Dirbtinė kalba ir pasąmonės tikrovė

Kas gi nėra matęs Ridley’io Scotto režisuotos kino juostos „Gladiatorius“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko tada dar ne į meškutį prieš žiemos miegą panašus, o grakštus ir raumeningas Russellas Crowe. Ši epinė drama, pasakojanti išgalvotą istoriją apie garbingą senovės Romos legionų generolą, galėjusį pelnyti imperatoriaus sostą, tačiau išduotą ir patekusį gladiatorių pirklių vergijon, skamba lyg didinga ir nuostabi žmogaus kilnumo, ištikimybės, meilės šaliai, šeimai giesmė. Kaip ir kituose panašaus pobūdžio filmuose, „Gladiatoriuje“ išryškinta dvipolės pasaulėžiūros sąranga, atskleista skirtingų vyrų paveikslais. Vienas jų – ištikimas, sumanus, fiziškai stiprus, narsus ir pasiaukojamai imperatoriui tarnaujantis karvedys, žygiais bei pergalėmis pelnęs valdovo pasitikėjimą ir meilę, o kitas – silpnas, klastingas, gudrus, savanaudis savimyla, turintis ir aiškių psichinių problemų – siekiantis intymių santykių su seserimi bei šaltakraujiškai nužudantis tėvą, kad pasiglemžtų sostą.SKAITYTI DAUGIAU

JUOZAS STATKEVIČIUS: „ĮKVĖPIMAS – DIDŽIULĖ PRABANGA“

Kai su kolega pasidalinau žinia, kad šio „Nemuno“ numerio herojus bus Juozas Statkevičius, sulaukiau nuostabos. Mano akimis, kūrėjas, vienas pirmųjų įtvirtinęs aukštosios mados sąvoką Gariūnų mados klestėjimo laikais ir jaunos valstybės kultūros horizonte iškėlęs mados imperatyvą, vėliau įvedęs kostiumą kaip atskirą personažą į operos sceną, apskritai išugdęs kitokį požiūrį į teatro kostiumą, tiesiog privalo tapti „Nemuno“ viršelio veidu. Paklausčiau, kodėl tai neįvyko anksčiau.SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***
Audros sūkurys, vėjas ir skeveldra Besisukiojanti tarp jų Su prisipažinimu Peizažo nualinto Mojančio lietaus ranka Iš po skverno Slėpusio ją Iš po lovos Migdančios vaiką Iš po ledo luito Sušildančio čiabuvį Namuose pilnuose keisčiausių dievųSKAITYTI DAUGIAU

Apie fragmentą

<…> likimas mūsų gyvenimą išleidžia ant kažkokių skrajučių, kažkokiais fragmentais. Iš kunigaikščio P. A. Viazemskio laiško 1914 m. Kafkos dienoraštyje yra toks įrašas: „Prieškambario durys buvo atlapos, tad buvo aiškiai girdėti, kaip tarnas pranešė: – Pone direktoriau, atėjo naujas aktorius. – Aš dar tik noriu tapti aktoriumi, – pasakė Karlas, patikslindamas tarno žinią. – Kur jis? – paklausė direktorius ir ištempė kaklą.“SKAITYTI DAUGIAU

DŽIAZO ATSTUMTIEJI

Daugeliu požiūrių muzikos instrumentai primena žmones – kiek­vienam būdingas savitas balso tembras, skiriasi ir galimybės, charakteriai. Vieni tampa lyderiais, ilgaamžiais, kiti gausina minias arba miršta vos gimę. Žvelgiant į muzikos raidą susidaro įspūdis, kad atskiri žanrai atsirenka sau tinkamus instrumentus. Tačiau egzistuoja ir nemažai tai paneigiančių faktų. Neabejoju, jog greta visur ir visuomet dominuojančio fortepijono daugeliui džiazo simbolis tebėra saksofonas, bene charakteringiausias instrumentas šiame žanre. Taip, be saksofono grandų džiazas sunkiai įsivaizduojamas. Tebūnie, tačiau taip buvo ne visada. Ankstyvajame džiaze viešpatavo klarnetas, svarbą išsaugojęs ir svingo eroje. Pamažėl jį išstūmė saksofonų šeima, o gitara privertė ilgam pasitraukti bandžą.SKAITYTI DAUGIAU

