodiuserė – tai įmanomai trumpiausias Vilijos veiklų sąrašas. Paradoksalu, bet jauną talentingą menininkę tenka priskirti prarastajai kartai. Ne todėl, kad ji gimė karo metu ar kitomis „force majeure“ aplinkybėmis. Prarastąja karta vadinu tuos, kurių netekome, neleisdami jiems būti pranašais savame krašte – Lietuvoje.SKAITYTI DAUGIAU

Fotografijos „masterclass“: svarbiausia – kas nematoma

Kažkada seniai, kai tik pakilo geležinė uždanga ir atsivėrė sienos (galimybė, apie kurią buvom tiek svajoję!) – sėdėjau Amsterdame, Vincento van Gogho muziejuje. Nesitverdama iš laimės, žnaibydama sau į ranką, ar tikrai, ar nesapnuoju… Tokios pakylėtos būsenos apžiūrinėdama salę po salės, labai aiškiai pamačiau lūžio momentą: pradžioje buvo ieškojimai, bandymai, tik vėliau prasidėjo tapyba, jau turinti savyje… gyvybinę energiją. Kai dailininkas atrado savo stilių, motyvus, vietą po saule – susitiko savo lemtį, ir gyveno jos vedamas. Kai apie tokį paveikslų gyvumą bandžiau kalbėti su kitais, manęs nesuprato…SKAITYTI DAUGIAU

Spat’

Kitoj gatvės pusėj susiriejus dviems šunims, Kamilė tvirčiau įsikibo į savo vyresniojo brolio ranką. Jo veidu ramiai bėginėjo mėnulio pirštai, o plaukuose žaidė vėjas. Kamilė taip pat užsimanė pažaisti, tačiau jai savo pirštukais pradėjus bėgioti Emilio delne, tas tik giliai atsiduso. Kamilė žinojo, kad tarp atsidusimo ir suirzimo yra mažiau nei vienas žingsnis, tad kaipmat nustojo judinti pirštus. Tik tvirčiau įsitvėrė brolio ir peršoko per balą. Ruduo jau buvo spėjęs paženklinti asfaltą mažomis balutėmis, kaip koks šuva šlapimu pažymi akmenis. Emilis kaip tik vieną paspyrė. Paspartino žingsnį. Namai dar už poros kvartalų, o jo mažajai sesutei jau seniai laikas miegoti. Spat’ laukia, kaip pasakytų mama.SKAITYTI DAUGIAU

Andrius Labašauskas

Menininkas Andrius Labašauskas gimė Kaišiadoryse 1984-aisiais, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje mokėsi dailės, studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Studijuodamas trejiems metams buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Bostone baigė sunkvežimių vairavimo mokyklą ir kurį laiką dirbo vairuotoju, kad sukauptų reikiamą pinigų sumą skulptūros studijoms Masačusetso menų ir dizaino kolegijoje (MassArt, Massachusetts College of Art and Design). Grįžęs tęsė mokslus VDA, kur įgijo menų bakalauro ir magistro laipsnius. Šiuo metu gyvena Vilniuje, dirba dailininku IT bendrovėje „Pixelmator Team“, laisvalaikiu kuria ir eksperimentuoja, o kartais paprasčiausiai guli ant sofos su savo kate Laimute.SKAITYTI DAUGIAU

Keletas štrichų amžininko portretui

Prieš pradėdama rašyti apie režisierių Artūrą Areimą, noriu paatvirauti. Ar Jums dažnai tenka išgyventi akistatą su labai gero teatro, kino, literatūros reiškiniais? Man – pastoviai. Bent kartą per mėnesį. O paskutinis susidūrimas su geru teatru įvyko 2017-ųjų vasarį, Vilniaus teatro „Lėlė“ rūsyje, Mažojoje salėje. Čia, kartu su savo pradinukėmis mergaitėmis, žiūrėjau dramaturgės, režisierės Nijolės Indriūnaitės premjerinį spektaklį „Gėlių istorijos“.SKAITYTI DAUGIAU

Artis Ostups | Eilėraščiai

rytas prieš revoliuciją

Karalienės galvą, apipintą gandais ir degančiais žvilgsniais, iškelia iš paukščių plunksnų – nė sakinio, gilesnio už vaiko batelį, tik trapūs palyginimai, pavojingai priartėję prie liūdesio. Tik sniego baltumo tarnaitės gobtuvas išnyra ryto šviesoj. „Tik negailestingas saulės gongas, į kurį slinkdami iš vakarų trankosi perkūno vėzdai“, po baldakimu sėdinčius pašokdinę įsimylėjusius, dėl to piktus; jie atrodo kaip žaislai, kuriems teko gyventi su spyruokle nugaroje.SKAITYTI DAUGIAU

Godo, teatro dienos ir scenos uždangos belaukiant

Sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės. Šiandien, priklausomai nuo sezono – taip. Tačiau pirmosios teatrinės apraiškos Edeno soduose žiūrovui rūbinės nereikėjo. Jis buvo nuogas kaip, beje, ir aktorius. Adomo akims atiteko tobulas Ievos mono spektaklis, su savotišku katarsiu pabaigoje. Teatro ievų ir adomų santykiai, kaip ir visi namai – ne be dūmų. Tik ar tų dūmų ne pernelyg daug susikaupė XXI a., mat žiūrovų ir teatro skyrybų skaičius sulig kiekvienu saulėlydžiu tik didėja.SKAITYTI DAUGIAU

Prisiskynę ir nusitarkavę 68

Režisieriaus Rono del Piero pristatinėti nereikia. Žanro klasikas po trisdešimt septintosios, trisdešimt aštuntosios, trisdešimt devintosios, keturiasdešimt ketvirtosios, penkiasdešimt aštuntosios, šešiasdešimt trečiosios, šešiasdešimt penktosios, šešiasdešimt šeštosios ir šešiasdešimt septintosios „Prisiskynę ir nusitarkavę“ dalių užsikėlė sau gan aukštą kartelę: nuostabūs specialieji efektai, daugiamilijoninio biudžeto chalvos valgymo scenos, kvapą gniaužiantys vizitai į logistikos centrą. Išties, stulbinanti kino juostų sėkmė. Nenuostabu, jog ir naujojo režisieriaus darbo laukia daugybė asmenų. Ko gero, naujoji „Prisiskynę ir nusitarkavę 68“ (angl. „Beautiful Apples 68“) dalis pranoks netgi klasika tapusį „Žudiką, kuris ieškojo askaridžių“ (angl. „Angry Men With Nice Friends“).SKAITYTI DAUGIAU