Informacijos sąvartynas ir asmeninis tezauras

O, kiek daug pakuočių, antraščių, reklamų bei šūkių plakatuose su tokiais šiandieną populiariais ir tiesiog privalomais žodžiais – „ekologija“, „tvarumas“, „žalias gyvenimas“, „zero waste“ ir pan. Net kai žmogus nelabai įsigilina, ką jie iš tiesų reiškia, apgraibomis mėgina įsiterpti į visuotinį chorą, stengdamasis neatsilikti nuo mados tendencijų, nes tai juk raktinės sąvokos oficialiam pranešimui, darbo strategijos ir vizijos aprašymui, projektų tikslams bei uždaviniams etc. Kokia esminė tokio žiūrėjimo iš šio taško, kuris dabar „ant bangos“, bendrybė?SKAITYTI DAUGIAU

Romualdas Požerskis: Žmoguje užkoduota svajonė neišnykti

Menas visą laiką patiria permainų laikotarpius. Atsiradus fotografijai ir jai ėmus sparčiai tobulėti, radosi baimių, kad nebereikės tapybos ir ji mirs. Ar Lietuvoje fotografai turėjo ambicijų užimti dominuojančios srities poziciją? Koks buvo šio meno įsitvirtinimo greta kitų kelias?
Kai atėjau į fotografijos pasaulį, ji Lietuvoje labai stipriai vystėsi ir kovojo už savo pripažinimą, nes nei menininkai, nei politikai, nei spaudos leidiniai, išskyrus vienintelį „Nemuną“, jos nelaikė meno šaka. O mūsų pirmeiviai – Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas – norėjo įteisinimo, lygiateisės narystės tarp kitų meno sričių. Nors prie vyresniųjų prisijungiau aštuntajame dešimtmetyje, bet mačiau, kaip visi šie procesai vyksta.SKAITYTI DAUGIAU

Romualdas Požerskis – kareivis, atsidavęs savo reikalui

Fotomenininkas Romualdas Požerskis, šiais metais ne tik minintis 70-metį, bet ir žiūrovams pristatantis dvi puikias personalines parodas, nors gimė Vilniuje, augo, mokėsi ir kaip kūrėjas brendo Kaune. Tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) studijavo elektrotechniką, tačiau ketvirtame kurse drauge su metais jaunesniu bendramoksliu Virgilijumi Šonta stačia galva nėrė į fotografiją. 1973 m. draugai surengė nedidelę jųdviejų pirmąją parodą. 1975 m. Romualdas pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje, o jau kitais metais buvo priimtas į jos narius (žinia, ši draugija susibūrė 1969 m. ir tapo pagrindu įkurti Lietuvos fotomenininkų sąjungą 1989 m.).SKAITYTI DAUGIAU

JOHN MILTON | Poezija

PRARASTASIS ROJUS
(Ištraukos)
IV knyga

[205–268]

Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi, Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam, Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, – Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo Rytuos nuo Edeno ir dar toliau, Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos Karalių bokštų, graikų pastatytų, Arba kur sūnūs Edeno pirmiau Negu Telesare gyveno. Čia Sodinti Dievas liepė gražų sodą. Derlingoj žemėj vaismedžius augino Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį. O vidury augo gyvybės medis, Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu, Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės – Mūsų mirtis: tai pažinimo medis, Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį. Per Edeną pietų link plaukė upė, Plačia vaga, nesukdama ji niro Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas Užkėlė kalną ant srautingos upės, Kad šis puria sodo dirva pavirstų Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę, Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais Drėkintų sodą, o jiems susiliejus Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn, Išnirusion iš požemio tamsybės. Toliau ji plaukia keturiom vagom Per daugelį kraštų ir karalysčių, Kurių čia vardyti neverta, gal Geriau papasakot, jei tik gebėsiu, Kaip blykčioja safyrais čia upeliai, Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena, Pagirdydami nektaru paunksmėj Kiekvieną augalą, gaivindami gėles, Vertas auginti rojuj ne ežiom Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj – Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos, Kur ryto saulė lankosi pirmiausia Ir kur perdien paunksmė slėpininga Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo Idiliškas gamtos vaizdų kampelis: Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu. Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai. Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią Ramiai rupšnojančios avelių bandos Pašlaitėse kalvelių, o glėby Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės Visų spalvų, net rožės be spyglių. Kitoj gi pusėje pavėsį teikia Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų Vynuogienojai, purpurinės kekės. Tenai ir murmantis vandenkritis, Per nuokalnes šakodamasis, srūva Į ežerą, kurio skaidrus paviršius Atspindi mirtom apskleistus krantus. Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai Giraičių ir laukų kvapus nešioja. Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas Linksmai su gracijom ir horom šoka, Lyg amžiną pavasarį sutiktų.SKAITYTI DAUGIAU

