TILTAI IR LAIKMENOS

Senoji Mikėnų civilizacija antikiniame pasaulyje išsiskyrė ne tik be galo įdomia, savita kūryba, bet ir karyba, o šios kultūros ženklų aptinkama iki šiol. Įdomu, jog kai kurie artefaktai ne tik išliko, bet ir tebėra funkcionalūs. Štai kad ir kariniams vežimams skirti arkiniai griovius dengiantys tiltai, pastatyti iš netašytų didžiulių akmenų, mažesnių riedulių bei akmenukų be jokio skiedinio. Manoma, jog tai seniausi tiltai pasaulyje, ar bent jau seniausi sulaukę mūsų dienų. Vienas jų – apie 1300 m. pr. Kr. suręstas Arkadiko tiltas Peloponeso pusiasalyje. Šis 22 metrų ilgio ir 5,60 metro pločio statinys atlaiko ne tik pėsčiuosius, be atvangos vykstančius pažiūrėti 3000 metų senumo stebuklo, bet ir ramiai žvelgia į šiuolaikinius plieno „vežimus“, „traukiamus“ kelių šimtų arklio galių.SKAITYTI DAUGIAU

KIPRAS MAŠANAUSKAS: LAUKTI MŪZOS GALIMYBĖS NEBĖRA

Nors kompozitorius, įvairių spektaklių, filmų bei kitų projektų muzikos autorius Kipras Mašanauskas moka suvaldyti didelio masto kūrinius, yra apdovanotas už daugybę savo darbų, turi vadybinių gebėjimų, jis neslepia, kad šalia visų „efektyvaus“ žmogaus savybių gyvena ir maištininko dvasia, o klausantis aksominio pašnekovo balso tembro neišvengiamai peršasi mintis, jog muzika tiesiog įsipynusi į jo būties audinį.SKAITYTI DAUGIAU

MATS TRAAT | Poezija

VALSČIAUS SENIŪNAS
Mano pavardė Kivi reiškia akmenį, ir namas mano buvo iš akmens, ir širdį aš turėjau akmeninę. Kodėl pastatė kryžių man medinį? SKAITYTI DAUGIAU

ABSOLIUTUS MENO KŪRINYS

Panašu, kad būtent Ludwigas Wittgensteinas ištarė vienintelį teisingą pastebėjimą nuvalkiota gyvenimo ir mirties santykio tema. „Mirtis nėra gyvenimo įvykis.“ Nepaisant savo akivaizdumo, net banalumo, šis teiginys galutinis ir neskundžiamas. Kadangi mirtis nutraukia gyvenimą, ji tikrai nėra jo dalis. Na, jei ant stalo buvo padėtas arbatos puodelis, o paskui jį nunešė, tai puodelio nebuvimas nerodo ankstesnio jo buvimo. Visa kita – reikalas to, kuris stebi buvimo ar nebuvimo situaciją, darydamas kažkokias išvadas, patirdamas skirtingus jausmus todėl, kad šis objektas čia buvo, o dabar jo nėra. Be to, tai klausimas ir apie tos „rankos“, kuri padeda ir pašalina objektus, prigimtį. Bet čia jau teologija. Prie jos mes dar grįšime.SKAITYTI DAUGIAU

