SNIEGAS IR POEZIJA

Prieš dvejus metus, 2020-ųjų gegužės 12 d., jau gausiai žydėjo alyvos. Regėjos, pavasaris skuba ir šyla kas minutę, sodininkai aikčiojo, kad dar ne viską spėjo susodinti ir susėti, nors stengėsi iš paskutiniųjų. Ir štai minėtąją dieną užslinko tiršti debesys, iš kurių ėmė drėbti sniegą – didžiausiomis saujomis, drėgną, sunkų, neatremiamą. Pamenu, kaip bėgau gelbėti iki žemės nusvarintų alyvų šakų, kaip atrodė, kad jos niekada nebeišsities, o liks tokios palinkusios, prislėgtos. Baltosios masės buvo iki kelių, purtymo procesas pavirto sudėtingu darbu, bet reikėjo apeiti visus medelius ir krūmus, kitaip būtų likęs vien laužas. Šiais metais pavasaris vėsus. Toks vėsus, kad žmonės savo gėrybes laiko susėtas į indelius ant palangių ir spėlioja, kada gi baigsis šalnos naktimis. Alyvos gegužės 12-ąją dar tik ima rodyti pumpurus, vadinasi, gamta reguliuoja savąjį kalendorių prisitaikydama prie aplinkybių, savo galimybes jausdama, nuspėdama stebuk­lingais būdais.SKAITYTI DAUGIAU

LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS: KUKLUMAS DAR NIEKO NEPRAŽUDĖ, O PUIKYBĖ – NE VIENĄ

Gimęs Žemaitijoje, knygnešių veiklos centre Kuliuose, kur svarbias misijas atliko Juozas Tumas-Vaižgantas ir augo bei brendo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, lietuvių rašytojas Liudvikas Jakimavičius savo gyvenimą susiejo su Vilniumi, kai tik įstojo į šalies sostinės universitetą. Mokėsi lietuvių kalbos ir literatūros, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė scenaristų kursus, aktyviai dalyvavo literatūros procesuose – kūrė eilėraščius, pjeses, esė, rašė kritikos straipsnius, dirbo ne vienoje kultūros leidinio redakcijoje: „Sietyne“, „Metuose“, „7 meno dienose“, „Literatūroje ir mene“. Atgimimo pradžioje buvo politinių parodijų „Šėpos“ teatro, kurį 1988 m. įkūrė Gintaras Varnas, spiritus movens – dramaturgas, tekstų autorius.SKAITYTI DAUGIAU

NERINGA ABRUTYTĖ | Poezija

thai restoranas 2
už to paties staliuko dienos šviesoj tai artėja tai tolsta žmonės į geležinkelio stotį atneša balto vyno ženklai sprogdina simbolius: crown S gyvatės sparnai o laikrodžio galingo sekundininkas eina atbulai small talks: ji pasakoja karas dabar ir etiopijoje (o ukrainoje) beveik neklausau staiga ima kalbėti apie paskutinį rusijos carą nikolajų (visą šeimą sušaudė) rasputinas buvo caro                                                                                      žmonos meilužis abejoju tingiai kažką lemenu: ar tikrai sušaudė? ir labiau mėgaujuos                                                                              (azijietišku) nuolankumu: atneša lėkštę ryžių ir daržovių saldžiam padaže su anties gabaliukais už to paties staliuko stebiu tik dabar pastebiu tai ne langas                                                                o veidrodis (ir laikas eina atbulai) ir ko tau čia reikėjo ir vis dažniau pagauni save ką tu čia (toje šaly) daraiSKAITYTI DAUGIAU

Epikrizė

Nes prasmirdo ir tvaikas tas visur. Kurgi besurasi sielą, šiuo raugu neprigirdytą?

Grigorijus Skovoroda

Vasario 24-ąją staiga pakirdau apie penktą valandą ryto. Ne tai, kad kažkas mane pažadino, ne, iš pradžių nubudau, o tik paskui išgirdau iš koridoriaus sklindant tylius keistus garsus. G. šalia nebuvo. Netgi spėjau šiek tiek supykti – vėl užsisėdėjo dirbdama iki ryto, ką ji šiandien darys skaudančia galva. Turiu atsikelti ir nusiųsti ją miegoti. Didžiajame kambaryje šviesa buvo išjungta. Tylūs keisti garsai sklido iš vonios, iš ten ir šviesos pluoštas. Pabeldžiau, durys atsidarė. G. sėdėjo ant vonios krašto ir verkė. „Karas prasidėjo“, – pasakė ji.SKAITYTI DAUGIAU

