0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2026-02-25

Retro be nostalgijos

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Per penkiolika metų The Ditties tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos muzikos lauke ne tik dėl ankstyvojo svingo ir tribalsio vokalinio pasirinkimo, bet ir dėl nuosekliai kuriamos estetinės laikysenos. Jų muzikoje retro stilius susitinka su šiandienos patirtimis, o sceninis žaismas tampa brandžiu ir apmąstytu turiniu.

Šis pokalbis gimė iš noro pažvelgti į The Ditties ne tik kaip į sceninį projektą, bet kaip į kūry­binę bendrystę, kurioje susitinka skirtingi gyvenimo etapai, profesinės patirtys ir asmeniniai virsmai. Būtent tokia trijų dainininkių kombinacija šiandien leidžia grupei naujai atsiskleisti originaliose dainose, santykyje su publika ir aiškiai suvokiamoje kultūrinėje pozicijoje.Daugiau

2026-02-21

Kelionė traukiniu – gyvenimo metafora

Maciejų Drygą kalbino Marius Giedraitis

„Filme „Traukiniai“ iš tiesų plaka mano širdis, nes vienoje iš pirmųjų scenų garso režisierius Saulius Urbanavičius pritaikė įrašą iš kraujo tyrimų, kur girdimas tylus kraujo pulsavimas arterijose. Šią sceną pavadinau garvežio gimimu. Tai taip emociškai paveiku, nes filmas yra mano vaikas, kurio gimimas truko beveik dešimtmetį“, – sako Lenkijos kino režisierius, Lodzės kino mokyklos profesorius Maciejus Drygas.

Žymaus Lenkijos dokumentinio kino kūrėjo biografijoje – dešimtys filmų, pristatytų daugybėje prestižinių kino festivalių. 1991 m. jis buvo įvertintas Europos kino apdovanojimuose, kuriuose „Išgirsk mano šauksmą“ (Usłyszcie mój krzyk, 1991) pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu.Daugiau

2026-02-20

FORTEPIJONAS

Virgilijus Veršulis

I veiksmas

POLICININKAS. Čia jūsų fortepijonas?
ŽMOGUS. Taip, o ką?
POLICININKAS. Jis čia kaip transporto priemonė stovi?
ŽMOGUS. Kodėl jūs taip pagalvojot?
POLICININKAS. Jis juk su ratais?
ŽMOGUS. Tai tik ratukai.
POLICININKAS. Nesvarbu, ratukai, ratai, jis stovi po draudžiamu ženklu.Daugiau

2026-02-20

IŠPLĖSTINIS FENOMENAS. KŪNAI, HIPEROBJEKTAI IR ŠIUOLAIKINIS MENAS

Verónica Parselis

Paskutiniaisiais dešimtmečiais aprėpties klausimas tapo viena aktualiausių šiuolaikinio mąstymo problemų. Žmogiškoji patirtis, regis, nublanko prieš begalybę mūsų dabartį formuojančių procesų – ekologinių, žemiškų, laikinų. Tiek filosofija, tiek menas susiduria su šia disproporcija, mėgindami apmąstyti tikrovę, peržengdami paveldėtas racionalizmo ir modernybės kategorijas. Taigi aprėpties problema tampa nebe dydžio ar proporcijos klausimu, o ontologiniu iššūkiu: kaip suvokti pasaulį, kuriame žmogus nebėra centrinė figūra, o tik taškelis visiškai jį užgožiančiame sąryšių tinkle?Daugiau

2026-02-20

IZOLDA KEIDOŠIŪTĖ: APIE KINĄ, KURIS GYVENIMO NEKEIČIA

Kalbino Silvija Butkutė

Viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių, kino kritikė, tyrėja, žurnalistė ir laidų vedėja Izolda Keidošiūtė cituoja Jeaną Renuarą, pritardama jam, kad nereikia eikvoti energijos kritikuojant nepatinkančius filmus. Kalbamės apie skirtingus Izoldos gyvenimo ir profesinio kelio etapus: nuo svajonės tapti aktore iki daugiau nei keturiasdešimtmetį trukusio intensyvaus darbo televizijoje, kuriant laidas apie kiną, pirmųjų tarptautinių kino festivalių, interviu su pasaulinio garso kino asmenybėmis. Čia aptariama ir lietuviško kino tapatybė, meno kritikos transformacijos, talentas nuspėti filmus favoritus bei griežtas „ne“ lyčių skirstymui kino industrijoje. Ir pagaliau – nusipelnyta prabanga žiūrėti filmus todėl, kad norisi, o ne todėl, kad reikia.Daugiau

2026-02-20

„KREIVALŪPIS“: TIESIOG ŠIAIP, GROŽIO DĖLEI

Kirill Kobrin

Grynai metaforiškai XIX amžius baigėsi fraze: „Isa Whitney, brother of the late Elias Whitney, D. D., Principal of the Theological College of St. George’s, was much addicted to opium“.