AMM, arba Pagiriamasis žodis improvizacinei muzikai

Vėlyvą 1991 m. pavasarį, pagaliau išėjus pirmam „Tango“ numeriui (spaudai paruoštas 1990-ųjų rudenį), su kolega Linu Vyliaudu išsiuntinėjome kelis šimtus laiškų į platųjį pasaulį pranešdami, kas esame, ir kad ruošiamės iš peties padirbėti šiuolaikinės muzikos fronte. Prašėme įvairiausios informacijos: muzikantų, atlikėjų, kompozitorių – biografijų ir leidinių; įrašų leidyklų, leiblų, kompanijų bei leidėjų – plokštelių, kasečių, kompaktinių diskų, knygų, žurnalų, katalogų, siūlėme tai pristatyti, aprašyti, recenzuoti „Tango“ žurnale. Vienas leidinio egzempliorius kartu su tradiciniu laišku nukeliavo į „Matchless Recordings“. Netrukus gavome mielą atsakymą, pasirašytą Eddie’io Prévosto, „Matchless Recordings“ firmos vadovo. Užsimezgė draugystė, keitėmės laiškais, plokštelėmis. Susirašinėjant kilo mintis pakviesti Eddie’į ir AMM kolektyvą į Vilnių, surengti koncertą. Planas plėtojosi, išryškėjo galimybė koncertuoti ir Maskvoje; paradoksalu, bet pro šį miestą buvo tiesiausias kelias iš Londono.SKAITYTI DAUGIAU

Andrius Miežis: „Fantazijose svarbiausia – remtis rimtais argumentais“

Jei apie kokį dailininką pasakytume – „Jis piešia gėles“, nesunku atspėti meno žinovų reakcijas: surauktos nosys, nuleistos akys, pakelti antakiai ir nusvirę lūpų kampučiai. Šalyje, kuri aiškiai žino, kad saldusis primityvizmas yra ne lygis, su gėlytėmis neprasisuksi – atsakyk, kodėl nesi brutalus kaip Sauka, konceptualus kaip Gasiūnas, kosmogoniškas kaip Katiliūtė? Tačiau retais atvejais, ypač tada, kai menininkas niekada nėra sukiojęsis dailės akademijų labirintuose, nebuvo įsiurbtas į visagalęvisalemiančiąvisavertinančią kūrėjų grietinėlės turbiną, sustabarėjęs autoritetų akivaizdoje dėl neteisingai pasirinkto teisingo kelio, atsitinka keisti „performansai“ – ima žmogus ir tampa populiarus, mėgiamas, laukiamas, o jo kūryba perkama. Ir ištarus jo pavardę – tarsi pakutenus padus – įsižiebia šypsena. Kalbu apie Andrių Miežį, dailininką iš Kretingos, mylintį, ką daro, nepretenduojantį į „liūto“ nominaciją ir visada turintį, ką pasakyti savo paveikslais.SKAITYTI DAUGIAU

Didžiausias kino industrijos cunamis

Ar dar atsimenate jausmą, apimdavusį kino teatre žiūrint filmus kartu su kitais? Dabartinis jo badas ir abstinencija, negaunant magiškojo kino „vonių“, daro savo juodą darbą. Daug šios industrijos ekspertų visame pasaulyje sako, kad kino teatrai jau niekada nebebus tokie, kokius žinojome, prisimename. Jų apyvartos (o ypač – pelnas) krito drastiškai, ir tas nuosmukis tęsiasi taip ilgai, kad daugelis kino teatrų net suvaldžius pandemiją, kai gyvenimas grįš į senas vėžes, tiesiog nebeegzistuos. Jei tik gyvenimas išvis kada nors grįš ten, kur buvo. Nors kino teatrai ėmėsi daugybės priemonių, siekdami apsaugoti savo klientus bei darbuotojus, ir yra vienos saugiausių vietų, kuriose užtikrinta ventiliacija, tarpusavy nebendraujama, net vienas į kitą nežiūrima ir nesikalbama, be to, salėse kaukių dėvėjimas privalomas įeinant, išeinant bei viso seanso metu, nors intensyvi patalpų dezinfekcija ir atstumo laikymasis nuo pat pandemijos pradžios ir per ją buvo giriami imunologų bei medicinos ekspertų, jie visame pasaulyje šiuo metu yra gilioje krizėje, o jei tiksliau – komoje. Kaip ir daugumos susirūpinusių verslų, ypač tų, kur dirbama ne virtualiai, bet turint fizinį kontaktą su klientais, jų vadovai kuria ir viruso prevencijos priemones, ir asociacijas, prižiūrinčias tų priemonių įgyvendinimą, tokias kaip „CinemaSafe“ („Saugus kinas“). Beje, svetur privalomas apsaugines kaukes leisdavo nusiimti tuo metu, kai vartojami gėrimai ir valgomi spragėsiai, o štai trumpu 2020-ųjų periodu, kada kino teatrai Lietuvoje veikė, šito malonumo sau negalėjome leisti.SKAITYTI DAUGIAU

