• Krepšelis tuščias
Krepšelis Suma: :0,00 €
2021-06-23

Skaitymas ir Dievas

Kartais smulkmenos, mažyčiai dalykai mus pastūmėja pasidomėti kiek sudėtingesniais, o tada, jei neapleidžiame, nesustojame, iriamės tolyn ir liekame žingeidžiai aistringi, galime nunerti į tokias gelmes, į tokius neaprėpiamus kosmosus, kad net užima žadą. Nors nė nesitikėjome, nė neplanavome atsidurti kitoje raidės, įsiurbusios mus lyg iki šiol vis dar mįslinga ir nepažini juodoji skylė, pusėje. Taip taip – raidė ir visa jos magija, prasidedanti nuo suraitymo, įženklinimo, įsimbolinimo. Argi ne apie tai Alfa ir Omega – visa apimanti, visa aprėpianti, visa galinti aukščiausioji jėga? Ir ji pažymėta raidėmis! Tiesa, graikų, kurios savo ruožtu atrakinamos taip: alfa – pirmoji abėcėlėje (kilusi iš finikiečių jaučio su ragais piktogramos ir reiškusi jautį), omega – paskutinioji (simbolizavusi gimdą), taigi, būtent apie šitai užrašyta Biblijoje: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga.“SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-23

Julijonas Urbonas. Viršžemiškos architektūros choreografas

Julijonas Urbonas – menininkas, dizaineris, inžinierius, Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentas, Londono karališkojo meno koledžo doktorantas, spėjęs pabūti ir VDA prorektoriumi menui, ir Klaipėdos atrakcionų parko direktoriumi. Julijono veiklų, interesų bei pareigų gausa apsuka galvą panašiai kaip ir jo kūryba, kurioje J. Urbonas gilinasi į savo paties apibrėžtą reiškinį – gravitacinę estetiką. Šiuo terminu menininkas apibūdina gravitacijos manipuliacijų sukeltas ekstremalias kūno ir vaizduotės patirtis.SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-23

Monika Staugaitytė | Poezija

***

lietuvių kalbos mokytojai

„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“ S. Geda

dvyliktoje klasėje važiavau į jaunųjų filologų konkursą manęs ten klausė ką noriu pasakyti dailyraščiu nukopijuotais tropais liepė rašyti ne „paukštis“ o „kuosa“ kad būtų daugiau konkretumo tada galvojau apie savo liežuvį kurį visuomet netyčiom įsikąsdavau varčiau jį burnoje nusprendusi vis tiek rašysiu „paukštis“ dailyraščiu (kalba už dantų laikoma sako kandžiojasi) ir nežinodama ką noriu pasakyti viską parašysiu netyčiaSKAITYTI DAUGIAU
2021-06-23

Alvydas Valenta | Poezija

***
„Visos dienos bus sekmadieniai“, – citata ne mano, pasiskolinau, kitaip sakant – intertekstas. Tai va, visos dienos bus sekmadieniai, nereikės anksti keltis, skubėti į darbą, o vakarais pavargusiam iš jo grįžti, skaičiuoti išlaidų, sąmatų, mokesčių, planuoti atostogų. Visos dienos bus sekmadieniai su įjungtu televizoriumi, ryžių ir kruopų košėmis, obuolių ir slyvų kompotu, sauskelnėmis – visai kaip vaikystėje, kai pasaulis buvo dar vientisas ir laikas stovėjo vietoje arba tik vos vos judėjo. Viskas bus taip, kaip buvę, O visa, kas buvo kitaip, atrodys lyg seniai susapnuotas sapnas, gal net ne tavo paties, papasakotas lovos kaimyno, ir vis geriau suprasi, kas yra pirmapradis buvimas. Visos dienos bus sekmadieniai, nuo ryto iki vakaro – visos tavo.SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-23

Popandeminė literatūra, arba Kaip mums visa tai nusibodo!

Niekas nežino, kiek dar laiko truks COVID-19 pandemija. Gal ji baigsis šių metų liepos 4-ąją, kaip pažadėjo JAV prezidentas Joe Bidenas, o gal tęsis dešimtmečius. Tačiau, net ir nenumanydami tikrųjų terminų, daug Vakarų leidėjų, literatūros agentų, rašytojų ėmė svarstyti klausimą, atsakymo į kurį nežinia kada prireiks: kokia bus literatūra, koronavirusą įveikus?SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-23

Pagiriamasis žodis dienoraščiui

Chiazmas: XVI amžiuje, kai pradėjo rašyti tokius dienoraščius, juos be pasibjaurėjimo vadino diaires – tai ir diarrhee, ir glaire.