Šis anglų kalbos sakinys turi visas šimtmečio, kuriame vyravo daugžodžiavimas ir noras į bet kokią ribotą erdvę sukišti kuo daugiau informacijos, savybes – nesvarbu, ar tai būtų novelių knygutė, laikraščio puslapis, ar netgi įprasto biografinio žodyno, skirto nežymiems provincijos kunigaikštystės veikėjams, pavadinimas, kaip antai: Enwogion Cymru. Biografinis žymių velsiečių žodynas, apimantis laikotarpį nuo seniausių laikų iki dabarties ir įtraukiantis visus vardus, susijusius su senovės Velso istorija, sudarytas garbingojo Roberto Williamso, Oksfordo universiteto Kristaus bažnyčios koledžo absolvento, nuolatinio Langadvaladro ir Rydykroisų parapijų vikaro; parengtas spaudai Landavryje (išspausdintas Londone „Longman & Co.“ 1852 m.). XIX amžius buvo nepasotinamas, godus bet kokių žinių, laikomų naudingomis, o tokiomis buvo visos: maža kas gali praversti? Šis šimtmetis norėjo į save įsprausti aplinkinį pasaulį, tad pūtėsi, kol sprogo kurtinančiu riaumojimu – pirmiausia 1914-aisiais, paskui –1917-aisiais.Daugiau

2026-02-15

Frank Gehry. Architektūra, keičianti vietą ir žmogų

Frank Gehry

„98 procentai to, kas šiandien suprojektuota ir pastatyta, yra grynas šūdas“, – pasakė žmogus, turintis teisę taip brutaliai vertinti šiuolaikinius statinius, nė nepretenduojančius būti išskirtine architektūra. Ir dar pridūrė: „Jokio dizaino pojūčio, jokios pagarbos žmonijai ar kam nors kitam. Tai tiesiog prakeikti pastatai, ir viskas.“ Per bemaž aštuonias dešimtis karjeros metų sukūręs daugybę architektūrinių šedevrų visame pasaulyje ir, daugelio ekspertų vertinimu, iš esmės pakeitęs šių dienų architektūros sampratą bei raidos kryptį, pelnęs visus aukščiausius šios srities apdovanojimus, įskaitant Pritzkerio architektūros premiją, šis stačiokas buvo pirmasis seserų Gish prizo laureatas. Kas jis?Daugiau

2026-02-12

APSAKYMAI

Valdis Felsbergs

Valdis Felsbergas (gim. 1966 m. Cėsyse) – latvių rašytojas. Išleido du apsakymų rinkinius: „Nerimas“ (Nemiers, 1994) ir „Mažoji nakties muzika“ (Mazā nakts mūzika, 2011). Trumposios prozos tekstus aktyviai spausdino Latvijos periodikoje. Rašytojo kūryba apibūdinama kaip provokuojanti, realistiška, dažnai su erotiniais, natūralistiniais, kartais – itin aštriais – elementais. Kritikų vertinimu savo tekstais jis bando plėsti latvių prozos ribas – tiek temų (socialiniai klausimai, erotika, moralė, konfliktai), tiek stiliaus (realybės, vulgarių ar skausmingų detalių naudojimas) plotmėse. Felsbergo tekstai ne visiems ir ne visada priimtini, bet būtent tai jaudina skaitytojus, kelia klausimus, diskusijas.

Daugiau

2026-02-11

Tarpdisciplininės tapybos tranzitas

Ignas Kazakevičius

Vieno įdomiausių lietuvių tapytojų Lino Liandzbergio kūrybinis kelias driekiasi per kelias svarbias šiuolaikinio meno teritorijas: performansą, videomeną, instaliaciją, galiausiai – tapybą ir kuratorystę. Menininkas ne tik išsiskiria tarpdiscipliniškumu, bet ir nuosekliai domisi dabarties kultūros, technologijų, žmogaus egzistencijos bei santykių problemomis. Jo kūryboje nuolat pinasi racionalumo ir ironijos, jausmingumo ir konstruktyvumo priešpriešos, o pats kūrėjas dažnai apibūdinamas kaip šiuolaikinis alchemikas, ieškantis naujų meno ir mokslo, intuicijos ir logikos, praeities ir dabarties jungčių.

