Ekologija ir kreivos linijos

Šiandieną tiek daug kalbų apie ekologiją, nešvaistymą, tvarumą, atsinaujinančią energiją… Tačiau niekaip, na, niekaip nepriartėjama prie holistinio požiūrio, visumos regėjimo, visų sudedamųjų matymo. Kaip nėra autonomiškai, be sąveikos su kitais veikiančio mūsų kūno organo, taip nėra kažkokios mistinės ekologijos, „iškirptos“ iš visos gyvensenos, mąstysenos, jausenos. Tas idėjos separavimas, atidalinimas ir tarsi atskiro elemento brukimas į kitas sferas niekada neduos jokių rezultatų. Nes žmogus yra būtybė, kuriai būdingas tokio masto visapusiškumas, kad net pats negali jo aprėpti – tarsi kosmosas, galimas tyrinėti tūkstantmečiais, o vis viena neatskleidžiąs savo paslapčių.SKAITYTI DAUGIAU

GARSUS, BEVEIK NEŽINOMAS DARIUS MEŠKAUSKAS

Aktorius Darius Meškauskas Lietuvos teatrui ir kinui „atsitiko“ tikrai ne atsitiktinai ir visai ne todėl, kad yra iš teatralų dinastijos, nors žvaigždės sudėliojo, kaip privalėjo: Dariaus prosenelis – garsus teatro režisierius Borisas Dauguvietis, kraujo ryšiai sieja ir su aktoriais Galina Dauguvietyte bei Juozu Meškausku, klaipėdietis aktorius Balys Barauskas – žmonos Eglės, taip pat aktorės, tėvas. Darius nuo vaikystės žinojo, kad būtinai taps aktoriumi, ir aktorius jis yra didis. Esam pažįstami nuo studijų laikų, tad turėjau progą stebėti nuoseklų, atkaklų bičiulio virsmą į stulbinantį, subtilų menininką, mąslų, įžvalgų dėstytoją bei gėrėtis. Svarbiausi Dariaus vaidmenys: Hamletas („Hamletas“, rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras), Cezaris („Kelias į Damaską“, rež. O. Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras), Edgaras („Karalius Lyras“, rež. Algirdas Latėnas, Klaipėdos dramos teatras), Kajuga („Rezervatas“, rež. Aidas Giniotis, Klaipėdos dramos teatras), Gudukas („1892 metų progreso idėja”, rež. Arvydas Lebeliūnas, Klaipėdos dramos teatras).SKAITYTI DAUGIAU

Augustė Daškevičiūtė | Poezija

*
Kur mano gėlės? Stotelėje lyja blakstienom. Aš neimsiu tavo rankos Bet imsiu vienintelę tavo koją. Aš nežinau ar tavo akyse kryžiukai Ar mėlynos sagutės Ar tavo skruostas Pagalvės ornamentais išbučiuotas Aš nežinau. Tačiau kažkas kažkur už nugaros Man sakė Labas O aš neatsisukau. SKAITYTI DAUGIAU

Rašytojas Tadas Žvirinskis: „Visuomet rinksiuos tekantį vandenį, o ne pelkę, nors joje ir kvaksėtų itin retos varlės“

Atsiversti devintąją poeto, prozininko ir vertėjo Tado Žvirinskio knygą, dienoraštinį romaną „Manuscriptum discipuli arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ (išleido asociacija „Slinktys“, 2021), pakurstė antroji kūrinio pavadinimo dalis. Man, gimusiai devyniasdešimtaisiais, prie kurių dažnai klijuojama etiketė „laukiniai“, buvo smalsu į juos žvilgtelėti iš dar vienos perspektyvos. Šįkart tą metą išvydau pro farmaciją Kaune studijuojančio vyruko, bendraamžių iškalbingai vadinamo Šizoradikalu, durų rakto skylutę. Šizoradikalas romane atveria ne tik savo kambario ar „medkės“ bendrabučio duris, bet ir vedžioja po man iki tol nepažintas Kauno erdves. „Televizoriumi“ vadinama kavinė su dideliu vitrininiu langu Laisvės alėjoje, šalia „Romuvos“ kino teat­ro, Girtuoklių ir Kauko laiptai Žaliakalnyje su funikulieriaus apačioje veikusia alkoholio parduotuve „Laivelis“, Rotušės aikštėje įsikūręs restoranas „Gildija“, „Jankyne“ praminta instituto sporto salė, Kauno rašytojų ir poetų mėgtas „Desertinis baras“, centrinis paštas, „Slabodkė“ ir dabar dažnai vadinamas Vilijampolės rajonas, soboras, kuriame šalia Žilinsko dailės galerijos stovi Petro Mazūro skulptūra „Žmogus“ – tik dalis knygoje atsiveriančių Kaune lankytinų vietų.SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Mačiuika: „Architekto darbas yra įrodyti, kad jis būtinas“