LAIKAS, ERDVĖ IR ŠVIESA KATILIŪTĖS KŪRYBOJE

Rūta Katiliūtė, viena garsiausių vyresniosios kartos abstrakcionisčių, savo meninę karjerą netikėtai pradėjo nuo vitražo studijų Dailės institute, kadangi vos tik jai 1962-aisiais įstojus į Tapybos katedrą, ši buvo dviem metams panaikinta. Vietoje dailininkės įgijusi vitražistės specialybę ir diplominiam darbui sukūrusi vitražą žymiam sovietmečio Vilniaus alaus restoranui „Tauro ragas“, Katiliūtė pasinėrė į ieškojimų laikotarpį ir įtvirtino savo kūrybos principus tapyboje. Nors šiandien ji geriausiai žinoma kaip mėlynos spalvos tyrėja, dėl to savo kolegų praminta „mėlynąja raitele“ (subtili nuoroda į XX a. pr. susibūrusią menininkų grupę „Der Blaue Reiter“, padariusią įtaką įvairioms abstrakcionizmo sritims), savo darbuose Katiliūtė išbandė itin platų spalvų spektrą, o devintame dešimtmetyje jos tapyba instaliacijų forma išsiplėtė į aplinką – į miestų gatveles ir apleistus namus, miškus ir kopas – atkartojant ir paryškinant gamtos bei urbanistinius peizažus.SKAITYTI DAUGIAU

DARBAS METAVISATOJE: KAIP ATRODYTŲ GYVENIMAS VIRTUALIAME BIURE

Kalbant apie darbą, skaitmeninė atskirtis siejama ne tiek su galimybe naudotis prietaisais ir ryšiais, kiek su įgūdžiais ir mąstysena. Daugelis patyrusių specialistų niekada nebuvo išmokę daugiau nei elementarių el. pašto, paieškos internete bei „Microsoft Office“ pagrindų. Vietoj to, kai kas nors nepavyksta, jie pasikliauna šalia esančiais kolegomis arba IT pagalbos tarnyba. Jaunimas, priešingai, jau įrodė savo konkurencinį pranašumą virtualioje darbo vietoje. Jie intuityviau supranta skaitmenines technologijas ir yra iniciatyvūs spręsti problemas naudodamiesi „YouTube“ pamokomis, socialine žiniasklaida bei subreditais.SKAITYTI DAUGIAU

N. S. FROSTÉ – PRANCŪZŲ SALONINĖS DAILĖS ATSTOVAS, PALAIDOTAS ODESOJE

Apie menkai žinomo prancūzų dailininko Nicolas Sébastieno Frosté gyvenimo laikotarpį Odesoje duomenų nedaug, tačiau tikėtina, kad jis veikiausiai buvo vienas pirmųjų į Ukrainą „užklydusių“ profesionalių menininkų, vėliau ir įsikūrusių minėtame mieste. Čia paskutiniuosius trylika savo gyvenimo metų praleidęs Frosté palaidotas Pirmosiose miesto kapinėse. Deja, jo kapas, kaip, beje, ir visos kapinės, XX a. 4-ajame dešimt­metyje sunaikintas bolševikų.SKAITYTI DAUGIAU

SIELAMAINYS LUKAS MALINAUSKAS

Lukas Malinauskas – jaunosios kartos aktorius, muzikantas, vienodai kūrybinę energiją paskirstantis teatrui, kinui bei muzikai (jis – roko grupės „McLoud“ vokalistas). Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirba Oskaro Koršunovo teatre (OKT), kuriame yra sukūręs ne vieną įsimintiną, apdovanojimams nominuotą ir jais įvertintą vaidmenį. Svarbiausias iš jų – 2020 m. už Felikso personažą spektaklyje „Liučė čiuožia“ Lukui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Taip pat artistas aktyviai darbuojasi filmavimo aikštelėse – pastaruoju metu lietuviškuose filmuose jį pamatyti galima itin dažnai. Pernai aktorius pasirodė net trijose premjerose: „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė), „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa) bei „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas). Visur jis „aštrus“, drąsiai besileidžiantis į pačias netikėčiausias savųjų herojų patirtis. Su pašnekovu susitikome vienoje Vilniaus centre įsikūrusių mėgiamiausių jo kavinių, kurios terasoje Lukas yra praleidęs nemažai valandų analizuodamas dramas bei filmų scenarijus. Vasariškai šilumai maišantis su stipriais vėjo gūsiais ir nuolat į pyragėlį besitaikant zylėms kalbėjomės apie patį naujausią aktoriaus pasirodymą kine, pareikalavusį vaidinti sapno būsenoje, ir personažo kūrimą teatre, tiesos ieškant realiose gyvenimiškose situacijose.SKAITYTI DAUGIAU

