Kosminis kiaušinis ir Velykos

Astronomijos moksle viena svarbiausių šakų, aprėpusi dangaus kūnų ir jų sistemų kilmės bei raidos tyrimus, ilgai vadinta kosmogonija. Jai rūpėjo įvairūs visatos reikalai – planetų ir žvaigždžių, galaktikų ir spiečių radimosi, evoliucijos bei santykių klausimai. Šiuo metu astronomijos žinovai termino nebevartoja, bet jį mielai priglaudė mitologija, tebetęsianti dangaus, Žemės, Mėnulio, Saulės bei jos sistemos sukūrimo pasakojimą, regis, niekada neįsprausimą į vieno – teisingojo – rėmus. Tačiau visoje mitų gausoje ir įvairovėje nesunku pastebėti daugelio tautų pakartojamą identišką motyvą. Taip, kosminį kiaušinį!SKAITYTI DAUGIAU

Gintaras Balčytis. Kai nežinojimas tampa stiprybe

Pirmą laišką iš Gintaro Balčyčio gavau 2013-aisiais. Tai buvo kvietimas dalyvauti pirmajame Kauno architektūros festivalyje (KAFe) vykusioje diskusijoje apie paveldą. Tų metų festivalis pakėlė tiek kaunietiškų, tiek apskritai lietuviškų architektūrinių renginių kartelę, o jo sumanytojui bei organizatoriui G. Balčyčiui pelnė kolegų liaupses. KAFe dalyvavo ir paskaitas skaitė pasaulinio garso architektai, organizuotos tiek solidžios parodos, tiek mažesni renginiai. Po šio starto vyko 2016, vėliau – 2019 metų festivaliai, dabar pradedama ruoštis ketvirtajam, 2022-ųjų KAFe.SKAITYTI DAUGIAU

Frédérick Houdaer | Poezija

Akivaizdybė
tikiu Léonu Bloy kai jis rašo kad pergalė Verdeno mūšyje buvo pasiekta maldomis sukalbėtomis vienos mergaitės XXI amžiuje tikiu Aleisterio Crowley’io nuoširdumu kai jis ištisus metus nenorėjo publikuoti savo „Įstatymo Knygos“ kol galiausiai apsisprendė tai padaryti tikiu Castanedos žodžiu kai jis teigė patekęs į tuštumą kad ir kiek man visi beįrodinėtų jog jis tiesiog nuostabus fikcijų kūrėjas žinau jo siūlomą mokymą turėti širdį ir stoti skersai gerklės patogiai įsitaisiusiems SKAITYTI DAUGIAU

Uldis Bērziņš: „Tas kalbas norisi valgyti“

Uldis Bėrzinis (Uldis Bērziņš, 1944–2021) – latvių poetas, vertėjas, publicistas, politikos veikėjas. Įstabi jo literatūros darbų bibliografija: devyni poezijos rinkiniai, trys rinktinės. Daug svarbių vertimų iš persų, senovės islandų, lenkų, senovės ispanų, kitų kalbų. Reikšmingiausi – kai kurios Senojo Testamento dalys, Koranas. Poeto kūrybinė veikla įvertinta keliolika literatūros premijų, tarp jų – Baltijos Asamblėjos. Rašytojas laikomas latvių eilėraščio poetikos reformatoriumi, jo poezija įtraukta į Latvijos kultūros kanoną (kuriame yra 99 įvairių sričių objektai bei subjektai, laikomi išskirtinėmis vertybėmis – latvių tautos kultūros kertiniais akmenimis). Uldis Bėrzinis ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje, dalyvavęs festivaliuose „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Poezijos pavasaris“, lietuvių skaitytojams puikiai žinomas iš publikacijų mūsų spaudoje, almanachuose, rinktinės „Vabzdžių žingsniai“ (1997), šiuolaikinės latvių poezijos antologijos „Pavasaris bus kaip visuomet“. Prisimindami šį poliglotą, daugelio lietuvių literatūros žmonių bičiulį, siūlome 2014 m. Latvijos žurnale „Ir“ publikuotą interviu, kuriame jis atskleidžia galbūt iki šiol nežinotus faktus apie save ir kūrybą. SKAITYTI DAUGIAU

