• Krepšelis tuščias
Krepšelis Suma: :0,00 €
 
2021-01-20

Kalnų levai ir žirgo valstybė

Įvairių gyvūnų pavidalai, aptinkami senovės kultūrose, pasakoja ne tik apie žmonių bei gyvūnų sąveiką, bet ir atskleidžia svarbius tarpusavio ryšius, kuriais grindžiamas pasaulio dalijimas į atskiras sferas. Viena jų – sakralioji erdvė. Ten gyvūnai yra totemai, iš kurių gimsta gentys, arba dievai, galintys virsti vienu iš gyvių, dvasių (nebūtinai vien gerųjų) pasiuntiniai, o dar vėliau – kasdieniška ir sykiu magiška gyvenimo dalis. Kitoje, profaniškoje erdvėje jie suvokiami tiesiog buitiškai – maistas, naudingos medžiagos, darbo jėga ir pan. Stebėdami, kokie gyvūnai veikia sakraliojoje plotmėje, galime nuspėti, iš kurios geografinės vietovės yra kilusi gentis, kokie pamatiniai pasaulėžiūros principai vyrauja tautoje, koks archetipinis santykių modelis ją sieja su kitomis kultūromis.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Daina Kamarauskienė: „Kiekvienas savo galvoje turime po muziejų“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaune išaugęs iš laikinosios to paties vardo dailės galerijos, 2021-aisiais mini šimto metų jubiliejų. Šiandieną jis – vienas didžiausių ir fondais turtingiausių Lietuvoje, turintis 8 padalinius Kaune ir 2 – memorialinį muziejų bei V. K. Jonyno galeriją – Druskininkuose. Oficialia M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istorijos pradžia laikoma 1921 metų gruodžio 14 diena. Tada Respublikos Prezidento pareigas ėjęs Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis paskelbė M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą. Bet gerokai iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos mokslo ir lietuvių dailės draugijos ne tik kaupė šalies archeologijos, etnografijos artefaktus, meno kūrinius, bet ir kėlė Tautos muziejaus steigimo Vilniuje klausimą. Stipriausiu postūmiu jam rastis tapo M. K. Čiurlionio mirtis 1911 metais. Tada Lietuvos šviesuomenė rimtai susirūpino genijaus palikimu ir ėmė rinkti dailininko darbus, tepraėjus trims savaitėms po netekties. 1913-aisiais Vilniuje buvo įrengta nuolatinė paroda, įkurta „Čiurlionies kuopa“, siekusi nupirkti visus menininko kūrinius. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sujaukė planus.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

„Zoom“, knygos gelbėtojas

Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard’as savo knygoje „Erdvės poetika“ (La Poétique de l’espace, 1957) rašo, kad mūsų namai – mūsų kampelis šiame pasaulyje. Tai mūsų visata, mūsų kosmosas. Kitaip sakant, namai pirmiausia yra erdvė, skirta mums patiems. Tačiau amerikiečių programuotojas ir medijų konsultantas Paulas Fordas dar 2014 m. paskelbė straipsnį „Amerikietiškas kambarys“ (The American Room), kuriame parodė, kaip pomėgis filmuotis namuose privačias erdves pavertė viešomis. Žiūrinėdamas tūkstančius vaizdo įrašų su kvailiojančiais tautiečiais, jis stengėsi įžvelgti, kas yra už jų nugarų: kokiomis spalvomis dažytos sienos, kokie kabo paveikslai, stovi baldai. Išpažindami šventą teisę į būsto neliečiamumą, patys amerikiečiai visiems demonstravo savo namus, kuriuos apžiūrėti be kvietimo būtų reikėję teismo leidimo. P. Fordas „Amerikietiškame kambaryje“ atskleidė, kad „YouTube“ leidžia pamatyti, kur gyvename. Mūsų privatus kampelis staiga tapo prieinamas visiems.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Kaunas: maža didelio miesto istorija (I)

Išties senaisiais laikais buvo šis miestas didelis, turtingas ir prekybinis.