PASAULIO BIBLIOTEKOS PADEDA SAUGOTI UKRAINOS KNYGAS IR KULTŪRĄ

Mano mama gimė Sambire, Ukrainoje, o tėvas – Pšemislyje, Lenkijoje. Jų abiejų vaikystė prabėgo kaip pabėgėlių, gyvenant tarp perkeltųjų ukrainiečių, pasitraukusių iš šalies 1944 m. liepą, Raudonajai armijai veržiantis į Austriją bei Vokietiją. Mano senelių sprendimas viską mesti ir palikti savo namus išgelbėjo mano tėvus nuo sovietų okupantų tironijos.SKAITYTI DAUGIAU

Julius Keleras | Poezija

cukrus
aštuoni šaukšteliai cukraus diedukui apvalus senas stalas, švari cerata puodeliai žali su baltais žirniukais ne, nereikia man cukraus – juk arbata ir taip su uogieneSKAITYTI DAUGIAU

FONTENBLO MOKYKLOS ALCHEMIJA. PASLAPTINGOS BESIMAUDANČIOS PONIOS

Fontenblo tapybos mokykla (pranc. École de Fontainebleau) garsėja nuostabiais paslaptingais nuogų besimaudančių moterų, kurios tokios panašios viena į kitą ir tokios nepasiekiamos, atvaizdais. Nepasiekiamos ne tik dėl savo atsainaus šaltumo, bet ir todėl, kad nepasiduoda interpretacijai. Minėtieji paveikslai prikausto tiek meno mėgėjų, tiek kritikų dėmesį, o pastarieji pateikia skirtingas siužeto ikonografijos interpretacijas. Gali būti, kad taip ir nepavyks nutraukti paslapties šydo nuo šių gražuolių prancūzių tačiau vis tiek pasistengsime priartėti prie jų mįslės įminimo ar bent jau rasti vieną iš galimų suvokimo būdų.SKAITYTI DAUGIAU

KAIP SKAMBA VALSTYBĖS?

Kiekviena suvereni šalis privalo turėti šiuos valstybingumą simbolizuojančius atributus: herbą, vėliavą ir himną. Tad tarsi logiška manyti, kad kiek planetoje šalių, tiek ir himnų, bet… Yra kelios išlygos. Tikslaus valstybių skaičiaus nustatyti neįmanoma, todėl pradžioje būtinas trumputis ekskursas. Štai JTO jungia 193 suverenias šalis, dar dvi turi stebėtojų statusą. Taip yra todėl, kad Vatikanas deklaruoja, jog tikroji Dievo karalystė – ne šiame pasaulyje, tad pilnos narystės nesiekia, o Palestina vis dar tebėra besikurianti valstybė, JTO sąraše atsiradusi tik 2012 metais. Egzistuoja apie 20 valstybių, kurias pripažįsta ne visa tarptautinė bendruomenė, o tik atskiros šalys, arba kurios išvis nėra pripažintos (Taivanas, Kosovas, Abchazija, Pietų Osetija, Kalnų Karabachas ir t. t.).SKAITYTI DAUGIAU

Modernios sakralinės architektūros paieškos tarpukariu: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia buvo pastatyta Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940), arba vadinamuoju tarpukario, laikotarpiu, kai visoje šalyje sparčiai kilo naujų šventovių mūrai – vien naujų Romos Katalikų Bažnyčiai priklausančių pastatų minėtuoju periodu galima suskaičiuoti per šimtą. Vis dėlto Kybartų atvejis išsiskiria kaip vienas pirmųjų bandymų to meto Lietuvoje realizuoti modernų, t. y. naujais kūrybos ir statybos proceso įgyvendinimo principais grįstą, sakralinį pastatą – aptariami maldos namai iškilo 1927–1928 metais. Ieškoti naujų, aktualių sakralinės architektūros sprendimų pasiryžo šiandien jau gerai žinomas architektas-modernistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993), kuris suprojektavo Kybartų bažnyčią ir vadovavo jos statybos darbams. Įgyvendinti architekto vizijos nebūtų buvę įmanoma ir be rūpestingų vietos gyventojų sumanumo bei atvirumo pokyčiams.SKAITYTI DAUGIAU

