Pirmasis kvadratas

Kad ir ką kalbėtum, kvadratas yra nuostabi figūra: jis išlaiko lygybės ir demokratijos principą (visos kraštinės ir visi kampai lygūs), tolerantiškai į save įsileidžia ir leidžia save apgobti tobulajam apskritimui, neatstumdamas draugystės su trikampiu ir net kryžiumi, diplomatiškai gali atstovauti stačiakampiui, rombui ir lygiagretainiui, iliuziškai perimdamas visas jų savybes ir atsisakydamas savųjų, tuo pat metu išlikdamas visiškai simetriškas ir stabilus, o pratęsęs pats save išplinta trimatėje ir keturmatėje erdvėse, praskleisdamas begalybės šydą.SKAITYTI DAUGIAU

Donatas Ulvydas: „Šį filmą reikėjo kurti ne kaip vienetą, o kaip reiškinį“

„Emilija iš Laisvės alėjos“ – netrukus, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, pasirodysiantis režisieriaus Donato Ulvydo vaidybinis filmas. Tai istorinė drama, kurios centrinė figūra – laisvė. Filme gausu tikrų įvykių, pasakojimų, autentiškų vizualių sprendimų. „Emilija iš Laisvės alėjos“ per kelerius kūrybos metus tapo reiškiniu, sujungusiu daugelį žmonių, erdvių, skirtingų medijų. Apie šio filmo kūrimą kalbamės su režisieriumi D. Ulvydu.SKAITYTI DAUGIAU

Laisvę hipiams!

Vienas žinomiausių Kauno hipių, tapęs ikoniniu, išsiskiriantis baltais ilgais plaukais ir barzda, panašus į „ZZ Top“ atlikėją, Vladas Rukša paklausė: „O kodėl rubrika pavadinta ne „Gėlių vaikų alėja“?“ Atsakiau: „Todėl, kad Kaune turime „Laisvės alėją.“ Nors Kaunas, kaip sako istorikai, LDK laikais buvo pirklių ir amatininkų miestas, jame vyravo laisvės ir iniciatyvos, gyvybingumo dvasia. Carinės okupacijos metais jis tapo tvirtove – Kaune itin daug gynybinių fortų. Tačiau žiūrint iš aukščiau tai, kas sakralu, susisieja su tuo, kas gynybiška. Soboro rajonas (dabartinė Laisvės alėja XIX a. buvo apgyvendinta rusų karininkais, tai buvo rusų gyvenvietė, o atėjus pirmajai Lietuvos nepriklausomybei soboras virto katalikų šventove), katedra, Kauno pilis, Šv. Jurgio bažnyčia, Muzikinio teatro sodelis, kuriame vyko Romo Kalantos kūno atnašavimo aktas kaip pasipriešinimas sovietų okupacijai, sudaro nedalomą Kauną: miestą, kuriame kaunamasi iki paskutinio kraujo lašo ir kuriame švenčiamos svarbiausios tautos šventės. Nedera pamiršti, kad Kaunas buvo nepriklausomos Lietuvos sostinė, visai Lietuvai diktavusi madas.SKAITYTI DAUGIAU

Sergey Grinevich

Sergey Grinevich: „Aš iš principo gyvenu provincijoje, kad įrodyčiau, jog čia galima būti neprovincialiu dailininku. Gyvendami sostinėje daugelis lieka pirmykščiai provincialai. O toli nuo sostinių aš sutinku žmonių, kurie mąsto absoliučiai globaliai.“ „Piešti pradėjau anksčiau, nei vaikščioti. Namuose netgi juokaudavo, kad aš pirmiau pasakiau pieštukas, o tik vėliau – mama“, – taip apie save pasakoja šiuolaikinis Baltarusijos dailininkas S. Grinevich. Pirmąją personalinę parodą jis parengė mokydamasis ketvirtoje klasėje ir niekada neabejojo, kad bus dailininkas.SKAITYTI DAUGIAU