Juozapas Macianskis. „Kauno miestas“. 1817–1819

Pirmosios gyvenvietės Kauno senamiesčio teritorijoje datuojamos X–XI amžiais. Prisiminę, kiek tokių Europos kaimelių, anuomet, ankstyvaisiais viduramžiais užsimezgusių, greitai tapo miestais, kiek jų taip pat greitai vėl virto kaimais, ir kiek – tik keli – su laiku tapo did­miesčiais, suprasime, kad Europos kontekste Kauno pradžia neatrodo labai vėlyva. Aišku, nei mūrinių pastatų, nei juo labiau „europietiško“ miesto užuomazgų anuomet nebuvo. Ir nebuvo dar labai ilgai. Pirmosios Kauno pilies atsiradimas, nulemtas karų su kryžiuočiais aplinkybių, datuojamas tik XIV a. viduriu. O kur pilis, ten ir gyventojai, ne tiek kariaujantys, kiek gyvenimą – karų trikdomą ir sykiu palaikomą – kuriantys. Ir vėl netoliese pastebimi keli kaimeliai, kartu su kiekviena pilimi liepsnojantys, su naujai iškilusia – vėl atsistatantys; taip iki pat XV a. pradžios, o tai, lyginant su Europa, vėlyvieji viduramžiai. Ypač atkakliai žmonės kūrėsi prie Nemuno, kur jau atplaukdavo (iš tos pačios, nors ir netolimos, Europos) laivai, kur galima buvo persikelti į kairįjį upės krantą ir būsimo Kauno širdyje, į rytus nuo pilies, jau apgriautos, bet neskubamos atstatyti (karai baigėsi sulig 1404 m. taika), pagaliau buvo galima gyventi ir auginti miestą. Stebėtinai greitai jis pradėjo augti, tarytum nekantraudamas pasivyti nueinančius Europos viduramžius, išnaudoti dar likusius kelis jų dešimtmečius ir pasitikti Renesansą aukštai pakelta galva – savo pirmosiomis bažnyčiomis ir pirmaisiais dviejų (o kartais net ir trijų) aukštų mūriniais namais, prikrautais prekių, gabenamų į ir iš Nemuno uosto.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Inercija, arba 40 km/h

Kai Šarlotė atėjo į stotelę, Alexo honda jau stovėjo kelkraštyje. Jie lėtai nuvažiavo iki Verkių ir parūkė, žiūrėdami į apleistų dvaro arklidžių sieną, kurioje žiojėjo plyšys. Viršum jo vaikai buvo nupaišę nosį, todėl plyšys priminė burną, prasišiepusią savotiškomis nuskilinėjusiomis „lūpomis“ ir rodančią aštrius „dantis“. Galėjai pamanyti, kad tos arklidės – gyva, retais medžių šakų „plaukais“ apaugusi esybė, prisiėmusi lūžio, kurio jai reikėjo, kad šypsotųsi, siaubą. Užgesinęs nuorūką, Alexas paėmė čipsą, kuris stirksojo įspraustas tarp ventiliatoriaus grotelių, ir kruopščiai jį sukramtė, klausydamas, kaip šis skilinėja tarp dantų. Paskui kaip įprastai važinėjosi po miestą, ieškodami už ko užsikabinti. SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

VITA OPOLSKYTĖ: SAVO PAČIOS TYRIMŲ OBJEKTAS

Vita Opolskytė – jaunosios kartos tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsitraukusi į Lietuvos meninį gyvenimą. Per keletą metų jos kūrybinėje biografijoje susikaupė solidus parodų Lietuvoje bei užsienyje, konkursų ir apdovanojimų kiekis. Ši menininkė – ne tik viena ryškiausių jaunųjų tapytojų. Meno lauke ji veikia visapusiškai aktyviai ir jame vykstančius procesus preparuoja skirtingais – kūrėjos, tyrėjos, kuratorės ir kritikės – įrankiais.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Mistifikacijos muzikoje, arba Kai nesi tikras, kad klausaisi Bacho