Formatas

Žinojom, kad jau nebeilgai. Bet ėjom. Palikdami retesnius ir tankesnius pėdsakus. Atrodo, ieškojom šešėlio, o aplink tave grifai jau suko ratus. Man labiau patinka balandžiai, jie mane išgelbėjo. Kai pažvelgei į mane tomis akimis. Gal, jei ne tas žvilgsnis, viskas būtų kitaip. Tiesiog pasakytum, kada nekvėpuoti. Fermata.SKAITYTI DAUGIAU

Kaunas: maža didelio miesto istorija (II)

Vienas kaunietis, neseniai grįžęs iš Paryžiaus, pasakojo tokį būdingą dalyką. Kartą išeidamas iš viešbučio vestibiulyje pamatė grupę viešbučio gyventojų, kurie nustebę žiūrinėjo kažkokius atvirukus. „Kaip, ar tai Kaunas?“ – klausinėjo kaunietį smalsuoliai rodydami jam pačiam adresuotus iš Kauno du atvirukus. Viename jų buvo mūsų Vytauto Didžiojo Muziejaus rūmai, kitame – Laisvės Alėjos vaizdas su „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmais. Prancūzai netikėjo, kad tai Kauno vaizdai. „Juk tai didmiestis“ – įtikinėjo jie – didžiausiam kauniečio pasitenkinimui. „Lietuvos aidas“, 1937-12-17SKAITYTI DAUGIAU

JUSTINE SHIRIN: tigro uodega ir kitos paslaptys

Justina Norkutė-Širin, žinoma kaip Justine Shirin – vilnietė kūrėja, architektės karjerą išmainiusi į iliustratorės kelią. Sprendimas nenuvylė – jos piešiniai pelnė auksą „Epica Awards“ apdovanojimuose, yra spausdinami įvairiuose leidiniuose, apsigyvena paveiksluose, miesto stenduose, puošia troleibusus ar įvairius daiktus. Vaikystėje Justinai tereikėjo pieštuko ir popieriaus lapo, kurie ją iškart nukeldavo į kitą pasaulį, o studijų metais mergina dažnai sulaukdavo klausimo, gal kartais yra baigusi grafiką. Sykį, kai jau dirbdama architekte direktoriui gimtadienio proga nupiešė atviruką, jis susižavėjęs tarė: „Tu galėtum piešti iliustracijas! – Ir greitai tvirtu balsu pridūrė: – Bet nereikia.“ Pasakodama šią istoriją menininkė pastebi, kad ilgainiui besikartojančios užuominos pasėjo sėklą. „Pradžioje nereaguoji. O vėliau pradedi galvoti, kad gal ir galėtum“, – prisimena ji. Dabar Justinos bagaže: du bakalauro laipsniai – interjero dizaino ir architektūros, – įgyti Vilniaus dailės akademijoje, dešimties metų darbo architekte patirtis, tarptautiniai apdovanojimai už iliustracijas bei meno kūrėjos statusas.SKAITYTI DAUGIAU