Gerda Liudvinavičiūtė: „Suvokiu dizainą kaip žaidimą“

Pastaruosius 15 metų netyla kalbos apie lietuvišką dizaino identitetą, jo turinį ir formą. Jei jums kas nors sakė ar kur nors girdėjote, jog šiuo metu kuriame save iš naujo, žinokite, tai – netiesa. Po teisybei, mes save tiesiog perkonstruojame, lyg žaisdami kaladėlėmis, visai kaip tuomet, kai buvome ketverių. Skirtumas tik toks, kad dizaine yra kelios kanoninės žaidimo taisyklės: arba tiek medžiagas, tiek formą kuri futuristiškai, arba dekonstruoji tai, kas jau yra, ir lyg perkuri klasiką su naujai pamatytomis medžiagomis. Viena iš pastarąjį metodą taikančių kūrėjų yra Gerda Liudvinavičiūtė. Ji jaunosios kartos lietuvių dizainerė, savo darbus pristatanti CELSIUS 273 vardu. Daugiausiai tyrinėdama architektūros ir miesto erdves kaip procesus, jų sąsajas su visuomene bei atskirais individais, naujosios kartos juvelyrė siekia atgaivinti retrospektyvų žvilgsnį į sovietinę meno koncepciją. Kalbėdamasi su šia kauniete žinojau, kad mudviejų pašnekesys nebus tik apie dizaino apibrėžtis – nepavyks išvengti gilesnių užkaborių, nes Gerda kūrybą ir aplinką suvokia itin daugiasluoksniškai. G. Liudvinavičiūtės juvelyrikos kolekcijose, lyg autonomiškai veikiančiuose tarpdisciplininiuose projektuose, akivaizdžiai pastebimas žvitrus, gaivalingas žvilgsnis į kultūrinį palikimą bei architektūrą per antropologijos, sociologijos ir atminties kultūros prizmes.SKAITYTI DAUGIAU

Borgesas ir kiti

Europoje, Azijoje ir dalyje Afrikos siautėjo karas, o Lotynų Amerikoje gyvenimas tekėjo beveik įprastai. Beveik, nes čia pateko nemažai pabėgėlių iš mirties ir kančios zonos; kai kurie apsistojo Argentinoje, kiti – Buenos Airėse. Tarp pastarųjų buvo ir lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius, kuris laimingai – ačiū likimui – 1939 m. transatlantiniu garlaiviu paspruko nuo nacių. Gombrowiczius įsikūrė Argentinos sostinėje, pradžioje skurdo, o apie tuomečių jo užsiėmimų pobūdį sklandė prieštaringiausi gandai. Vienaip ar kitaip, lenkų pabėgėlis gyveno varganame bute, rašė prozą ir į savo vėliau išgarsėjusį dienoraštį guldė visokius apmąstymus bei įvairius įvykių negausaus emigranto gyvenimo atvejus. Gombrowiczius mažai domėjosi savo tremties šalimi, buvo pasinėręs į tautiečių reikalus: tęsė barnius prieškario Lenkijos ginčuose, leidosi į prieškario lenkų gyvenimo atsiminimus, godžiai sekė karo veiksmų Europoje eigą, perpasakodavo vietos lenkų bendruomenės apkalbas.SKAITYTI DAUGIAU

Poetai ir skiepai

Pasaulio istorijoje nėra buvę daug tokių masinių skiepijimo kampanijų kaip dabartinė dėl COVID-19 pandemijos. Įtampos kupinose situacijose, kai faktai ir vaizduotė dažnai neatskiriami, temų savo kūrybai paprastai randa ir literatai. Kol kas vakcinacija nuo COVID-19 pasauliniu mastu tik įsibėgėja, o tam skirti grožinės literatūros kūriniai dažniausiai yra mėgėjiško pobūdžio, todėl visai naudinga pasižvalgyti po praeitį.SKAITYTI DAUGIAU

LĖLININKAS

(Ištraukos iš kino scenarijaus) Gatvė. Vakaras Aleksandras (40 m.) nužvelgia paskutinius nuo teatro tolstančius žiūrovus. Prie spektaklio afišos stovi Julija (28 m.). Aleksandras užsidega cigaretę ir priartėja prie jos ALEKSANDRAS. Ruošiatės eiti į „Karalių Lyrą“? Julija iš netikėtumo krūpteliSKAITYTI DAUGIAU

Astralinės kelionės su Jacku Londonu

Dvidešimt kartų per dieną iš Larkspuro, miesto Šiaurės Kalifornijoje, išplaukia katamaranas. Grakščiu lanku judėdamas į pietus, San Francisko perkėlos link, jis pakrantėj palieka raudonų riedulių atodangas, žemas nuauksintos žolės kalvas bei vieną kitą gyvenamąjį laivą. Netrukus atsiveria San Francisko panorama, baltu perlamutru ir sidabru tviskantys bokštai išnyra tirštame rūke, nuolat apgobusiame Aukso vartų tiltą. Turistai, prie dešiniojo kelto borto susispietę pasigrožėti šiuo vaizdu, retai pastebi, jog už jų nugarų iškyla kitas orientyras. San Kventinas.SKAITYTI DAUGIAU

PER ŽARIJAS

Netrukus pasirodysiančiose esė knygoje „Per žarijas“ prozininkė ir poetė Aldona Ruseckaitė talpiai, struktūriškai nuosekliai neria pasakojimo tinklą. Juo gaudomos patirčių, išminties, laiko ženklų „žuvys“. Pagrindinė veikėja Balbina liudija tarnystę pašaukimui: puoselėti, saugoti visa, ką vadiname lietuvių literatūros paveldu. Ironija ir groteskas, lyrika ir autentiški susitikimai su lietuvių rašytojais, žūtbūtinis užsispyrimas, minant valdininkų slenksčius ir važiuojant biurokratijos mašina, įtraukia skaitantįjį kaip deginanti akistata, kaip dokumentika. Nieko keisto – juk 30 metų Maironio lietuvių literatūros muziejui vadovavusi autorė remiasi asmenine patirtimi.SKAITYTI DAUGIAU