Rimvydas Stankevičius | Eilėraščiai

grupinė nuotrauka

Kaip jūs apibūdintumėte tikslinį savo poezijos adresatą?.. (Iš interviu)

Štai vienuolis, apėjęs pasaulį Vandens paviršiumi ir dar kartą – Šokuodamas nuo šakelės ant šakelės Pačiomis medžių viršūnėmis. Štai vienuolis, pakartojęs Ieties kelią į Kristaus širdį – Per dūrio tankmę erškėčiuotą bridęs, Jausmus ir skaidulas… Štai vienuolis su dūzgiančiu aviliu Vietoje burnos, vienuolis, vilkintis Šiurkštų audros debesį vietoje abito, Šventojo džiaugsmo pagautas Žilagalvis abatas, balose ir Ant stogų šokantis Drauge su saulės zuikučiais… Sesutės vienuolės dvynės, Į vieną suaugusiais nimbais: „mylėk Savo artimą“, Sesutės vienuolės – gaspadinės, Apskalbiančios ir aplopančios angelus, Visai dar jaunas vienuolis, Gebantis žvake prašviesti Šiltinės užtamsintus viduramžius, praskrosti amžius, Kalbėti žmonijai tiesiog į šiandieną, tiesiog Į pasąmonę… O štai aš – tas, kuriam kalbama – Girtutėlė vapsva neaprėpiamuose Rugpjūčio soduose – Geltonsnapis novicijus, Pasiryžęs vienu metu juos visus, Jais visais sekti…SKAITYTI DAUGIAU

Tramplinas – – Kupolai

Žalias stogas, žalias kupolas ir varinis kryžius. Anksčiau niekada taip aiškiai nesu matęs šios Kojelavičiaus gatvėje įsikūrusios sentikių cerkvės. Vasarą ją užstoja vešlūs medžiai, žiemą, kai ryte (į darbą) arba vakare (iš darbo) važiuoju pro šią vietą, dažniausiai jau būna tamsu. Šįryt, 2016-ųjų kovo 6 dieną, sekmadienį, pro dar belapių medžių šakas lyg pirmą kartą išvydau žalią cerkvės stogą ir žalią, variniu stačiatikių kryžiumi papuoštą kupolą. Šalia cerkvės – veterinarijos gydykla.SKAITYTI DAUGIAU

Šarūno Nako meninės draperijos

Universalumas yra ne tik Renesanso parvus deus žmogiškoji žymė. Šiandien nesinaudojame prabanga (gal neturime ir poreikio) laidyti smigius į vieną trajektoriją, nes laikotarpio kaitumas, dinamika, kultūrų ir subkultūrų įvairovė bei jų neišmatuojamos apimtys, kryptys įtraukia kaip akrecinis diskas. Todėl kompozitoriaus Šarūno Nako asmenybę ir ją lydintį veiklos barą pristatyti ne taip paprasta. Nėra grynos, vienaplanės kategorijos, tinkamos greituoju būdu charakterizuoti menininką. Tačiau pirmiausia dedu prierašą „kompozitoriaus Šarūno Nako“ – kaip jo įsiveiklinimo kūryboje ir mene preambolinę ištaką. Prieš penkerius metus jo pristatymas būtų vienoks, prieš kelis penkmečius – kitoks ir t. t., kol prisikastume iki ištakų, iki jo paties kompozitoriaus sampratos, ankstyvo starto kūryboje ir mene…SKAITYTI DAUGIAU

Kaunas kine. Kinas Kaune

Bene rimčiausios kino svetainės www.imdb.com duomenimis, Amerikoje kinematografiškiausio miesto statusą seniai išsikovojo Niujorkas. Europos sostinių paradą pradeda Paryžius, antroje vietoje – Londonas, o startinį trejetuką baigia Roma. KAUNE GIMĖ ERDVINĖ ANIMACIJA Kauno šioje duomenų bazėje nėra. Ir labai apmaudu – juk nesunku įrodyti, kad būtent mūsų mieste savo veiklą pradėjo erdvinės animacijos pradininku tituluojamas Vladislovas Starevičius. Apie tai liudija 125-ųjų garsaus menininko gimimo metinių proga ant Ryšių istorijos muziejaus sienos kriptoje atidengta memorialinė lenta (autorė – dailininkė Jurgita Gerdvilaitė). Joje lietuvių bei anglų kalbomis parašyta, kad Kaune kinematografininko kelią pradėjo V. Starevičius (1882–1965), sukūręs pirmuosius pasaulyje lėlinės animacijos šedevrus. SKAITYTI DAUGIAU