ELIZIEJUS.COM

Ilmaras Taska (gim. 1953 m. Kirove, tremtinių šeimoje) – žinomas estų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris, išgarsėjęs debiutiniu romanu „Pobeda 1946“, kuris buvo išverstas į 14 kalbų, pelnė ne vieną literatūros premiją, o „The Times Literary Supplement“ išrinko jį vienu geriausių 2018 m. kūrinių. Romane tikroviškai atkurta slogi baimės ir įtarumo aplinka pokario Taline, kai Estija buvo atskirta geležine uždanga.SKAITYTI DAUGIAU

Lietuvos pantomimos pradžia: Muodrio Tenisono šėlionės

Režisierius, aktorius, pedagogas ir dailininkas latvis Muodris Tenisonas (Modris Tenisons, 1945–2020) 1967–1972 m. dirbo Vilniaus bei Kauno teatruose. Jis – pantomimos Lietuvoje pradininkas, mūsų šalyje pastatęs penkis spektaklius, vertinamas kaip filosofinės, intelektualios pantomimos kūrėjas. Šiame tekste noriu supažindinti su mažai žinomais, tačiau itin svarbiais pirmaisiais M. Tenisono metais Vilniuje ir legendiniu spektakliu „Ecce Homo“, įprasminusiu pirmąjį jo suburtos pantomimos trupės veiklos etapą.SKAITYTI DAUGIAU

MONIKA NEVERAUSKAITĖ – MERGINA SU CYRO RATU

Monika Neverauskaitė – viena pirmųjų profesionalių mūsų šalies artisčių, dirbančių šiuolaikinio cirko lauke. Ji vienintelė lietuvė, kurios kūryba grindžiama Cyro rato disciplina (judindamas lanką artistas jo viduje ir aplink atlieka akrobatinius judesius). Monika Danijoje „Performers House“ mokykloje baigė šiuolaikinio cirko kursą, Roterdamo „Codarts“ menų universitete – cirko bakalauro studijas, galiausiai dar dvejus metus tobulinosi cirko mokykloje „Le Lido“ Prancūzijoje. Šiandien ji ir vėl gyvena Tūluzoje: jau pati dėsto „Le Lido“, dirba su prancūzų cirko trupe „Compagnie L’MRG’ée“ ir duete „Accompany ME“. Scenoje menininkė kuria poetinę tikrovę, jos spektakliuose susijungia cirkas, šokis bei teatras. Monikos stilius, raiška ir kuriami vaizdai bei emocijos balansuoja tarp choreografijos ir improvizacijos. Ji retai svečiuojasi Lietuvoje, tačiau aktyviai stebi cirko srities pokyčius. Pasibaigus gastrolėms Prancūzijoje, pašnekovė pasakoja apie savo kūrybą bei cirko meno specifiką.SKAITYTI DAUGIAU

Trumpa klasikinių kimono raštų istorija

Kimono, japonų kalboje reiškiantis dėvimą daiktą, vienu metu yra tiek su modernizmu susijęs išradimas, tiek tūkstantmetį besivystęs stilius. Kaip pažymi kultūrų identiteto tyrinėtoja bei istorikė Cynthia Green, šis apdaras, toks, kokį jį žinome ir atpažįstame šiandien, Japonijoje susiformavęs tik vadinamuoju Meiji periodu (1868–1912), evoliucionavo iš Edo laikotarpiu (1603–1867) itin populiaraus kosode drabužio, na, o jis savo ruožtu buvo kiek pakeista Heiano eroje (794–1192) mėgto rūbo versija. Taigi, šioje publikacijoje pateikiamais vaizdais, surinktais iš trijų „Honda Unkindō“ (apie 1902 m.) išleistų kimono modelių knygų, atskleidžiama tradicijos evoliucija bei modernizmo įtakos ir atspindžiai, apraizgę istorinį rūbą sudėtingomis nacionalinio paveldo asociacijomis.SKAITYTI DAUGIAU