ASTRONAUTAI IRGI BIJO IŠEITI Į ATVIRĄ KOSMOSĄ. ĮSIVAIZDUOJANT BAIMES

Balandį tiesiog negalima nerašyti apie kosmosą, nes tai – ne tik švaros, bet ir kosmonautikos mėnuo. Šiemet sukanka 60 metų nuo tada, kai 1961-ųjų balandžio 12-ąją TSRS kosmonautas (astronautas, o kiniškai – taikonautas) Jurijus Gagarinas pirmą kartą žmonijos istorijoje pamatė Žemę iš kosmoso. Šis įvykis tapo vienos eros pabaiga ir kitos pradžia. Įžengėme į absoliučiai naują ir nesuprantamą erdvę, kurioje galbūt galioja visiškai nesuvokiami dėsniai. Nuo arklio persėdome į automobilį.SKAITYTI DAUGIAU

PATRICIJA GILYTĖ. AMŽINOS EKVINOKCIJOS ŠALYJE

Apribojimai. Sienos. Socialiniai burbulai ir ant­snukiai. Kompiuterių ekranų barjerai nenustelbs asmeninio bendravimo. Man visada būdavo malonu įsikinkyti ar būti įkinkytam į meno organizavimo procesą. Tai vienas iš mano kuratorinių bendradarbiavimo su menininkais būdų – stebėti ir dalyvauti, užtikrinant maksimaliai kokybišką darbų pateikimą, kartu su autoriumi generuojant objektų pristatymo kontekstą.SKAITYTI DAUGIAU

KAIP GIMSTA MUZIKA?

Kūrybos procesas bemaž visuomet būna labai individualus. Ypač muzikoje, kuri tebėra bene abstrakčiausia meno forma. Iš šalies stebint kuriantį tapytoją ar rašytoją, galutinį rezultatą nujausti ar nuspėti turbūt įmanoma, o kompozitoriaus darbas liks nesuvoktas tol, kol nesuskambės jau užbaigtas kūrinys. Gal dėl to daugelyje kino filmų apie muzikos klasikų gyvenimą ir (ypač) kūrybą dėmesys sutelkiamas ties meilės intrigomis, biografijos vingiais, bet esmė taip ir lieka neatskleista, nors už kadro muzika liejasi gausiai.SKAITYTI DAUGIAU

Apie virtuves, silkę ir gimines

Maždaug keturių nepilnų kvadratinių metrų dydžio vaikystės virtuvė Antakalnyje, kur mama prieš bėgdama į kelis darbus ir ruošdama mus mokyklon skubom kepdavo miltinius blynus man ir broliui (bet jam labiau, nes jis juos mėgo), varškėčius, lazankas bei kitas patrovas, buvo mažesnė už sovietinę kapeiką, ir visgi tai buvo pirmųjų namų, kuriuos prisimenu, dalis. Tuo metu mama buvo vienintelė jokios konkurencijos neturinti virtuvės virtuozė. Šioje gastronominėje teritorijoje jai paklusdavo visos armijos, išskyrus gal tik nenuolankiąją Tetą Elzę, kuri kaip uždusus maratonininkė vos įbėgusi į mūsų butą (visgi ketvirtas aukštas) išsyk čiupdavo šaukštą ir, prisiragavusi verdamos sriubos, kirčiuodama pirmąjį skiemenį žemaitiškai mesteldavo: „Neskanu“. Mama pripildavo jai lėkštę ir, šiai išsekus, antroji frazė būdavo jau palankesnė, bet ne mažiau iškalbinga: „Bėgu į savo trobelę.“ Sprintas netrukdavo ilgai – reikėdavo kokias aštuonias minutes smagiai paėjėti pro siuvyklą, audinių krautuvę ir skaityklą (ten turėdamas kapeikų pirkdavau literatūrinę spaudą, rumuniškus pašto ženklus su Rubenso moterimis, dar kažką) ir kirsti Antakalnio gatvę.SKAITYTI DAUGIAU

Kalėjimai, kuriuose kalime

Kalėjimo dramos (angl. prison drama) žanro filmai ir serialai pasaulyje muša žiūrimumo rekordus. Pasakojimai apie gangsterius kaitina žiūrovų kraują ir atskleidžia gyvenimo už teisėsaugos ribų specifiką, o štai kalėjimų tema visuomenei atidengia mažiau pažįstamus sluoksnius: kas vyksta, kai nusikaltėlis jau yra pagautas, nuteistas ir apribotas institucijos, varžančios jo judėjimo bei veiksmų laisvę. Pagrobimų, karo, psichiatrinių ligoninių ir kalėjimų istorijos pasižymi sunkiai paaiškinama intuityvia trauka. Išsamų šio žanro tyrimą atlikusio Kevino Kehrwaldo teigimu, remiantis įžvalga, kad „apie visuomenę daug galima pasakyti iš to, kaip ji vaizduoja kalinius kine“, („Prison Movies – Cinema Behind Bars“, 2017), kalėjimo naratyvas atskleidžia platesnes kultūrines problemas.SKAITYTI DAUGIAU