Apie emocijas dabar ir sovietmečiu (kai aš dar buvau homo sovieticus)

Štai klausimas – kur nuo sovietmečio viešojoje erdvėje nepakito išorinės emocijos? Užguitos krautuvėlės su nusiminusiom pardavėjom prasmego kaip ir gazuoto vandens automatai su storo stiklo stiklinėm, šlykščiai geltonai dažytos giros bei alaus bačkos, taupomosios kasos, kur pelyčių urveliuose moterėlės niūriai stumdydavo įvairiaspalves leninų galvas. Kas dar dingo? Draugovininkai kraujo spalvos raiščiais, gegužės ir panašūs paradai, voronokai bei kita ne itin miela homo sovieticus aplinka.SKAITYTI DAUGIAU

AGNĖ KUČERENKAITĖ: geri sumanymai turėtų išsiskirti tęstinumu

Atliekos, kūryba, dizainas, produktai – rodos, šie žodžiai vargiai susijungia į bendrą loginę seką. Lietuvoje minėtuosius keturis objektus / terminus / sąvokas vis dar matome veikiau kaip nuorodas į tvarumo problematikos lauką nei novatoriškos dizaino kūrybos piliorius. Dažnai įsivaizduojama, jog tvarumas pasiekiamas tik pernaudojant objektus, tačiau o kas, jei patį tvarumą galima sukurti kaip naują dėmenį, pasitelkiant, pavyzdžiui, atliekas? Juk ne be reikalo anglakalbiai sako „one man’s trash is another man’s treasure“ („Kas šiukšlė vienam žmogui, tas lobis kitam“).SKAITYTI DAUGIAU

Svajonių išlaisvintojas

Rytas. Namo pasienyje, šalia kelio, stovi kukli lūšnelė, skirta pardavinėti arbatai. Pasakojimo veiksmas prasideda čia. Ši pjesė gali būti atlikta arba scenoje, arba gatvėje. RADŽENAS. (Bevalydamas dulkes lūšnelėje dainuoja: „Melskis Ambedkarui, tark jo vardą. Tas, kuris meldžiasi Ambedkarui, yra mano gimininga siela“) Ei, motin, kur cukrus?SKAITYTI DAUGIAU

Antakalnio purvas

Pagrindinis Andriaus Pulkauninko romano „Antakalnio purvas“ herojus Andrius – iš pirmo žvilgsnio tipiškas postsovietinis vaikinas, išsiskiriantis stipriomis maištininko savybėmis, pesimistine pasaulėžiūra bei ironišku požiūriu į gyvenimą. Jis keliauja po tamsiąją Antakalnio ir viso Vilniaus pusę, suvokdamas savo vietą pasaulyje, įtvirtindamas nuostatas bei įgaudamas vertybes, kurios toli gražu ne tokios, kokias jam skiepijo tėvai, kintanti valstybinė sistema ir nenuspėjamai greita sampratų raida. Kūrinyje susipina dvi to paties personažo istorijos linijos: viena panaši į dienoraštį, prasidedantį Andriaus tėvo laidotuvėmis 1989 m., kita, sudaranti pagrindinę pasakojimo ašį, sukasi apie emigrantu tapusio pagrindinio veikėjo „gyvenimo džiaugsmus“ Danijoje. SKAITYTI DAUGIAU

Du kapai ir viena knyga

Išsiunčiau prašymą ir po dviejų mėnesių atsakymas iš bukinisto pagaliau atėjo. Knyga manęs laukia. Žinoma, visa tai būtų galima padaryti neišėjus iš namų: suradus leidinį „AbeBooks“, jį užsisakyti internetu; taip net būtų pigiau, atsižvelgiant į Londono transporto bilietų kainą pirmyn ir atgal. Bet ne, tai principo klausimas. Aštuoni svarai, įskaitant du kelionės kortelės prisilietimus prie skydelio įlipus į autobusą, – visiškai nedaug pagal šių laikų kainas, cigarečių pakelis brangesnis.SKAITYTI DAUGIAU

