Kulkosvaidis ir žiedas

Šaltas šaltas pavasaris… Iki balandžio vidurio naktimis šalnos. Nieko nebodami parkų inkiluose peri tik dančiasnapiai. Na, žmogui taip atrodo, nes varnėnai, nors ir visaip laido savo švilpynes, kad jaukiai sėdėtų jiems sukaltuose nameliuose – nematyti. Kuo gi jauniklius maitintų – jokia gyvybė nei skraidžioja, nei ropoja. Ir vis tik – vos pasikeičia vėjas, vos pro debesį išlenda saulė, sujuda sukruta krūmai, medžių vainikai, skruzdėlynai ir pernykščių lapų šnarutynai. Užtenka vienos šiltesnės dienos – jau sproginėja pirmųjų gėlių pumpurai. Pievose – šalpusniai, plukės, žliūgės, šlaituose – žibuoklės, o darželiuose ir soduose ima mirgėti krokai, snieguolės, scylės, narcizai, hiacintai, raktažolės. Ištveria net sniegą. Nes žydėti reikia. Kiek čia to šiltojo sezono – prieky dar keturi mėnesiai ir tuk tuk tuk – rugsėjis.SKAITYTI DAUGIAU

MONIKA DIRSYTĖ: MANYJE NEBELIKO PERTEKLIAUS

Meno, kaip vieno iš žmogiškųjų jausmų bei emocijų katalizatoriaus, ištakos glūdi pačioje jo kūrėjo šerdyje, tad nenuostabu, kad žvelgdami į kūrinius nemaža dalimi matome ir jų autorius. Šie, nori jie to ar ne, išsiduoda darbais, neretai atskleisdami savo charakterį bei vertybes. Ir kaip gerai, kad didžioji dalis meno istorijos puslapių yra išraižyti vardais tų, kuriems rūpėjo menas, buvo svarbu, kaip kūrinys palies jį žiūrintįjį. Man patinka, kad, kaip sakė prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as, pokalbis apie tai, ar meno kūrinys yra geras, – kažkas panašaus į derybas, ir taip, derėtis galima dėl daug ko, tačiau sunku nesutikti, jog Monika Dirsytė yra drąsi, jautri, atkakli ir atsakinga menininkė.SKAITYTI DAUGIAU

Apie mokyklą, baimes ir Ukrainą

Sunkiai jos atsiveria. Ypač žiemą. Masyvios, primena labiau vartus nei duris. Nesakau, kad pragaro ar dangaus, nesakau. Pilkos, kiekvienais metais naujai nutepamos dažų sluoksniu. Ant viršaus, nes taip greičiau. Iš šalies, jei pažiūrėsi, atrodo kaip nuolat tirpstantis, tekantis pilkas sniegas – tik sustingęs. Užšalusios srovelės, pilkos sukietėjusios ašaros, srūvančios gigantiškomis mokyklos durimis. Turbūt tik pirmą ir tik paskutinį kartą jos atveriamos su džiaugsmu – su viltimis ir gėlėmis ateinančių pirmokų ir į nežinią, į geidžiamą laisvę išeinančių vienuoliktokų.SKAITYTI DAUGIAU

KADENCIJA (2017–2022)

Teklė Kavtaradze’ė (gim. 1990 m.) – kino ir teatro kūrėja, dramaturgė, rašytoja, praėjusiais metais debiutavo kaip spektaklio paaugliams „Kissmas“ režisierė bei aktorė. Dar būdama mokinė parašė pirmąsias savo knygas, kuriose išryškėjo esminė jos kūrybos tema – gyvenimiškos tiesos paieškos. Šiuo metu Teklės pavardę neretai galima išvysti naujausių spektaklių ir filmų, kurių dalis įvertinti aukščiausiais šalies kino bei teatro apdovanojimais, premjerų afišose. Dažniausiai pagrindiniai jos dramų personažai – realūs. Tai sudėtingą vidinę transformaciją išgyvenantys jauni mūsų dienų žmonės. Dramaturgė siekia detaliai ištirti pasirinkto konkretaus asmens charakterį ir jo aplinką, todėl dažnai kūryboje remiasi ir tikrais savo bei kitų išgyvenimais, liudijimais. Skelbiame ištrauką iš naujausios T. Kavtaradze’ės pjesės „Kadencija“, kuri pradėta 2017, užbaigta 2022 metais ir yra sudaryta iš skirtingų dalių, atspindinčių skirtingus laikotarpius. Šios pjesės eskizas, režisuotas Augusto Gornatkevičiaus, sceną išvydo 2021-ųjų pavasarį, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro rengtame konkurse „DramaTest“. Pirma kūrinio dalis „2017 / iFear / ašBijau“ parašyta anglų kalba, tarptautinio dramaturgijos projekto „Time Capsule“ metu. Teksto eskizas buvo pristatytas Prahoje, kartu su keliomis kitomis trumposiomis pjesėmis.SKAITYTI DAUGIAU