Prarastos Lietuvos beieškant. Šanchajaus dienoraštis

Istorijoje yra toks ypatingas tarpsnis, kurio metu Šanchajų kaip niekad gausiai užplūdo lietuviai. Jų būta ne bet kokių, o tų, kurių mūsų tėvynėje per stebuklą likę vos vienas kitas. Ši istorija į mano gyvenimą netikėtai įgriuvo, palydėta visos virtinės atsitiktinumų. Dramblys kambaryje sukrutėjo ir atsiskleidė prieš mano akis, apie tai ir papasakosiu. Stebėtinai dažnai asmeniniuose pokalbiuose išgirstu klausimą: „Ar kartais jautiesi vienišas?“ Iš lietuvių, kuriems ši pasaulio dalis tokia tolima bei nepažįstama, ir iš kinų, kuriems Lietuva – netgi dar keistesnė, kone neįmanoma; jiems esu pirmasis sutiktas lietuvis, atklydęs iš paslaptingo krašto. Žmonėms, įsivėlusiems į gyvenimus gentinėse bendruomenėse, turėčiau atrodyti įtartinas atsiskyrėlis. („Pabėgėlis? Kur kiti taviškiai, ar nors kiek daugiau jūsų dar čia yra?“) Smalsios tamsios akys žiba Pudongo dangoraižių atšvaitais. Ne, nesu vienišas, vienumos čia nelengva ir rasti. Visgi klausimą suprantu, jis apie saviškių ilgesį, kuris yra tikras kiekvieno ekspãto palydovas. Net smagioje kompanijoje, nusišypsojus sėk­mei, užplūdus džiaugsmui, net kai, rodosi, nieko netrūksta, gali jausti ant laimės krentantį melsvą šešėlį. Neįgarsintą, slaptą kirtį, ir pačiam nežinia kuriame emocijų lape įsisluoksniavusį.SKAITYTI DAUGIAU

Šunų aikštelė

Sofi Oksanen (g. 1977) – Suomijos rašytoja, labiausiai išgarsėjusi romanu „Valymas“ (Puhdistus, 2008). Už šį kūrinį, šiandien išleistą jau 40 šalių, ji pelnė dvi garbingiausias Suomijos literatūros premijas, daug kitų apdovanojimų gimtojoje šalyje ir užsienyje. S. Oksanen viena pirmųjų suomių literatūroje ėmė nagrinėti postsovietinių šalių traumas bei praradimus. Rašytoja apie juos prabilo jau debiutiniame autofikciniame romane „Stalino karvės“ (Stalinin lehmät, 2003) ir, nevengdama kitokių „nepatogių“ temų, gilinosi beveik visuose kūriniuose.
Romane „Šunų aikštelė“ (Koirapuisto, 2019) S. Oksanen veikėjų istorijas atskleidžia per du laiko lygmenis – šiandienos Helsinkio nūdieną ir netolimus nepriklausomos Ukrainos gynybinio karo metus, politines šalies problemas supindama su etinėmis – pagalbinio apvaisinimo verslo, korupcijos – bei bendražmogiškomis – ištikimybės ir meilės. Šį kūrinį 2021 m. išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Vertėja