Lino Liandzbergio akcijų ir performansų kūrybos periodas buvo intensyvus, turiningas ir atviras eksperimentams. 1989 m. menininkas pradėjo bendradarbiauti su menotyrininku Herkumi Kunčiumi, tuo metu plėtojusiu idėją, jog pats pokalbis gali būti suvokiamas kaip savarankiška meno forma. Tai buvo sąmoningai neįpareigojantis, efemeriškas bendravimas, nefiksuojamas tekstu – pakako fotografinio liudijimo ar susitikimo, pasišnekėjimo. Siekdami išplėsti meninės raiškos ribas, kūrėjai kartais imdavosi ir žaismingų idėjų, pavyzdžiui, įvairiose vietose užkasdavo vadinamuosius „sekretus“.Daugiau

2026-02-10

Richardo Wagnerio „Lohengrinas“: romantinė ar politinė opera?

Julijus grickevičius

1850 m. rugpjūčio 28 d. Veimaro didžiojo kunigaikščio rūmų teatre Ferencas Lisztas, to meto fortepijono superžvaigždė, šio teatro kapelmeisteris ir Richardo Wagnerio bičiulis, diriguoja „Lohengrino“ premjerą. Tačiau paties „Lohengrino“ autoriaus ten nėra. Wagneris ją pasitinka Šveicarijoje, Liucernoje, Rigi viršūnėje įsikūrusioje tavernoje „Gulbė“ (Der Schwan), kur išgyvena kiekvieną muzikos minutę realiuoju laiku. Tiesa, premjera neprilygo „Rienzi“ sėkmei – orkestrą tesudarė 37 muzikantai, trūko tinkamų solistų, – bet pakurstė gana didelį susidomėjimą. Išsyk po jos pats Lisztas surengė, šiuolaikiniais terminais kalbant, rinkodaros kampaniją – išplatino recenzijas laikraščiuose, o Wagneris atsidėkojo dedikacija mielam bičiuliui pirmojo „Lohengrino“ leidimo tituliniame puslapyje. Ši premjera netruko duoti reikšmingų rezultatų – revoliucijos įvykiai tiek išgarsino R. Wagnerį Vokietijos žemėse ir visoje Europoje, kad jis tapo vienu labiausiai aptarinėjamų kompozitorių.Daugiau

2026-02-09

INDRĖ LARSSEN | POEZIJA

ŽYGELIS

Užsilipau su šuneliu ant kalno. Taip visuomet
darau, kai užsinoriu pabūt sau,
kur aukščiau;
ir nusileisti kartu –
vidudienį beveik nebūna mašinų;

Tik šį kartą kažkur, gal Vambheimo šlaite,
pragydo gaidys – per patį vidudienį –
ir nebepanoro liautis.
Šunelis, mylintis paukščius (ypač stebėti juos
klykaujančius aukštai, virš fjordo), sukluso.
Pavadys įsitempė. O taip pat ir visos
penktadienio mintys. Apie namus kalno papėdėje,
jų šviesų erdvumą, tylą.

Tai ir leidomės – draugelis karts nuo karto
stabteldavo, užkeldavo priekines letenas
ant betoninio kelkraščio, įsitikinti –
kas ten apačioj aidi – tuoj sužaliuosiančiose tolumose,
pilnose krutančių nematomų žmonių,
burzginančių traktorius,
juosiančių laukus tvoromis
savo bliaunančioms avims,
skambinančių bažnyčios varpais
(matyt, laidoja Henriką),
pjaunančių atitarnavusias gyvatvores
motoriniais pjūklais, nirtingais, lyg keiktųs…

…ir tas gaidžio giedojimas
per patį vidudienį,
per visą vandens paviršių garsas
– tikrai, lig šiol negirdėtas..Daugiau

2026-02-09

Kas yra knygos istorija?