DALIA ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA. MIESTO TĖKMĖS STEBĖJIMAS

Pamatyti ir patirti miestą yra daugybė būdų – greičiausiai tiek pat, kiek pačių miestiečių. Kiekvieno jų nuomonė, kas gyvenamojoje erdvėje gražu ar negražu, kokie pokyčiai sveikintini, o kokie – ne, gali skirtis, ir tai visiškai normalu. Būtent miesto įvairovės klausimus nagrinėja architektūros ir miesto sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska. Šiai netipiškai sociologijos mokslo atstovei labiausiai rūpi ne apklausos ar statistiniai tyrimai, o fizinė miesto aplinka ir jos detalės. Interviu Dalia pasakoja apie tai, kas jai yra sociologija, kuo miestui svarbi jau minėta įvairovė ir koks visgi jo formavime architekto vaidmuo.SKAITYTI DAUGIAU

RIMAS DRIEŽIS. NUOLANKUS LĖLIŲ TEATRO ISTORIJOS ARCHYVARAS

Iš pažįstamų teatralų nežinau nė vieno, labiau atsidavusio savajai scenos meno rūšiai nei lėlininkas Rimas Driežis. Jis ne tik ryškių skirtingas lėlių ir objektų teatro formas pristatančių spektaklių režisierius bei dailininkas, bet ir kruopštus lėlių teatro istorijos tyrėjas, kaupiantis, saugantis ir besidalijantis jos lobiais tiek tekstuose, tiek Gyvajame lėlių muziejuje Vilniaus teatre „Lėlė“. Jo interesai apima ne tik profesionalų šalies lėlių teatrą bei jo raidą, bet ir įvairiausius parateatrinius procesus. Štai praėjusiais metais parengtame paskaitų cikle, kurį galima rasti „Lėlės“ svetainėje, istorikas mėgėjas, kaip pats save įvardija Rimas, dalijasi atradimais apie mechaninį teatrą.SKAITYTI DAUGIAU

LINAS JUSIONIS: BUVAU IR TEBESU ŠIEK TIEK NUOŠALYJE

Išvarginti daiktų, vaizdų, spalvų, o gal net ir dažų, dailininkai neretai pasuka švaresnio, minimalistiškesnio ir preciziškesnio – tai yra abstraktesnio – meno link. Mano pašnekovas, dar studijų metu atradęs savitą plastinę kalbą abstraktaus meno ribose, ją lig šiol nuosekliai tebevysto. Abstrakcionistams priskiriamas tapytojas Linas Jusionis, augęs žinomų menininkų šeimoje (tėvas Vidmantas, senelis Stasys ir dėdė Algimantas Jusioniai – tapytojai, pastarojo dukra Rūta Jusionytė – Paryžiuje gyvenanti tapytoja ir skulptorė, senelė Aldona Ličkutė-Jusionienė – keramikė), pats dailininko kelią pasirinko ne iškart. 2005 m. pradėjęs mokytis filosofijos Vilniaus universitete, netrukus Linas nutraukė studijas ir humanitarinį profilį išmainė į meno – 2007-aisiais ėmėsi studijuoti Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2010-uosius metus praktikavęsis Štutgarto dailės akademijoje, sugrįžo į Lietuvą mokslus tęsti VDA ir 2011-aisiais tapo diplomuotu monumentaliosios tapybos studijų absolventu. Panašu, jog kūrėjo debiutas Lietuvos meno scenoje buvo sėkmingas – neilgai trukus jis įvertintas antrąja vieta „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse (2011). Nuo tada Linas yra aktyvus grupinių bei personalinių parodų dalyvis – 2021-aisiais dailininkui atstovaujančioje galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta jau dešimtoji jo autorinė paroda „Siesta“. Pasisekimo Linas sulaukia ir meno rinkoje: šio autoriaus kūriniai – MO muziejaus, „Lewben Art Foundation“, „BTA Art“ ir privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje dalis.SKAITYTI DAUGIAU

