fbpx

Maironis ir nemirtingumas

Erika Drungytė

Regis, visas nuo XIX a. Lietuvoje pradėjęs nevaldomai bujoti romantizmas, lietuviškai susikoncentravęs daugiausiai Maironio eilėse, 1918 m. pakilo į vieną aukštą jausmų bangą ir driokstelėjo nacionalinės savimonės fejerverkais. Nuostabi pozityviojo mąstymo epocha leido lietuviui pagaliau matyti, kalbėti, dainuoti grožį. Atrodė, kad visus staiga apėmė poezija, ir stačiai kiekvienas ėmė rašyti eiles apie meilę, gamtą, tėviškę, moterį, motiną, praeitį, Tėvynę, Dievą… Daugiau

LEONAS STRIOGA: „MANO GYVENIMAS DABAR JUDA VERTIKALE…“

Zigmas Kalesinskas

Vieno susitikimo metu, kopdamas į Raudondvario pilies bokštą, šiuos žodžius ištarė žinomas skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Žvelgiant į šią asmenybę, tik ką paminėjusią savo gyvenimo devyniasdešimtmetį, kyla noras kalbėti ir kalbėtis apie kūrybą, žmogaus ir Dievo santykį, narplioti egzistencinius klausimus. Menininko dirbtuvėse lentynos iki pat lubų užkrautos įvairiausios tematikos, skirtingų kūrybinių laikotarpių skulptūromis, o oras dar tebevirpa nuo kirvuko mostų, kapojant beržo kalades… Daugiau

JONAS MEKAS. NE MENININKAS, ATVYKĘS KAIP BENAMIS

Kalbino Bernardas Garbačauskas ir Raminta Lampsatytė

Tai vienas iš paskutiniųjų Jono Meko interviu, pradėtas 2015 m. kovo 29 d. jo pamėgtoje Grinvič Vilidžo kavinėje „Zinc bar“ Niujorke, vėliau buvo tęsiamas susirašinėjant. Iš šimto paruoštų klausimų J. Mekas atsakė tik į šešiasdešimt.Daugiau

Robert Meskhi| Poezija

kardiograma

Per Kaukazo viršūnes
vingiuoja mano kardiograma.
Keletas smuktelėjimų –
Ušba,
Tetnuldis,
Mkinvarcveris;
išemijos požymiai –
Rokis ir Sakenis,
Elbrusas – infarktas, patirtas gerokai anksčiau.

Esu laukinis irisas,
myliu tave,
tačiau išgirdus tavuosius žingsnius
man padažnėja pulsas.
Nenuskink manęs,
pati matai:
tavo vazai
mano kotelis per storas.

Daugiau

Lela Tsutskiridzė | Poezija

tėvonija

Nuo tada, kai pardaviau tėvoniją,
namą, kurį tėvas pastatė,
kur sienos jo paties rankom iškeltos,
lentelėm apkaltos, visa širdis ten sudėta.
Ir grindys jo klotos tvirtesnės,
kad būtų saugu man čia vaikščioti (nepasikliovė niekuo),
įrengė vonią, virtuvę…
Net baldus, ir tuos… kiekviename kambary.
Didžiavosi, padovanojęs man tokius namus,
savo rankomis pastatytus,
kuriuose gyvenčiau laiminga, būtinai.
Nuo tada, kai pardaviau šitą namą, baimė kamuoja,
kad imsiu ir susapnuosiu vieną naktį:Daugiau

Privačios nuomonės apie knygas apologija

Kirill Kobrin

„Vis nesugebu suprasti skirtumo tarp patrankos ir vienaragio“, – sielojosi Jekaterina II kažkokiam generolui. „Skirtumas didžiulis, – atsakė tas, – tuoj aš Jūsų Didenybei viską atraportuosiu. Štai, malonėkite atkreipti dėmesį: patranka pati sau, o vienaragis pats sau.“ – „A, dabar suprantu“, – tarė imperatorienė.

Kunigaikštis P. A. Viazemskis.
Sena užrašų knygutėDaugiau

Tai buvo mūsų nerimo žiema

SANDRA BERNOTAITĖ

Šią žiemą nebuvo žiemos. Ne, žiema buvo, tik be sniego, be speigo, kurį šioje šalyje esame pratę jausti bent dalį metų. Buvo laukimas – kaip lūkestis, kaip pranašystė, laukimo veiksmas – lotyniškai anticipatio. Buvo toks keistas nerimas.Daugiau

Gyvas kritikas povandeninėje teatro ekosistemoje

Aušra Kaminskaitė

Vienas žymiausių visų laikų teatro režisierių Peteris Brookas knygoje „Tuščia erdvė“ rašė: „Kritikas, kuris nebemoka džiaugtis teatru – be abejonės, negyvas kritikas; kritikas, kuris myli teatrą, tačiau nežino, kaip tokia meilė įpareigoja, irgi negyvas; gyvas kritikas – tai tas, kuris aiškiai įsivaizduoja, koks turi būti teatras, ir kuriam pakanka drąsos atmesti savo formulę kiek­vieną kartą, kai išgyvena didelį teatro įvykį.“Daugiau

Ten viskas surašyta

Vladis Spāre

Vėjas kvepėjo sūriomis jūržolėmis, jis labai derėjo su cheresu, tačiau buvo vėsus bei drėgnas, smelkėsi pro ploną paltą ir vilnonę liemenę, į kurią Emilija buvo įmezgusi savo ilgus plaukus, jog apsaugotų nuo raganų.
– Ar žinai, kad Mokaras mirė? – žvaliai paklausė Edvinas, paskui mane plačiais akmeniniais laiptais nusileidęs iki Dauguvos ir, kaip pranašesnis, nusijuokė. Daugiau

Ar pavyktų užpatentuoti literatūrinį siužetą?