James Raven

Kurioje vietoje šiandien stovėtų knyga, jeigu į vieną erdvę sukeltume didžiausius žmonijos kūrinius ir pasiekimus? Rašytojai ir prisiekę skaitytojai užsimerkę tvirtintų – vienoje iš pirmų! O ką manytų mokslininkai?

Vienas žymiausių šiuolaikinių knygos istorijos tyrinėtojų, britų mokslininkas, profesorius Jamesas Ravenas (g. 1959 m.) savo kūrinyje „Kas yra knygos istorija?“ narplioja knygos kelią, kai ji nebuvo panaši į įprastus spausdintinius mūsų laikų leidinius. Aprėpdamas ilgą knygos raidą, autorius aprašo jos istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Ir todėl mokslininko tyrimai atskleidžia, knyga yra ir įvairių tautų istorija. Jos atsiradimas buvo labai panašus visame pasaulyje – Afrikoje, Pietų Amerikoje, Kinijoje, Indijoje, Pietų ir Centrinėje Azijoje bei kituose regionuose, jau seniai siejamuose su bibliografiniais bei rašytinių artefaktų tyrimais.Daugiau

2026-02-06

DONALDAS KAJOKAS: TIKIU STEBUKLAIS, BAISINGAI TIKIU

Kalbino Erika Drungytė

Lietuvių literatūra tikrai turtinga savitais, unikaliais jos kūrėjų balsais, kurių kiekvienas geba gimtąja kalba užkoduoti mūsų pasaulėjautą atspindinčias matricas. Joms apibūdinti dažnai neturime žodžių, bet visa esybe jaučiame, kad jos yra tokios artimos, kokia begali būti nacionalinės savasties šerdis. Ypač tai pasakytina apie poezijos DNR, kai lyg ir atkartojama genetinė medžiaga, bet kita molekulės dalis kuriama kaip nebepakartojamas matmuo. Neįmanoma suklysti – K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio, S. Nėries, M. Martinaičio, J. Degutytės, S. Gedos balsai… Bet ir kitų – galima vardinti ir vardinti, daugybė atpažįstamų. Per eilėraščius. O kaip žmonės? Tai didelė dilema. Asmenybės ir jos kūrybos koreliacija. Pastebiu, kad net žinodama, jog jų negalima tapatinti, vis viena kiek nuliūstu, nusimenu, nusiviliu, kai paaiškėja dideli neatitikimai. Ne, kalbu ne apie paslaptis ir klystkelius, ne apie nuomonių kaitą ir silpnumo akimirkas. Labiau apie savivoką. Esu sutikusi vienovės siekiančių, su jais bendravusi, pajutusi darną tarp mąstymo, veikimo gyvenime ir kuriamo teksto. Taip, labiausiai nepatikimas reikalas yra gyvenimas – jo valgymas visada pilnas staigmenų: tai sprangus kąsnis pasitaiko, tai vietoj vandens kažkas įpila ugninio, tai lygioj vietoj teškiesi į balą, tai neatlaikęs pagundos imi į visus dairytis nuo kalniuko. Bet tai niekis, smulkmenos, menki išbandymai, kuriuos juk galima atlaikyti. O štai ir nugriūti, ir suprasti, kodėl taip nutiko, reikalas rimtas. Net ne suprasti, o suvokti, pajusti, išgyventi, patirti „nušvitimą“. Ir taip be sustojimo, viską įsriegiant ir į kasdienybę, ir į eilėraštį.Daugiau

2026-02-02

RAGNAROKAS IR PAKASTAS ŠUO

Erika DRUNGYTĖ

Žodis žemė aprėpia ne vieną reikšmę. Tai ir fizinio, materialaus objekto apibūdinimas, ir dvasinis matmuo, įvairiais aspektais atsiskleidžianti vertybė, ir terra, ir oikumena. Pakalbėkime apie paskutinįjį – graikų kalboje vartotą terminą, reiškiantį žmonių apgyvendintą teritoriją. Jei pradžioje oikumena buvo tik tai, kas pažįstama ir išsidėstę aplink Delfus kaip centrą, tai vėliau, paplaukiojus kiek toliau, žmonių žemės ribos plėtėsi. Bet mintis ta, kad vietos, kuriose gyvena ne dievai, sirenos ar kiklopai, yra svarbios. Tarsi norėta pasakyti, kad oikumena yra esminis dalykas, nes ji vienija visus, turinčius panašią prigimtį – homo sapiens broliją.Daugiau

Rodyti daugiau