Regis, kaip ir bet kurioje kūrybos srityje, muziką komponuojantis žmogus visuomet siekia autorystės pripažinimo bei tikisi teisėto atlygio – Lietuvoje ir pasaulyje tuo rūpinasi gausios Autorių teisių asociacijos bei agentūros. Tačiau taip buvo ne visada. Iki XVIII a. pradžios muzikos kūrėjų ir užsakovų santykiai galėjo būti itin įvairūs, tai priklausė nuo jų asmeninių susitarimų. Tad net ir didysis Johannas Sebastianas Bachas nesidrovėdamas gausiai ir produktyviai perdirbinėjo garsiųjų amžininkų – Alessandro Marcello, Georgo Philippo Telemano, Giuseppe’ės Torellio ar Antonio Vivaldio – kūrinius. Anuomet galvos sopulio tai niekam nekėlė, nekelia ir dabar. Sukurta Bacho, ir taškas. Tik 1710 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas pirmasis autorių teisių įstatymas (dar žinomas kaip Karalienės Anos statutas), jau reglamentavęs publikuojamų kūrinių autorystę.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Rojaus saulėlydis

1967 m. gegužę britų grupė „The Kinks“ išleido vinilą, kurio pirmoje pusėje klausytojams pateiktas kūrinys, pavadinimu „Waterloo Sunset“ („Saulėlydis Vaterlo“). Nuo tada nenustojama jo klausytis ir groti; nepaisant to, už palyginti nedidelės (manyčiau, kokių dviejų milijonų) žmonių grupės ribų niekas apie šio šedevro egzistavimą nežino. Čia neketinu ištaisyti šios akivaizdžios neteisybės, nes toliau pateiktame tekste kalbėsiu apie ką kita – apie tai, ką galima pavadinti „idealia visų laikų ir tautų popdaina“, iš ko ši konstrukcija susideda, pagaliau, – ir svarbiausia – kaip veikia kultūrinės gamybos bei reprodukcijos mechanizmas pokarinėje Britanijoje ir Europoje bei kaip tai susiję su aplinkiniu pasauliu.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

RŪKO GAUDYTOJAS MINDAUGAS BUIVYDAS

Fotografą Mindaugą Buivydą internete dažniausiai sutiksite „Behance“, „Flickr“, „Instagram“ ir kitose dalijimosi vaizdais platformose, kur jis kruopščiai prižiūri bei aktyviai pildo savo portfolio. Taip pat gamtoje, paprastai – Vilniaus apylinkėse arba Vakarų Lietuvoje. Sostinėje įsikūręs, kasdieniškame darbe dirbantis ir dvi atžalas auginantis kūrėjas neįsivaizduoja savo gyvenimo be pomėgių. Didžiausia jo aistra – fotografija, o užfiksuoti peizažai pelno vis platesnio žiūrovo rato simpatijas visame pasaulyje.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Marius Pinigis: „Šiuolaikinis šokis – priminimas, kad gyvename savo kūne“

Stebint šokėją, choreografą, pedagogą Marių Pinigį scenoje, visada kyla jausmas, kad jis – atskira istorija spektaklio naratyve. Kiekvienas Mariaus judesys transliuoja autentišką buvimą, lyg šokėjo tapatybę papildytų ir asmeninė linija, ir globalus žvilgsnis į pasaulį. Kalbantis ima aiškėti, kodėl justi tie papildomi klodai: tai – ne sistemos žmogus, tai, kaip pasakytų jo karjeros pradžią iš arti stebėjusi choreografė Birutė Letukaitė, šokėjas „nuo gatvės“. Tad Mariaus šokis – ne tik judesių plastika; jame justi ir atlikėjo smalsumas, visa apimantis domėjimasis sociumu, kažkuria prasme – ištisas miestas, kuriame jis gyvena.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Belaukiant kurjerio