Roland’as Barthes’as

Kažkas, apsirengęs atlaso chalatu ar velvetiniu švarku, atsisėda prie didžiulio rašomojo stalo ar nedidelio elegantiško sekretero, išsiima užrašinę, aptrauktą zomša ar marokenu, į rašalinę įmerkia plunksną ir lapo kairėje arba dešinėje suraito datą. Susimąsto, įsikanda parkerio, po trumpos pauzės pradeda rašyti. Arba jis dėvi džinsus bei sportinius marškinėlius, sėdi lėktuvo kėdėje, žiūri į balkšvą miglą už iliuminatoriaus, baigia apgailėtinos aviakavos likučius, iš savo krepšio išsiima knygelę ir rašiklį, o gal net „iPad“, įsitaiso patogiau ir lapo kairėje arba dešinėje rašo datą. SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

Šuo įkando

Atidaręs duris, pažymėtas 74 numeriu, pamatau savo vaiką, grįžusį iš mokyklos. Jis stovi ir šypsosi. Paprastai, kai pareinu, jis būna virtuvėje arba savo kambaryje. Dabar stovi, lyg ilgai būtų laukęs manęs už durų, ir šypsosi, petimi atsirėmęs į koridoriaus sieną. Visur plieskia įjungta šviesa, nors diena, jau antra valanda. Kambary liustra švyti kaip kosminis laivas. Dvi lemputės perdegusios. Du juodi dantys sveikoje morališkai tvirto tarybinio žmogaus burnoje. Nežinau, kada pakeisiu, – kai grįžtu po darbo, „Elektros prekės“ jau uždarytos.SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

1518-ųjų šokių maras

Prieš penkis šimtus metų liepos mėnesį Strasbūrą apėmė keista manija. Šimtai miestiečių buvo priversti šokti, regis, be jokios aiškios priežasties – užvaldyti transo ištisas dienas trepsėjo ligi sąmonės netikimo, o kartais – net iki mirties. Šis pasakojimas – apie vieną keisčiausių įvykių istorijoje. Ant paskubomis priešais Strasbūro arklių turgų suręstos pakylos daugybė žmonių šoko pagal dūdmaišių, būgnų ir ragų muziką. Liepos saulė kepino juos, straksinčius nuo kojos ant kojos, besisukančius ratu ir garsiai šūkčiojančius. Iš tolo jie priminė karnavalo triukšmadarius, bet atidžiau pažvelgus matėsi nerimą keliantis vaizdas – mosikuojantys rankomis kūnai spazmiškai trūkčiojo. Apskurusius drabužius ir suvargusius veidus merkė prakaitas. Jų stiklinės akys žvelgė tolin. Į odinius batus bei medines klumpes sutinusiomis kojomis sruvo kraujas. Jie – ne puotautojai, o choreo­maniakai, visiškai užvaldyti šokio manijos.SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

EVELINA KUDABAITĖ: „Esu vedina noro tarsi apnuoginti medžiagą“

Dar nuo gotikos ar Renesanso laikų apie grožio ir bjaurasties kontrastus prakalbėta ištisas valandas bei prirašyta nesuvokiama daugybė tekstų. Rašytojas, istorikas Umberto Eco labai tiksliai pastebėjo, kad „bjaurumas yra kūrybingesnis už grožį, nes grožis visada paklūsta tam tikriems standartams“. Tačiau ar ši idėja „įsikontekstina“ šiandienos dizaino apyvartoje? Juk gražus – nebūtinai geras, naudingas ar reikalingas, o funkcionalus neretai gali pasirodyti negražus ar net kvestionuotino bjaurumo. Taigi, kaip suderinti funkciją bei estetiką? Ir kaip suvaldyti gaminį, jei vienas iš tikslų taip pat yra įtraukti tvarumo aspektą?SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

Besotystė

StanisławaS Ignacy’as Witkiewiczius (Witkacy’is) gimė 1885 m. vasario 24 d. Varšuvoje. 1939 m. rugsėjo 18 d., sužinojęs apie sovietų kariuomenės agresiją prieš Lenkiją, nusižudė Jezioruose, kur buvo pasitraukęs kartu su savo drauge. Witkacy’is – rašytojas ir dailininkas, kilęs iš vienos seniausių, „senoviškiausių“ ir reikšmingiausių šeimų, priskiriamų Lietuvos karmazininiams bajorams. Šis menininkas priklauso ryškiausiems ir įdomiausiems lenkų tarpukario kūrėjams – Witoldas Gombrowiczius jį laikė vieninteliu europinio lygio to laikotarpio autoriumi (kukliai nutylėdamas apie save).SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