Romano ištrauka

2006-ieji, Dniepropetrovskas

Direktorė paskleidė ant stalo mano giminaičių nuotraukas. Šito nesitikėjau, juolab nenumaniau, kad per pokalbį dėl darbo teks tą krūvą peržiūrėti su būsima viršininke. Tėvo atvaizdų nebuvau mačiusi daug metų.
– Kas tau? – paklausė moteris, ir aš tik tada susivokiau, jog užsiėmiau burną delnu.
– Tik pasiilgau jo.
Čiupau atkištą nosinę. Jausmingumas nustebino net mane pačią. Buvo nesmagu. Kodėl nepasiruošiau geriau? Liepiau mamai atrinkti nuotraukas, pasakiau, kad tada, kai gyvenau užsienyje, man reikėjo nuotraukų albumo. Ji tikriausiai pamanė, kad ketinu vėl išvažiuoti. Mėgino klausti, bet aš čiupau pluoštą fotografijų, greitai susikišau į rankinę ir nėriau pro duris. Maniau, kad atmes tokias, kurios galėtų skaudinti dukrelę. Pavyzdžiui, laidotuvių. Bet laidotuvių nuotraukų čia nemačiau.
– Tėvas žuvo per kokią nelaimę… ar ne?
Direktorė dar pažiūrinėjo fotografijas kaip prastas kortas, tada atnešė iš spintelės butelį, dvi taures, stumtelėjo šokoladinių saldainių dėžutę. Sutelkiau dėmesį į sunkią krištolo taurę, į konjaką, kuris degino gerklę užspaudusį gumulą, ir liepiau sau susiimti. Susimoviau – net nepagalvojau, kaip mano tėvas atrodys nepažįstamam žmogui. Buvau keturiolikos, kai tėvas mirė, ir dabar jaučiausi kaip keturiolikmetė, jo atvežta prie kasyklos. Pirmutiniame kadre ką tik baigę pamainą vyrai sustoję rūkė – tarp juodų pirštų smilko cigaretės. Fone riogsojo metalinė talpa, kuria jie buvo iškelti iš šachtos. Vienas kasėjas sėdomis vyniojo nuo kojų autkojus, iššiepęs visą baltų dantų eilę. Nuo anglies dulkių pajuodusių vyrų veidai atrodė vienodi, tik tėvo švytėjo švarus kaip apskritas mėnuo ir ant kaktos neturėjo trečios – prožektoriaus – akies.
Buvo dar viena tais pačiais laikais daryta nuotrauka. Tėvas joje stovėjo šalia nepažįstamo vyro odiniu švarku. Abiejų veidai švytėjo gero sandėrio šypsenomis. Jiems už nugaros matėsi pora autobusiukų – buchankų, – ir toje pilkos, juodos ir rudos plynės niūrumoje mėlynavo kikilio kiaušinio spalvos „Zil“ sunkvežimis.
Vienoje paskutinių nuotraukų porą dienų nesiskutęs tėvas vilkėjo vien berankovę marškę. Pageltę jos apvadai prie pažastų buvo atvipę. Alkūnėmis atsirėmęs į virtuvės stalą, tėvas laikė tarp pirštų kandiklį su cigarete. Ant palangės buvo matyti suvešėję neretinti pomidorų daigai, priraišioti prie pakrypusių, plonų lazdelių. Tarp atidaryto agurkų stiklainio ir virtų bulvių kaupinai prikrauto emaliuoto dubens stypsojo degtinės butelis be etiketės. Vaizdas buvo pasibjaurėtinas: cigarečių pelenai virto per sunkios stiklo peleninės kraštus, šalia gulėjo tuščia degtukų dėžutė. Stovėjo trys stiklinės, bet sugėrovų nuotraukoje nebuvo. Atpažinau vaškytinę ir mūsų namų sieną, nudažytą konservuotų žirnelių spalva. Nenumaniau, kas fotografavo ir kam. Kur tas tėvas, kurį prisimenu, kur jo šeimininkiška laikysena, kur pinigų kaliko nerūpestingumas? Atvaizde – pavargęs žmogus: miežiai, tvinkstantys ant akių vokų, ir prabėgę metai prigesino žvilgsnį. Nieko nelikę iš jaunystės dailumo, nė ženklo.
Moteris pastūmė man nuotraukas.
– Iš mamos veido matyti paveldimas fotogeniškumas, iš tėvo jaunystėje – taip pat. Kas atsitiko paskui? O dar Snižnė!
– Tiesą sakant, mes ten negyvenom.
– Gyvenimo aprašyme pažymėta, kad ten lankei mokyklą.
– Labai trumpai.
– Bet tavo tėvas kilęs iš Snižnės, seneliai iš tėvo pusės – taip pat. Kodėl jūs ten persikraustėt? Iš Talino, dešimtajame dešimtmetyje.
Direktorė papurtė galvą. Jai kilo abejonių dėl mano šeimos protinių gebėjimų, kuriais abejojau ir aš. Jau tais laikais tai atrodė kvailystė, už kurią tebemokėjau. Nebegalvojau, kad paprasčiausiai turėjom palikti tetos namus, bet dar nežinojau, ką manyti apie darbą, kurį norėjau gauti, nesusigaudžiau, ką reikės daryti. Vis dėlto pamažu pradėjau tai suprasti ir suvokiau, kuo svarbi Snižnė.
– Plaučių nuotraukos, – tarė direktorė, – ką pasakysi?
Sutrikusi suraukiau kaktą, nors jau numaniau, kodėl ji to klausia. Į mane iš fotografijos žvelgė tėvas. Jis pats jaunystėje ryškino nuotraukas, dabar iš kraštų užsirietusias kaip tošis. Ant kai kurių rudavo trikampiai popieriniai kampučiai – mama buvo išplėšusi jas iš savo albumo.