JAV gimęs ir augęs architektūros istorikas, dėstytojas Jonas Mačiuika savo veikloje stengiasi žiūrėti tiek iš istoriko, tiek iš meno istoriko perspektyvų, architektūroje jį domina sankirta tarp politikos, meno, ekonomikos, socialinių aspektų. 1987 m. baigęs istorijos bakalauro studijas, 1992 m. jis pradėjo architektūros istorijos doktorantūrą ir atvažiavo į Lietuvą pasikalbėti su architektais, paklausti, kiek laisvai sovietmečiu jie galėjo kurti, kaip juos veikė tuometinė politinė situacija. Išgirdusi, kad J. Mačiuika turi šių pašnekesių įrašų, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė paskatino minėtais interviu pasidalinti su platesne auditorija – 2020 m. leidykla „Lapas“ juos išleido kaip knygą „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį: 1992 m. įrašai“. O mes dalijamės pokalbiu su pačiu J. Mačiuika, kuriame pašnekovas atskleidžia ne tik minėto tyrimo kontekstą, bet ir kitų įžvalgų, įmanomų tik žiūrint iš toliau.SKAITYTI DAUGIAU

Simonas Tarvydas: „Termino „tvarus dizainas“ nėra Lietuvos aukščiausių valdininkų žodyne“

Kas sieja vėjo jėgaines, IKEA’os „Kungsbacka“ virtuvės komplektus, bepakuočius kietuosius šampūnus ir firmų „Brita“ ar „Soma“ siūlomas vandens gertuves? Ogi tai, jog visų minėtų objektų autoriai rūpinasi tvariu dizainu, jo plėtote, gamtos ištekliais bei vartotojiškumo pasekmėmis, su kuriomis jau gyvename. Siekiant aktyviau plėtoti tokį dizaino pobūdį, 2020 m. pabaigoje buvo paskelbtas Naujojo europinio bauhauzo (The New European Bauhaus) projektas, ne juokais sujudinęs kone visos Europos dizainerius, jų asociacijas ir ministerijas. Ši aplinkos, ekonomikos ir kultūros sritis apimanti Europos parlamento iniciatyva (jei nesidomėjote, kviečiu tai padaryti!) inicijuota tam, kad vėl būtų pradėta mąstyti ir veikti dizaino, tvarumo, prieinamumo, įperkamumo bei investicijų derinimo linkme (taip siekiama paskatinti kokybišką ir efektyvų Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą). Problema tik ta, kad Lietuvoje ši iniciatyva kiek per vėlai, negausiai ir nemokšiškai išartikuliuota.SKAITYTI DAUGIAU

Vladlen Bachnov | APSAKYMAI

Rusų poetas, žurnalistas, dramaturgas Vladlenas Bachnovas (1924–1994) – ne tik žinomas populiarių tarybinių filmų scenaristas, bet ir humoristinės fantastikos kūrinių autorius. Netrukus po Spalio revoliucijos Charkovo žydų šeimoje gimusį sūnų tėvai pavadino Vladlenu – žymiojo komunistų partijos vado Vladimiro Lenino garbei. Būdamas dvylikos berniukas pakliuvo po tramvajaus ratais ir neteko vienos kojos žemiau kelio. Ši trauma turėjo įtakos jo likimui: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dėl savo negalios vaikinas netiko kaip karo prievolininkas, todėl vos baigęs devynias klases evakavosi į Kazachstaną, kur Taldykorgano internate dirbo pionierių vadovu, organizavo lėlių teatrą ir ėmėsi rašyti vaidybinius etiudus.SKAITYTI DAUGIAU