9.15. „Jūsų siunta gabenama.“ Įsitempiu. Žinau, jog atvežę paskambins, bet niekaip negaliu atsiplėšti nuo lango. Vos suburzgia automobilis, bėgu žiūrėti. Koridoriuje ant suolo išrikiuoti raktai (kad tik leisdamasi apačion paimti siuntinio nepamirščiau užrakinti durų), bankomato kortelė (tik ja galima atsiskaityti per karantiną) ir kaukė (privaloma dėl pandemijos).SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Tamsa, kurios nemato mūsų akys

1 Nors imk ir išsinėręs nešiok odą išvirkščią – regis, kito būdo nuo miesto švieselių jos paslėpti nėra. Kas vakarą užtraukiu išklerusias savo miegamojo žaliuzes, kas vakarą gatvės žibinto šviesa pralenda pro tarpą jose ir šuoru gulasi šalia manęs ant lovos. Kas vakarą – kitoje vietoje. Jei mano patalynė būtų jautri kaip fotopopierius, tikiu, žibintas išraižytų mano lovoje paslaptingą raštą – tai, ką miestas kalba per miegus.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Kelionės laiku kine, arba kur veda geresnio gyvenimo iliuzija

Dar 1950 m. legendinio prancūzų rašytojo ir džiazo atlikėjo Boriso Viano romano „Raudona žolė“ (L’Herbe rouge) pagrindinis herojus, mokslininkas Volfas, sukūrė į praeitį sugrąžinančią mašiną, leisdavusią atgaivinti bei ištrinti nepageidaujamus prisiminimus. Vyras keliavo po skirtingus savo gyvenimo laikotarpius ir stodavo prieš jį persekiojusias baimes, obsesijas, aistras tikėdamas, kad, šių atsikračius, jo ateitį apleis nerimas ir pagaliau jis taps laimingas. Laimė… Štai ko bet kokia kaina trokšta žmogus, dėl akimirkos ramybės ir harmonijos pasiruošęs leistis net į tokias rizikingas, negrįžtamų pasekmių turinčias avantiūras kaip kelionės po paralelinius pasaulius.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

TAPYBA. LAISVĖS LITURGIJA

Kurti tapybos akcijas Klaipėdoje paskatino pastebėjimas, jog šiuolaikinio meno procesas čia ganėtinai vėluoja, daug meno gerbėjų yra prisirišę prie tradicinių žanrų bei pavardžių. Kitiems gal viskas atrodė ir atrodo kitaip, tiesiog rašau apie savo asmenines įžvalgas, gilinantis į atsitiktinumo svarbą, nes būtent pirmas kartas – susitikimas, ištarta frazė, vaizdo fiksavimas sąmonėje – yra lemiamas. Atsitiktinumas, viena vertus, tarsi neišvengiamas, nes tai akcija. Kita vertus, jo neturėtų būti, bet jis nutinka, ir tada kažkas mumyse / su mumis / per mus / mūsų dėka įvyksta. Tapybos akciją įsivaizduoju kaip kultūros apraišką, reakciją į platesnį nei tapyba kontekstą. Uostamiestyje publika yra stipriai segmentuota: vienas žmogus – vienas pasaulis. Kaip ją bent dienai suburti aplink vieną aukurą? Išlaikyti auditorijos dėmesį nors valandą ar 15 minučių? Dalis žiūrovų į renginį ateina nesąmoningai užsibrėžę tikslą valdyti situaciją, t. y. patirti iš anksto prognozuotą dalyką, pamatyti tai, ką jau žino, nes taip saugiau. Tapybos akcijos, priešingai, buvo planuojamos kaip džiaugsmingos staigmenos. Kad „atgytum“ kultūroje ir natūroje, iš tiesų patikėtum tuo, ką matai aplinkui, reikia padaryti ką nors netikėto.SKAITYTI DAUGIAU