KATERYNA MICHALICYNA | Poezija

**
(pranešimas) nekenčiu savo balso, – sakau tau kaskart po skaitymo. – žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi. tu miegi ir nieko negali man atsakyti. mūsų vaikams paklota koridoriuje po savomis žvaigždėmis ant lubų pažertomis naktinės lempelės. ant dryžuoto čiužinio šnarpščia šuo. glostau jo sprandą ir prisipažįstu, kad bijau su juo naktimis vaikščioti po laukus, nes bet kuri žvaigždė gali virsti raketa. karas pavogė iš manęs dalelę vaikystės – mylimą Oriono žvaigždyną. o ką jis atėmė iš vaikų, štai šitų, iškėtotomis rankomis, nenoriu nė galvoti. nuo sienų nukabinti paveikslai. dabar jos nuogos. joms pučia iš kiekvieno plyšio. jaučiu, kaip jos skundžiasi, pykstu ant jų, sakau: būkite narsios. o jos priekaištauja: neužklijavai langų, tik išplovei ryte ir ištrynei skruostus laikraščiu, kaip darydavo tavo mama ir močiutė. !!!Voluinės sritis! Pavojus! – skaitau Telegrame. išgriebiu žodį ir apmirštu. !!Rivnės sritis! Pavojus! ten tėtis ir mama. sesuo su sūnumi. prinokę tėčio pomidorai. kapai, į kuriuos… nagi, nutilk!SKAITYTI DAUGIAU

GEDIMINAS DAPKEVIČIUS: MUZIKA GALI REIKŠTIS ĮVAIRIAUSIAIS BŪDAIS

Gediminas Dapkevičius – gerai žinomas kompozitorius, klavišininkas, pedagogas, vienas eksperimentinės elektroninės muzikos Lietuvoje pradininkų. Jo kūrybai būdinga Rytų meditacijos jungtis su baltiškąja mitologija, neretai – ir džiazo elementais. Pastaruoju metu Gediminas siekia įkūnyti ir skleisti holistinės muzikos idėjas. Kai tarėmės dėl interviu „Nemunui“, sutiko atsakyti į klausimus, tačiau su išlyga, kad kalbėsimės ne apie jį, bet apie muziką.SKAITYTI DAUGIAU

Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (II)

Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (toliau – Institutas), su pertrūkiais veikęs 1941–1951 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dailės istorijoje, o jame dirbę pedagogai daug prisidėjo prie modernistinių tradicijų perdavimo jaunajai kartai. Kovo mėnesio „Nemuno“ numeryje pažvelgėme, kaip atrodė kūrybinė Instituto buitis, kokiomis įtakomis persiėmė čia mokęsi vaizduojamųjų menų studijų absolventai. Šį kartą kviečiu plačiau susipažinti su mokyklą baigusių taikomosios dailės specialistų kūryba ir juos formavusiomis dėstytojų asmenybėmis.SKAITYTI DAUGIAU

Čia esu aš

(Romano fragmentai) Jaunystės prisiminimais paremtame pasakojime atkuriamos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios nonkonformistinės jaunimo nuotaikos sovietinio režimo atžvilgiu. Pasakotojas, autoriaus alter ego, vidurinę mokyklą bebaigiąs maištingos sielos jaunuolis, jaučia instinktyvų pasipriešinimą asmens laisvę varžančiai ir niveliuojančiai ideologijai, todėl yra linkęs bendrauti su savo rajono „nepritapėliais marginalais“, išsiskiriančiais nestandartiniu elgesiu, savarankišku mąstymu ir savita pasaulėjauta. Konkretus laikotarpis prieš pat Romo Kalantos susideginimą, aiškiai apibrėžta geografinė vietovė – Kauno Žaliakalnio šiaurė, to meto realijos ir galimi prototipai, autentiškas žargonas bei necenzūrinis slengas čia selindžeriškai derinami su tyra bręstančio žmogaus savistaba ir veržliu polėkiu į meninę – poetinę ir muzikinę – saviraišką. Knygos redaktorius Jonas Vabuolas
SKAITYTI DAUGIAU