Rašytojai ir sąmokslo teorijos

Psichologai aiškina, kad didelės įtampos ir netikrumo laikotarpiais žmogui būtina sau atsakyti į klausimą, kodėl yra taip, kaip yra. Vienas kelias – imtis nuodugnaus tyrimo, rinkti faktus, specialistų nuomones ir galų gale išsiaiškinti, jog lakoniškas, visaapimantis atsakymas neegzistuoja. Be to, šis būdas lėtas, galintis užtrukti metų metus. Kitas kelias gerokai greitesnis. Tiesiog reikia besti pirštu į ką nors ir pasakyti: „Aš žinau, kur šuo pakastas – štai priežastis!“SKAITYTI DAUGIAU

Beuysas lyg baterija

Praėjusiais metais Josephas Beuysas ne kartą tapo mėnesinio meno žurnalo „Monopol“, leidžiamo nuo 2007-ųjų, tema (2020 m. Nr. 4, 2021 m. Nr. 1 ir 4). Tai įdomu dviem aspektais. Vokiškas žurnalas (tiražas 40 000 egzempliorių), kurio paantraštėje skaitome, jog jis skirtas „menui ir gyvenimui“, taigi, tikrai orientuotas į „gyvenimo būdą“ (ir patys leidinio autoriai mėgsta vadinti jį „inovatyviu meno ir lifestyle žurnalu“), kelis sykius imasi Beuyso. Be to, nėra įprastas dalykas, kad vokiečių menininkas, kurio 100-ąsias metines šįmet minime (gim. 1921 m. gegužės 12 d.), praėjus jau 35 metams po mirties (1986), vis dar būtų toks svarbus impulsų šaltinis, jog taptų numerio tema. Ir viena, ir kita patvirtina: Beuyso niekaip neapeisi, jis liks dabarties jėgainė, jo įkrautos baterijos vis dar nenusėdo. Istorinis kūrėjo indėlis tiesiant kelią menui iš Vokietijos į užsienį išties neįkainojamas: 1979 m. Guggenheimo muziejuje Niujorke Beuysui skirta retrospektyvinė paroda atvėrė vartus tokiems šiuolaikiniams vokiečių meninkams kaip Gerhardas Richteris, Georgas Baselitzas ir kt. Daug detalių legendose apie Josepho Beuyso gyvenimą jau patikslinta, tarkime, istoriją, kad per karą jo lėktuvas nukrito Kryme, matyt, iš tiesų reikėtų laikyti legenda, tačiau smaigalys įsmigo giliai. Apie tai byloja ir jaunų menininkų apklausos.

Michael Müller-Verweyen, Goethe’s instituto Vilniuje direktoriusSKAITYTI DAUGIAU

PROVINCIJA KAIP ORO TEMPERATŪRA: JUTIMINĖ NEBŪTINAI SUTAMPA SU REALIĄJA

Apie Lietuvos provinciją – geografinę, socialinę, kultūrinę – kalbasi dviejų kartų atstovai: kelių Panevėžio krašto laikraščių, kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ įkūrėja, ilgametė redaktorė, rašytoja Liuda Jonušienė ir Panevėžio alumnas, buvęs portalo Bernardinai.lt redaktorius, publicistas, 2014 m. Tolerancijos žmogus, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys.SKAITYTI DAUGIAU

ŽMOGUS, kuris Žinojo Viską

„Šimto menų meistras“ (Conoras Reilly’is, 1974), „paskutinis žmogus, žinojęs viską“ (Paula Find­len, 2004), „vienas paskutinių mąstytojų, visas mokslo žinias teisėtai galėjęs vadinti savo domėjimosi sritimi“ (Alanas Cutleris, 2003), „paskutinysis Renesanso žmogus“ (Edwardas W. Schmidtas, 2001), – taip šiais laikais apibūdinamas vienas žymiausių XVII a. jėzuitų mokslininkų Athanasius Kircheris (1602–1680), vokiečių polimatas, Thomo E. Woodso prilygintas Leonardui da Vinci’iui dėl itin plataus šį kunigą dominusių temų spektro. Keistuolis mąstytojas ir išradėjas gilinosi į viską: filosofiją, religiją, geologiją, chemiją, matematiką, muziką, istoriją, archeologiją, orientologiją, magnetizmą, mediciną ir netgi mikrobiologiją. SKAITYTI DAUGIAU