Saulius Keturakis

Amerikietis romanų ir pjesių autorius Leonas Ardenas nėra garsus rašytojas. Piktesni kritikai nerinkdami žodžių jo romanus vertina kaip nuobodybę su antrarūšės pornografijos priemaišomis, o geros širdies literatūros apžvalgininkai stengiasi paprasčiausiai apsimesti, kad tokio literato nėra. Tačiau 1995-aisiais šiam rašytojui nutiko istorija, visam laikui L. Ardeno vardą įrašiusi jei ne į literatūros, tai į teisės vadovėlių puslapius.Daugiau

Takios tapatybės ir „Youtube“ estetika Berlyno kino festivalyje

Vladas Rožėnas

Į Vokietiją atvykęs pabėgėlis Francas persikrikštija į Franzą. Subtilus skirtumas, tačiau esminis – juk jis turi prisitaikyti prie naujos visuomenės, prie savitos jos logikos ir jai naujai nulipdyti visą savo tapatybę. Įskaitant vardą. Turbūt nesunku nuspėti, kuo šis mėginimas baigiasi – nei vardas, nei žmogus neišverčiami į kitą kalbą, neprarandant dalies esminių jų savybių.Daugiau

DAU. Nepasotinamo realizmo godos

Vladas Rožėnas

Ketveri metai filmavimo. 13 000 m2 kino aikštelė, kurioje viskas, nuo buitinės technikos iki rozečių, nuo maisto iki leidžiamos kalbos, yra įstrigę 1938–1968-ųjų Sovietų Sąjungoje ir visapusiškai uždaryta nuo aplinkinio pasaulio. Specialiai tam vien kostiumų pasiūta 40 tūkst. Aktoriai, vaidinantys ne personažus, bet žmones – valytojus, muzikantus, pareigūnus – kuriuos privalo įkūnyti net išjungus kameras.Daugiau

AUŠRA LISAUSKIENĖ. KELIAUJANTI KARTU SU RAIDĖMIS

Kalbino dr. Ina Dagytė Mituzienė

Vilniaus dailės akademijos profesorė, Grafinio dizaino katedros vedėja, tipografikė Aušra Lisauskienė jau antrą dešimtmetį organizuoja, kuruoja tęstines įvairiose šalyse pristatomas „Keliaujančių raidžių“ bienalės parodas. Jose ir pati eksponuoja savo sukurtus darbus. 2019 m. pabaigoje „žygiavo“ jubiliejinis – dešimtasis – „Keliaujančių raidžių“ paradas su savo vėliavneše priešakyje. Visiems, kurie „skaito, rašo ir duonos neprašo“ be išlygų svarbūs tipografikos vizualumo fenomeno tyrimas bei praktika. Tam savo profesines kompetencijas ir skiria prof. A. Lisauskienė.Daugiau

Geltona, žalia, raudona

Alfredas Chmieliauskas

Apie vėliavas

Taip jau susiklostė, kad pirmieji metų mėnesiai Lietuvoje – vėliavų laikas. Sausį, vasarį, kovą jos vis švysteli, kaskart lyg norėdamos man priminti kažką svarbaus.

Pirmą kartą į vėliavas atkreipiau dėmesį vaikystėje, vartydamas Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tėvai turėjo kažkokį „pagerintą“ knygos leidimą, su spalvotomis įklijomis. Vienoje iš jų buvo pavaizduotos dešimtys Žalgirio mūšio lauke nugalėtų kryžiuočių dalinių̃ vėliavų. Ryškių spalvų, papuoštos įmantriais paslaptingais ženklais ir nematytų gyvūnų piešiniais, jos žadino vaizduotę ir, suprantama, kėlė pasididžiavimą: juk tapo nugalėtojų – vadinasi, mūsų – trofėjais.Daugiau

Vytautas Biekša: „Architektas gali tik feilint“

Kalbino Andrius Ropolas

Su Vytautu Biekša susitikom šeštadienio popietę „Processoffice“ architektų studijoje, kurioje jis yra vienas iš trijų partnerių. Kampe buvo suręstas parodos, prie kurios jie dirbo, prototipas, ant lentynų sukrauti maketai, o erdvėje tankiai sustatyti darbo stalai – pastarieji metai studijai buvo sėkmingi. Jie laimėjo keletą didelių projektų – Kėdainių tilto Kaune ir Kauno rotušės rekonstrukcijos konkursus. Didžiausias „Processoffice“ proveržis įvyko nugalėjus Latvijos nacionalinio muziejaus konkurse 2010 m., kai dar jauni ir mažai žinomi architektai pasiglemžė labai patrauklų projektą, pasiūlydami radikalią strategiją – palikti pastatą tokį, koks jis yra.Daugiau

Džiazo akibrokštai, klaidinantys mitai ir kita painiava

Alfredas Kukaitis

Dažnas atvirai deklaruoja nemėgstąs džiazo. Nes juk tai įmantru, sudėtinga, keblu… Ir didžiai nustemba sužinojęs, kad jam artima bei dažniausiai klausoma muzika lengvai gali būti priskirta… šiuolaikiniam džiazui. O jei kas nors manęs paklaustų, ar jaučiu prielankumą džiazui (tokią situaciją vargiai beįsivaizduoju, bet…), privalėčiau pasitikslinti – kokiam? Daugiau