Kaip sirgti kino filme

Kai manęs paprašė parašyti straipsnį apie ligų vaizdavimą kine, vienareikšmiškai sutikau, juolab kad nereikalauta akademinių tyrimų, todėl tai bus esė arba asociacijos ir apmąstymai, kaip filmuose vaizduojamos ligos ir kodėl tiek daug režisierių apie jas kalba. Viena iš klasikinių priežasčių yra ta, kad liga gali tapti pasakojimo branduoliu arba dramos centru jo struktūroje, o šitai reiškia, jog prarandama buvusi pusiausvyra ir siekiama ją atgauti (pastarasis teiginys, žinoma, yra nuoroda į Tzvetaną Todorovą). Kitaip tariant, liga yra viena iš kulminacijos atramų, kad žiūrovas neprarastų susidomėjimo filmo pasakojimu. Tad, jei man suteikta tokia laisvė, kodėl ja nepasinaudoti? Tačiau dera iškart pridurti, jog filmų pasirinkimas paremtas taip pat tik mano, kaip kino žiūrovo, patirtimi, kad ir kokia ji būtų. Bandysiu susilaikyti nuo beprasmiškų kino produktų aptarimo, tačiau akivaizdu, jog ne visi šie filmai bus vienodai svarbūs meno kūriniai. Nors man jau seniai atrodė, kad pamažu artėja laikas, kai turiu atsisakyti rašymo apie kiną, nes bėgant metams galima pakliūti į rutinos spąstus, tai man netrukdo reguliariai žiūrėti filmus ir kartkartėmis kažką brūkštelėti; šiame rašinyje stengsiuosi išvengti vieno iš savo trūkumų – nepilnavertiškumo komplekso. Kokybę tegul vertina skaitytojai, nes dabar egzistuoja plačios galimybės save išreikšti įvairiose socialinėse platformose.SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

Popietinis vizitas (II)

Skelbiame antrąją praėjusiame numeryje pristatyto projekto apie interjerus, kurie užfiksuojami dar iki tos akimirkos, kai būna parengti „pozavimui“ sutinkant svečius ar fotografą, dalį. Taip geriau matyti juose gyvenančių žmonių vidinis pasaulis, o ne atspindimi visuomenės suformuoti šablonai, kaip turi atrodyti būstas ir jo gyventojai.SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

DŽIAZAS KARANTINE

1918-aisiais Europa pirmą kartą išgirdo gyvai atliekamą amerikietišką džiazą. Tai įvyko Paryžiuje, kur grojo „Harlem Hellfighters“ – tamsiaodžių amerikiečių karių grupė. Tais pačiais metais pasaulyje prasidėjo ispaniškojo gripo pandemija. Užsikrėtė 550 milijonų žmonių, mažiausiai 50 milijonų jų mirė. Nuo 1918 m. rugsėjo 8 d. iki 1919 m. kovo 15 d. džiazo lopšyje (Naujajame Orleane) mirė 3362 žmonės. Tai dvigubai viršijo nacionalinį rodiklį. Knygoje „Satchmo: Mano gyvenimas Naujajame Orleane“ (Satchmo: My Life in New Orleans, 1952) Louisas Armstrongas liudija: „Kadangi visi sirgo gripu, privalėjau dirbti ir slaugyti visus šeimos narius ir bičiulius.“ Laimė, didysis džiazo flagmanas liko gyvas.SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

LIETUVIŠKO DIZAINO APSUPTYJE: GLOBALUMAS IR TIRPSTANČIOS RIBOS

Šiandien neabejotinai pastebime lietuviško dizaino įvairovę – nuo tarpukario modernizmo užuominų, skandinaviško paprastumo iki japoniškų motyvų ar kitų kultūrų atspindžių. Turint galvoje, kad Lietuva nepriklausoma vos trisdešimt metų, o priespaudoje praleistas laikotarpis diktavo pramonės vizualinius sprendimus, ribojo savitumą, nenuostabu, jog mūsų dizaino identiteto vis dar ieškoma, jis kuriamas. Apie šiuos virsmus kalbamės su dizaino ekspertais: Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentu Juozu Brundza, dizaineriu Deniu Orlenoku bei „DesignLibrary Kaunas“ projekto bendrakūrėjais – Kauno technologijos universiteto (KTU) dizaino centro vadove, docente Rūta Valušyte ir „DesignLibrary“ tinklo vadovu Lorenzo Piazzi.SKAITYTI DAUGIAU