– Vienas mūsų klientas, Amerikos ukrainietis – aplinkos apsaugos specialistas – pageidavo donorės iš protėvių krašto Donbase, iš Stachanovo – prie pat Snižnės, – toliau dėstė direktorė. – Bet apsigalvojo ir išsirinko merginą iš švaresnės Tarybų Sąjungos vietos – ne Ukrainoje. Nenorėjo rizikuoti. Kai kurie klientai iš Vakarų išmano aplinkosaugą. Jie paieškos informacijos apie Snižnę, atras blogų dalykų. Gal pati nori pamėginti?
Stalinio kompiuterio monitorius pasisuko į mane.
– Žiūrėk.
Direktorė surinko keletą žodžių ir ekraną užliejo vaizdas, kuris išgąsdintų kiekvieną. Kaip ir paskutinės mano tėvo nuotraukos.
– Mūsų agentūros klientai užsieniečiai, o toks reginys iškart sukuria nekokį įspūdį. Toks vaizdas sukurstys įtarimus, kad mūsų merginas motyvuoja pinigai, ne pašaukimas. Snižnė atrodo kaip nuskurdęs, beviltiškas miestas.
Jau stojausi nuo kėdės, bet direktorė ėmė pasakoti apie agentūros perspektyvas. Supratau, kad pokalbis nebaigtas. Man tik parodyta vieta lentynoje, paaiškinant rinkos vertę mažinančius veiksnius, o po tų nemalonių faktų laukė apraminimas – lengvas pasakojimas apie tai, kaip ji pradėjo verslą didžiausiuose tarybinių laikų miestuose – Dniepropetrovske ir Charkove, – kuriuose įgijo ir patirties, ir užsidegimo, nes, žlugus imperijai, tikri specialistai prarado darbus. Moters planai buvo priimti džiaugsmingai – jie nudžiugino ir paprastus šaligatvių šlifuotojus, mat jos dėka ne visi gydytojai išvyko į Vakarus. Klausiausi vadovės, ir tas darbas ėmė dominti mane ne tik dėl atlyginimo. Sudomino ir direktorė, ir jos gabumai, kuriais, kaip ir gebėjimu pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis, negalėjau nesižavėti. Tą valandą ėmiau ja tikėti. Panūdau būti tokia, kaip ji.
– Ar žinai, kad pirmasis Nepriklausomų valstybių sandraugos kūdikis iš mėgintuvėlio gimė Charkove? Mūsų personalas ir mokslo darbuotojai – geriausi pasaulyje. Manai, Vakarų klientams šito gana? Aišku, ne. Todėl turime keisti veiklos metodus, – dėstė moteris. – Klientai klausinėja apie gruntinius vandenis, teršalus, problemas dėl kasyklų ir visų šių dalykų poveikį genomui. Kita vertus, mums netenka, kaip rusams, statyti priešlėktuvinių slėptuvių azoto cisternoms laikyti. Pavyzdžiui, Kijevo padaliniui jų nereikia, ten naująjį klientų ratą sudaro daugiausia vakariečiai, o kaip tik jie – svarbiausias tikslinis objektas.
Svarsčiau, kaip galėčiau pagerinti savo padėtį.
– Manau, Dnipre jau galima rasti ir gražių gatvės vaizdų, – pratariau nedrąsiai. – Tai puikus miestas – visada buvo puikus.
Aš dar baiminausi, kad Snižnėje nugyventus metus rodys kraujo tyrimai, plaučių nuotraukos ar man visai nežinomi testai, ir ta darbo vieta liks tik svajonė. Bijoti nevertėjo, bet dar nebuvau visko apgalvojusi iki galo. Koordinatorė, su kuria kalbėjausi telefonu, neapsakomai susižavėjo mano nuotraukomis. Maniau, pinigus į rankas gausiu iškart ir sugrįšiu į kaimą tik pranešti mamai, kad nereikės skolintis iš Ivano. Alternatyvų turėjau nedaug. Galėjau susirasti dosnų vyrą, bet tai būtų užtrukę, be to, per darbo modeliu metus su avigalviais vakariečiais prisibendravau užtektinai. Paskui miglotai prisiminiau, kuo galiu pakelti savo vertę. Kas įtikins direktorę, jog esu tinkama dirbti toje srityje.

Serijos, serijos…

Sovietmečiu leidyklos nekonkuravo tarpusavyje ir nesibaimino bankroto, tad galėjo formuoti knygų serijas kaip tinkamos. Kiekvieną seriją skaitytojai nesunkiai identifikuodavo pagal lengvai atpažįstamą, unikalų kokio nors dailininko sukurtą stilių bei emblemą. „Esminis principas – išlaikyti serijiškumą. Populiariai kalbant, tos pačios serijos knygos turi būti atpažįstamos išsyk: tiek iš viršelių, tiek iš nugarėlių, tiek atvertus priešlapį, prieštitulinį bei titulinį puslapius“, – pabrėžė ilgametis „Vagos“ vyriausiasis dailininkas Vytautas Bačėnas, pirmojo lietuviško spausdinto šrifto autorius, sukūręs „Drąsiųjų kelių“, „Lietuvių liaudies meno“ ir kitų serijų stilių.SKAITYTI DAUGIAU