Informacijos sąvartynas ir asmeninis tezauras
Erika DRUNGYTĖ
Erika DRUNGYTĖ
Kalbino Erika Drungytė
Kai atėjau į fotografijos pasaulį, ji Lietuvoje labai stipriai vystėsi ir kovojo už savo pripažinimą, nes nei menininkai, nei politikai, nei spaudos leidiniai, išskyrus vienintelį „Nemuną“, jos nelaikė meno šaka. O mūsų pirmeiviai – Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas – norėjo įteisinimo, lygiateisės narystės tarp kitų meno sričių. Nors prie vyresniųjų prisijungiau aštuntajame dešimtmetyje, bet mačiau, kaip visi šie procesai vyksta.Daugiau
Parengė Erika Drungytė
(Ištraukos)
[205–268]
Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi,
Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam,
Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, –
Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas
Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo
Rytuos nuo Edeno ir dar toliau,
Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos
Karalių bokštų, graikų pastatytų,
Arba kur sūnūs Edeno pirmiau
Negu Telesare gyveno. Čia
Sodinti Dievas liepė gražų sodą.
Derlingoj žemėj vaismedžius augino
Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį.
O vidury augo gyvybės medis,
Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu,
Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės –
Mūsų mirtis: tai pažinimo medis,
Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį.
Per Edeną pietų link plaukė upė,
Plačia vaga, nesukdama ji niro
Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas
Užkėlė kalną ant srautingos upės,
Kad šis puria sodo dirva pavirstų
Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę,
Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais
Drėkintų sodą, o jiems susiliejus
Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn,
Išnirusion iš požemio tamsybės.
Toliau ji plaukia keturiom vagom
Per daugelį kraštų ir karalysčių,
Kurių čia vardyti neverta, gal
Geriau papasakot, jei tik gebėsiu,
Kaip blykčioja safyrais čia upeliai,
Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena,
Pagirdydami nektaru paunksmėj
Kiekvieną augalą, gaivindami gėles,
Vertas auginti rojuj ne ežiom
Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj –
Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos,
Kur ryto saulė lankosi pirmiausia
Ir kur perdien paunksmė slėpininga
Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo
Idiliškas gamtos vaizdų kampelis:
Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo
Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu.
Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia
Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai.
Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią
Ramiai rupšnojančios avelių bandos
Pašlaitėse kalvelių, o glėby
Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės
Visų spalvų, net rožės be spyglių.
Kitoj gi pusėje pavėsį teikia
Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų
Vynuogienojai, purpurinės kekės.
Tenai ir murmantis vandenkritis,
Per nuokalnes šakodamasis, srūva
Į ežerą, kurio skaidrus paviršius
Atspindi mirtom apskleistus krantus.
Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai
Giraičių ir laukų kvapus nešioja.
Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas
Linksmai su gracijom ir horom šoka,
Lyg amžiną pavasarį sutiktų.Daugiau
Julius Keleras
Kalbino Aistė M. Grajauskaitė
Runa Chakraborty Paunksnis
Kumud Pawde
Raju Das
Andrius Pulkauninkas
Kirill Kobrin
Kalbino Alfredas Kukaitis
Audrius Dambrauskas
Kalbino Rimgailė Renevytė
Kalbino Ignas Kazakevičius
Miglė Munderzbakaitė
1956-aisiais šis rašytojas, atspindėdamas keliolika metų ankstesnį laikotarpį, skaitytojams pasiūlė „Pabudimą“ – pjesę, kurioje ne tik žiaurus NKVD tardymų paveikslas, neužmirštamu kerštu ir įtampa alsuojantis meilės trikampis tarp pagrindinių veikėjų – Kazio, Elenos ir Pijaus, – bet pirmiausia žmogus – akistatoje su jį supančia aplinka, sistema, su pačiu savimi bei savo baimėmis. Kūrinys teatro scenoje JAV statytas šeštajame dešimtmetyje, o Lietuvoje – devintajame, Nepriklausomybės išvakarėse, be didesnių užuolankų supurtant tuometinės publikos mintis ir emocijas. Šiuo tekstu siekiama apžvelgti „Pabudimo“ adaptacijas Lietuvoje 1989–2018 m.: pastatymus vaidybiniame kine, dramos teatruose bei kontroversiškai vertinamame, ilgesniam laikui neįsitvirtinusiame televizinio spektaklio žanre.Daugiau
JAAN KROSS
Greta Dainytė
Parengė Chantal Vérin
Ieva Saudargaitė
Ernestas Zubavičius