LAURA BUDRECKYTĖ. „Cinamono“ IR NE TIK

Laura Budreckytė – ne tik žinoma džiazo vokalistė, muzikos autorė, pedagogė, bet ir savitos grupės „CinAmono“ viena įkūrėjų bei lyderių. Tai universali muzikė – ji lengvai adaptuojasi ir svingo grupėje „The Schwings“, ir folkdžiazo projekte „Ethnic Mood“. Be to, Laura kuria įvairius projektus bei mokymo programas.SKAITYTI DAUGIAU

FANTASTIKA TARPUKARIO LIETUVOJE: ROBOTAI VALSTYBĖS TEATRO SCENOJE

Nūnai veik kiekvienas lietuvis yra girdėjęs žodį „robotas“. Didesnio ar mažesnio pajėgumo mechaniniai aparatai, galintys automatiškai atlikti sudėtingus uždavinius, yra tapę ne vieno literatūros, kino ar kitokio meno kūrinio objektu. Jau bene dešimtmetį Lietuvoje vykstančioje „Robotiados“ šventėje net maži vaikai kuria ir konstruoja tokias mašinas, įvairiais pavidalais jos skverbiasi į darbo ir namų aplinką, tad robotas šiandien priklauso jau ne fantastikos, o kasdienybės sričiai. Tačiau XX a. pirmojoje pusėje situacija buvo visai kitokia.SKAITYTI DAUGIAU

Martynas Nedzinskas. Nustoti ar pradėti vaidinti?

Su aktoriumi Martynu Nedzinsku susitikome po dar tik rudenį Lietuvos nacio­naliniame dramos teatre įvyksiančio Grzegorzo Jarzynos spektaklio „SOLIA­­RIS 4“ repeticijos. Šio pokalbio nevadinsiu interviu, veikiau tai dviejų žmonių buvimas tam tikroje nuotaikoje, kuri šiuo metu jiems abiems artima. Tenesupyksta skaitantys, jog leidžiam sau būti atviri, galbūt šiek tiek pesimistiški ar nuobodūs, bet sėdėdami šalia teatro ir šnekėdamiesi apie vaidybą mudu nevaidinome. SKAITYTI DAUGIAU

Kristina Asinus. Geroji ir išvirkščioji ekrano pusės

Su Kristina Asinavičiūte, meno mylėtojams geriau pažįstamą Kristinos Asinus vardu, susitinkame „Art Compensa“ meno įvykio metu. Parodoje dalyvauja 60 autorių, kiekvienam jų parodoje atitenka po gabalėlį erdvės. Būtent apie erdvę skiriančius ir kuriančius paveikslus kalbamės priešais vieną iš Kristinos kūrinių. Tai paveikslas „Liucija turi patį gražiausią sodą“ iš ciklo „Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė“. Jame auga tapybiškai „įtikrintas“ pomidoras. Bandau įspėti Kristinos tapybos sodo, kuris atskleidžia pasirinktų motyvų prigimtį, parodo, kokie jie yra, kokie galėtų būti ir kokius juos turėtume matyti, mįslę.SKAITYTI DAUGIAU

Antano Škėmos stiprybė – universalumas

„Baimė daugelio nelaimių priežastis“, – teigia kunigas, vienas iš dramos „Pabudimas“ veikėjų. Abejonės, netikrumas ir baimės glūdi ne tik fikciniuose Antano Škėmos pjesės personažuose, bet ir neretame iš mūsų. 1956-aisiais šis rašytojas, atspindėdamas keliolika metų ankstesnį laikotarpį, skaitytojams pasiūlė „Pabudimą“ – pjesę, kurioje ne tik žiaurus NKVD tardymų paveikslas, neužmirštamu kerštu ir įtampa alsuojantis meilės trikampis tarp pagrindinių veikėjų – Kazio, Elenos ir Pijaus, – bet pirmiausia žmogus – akistatoje su jį supančia aplinka, sistema, su pačiu savimi bei savo baimėmis. Kūrinys teatro scenoje JAV statytas šeštajame dešimtmetyje, o Lietuvoje – devintajame, Nepriklausomybės išvakarėse, be didesnių užuolankų supurtant tuometinės publikos mintis ir emocijas. Šiuo tekstu siekiama apžvelgti „Pabudimo“ adaptacijas Lietuvoje 1989–2018 m.: pastatymus vaidybiniame kine, dramos teatruose bei kontroversiškai vertinamame, ilgesniam laikui neįsitvirtinusiame televizinio spektaklio žanre.SKAITYTI DAUGIAU