LIETUVIŠKA DRAMATURGIJA KAIP NYKSTANTI RŪŠIS

Kas rytą su nerimu tikrinu savo darbinį paštą; didelis palengvėjimas užplūsta tą dieną negavus eilinio nepatogaus laiško, o būtent tokius rašo šiuolaikiniai dramaturgai, adresuodami juos dar vienos mirštančios profesijos atstovams – valstybinių teatrų literatūrinės dalies vedėjams. Vis rečiau susimąstome, kokią vietą literatūrinis tekstas, dramaturgija užima nūdienos teatre. Problema, su kuria mes, teatro praktikai, susiduriame kasdien, stebėdami beviltiškas autorių pastangas įrodyti savo reikalingumą ir totalų jų pralaimėjimą prieš amžinai gyvus klasikus.SKAITYTI DAUGIAU

„Sabbatai Cevi“ – tarpukario teatrą sužavėjusi netikro mesijo drama

Tarpukariu Lietuvos teatro scenoje nebijota eksperimentuoti, net jei neretu atveju šie kūrybiniai eksperimentai ir nepasisekdavo. Režisieriai drąsiai rinkdavosi įvairiausių Europos dramaturgų ir laikotarpių pjeses, tarp kurių pasitaikydavo ir savo forma ar siužetu gana egzotiškų. 1920–1939 m. Valstybės teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) repertuare išsiskiria spektaklis neįprastu pavadinimu „Sabbatai Cevi“ pagal Jerzy’io Żuławskio mistinę dramą „Mesijo galas“. Scenoje vaizduojama 1666-aisiais mesiju pasiskelbusio žydo istorija, 1931 m. stipriai sudominusi vienus profesionaliausių to meto lietuvių menininkų: režisierių Andrių Oleką-Žilinską, dramą vertusį dramaturgą Petrą Vaičiūną, dailininką Adomą Galdiką, kompozitorių Juozą Gruodį ir teatro žvaigždę aktorių Petrą Kubertavičių.SKAITYTI DAUGIAU

EGLĖ KIŽAITĖ. AUGINTI VAIKŲ TEATRO GRŪDĄ

Režisierė, vaikams skirto „Vėjų teatro“ įkūrėja Eglė Kižaitė sako neseniai supratusi, kad jų spektakliai vaikams ir jaunimui konkuruoja ne tik su kitais teat­rais, bet ir su visomis šią auditoriją masinančiomis pramogų vietomis – kino salėmis, žaidimų kambariais, muziejais, gimtadienių šventėmis, net žaidimų aikštelėmis parke. O iš tokios gausos pasirinkusieji spektaklį kartais ne iki galo supranta, kur atėję. Tad kalbamės apie vaikų ir jaunimo teat­ro įvaizdį Lietuvoje bei priežastis, kodėl dažnai esame linkę jį laikyti ne tokiu rimtu kūrybiniu darbu kaip spektaklių suaugusiesiems statymas.SKAITYTI DAUGIAU

EGLĖ KARPAVIČIŪTĖ: KULTŪRA YRA MANO NATŪRA

Dar 1839 m. prancūzų dailininkas Paulis Delaroche’as, išvydęs pirmuosius dagerotipus (viena ankstyviausių fotografijos formų), ištarė lemtingą frazę: „Šiandien tapyba mirė.“ Tačiau nesvarbu, kiek kartų buvo nuogąstaujama dėl jos nuosmukio ar išnykimo, tiek pat kartų sulaukdavome ir šio meno pakilimo bei atgimimo. Net ir dabar technika, atsiradusi dar prieš 30–32 tūkst. metų, vis dar yra gaji bei aktyviai kultivuojama. Panašu, kad fotografijos atsiradimas tapybos visgi nesužlugdė, veikiau jau abi medijas sujungė gana glaudžiu ryšiu. Perleidusi pasaulio atspindėjimo uždavinį, iš iliustratyvaus vaizdavimo išlaisvinta tapyba atvėrė menininkams langą ieškojimams ir eksperimentams, o fotografijos fenomenas tapo ne vieno dailininko meninio tyrimo objektu. Žinoma, tapymo iš nuotraukos technologinis sprendimas yra neatsiejamas nuo reprodukavimo aspekto bei pirmavaizdžio ir jo kartotės problematikos, tad čia ne vienam kūrėjui tenka susidurti su universalumo bei originalumo sąvokomis. Aliejinė tapyba, kultivuojama jau nuo VI a., gal ir nepajėgi pasiūlyti visiškai unikalaus reginio, tačiau savitą, mano nuomone, gali. Fizinis dailininko prisilietimas, vaizdo transformavimo ar režisavimo strategijos – šios medijos galimybės, paverčiančios paveikslo turinį individualiu, originaliu, o kartais net ir fiktyviu, taigi, tai toli gražu nėra paprasčiausia kopija. Šias problemas savo kūriniuose narplioja ir mano pašnekovė – tapytoja Eglė Karpavičiūtė.SKAITYTI DAUGIAU