Valdas Jencius

Valdas Jencius gimė 1985 m. Klaipėdoje. 2010 m. Klaipėdos universitete įgijo Kraštovaizdžio architektūros magistro laipsnį. Lietuvoje darbavosi urbanistinio ir regioninio planavimo bei parkų kūrimo srityse. Nuo 2012 m. gyvena ir dirba Kopenhagoje. Vietos įmonėje bendradarbiavo kuriant eksperimentinių dviračių takų sistemas. Buvo Danijos lietuvių jaunimo sąjungos valdybos narys, kultūrinės veiklos koordinatorius. Organizavo daugiau nei pusšimtį didelio bendruomenės susidomėjimo sulaukusių savaitinių intelektualinių renginių. Propagavo meną ir kultūrą. SKAITYTI DAUGIAU

Humanistinės urbanistikos kultūra

MANO MIESTO PEIZAŽAS Gimiau sovietinėje Lietuvoje, kuri, praėjus penkeriems mano gyvenimo metams, pakeitė geopolitinę orientaciją. Klaipėda – senasis vokiečių miestas, kažkada laikinoji Prūsijos sostinė, tarpukariu administruota prancūzų, o vėliau ir lietuvių – vėl tapo lietuviška. Augau ir brendau vidutinių platumų jūrinio klimato zonoje su vyraujančiais stipriais vakarų vėjais – uostamiestyje, kuriame paprastas žmogus dėl to paties uosto negalėjo prieiti prie kuršmarių, skalaujančių miesto krantus. Gyvenau Klaipėdoje, kurią uostas maitino ekonomiškai ir dusino urbanistiškai. Šiandien atkovotas tik nedidelis lopas tos miesto gyvenimui gyvybiškai svarbios marių pakrantės. Užtat buvo Dangės upė, kurią, kaip dera tikram miesto patriotui, ir šiandien, ir, manau, visuomet vadinsiu senuoju, o ne modifikuotu Danės vardu. SKAITYTI DAUGIAU

Sniegas

Jau daug metų jis nematė sniego. Kelerius sezonus iš eilės žiemą praleisdavo tokiuose kraštuose, kur sniegą gali pamatyti tik per televizorių, vėliau temperatūra – šiltnamio efektas, žinote, ir gimtajame krašte nenukrisdavo žemiau nulio net per Kalėdas, o jei ir nukrisdavo dienai ar dviem, tai lyg tyčia tuo metu nesnigdavo. Pasirodo, sniegas ne toks ir būtinas, be jo galima sėkmingai išgyventi. Dabar jis serga, jam vėžys. Žino, kad mirs. Gal jau visai netrukus. Šiandien? Rytoj? Vasara. Sniego nepamatys, o norėtųsi. Žmogaus norai ir poreikiai – ne tas pats. Ką darysi, jei negali būti tikro sniego, užteks ir prisiminimų.SKAITYTI DAUGIAU

Portreto galia ir siaubas. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Anos F. atvejai