Athanasius. Požemių pasaulis

Prieš pat pasirodant gerai žinomam Roberto Hooke’o veikalui „Micrographia“ (1665), pristatančiam mikroskopinius stebėjimus, pradedant skustuvo ašmenimis, baigiant vynmedžių erkutėmis, nepasotinamai smalsus ir itin produktyvus mokslininkas jėzuitas Athanasius Kircheris paskelbė daugeliu atžvilgių įspūdingesnį darbą – „Mundus Subterraneus“ („Požeminis pasaulis“). Šis atlasą primenantis dviejų dalių leidinys buvo skirtas išdėstyti „smalsaus skaitytojo akims visa, kas reta, egzotiška ir reikšminga vaisingose Gamtos įsčiose“. Tai – „dieviškame prote egzistuojanti žemiškosios sferos idėja“, – teigė Kircheris. Kad šitai suvokė, jis bandė įrodyti aptariamoje knygoje, vienoje iš daugiau nei trisdešimties, aprėpiančių beveik tiek pat temų, kurias mokslininkas paskelbė per savo gyvenimą,SKAITYTI DAUGIAU

OPEROS SPINDESYS IR AUKOS

Favola pastorale, dramma musicale, festa teatrale, rappresentazione… Neabejoju, kad šiandien daugeliui tai yra niekada negirdėti terminai. Tačiau taip skirtingu metu siekta įvardinti žanrą, kurį nūnai žinome kaip operą. Per daugiau nei 400 metų sukurta maždaug 50 tūkst. operų, iš kurių šiais laikais pastatoma gal keliasdešimt. Opera – tai vakarykštė muzika užvakarykščiame teatre… Ar bent taip teigė žymiausi praėjusių epochų autoritetai.SKAITYTI DAUGIAU

Popietinis vizitas

Ievos Saudargaitės projekte „Popietinis vizitas“ autorės kaip architektės ir kaip fotografės keliai galiausiai susieina į vieną. Studijuoti architektūrą menininkę pastūmėjo smalsumas, kaip gyvena kiti, tačiau pagal užsakymus fotografuojant erdves dažnai prašoma šį susižavėjimą palikti nuošalyje, sutvarkyti interjerą, net perstumdyti baldus ir padaryti nuotraukas, savo sterilumu panašias į kompiuterinės grafikos vaizdus. „Tam tikra prasme, šis projektas yra priešnuodis visiems tiems metams, kuriuos praleidau prieš pradėdama fotosesijas išvalydama namus nuo jų gyventojų pėdsakų, – paaiškina Ieva. – Interjerų fotografijos logistika tokia, kad pasitaiko atvejų, kai net nesusitinki su ten įsikūrusiais žmonėmis, tačiau juos ir jų asmenybes gali įsivaizduoti iš aplinkinio chaoso laipsnio, knygų pavadinimų, daiktų, drabužių… Užuot vengusi šių gyvenimo nuotrupų, norėjau pasidžiaugti įvairiais būdais, kuriais mes prisitaikome erdves, paversdami namus savo ir savo svajonių tęsiniais, įsigilinti į tai, kaip erdvę užimame drauge su šeimos nariais, draugais ar kambariokais.“SKAITYTI DAUGIAU

Kauno kultūrinis gyvenimas gatvės meno kūriniuose

Kiekvienas pasaulio miestas yra išskirtinis ir unikalus dėl tik jam būdingų bruožų bei simbolių. Štai Lenkijos pajūryje įsikūręs Gdanskas turi miegamąjį rajoną Zaspą – galeriją po atviru dangumi, kur vietos gidai kviečia pasivaikščioti ir pažinti sienų tapybos kūrinius (jų čia net apie 60!). Bergene, Norvegijoje, buvo išvystytas pirmasis miesto gatvės meno planas – ši meno forma laikoma kultūros paveldu ir miesto identiteto dalimi. Norintys pažinti laisvą urbanistinio meno dvasią svajoja nukeliauti į Niujorką ir pasivaikščioti TV ekranuose ne kartą matytomis Bruklino gatvėmis.SKAITYTI DAUGIAU