Iškvėpuoti iki laimės

Su britų dramaturgo Duncano McMillano pjese „Plaučiai“ Lietuvos žiūrovai pirmą kartą susidūrė 2015-aisiais, kai Berlyno „Schaubühne“ teatre britų režisierės Katie’ės Mitchell pastatytą spektaklį į Vilnių pakvietė tarptautinis festivalis „Sirenos“. Du aktoriai daugiau nei valandą mynė dviračius, gaminusius elektros energiją scenos apšvietimui ir subtitrų ekranui. Tokiomis aplinkybėmis žinomos režisierės spektaklyje skambėjo poros dialogas, kuriame vyras ir moteris svarstė savo pasiruošimą tėvystei ir naujo žmogaus, naujo vartotojo įtaką globaliniam atšilimui. Ekologijos temas savo kūryboje Mitchell analizuoja iki šiol.SKAITYTI DAUGIAU

PRAEITIS – NE LEDINUKAS

Spaudai rengiamame esė rinkinyje „Gelmių šviesa“ Jūratė Sučylaitė rašo apie įvairias savo ir kitų žmonių jausmines patirtis, tekstuose mėginama jas suprasti, ieškoma gyventi padedančių galių gamtoje ir kūryboje. Skelbiame ištrauką iš būsimos knygos.
SKAITYTI DAUGIAU

Pirmųjų Lietuvos operos žiūrovų emocijos

Kad ir kaip stipriai mylėčiau šiuolaikinį teatrą – jo specifinę kalbą bei įvairius netikėtus eksperimentus, mezgant dialogą su mokslu, filosofija, technologijomis ir dirbtiniu intelektu, – turiu pripažinti kartais pagaunanti save galvojant, kaip malonu būtų apsilankyti spektaklyje, kuriame galėtum stebėti aiškiai suprantamą žmogišką istoriją, pažadinančią stiprias emocijas. Būtent tokią progą suteikė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatyta naujausia Giuseppe’ės Verdio „Traviatos“ premjera. Originalo (italų) kalba atliekama choreografės Anželikos Cholinos režisuota opera ir Francesco Marios Piave’ės librete aprašyta tragiška jaunos merginos istorija leido mėgautis vadinamuoju klasikiniu operos menu. Taip pat ėmė kirbėti klausimas, kokias emocijas prieš šimtą metų tame pačiame pastate patyrė pirmieji ką tik įsikūrusio profesionalaus Lietuvos teatro lankytojai – tarpukario kritikai bei miestiečiai.SKAITYTI DAUGIAU

„KINO PAVASARIO“ GALVOSŪKIAI: APIE NE(PA)TIKUSIUS FILMUS

Vyrauja tendencija, kad kino kritikų recenzijos dažniau skirtos liaupsinti kūrinius, o kritikuotinus aspektus linkstama nutylėti. Todėl neįprasta dalintis filmais, kurie nesužadino endorfinų išsiskyrimo kraujyje, o po jų peržiūros žiūrovai liko išsekę ir suglumę. Ne ne, nesupraskite manęs klaidingai – vienintelė festivalio „Kino pavasaris“ blogybė ta, kad jis praėjo per greitai. Vos dešimt dienų ir dešimtys filmų iš viso pasaulio, kuriems peržiūrėti ir „suvirškinti“ reikėjo aktyvuoti fizinius, protinius bei emocinius pajėgumus. Organizatorių sudaryta programa nepaprastai įvairi: nuo eksperimentinių kino fantasmagorijų iki grupės „Sparks“ kurto miuziklo, nuo indiško feminizmo iki katastrofų scenarijų gamtosaugos tema.SKAITYTI DAUGIAU

Tarzanomanija tarpukario Lietuvoje

Vienas anykštėnas, pamatęs filmoj, kaip vaidinąs Tarzaną akrobatas karstėsi po medžius, mėgino pats iš medžio medin paskui voveraitę šokinėti, kol krito ir užsimušė.

(„Trimitas“, 1933)

Senolių padavimai byloja, jog 1945-aisiais Berlyną apsiautę Raudonosios armijos kariai sugebėjo aptikti kelias vokiškai dubliuotas „Tarzano“ kino juostas. Šios buvusios parvežtos į SSRS ir, ten esant visiškam kino produkcijos trūkumui, paleistos į didžiuosius ekranus kartu su daugeliu kitų vadinamųjų „trofėjinių“ filmų. 1953-aisias sẽnos, dar tarpukariu pasirodžiusios Tarzano nuotykių ekranizacijos buvo tapusios populiariausiu Maskvos (ir sovietų okupuotos Lietuvos!) kino teatrų reginiu. Šiurpu tai, kad vikriojo herojaus įkvėptas sovietinis jaunimas puolė karstytis medžiais; krisdamas iš aukštybių ne vienas spaliukas susilaužė kokį kaulą ar net padėjo galvą.SKAITYTI DAUGIAU