Kadaise vienas mano pažįstamas (beje, dar gana jaunas skulptorius, kuriantis objektus iš marmuro aštuntojo dešimtmečio lietuviškojo modernizmo dvasia) aiškino, kad „pats baisiausias“ dalykas vaizduojamame mene yra portretas. „Ypač tie atvaizdai, kur portretuojamieji žvelgia en face į žiūrovą“, – tikslino pašnekovas. Kaip pavyzdį jis pateikė vieną XVIII a. britų portretisto kūrinį, kuriame vaizduojamas lordas dėbčiojo tiesiai į auditoriją, tiksliau – skliautuotą vieno muziejaus salytę su joje vaikštinėjančiais lankytojais. Prelegentas gal nesakė „baisiausias“. Galbūt taip tik man pasirodė. Turbūt omenyje turėti paveikumo ar įtaigos terminai. Tačiau manau, jog baisumas (kaip ir jo palydovai – baimė su siaubu) yra būtent tai, kas lydi poveikį, kas ateina (pamažėle atslenka) po įtakos…SKAITYTI DAUGIAU

gimin(yst)ė

(Pjesės fragmentai) III scena Monika ir Julia gerokai išgėrusios. MONIKA. Aš gerti nenorėjau. JULIA. Aš irgi. MAMA MJ. Na, kaip jūs čia taip? TĖVAS MJ. Pasileidėlės. MONIKA. Ne pasileidėlės, tėvai, nekalbėk. TĖVAS MJ. Po butelį vyno. MAMA MJ. Na, kaip jūs čia taip, mergaitės? MONIKA. Aš stoviu, žiūriu, yra kur atsisėst. Ir atsisėdu. JULIA. Aš irgi. MAMA MJ. Tai kur jūs ten buvot? MONIKA. Prie upės. MAMA MJ. Daug jūsų ten buvo? MONIKA. Daug. MAMA MJ. Kiek?SKAITYTI DAUGIAU

Inga Navickaitė

Inga Navickaitė – iliustratorė, grafikė, dizainerė – 2014 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete įgijo Taikomosios grafikos specialybės bakalauro diplomą. Tais pačiais metais įstojo į magistrantūrą, o nuo 2015 m. VDA KF Grafikos katedroje dėsto straipsnio iliustracijos ir personažo dizaino vystymo disciplinas.SKAITYTI DAUGIAU

Henriks Eliass Zēgners | Eilėraščiai

esame išlepusi karta
esu matęs savo kartos šviesiausius protus vienišus blykčiojant kompiuterio ekrane penktą ryto. prisigėrusius rašančius 140 simbolių ilgumo atsisveikinimo laiškus, pagirių rytą trinančius savo aristokratiškus profilius ir paleidžiančius vėjais visus genialių eilėraščių failus.SKAITYTI DAUGIAU

Mobili literatūra

Rusų formalistai literatūrą apibrėžė kaip maištą prieš kasdienybę. J. Tynianovo, V. Šklovskio darbuose kurti literatūrą reiškė tai, kas kasdieniška ir savaime suprantama, paversti egzotiškais, svetimais dalykais. Nes keisti dalykai geriau pastebimi, juos lengviau mąstyti. Tad tokia, anot rusų formalistų, kultūrinė literatūros funkcija: mažinti pojūtį, kad viskas yra aišku, be jokio aiškinimosi.SKAITYTI DAUGIAU

Tadao Cern. Levituojantis paprastumas: tarp žaidimo, eksperimento ir meno

Stebint stulbinančią menininko Tadao Cern (Tado Černiausko) projektų sklaidą pasaulinėje žiniasklaidoje, gilinantis į jo kūrinių idėjas bei tyrinėjant precizišką kūrybinį rezultatą, nejučia kyla noras perfrazuoti vieną šmaikščią mįslę: kas yra galerija (šiuo atveju – instaliacija)? Tai vieta, kur vaikščioja ratais žmonės, kraipydami galvas: ir sugalvok tu man taip!.. Naujausia Tadao Cern instaliacija „Juodi balionai“ (Black Balloons) taip pat kelia nuostabą: ne todėl, kai tai būtų kas nors nepaprasta, neregėta, veikiau atvirkščiai – idėja tokia regimai paprasta, išgryninta ir, remiantis minimalizmo estetika, mums pateikiama taip apgalvotai švariai, kad lieka pritarti žinomai A. Einsteino įžvalgai: „Genialumas – paprastume.“SKAITYTI DAUGIAU