TARP TRIJŲ MARŲ

Jaanas Krossas (1920–2007) – estų klasikas, šalia A. H. Tammsaare’ės laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas, lietuvių skaitytojams gerai žinomas iš romanų „Dangaus akmuo“ (1979), „Imperatoriaus beprotis“ (1985), „Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas“ (2003), kuriuos iš estų kalbos išvertė Danutė Sirijos Giraitė. 1944-aisiais jis Tartu universitete baigė Teisės fakultetą, 1944–1946 m. dėstytojavo šiame universitete, 1946–1954 m. kalėjo Komijos ir Krasnojarsko krašto lageriuose, 1976–1981 m. dirbo Estijos rašytojų sąjungoje, 1992–1993 m. buvo Estijos Respublikos parlamento nariu.SKAITYTI DAUGIAU

OPERA KAIP TARPDISCIPLININĖ JUNGTIS

Prieš pradėdama kalbėti apie šių dienų operos tendencijas, jaučiu poreikį keliais sakiniais prisistatyti. Jau dešimt metų gilinuosi į dramos, šiuolaikinio šokio, performanso ir eksperimentinio pobūdžio spektaklius. Paprastai tariant, į pasirodymus, kurie neša turinio naujumo, išraiškos laisvės ir estetinės drąsos žinutę. O štai opera mano teatrologiniame horizonte ilgą laiką plaukė tarsi didžiulis archajinis laivas su savo ištikima muzikantų, solistų bei publikos įgula, kuriai, rodėsi, visai netrūko naujo žiūrovo. Dėl išankstinių nuostatų kojos į operos laivo denį nekėliau iki pasirodant garsiajai COVID-19 audrai.SKAITYTI DAUGIAU

MENAS MINTA SUSITIKIMAIS IR KITONIŠKUMU

Modernaus ir šiuolaikinio meno galerijos „Menų tiltas“ iniciatyva Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta grupinė Lietuvos bei Prancūzijos dailininkų paroda „Žmogus ir Žuvis“, kuria pagerbtos lietuvių dailininko, kompozitoriaus, genialaus tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) 110-osios mirties bei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus 100-osios veiklos metinės. Šešiolikos lietuvių ir prancūzų menininkų kūriniai ekspozicijoje sujungė dvi kultūras, o dviejų skirtingų patirčių bei kartų kuratorius – lietuvę Juliją Palmeirao (Lietuvoje geriau žinomą kaip Dailidėnaitę) ir prancūzą Christianą Noorbergeną – pakvietė padiskutuoti apie dvišalių meno renginių svarbą.SKAITYTI DAUGIAU

Popietinis vizitas (III)

Skelbiame trečiąją ankstesniuose numeriuose pristatyto projekto apie interjerus, kurie užfiksuojami dar iki tos akimirkos, kai būna parengti „pozavimui“ sutinkant svečius ar fotografą, dalį. Taip geriau matyti juose gyvenančių žmonių vidinis pasaulis, o ne atspindimi visuomenės suformuoti šablonai, kaip turi atrodyti būstas ir jo gyventojai.SKAITYTI DAUGIAU

VISA DENGIANTI MIGLA

Įsivaizduokite, jog magistraliniu keliu važiuojate iš Vilniaus į Palangą. Saulė lūkuriuoja ant slenksčio, prieš danguje užleisdama savo vietą mėnuliui. Jums ramu, nes penktadienio vakaras, biuras paliktas tvarkingas, jaučiatės atsipalaidavę. Mėnesį laukėte atostogų savaitgalio. Pasiekus Kauną, saulė pradeda skęsti jūsų kelionės tiksle – Baltijos jūroje, tačiau vis dar degina debesų kraštelius, sukurdama Siksto koplyčios lubų replikas. Jums gera. Gamta paskleidžia kerus ir horizonte ima banguoti mig­la. Tokia migla, kuri savo drėgnu apkabinimu gali užliūliuoti. Jausdamiesi pagrindiniais savo gyvenimo filmo herojais, pasiekiate Palangą. Gražu, ar ne?SKAITYTI DAUGIAU