FOKUSININKO KERŠTAS

Stephenas Leacockas (1869–1944) – Kanados humoristas, gimęs Svonmore, Hampšyro grafystėje (Didžioji Britanija). Nuo šešerių metų augo Ontarijo provincijoje, Kanadoje. Studijavo Toronto ir Čikagos universitetuose. 1903–1936 m. dėstė politinę ekonomiką Makgilio universitete. Jo pirmoji knyga – „Politikos mokslų elementai“ (Elements of Political Science, 1906), o rašytojo humoristo karjera prasidėjo nuo apsakymų rinkinio „Literatūrinės klaidos“ (Literary Lapses, 1910). Kūrėjas, į kurį skaitytojai žiūrėjo kaip į Kanados Marką Twainą, nuo 1910 iki 1945 m. išleido 12 plataus diapazono humoristinių rinkinių; kritikai mini ir jo nebaigtą autobiografiją „Berniukas, kurį palikau praeityje“ (The Boy I Left Behind Me). Rašytojas taip pat paskelbė darbų apie savo pasirinktą literatūros žanrą: knygas „Humoras: Jo teorija ir technika“ (Humour: Its Theory and Technique, 1935) bei „Humoras ir žmogiškumas“ (Humour and Humanity, 1937).SKAITYTI DAUGIAU

IŠ EKRANŲ Į MASES

Tai, jog kinas veikė madą nuo pat savo atsiradimo – nebekvestionuotina. Būtent tuomet dėmesys nuo Paryžiaus mados namų, iki tol diktavusių jos tendencijas, persikėlė į Holivudą. Išties, labai įdomu, kaip kino medija leido suvienodinti geografinę įtaką mados ir asmeninio stiliaus klausimais. Tačiau, prieš sukdami prie minėtųjų dešimtmečių, atlikime nedidelį istorinį ekskursą tam, kad pamatytume, kaip įsisuko šis smagratis.SKAITYTI DAUGIAU

APIE ANIMACIJĄ, MOTYVACIJĄ IR EGO SUVALDYMĄ

Pokalbis su Jurga Šeduikyte ir Robertu Nevecka Robertas Nevecka yra lietuviško kino varomoji jėga, daugybei šalies režisierių jis – nepakeičiamas filmavimo aikštelės strategas. Nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigė kino režisūrą, tai išskirtinis animacijos meistras. Jurga Šeduikytė, puikiai žinoma dainininkė, nebijanti eksperimentuoti jungdama skirtingas meno sritis, drąsiai kalbanti paprastai nutylimomis temomis, surėmė pečius su Robertu kurdama savo debiutinį trumpo met­ro animacinį filmą „Mora Mora“.  SKAITYTI DAUGIAU

VILIUS DRINGELIS: DIZAINAS MAN SIEJASI SU INTUICIJA

Neretai susimąstau, kaip keista, kad visuomenėje vis dar egzistuoja ir tam tikra prasme yra gajūs menininkų stereotipai. Štai, tarkim, tapytojo. Kaži kodėl šios profesijos atstovai įsivaizduojami kaip susivėlusios, savo darbuose užsikuitusios, niekur nieko nespėjančios būtybės, kurioms neretai dar priklijuojama ir kokia priklausomybių etiketė. Paraleliai, kaip absoliuti priešingybė, kažkur sklando ir dizainerio stereotipas. Klasikinis jo įvaizdis atrodo maždaug taip: itin tvarkingas, visuomet viską atliekantis pagal terminus, viską apskaičiuojantis, dievinantis modernizmą bei, žinoma, gindie savęs nelaikantis menininku. Skamba kiek absurdiškai, ar ne?.. Gyvename itin dinamišku laikotarpiu, kai apskritai įvardyti, kas yra šiuolaikinis dizainas, – kone neįmanoma, nes jis derina visą savo praeitį dabartyje (šlakelis art deco, žiupsnis modernizmo, šaukštas minimalizmo etc.) ir taip lyg neturi ar net atsisako į vieną dėmenį, stilių ar idėją „sufokusuoto“ dėmesio. Tad kyla klausimas, kodėl vystantis, kintant dizainui, visuomenė vis dar bando sutramdyti jo kūrėjo įvaizdį?..SKAITYTI DAUGIAU