GENIJAI.LT

Mindaugas Valiukas (gim. 1976) – poetas, dramaturgas, scenaristas. Jo tekstams būdingas humoras, leidžiantis žaismingai kalbėti rimtomis temomis be nuobodaus ar pamokslaujančio tono. Šįsyk skelbiame TV serialo „Genijai.lt“ pilotinės serijos scenarijaus ištrauką. Tai serialas apie lietuvių rašytojus klasikus, kurio pirmos dvi serijos skirtos Martyno Mažvydo asmenybei. Kartu tai – dramedija apie genialumą. Kas yra genijus? Juo gimstama ar tampama? Jei tampama, koks genialumo receptas? Kokia jo kaina? Serialo personažai kelia sau didelius tikslus, svajoja apie reikšmingus darbus, tačiau žmogiškosios silpnybės, netobulumas ir dažnai paradoksaliai nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės į šipulius sudaužo jau pradėtus statyti svajonių rūmus. Kūrinyje vedama paralelė tarp šiuolaikinio žmogaus ir istorinių asmenybių. Pagrindiniai personažai – Džiugas, Eva, Albertas, Vytautas, Maestro ir kiti – šiandienos žmonės, tokių duženų regėję ne sykį. Neretai jie patys vienas kito svajones ir sudaužo. Tačiau, kad ir kaip pavargę, nusivylę, jie eina toliau, nes vis dar nori gyventi, ir kiek įmanoma oriau. Seriale svarbi ir teatro tema: personažų veikla susijusi su teatru, jame parodoma didžioji dalis Džiugo sukurto spektaklio apie Mažvydą ir kitus genijus scenų (taikomas scenarijaus scenarijuje principas).SKAITYTI DAUGIAU

Serafima ir Bogdanas

Vahuras Afanasjevas (tikrasis vardas Vahuras Laanoja, 1979–2021) – estų rašytojas, žurnalistas, muzikos ir filmų kūrėjas. Kelių poezijos ir apsakymų rinkinių autorius. V. Afanasjevas mirė 2021-ųjų gegužę, tų pačių metų spalį jam po mirties buvo suteikta Baltijos Asamblėjos literatūros premija už romaną „Serafima ir Bogdanas“ (2017). Kūrinys 2017-aisiais taip pat laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse, pelnė Virumos literatūros ir Estijos kultūros kapitalo fondo premijas.SKAITYTI DAUGIAU

GENIUS LOCI – POST MORTEM

Šio objekto jūs nežinote, jis atokus, gal net kiek provincialus. Ar to pakanka, kad galėtume jį laikyti beverčiu didžiajai daliai skaitytojų? Spręsti jums. Sakote, susipažinę galbūt įžvelgtumėte ten kokį krislelį? Suprantu, tik gaila, kad jo jau nebėra tarp mūsų, tad susidurti su juo akis į akį bei asmeniškai įvertinti būtų kebloka. Tačiau nenusiminkite, jis vis dar gyvas mano prisiminimuose ir aš pasistengsiu jus supažindinti, o tuomet galėsite galutinai nuspręsti.SKAITYTI DAUGIAU

KING KONGAS TARPUKARIO LIETUVOJE

Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tarpukariu Lietuvoje siautusią tarzanomaniją – didžiulio populiarumo šalyje sulaukusį rašytojo Edgaro Rice’o Burrougsho sukurtą Tarzano personažą, jo nuotykius knygose, filmuose ir kitur. Tačiau šis beždžionių užaugintas našlaitis nebuvo vienintelis fantazijos džiunglėse gimęs veikėjas, savo laiku užgniaužęs kvapą lietuviams. Kiek trumpesne, bet ne ką menkesne šlove tarpukario Lietuvoje pasilepino ir kitas džiunglių gyventojas – milžiniška gorila King Kongas iš to paties pavadinimo legendinio 1933-ųjų filmo (King Kong, rež. Merianas C. Cooperis, Ernestas B. Schoedsackas).SKAITYTI DAUGIAU