ROBERTAS ŽYMANTAS. LIETUVIS GITARISTAS IŠ SAN FRANCISKO

Robertas Žymantas (Robert Zhimantas) – Lietuvoje gimęs ir augęs amerikiečių gitaros virtuozas, itin savitos muzikos kūrėjas bei atlikėjas. Daugiau nei trisdešimt metų pragyvenęs JAV, jis jau pusmetį ir vėl gimtojoje žemėje, čia įrašinėja autorinį albumą. „Planuoju likti Lietuvoje, kurti muziką, įrašinėti, pasigilinti į lietuviškąjį folklorą ir stengtis būti kažkuo naudingas kitiems“, – sako Robertas. Gitaristas puikiai (be menkiausio akcento) kalba lietuviškai, net šiek tiek dzūkuoja. Tai žmogus, kurio gyvenimas tik­rai tiktų intriguojančio romano ar filmo scenarijaus siužetui.SKAITYTI DAUGIAU

TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (I)

Netolimos COVID-19 pandemijos ir karantinų patirtys, regis, dar kartą visiems parodė, koks brangus bei svarbus šiais laikais yra gebėjimas nuotoliu perduoti judančius vaizdus ir garsą. Namuose izoliaciją leidusiems žmonėms tiesioginiai videoskambučiai atstojo tiek dalykinius darbo posėdžius, tiek mokyklos klasę, o po darbo valandų vaizdinė medžiaga neretai tapdavo ir pramogų šaltiniu. Visa tai šiandien veikiausiai būtų neįsivaizduojama be televizijos išradimo.SKAITYTI DAUGIAU

CIRKO GARSAI

Manoji vaikystė prabėgo iki šiol Kaune tebesančioje Žemuogių gatvelėje, dabartinės Petro Vileišio aikštės pašonėje. Kasmet tarp vaikų žaibiškai pasklisdavo džiugiausia žinia: atvažiuoja CIRKAS! Prasidėdavo pasakiškas, užburiantis, magiškas gyvenimas. Spalvingoje ir triukšmingoje cirko stovykloje leisdavau ištisas dienas, o naktimis aikštėje riaumodavo liūtai, tigrai, lokiai, kiti žvėrys, lodavo šunys, bliaudavo kupranugariai. Jaučiausi daugybę kartų perskaitytų knygų apie tolimas egzotiškas šalis herojumi…SKAITYTI DAUGIAU

Dario’us Argento’as – baime žaidžiantis vaikas

„Baimė? Paprastai į ją žiūrime kaip į kažką labai blogo ir negatyvaus, bet juk tai dėl jos esame gyvi – baimė mus pastoviai saugo nuo pavojaus“, – teigia Dario’us Argento’as. Jeigu kino aistruolių paklaustumėte, kas yra itališko siaubo kino klasika, greičiausiai išgirstumėte du vardus – Lucio’aus Fulcio ir Dario’aus Argento, – tačiau mažai kas galėtų išvardyti daugiau nei kelis šių genijų šedevrus. Žanro fanai greičiausiai paminėtų Fulcio „Anapus“ (L’aldilà, 1981) ir Argento „Sodriai raudona“ (Profondo rosso, 1975) arba „Suspiriją“ (Suspiria, 1977), vis dėlto tai tėra ledkalnio viršūnė – Argento’as per savo ilgesnę nei penkiasdešimties metų karjerą pastatė per dvidešimtį filmų – dešimtis jų šiandien yra pripažinti siaubo klasika. Norisi prisiminti šio išskirtinio autoriaus kūrybos pradžią bei darbus, suteikusius jam maestro del brivido (siaubo meistro) pravardę.SKAITYTI DAUGIAU