Silvija Butkutė
OBJEKTAS – kino teatro „Daina“ interjeras
INTERJERO ARCHITEKTAI – Justina Giedraitė, Rimantas Giedraitis (UAB „Giedraitis & architektai“)
PAVELDOSAUGOS ARCHITEKTĖ – Loreta Janušaitienė
UŽSAKOVAS – UAB „Mūsų daina“
VIETA – Savanorių pr. 74, KaunasDaugiau
Silvija Butkutė
Kartą interviu radijuje sulaukiau klausimo, ar, atsižvelgiant į įvykius pasaulyje, festivaliuose regima tendencija kiną politizuoti. Šios trajektorijos visą laiką keliauja drauge, tarsi seserys, tik kartais nutinka, kad juodvi per kalnelį nesueina – kai turinio intencija praranda balansą. Labai įprasta, reikalinga, pavojinga ir drąsu reikšti savo pažiūras meno kūriniuose. Tačiau festivaliuose, tarp aštrias aktualijas gliaudančių filmų, būtent bendražmogiškų temų gausoje vis dažniau tikimasi rasti atokvėpį. Kai esame pavargę, komforto ieškome ten, kur pažįstama: kur kažkam irgi skauda, baisu, kur reikia daryti nepatogius pasirinkimus, kantriai išbūti kritinėse situacijose. Tokiuose seansuose galime susitapatinti, išmokti ne globalius išorinius, o vidinius mechanizmus iš esmės perinstaliuojančią pamoką. Todėl nieko stebėtino, kad ir šiemet kino festivalyje „Scanorama“ daugiausia mano dėmesio sulaukė filmai, kurie tiesiogine prasme rodo, kad gali būti ir blogiau. Klausimas, kaip oriai funkcionuoti pasaulio įvykių kontekste, susitraukia iki elementaraus „kaip išgyventi“: šiuos, kitus metus, nepametant galvos nūdienos temose, problemose ir viešosiose dilemose. Neužsimerkti prieš situacijas aplink, bet atsisukti į save. Galbūt treniruotis padeda Europos kinas?Daugiau
ATĖNĖ JASAITĖ
Yra dalykų, be kurių visuomenė puikiausiai išsiverstų. Tarkim, rimtų krizių akivaizdoje ar iškilus išgyvenimo būtinybei, pasaulis nesugriūtų atsisakęs paveikslų, koncertų, sviestinių bandelių ir šilkinių chalatų. Iš tiesų būtų galima dar labai daug ko atsisakyti, atsidūrus neįprastoje situacijoje, ypač kai aplinka, veikiama tam tikrų išorinių jėgų, tampa saviraiškai rizikingu lauku. Todėl gana keista, kad mada – regis, lengvabūdiška gyvenimo sritis (nepaisant jos generuojamų milijardų) – atkakliai egzistuoja net ir specifinėmis sąlygomis. Turiu galvoje visuomenes, šalis, režimus, kuriuose valstybė reguliuoja, persekioja ar ideologiškai riboja išvaizdą. Pats mados egzistavimas ten, kur žmogus gali būti nubaustas už netinkamą išvaizdą, rodo, kad ji – ne paprastas žaidimas, o galingas tapatybės išsaugojimo įrankis. Šiame tekste apžvelgsiu, kaip mada veikia tose visuomenėse, kuriose jos tarsi neturėtų būti: uždarose, ribojančiose, represinėse. Kada ji tampa pasipriešinimo priemone, kada savigarbos ženklu ar tam tikros bendruomenės dialektu. Nuo Irano gatvių iki sovietinių siuvyklų, nuo Pietų Afrikos kvartalų iki Haradžiuku ekstravagancijos laboratorijos – mada, pasirodo, išgyvena visur, tik kiekvienąkart kitaip.Daugiau
Jára Cimrman
Lapkričio mėnesio numeryje skelbėme mistinio čekų literatūros, kultūros ir dar daugybės sričių (tarp jų – kriminalistikos) herojaus Járos Cimrmano pristatymą bei pjesę-seminarą apie jį. Tęsinyje publikuojame 2005 m. garsiausiu per visą šalies istoriją pripažinto čeko detektyvinį veikalą, iš kurio, manoma, įkvėpimo sėmėsi pati Agatha Christie.Daugiau
Ignas Kazakevičius
Mantas Daujotas – tapytojas ir muzikantas, kilęs iš Kauno. Jo tėvai – žymūs menininkai, bet sąmoningai tai nutyliu. Kam kalbėti apie įtaką, kurios jo kūryboje nėra, veikiau stimulą, kad negali gyventi kitaip (juk jaunas autorius išauklėtas meninėje aplinkoje). Juokiausi išgirdęs apie vieno paveikslo priešistorę – jame grūmojo rodomasis moters pirštas. Mantas prisipažino, kad tame paveiksle – „mamos ranka“, nuolat primenanti: tapyk, kurk, dirbk! Dailininko vizualinė kalba nestokoja emocinio gylio, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti santūri, net asketiška. Jis negriauna tapybos kanonų triukšmingais gestais, priešingai – jo menas tyliai skverbiasi į sąmonę, formuodamas savitą šiuolaikinio žmogaus jausmų atspindį. Baigęs Vilniaus dailės akademiją 2020 m. vasarą, Daujotas per penkerius metus jau spėjo pristatyti šešias asmenines parodas.Daugiau
MUSTAFA UZUNER
TRIERAS IR „SENTIMENTALIOS VERTĖS“ PROBLEMA
Beveik du dešimtmečius Joachimo Triero kinas, kuriamas glaudžiai bendradarbiaujant su Eskilu Vogtu, buvo laikomas tikruoju kinematografiniu šiaurietiškos melancholijos žemėlapiu. Tai hiperartikuliuotas, bet emociškai sustingęs kinas, kuriame veikia personažai, kalbantys žodynu, leidžiančiu apibūdinti egzistencinę kančią, bet neturintys priemonių ją įveikti. Nuo kinetiškų, fragmentiškų „Reprizos“ (Reprise, 2006) gatvių iki saulės apšviesto, melancholiško „Oslo, rugpjūčio 31-osios“ (Oslo, 31. August, 2011) klajonių, Trieras fiksuoja privilegijuotą, bet trapų Norvegijos menininkų subjektyvumą. Tai filmai apie potencialo tironiją ir slegiančią naštą to, kuo žmogus galėtų būti, konfrontuodamas su negailestinga laiko tėkmės realybe.Daugiau
TOMAS KIAUKA
Šiandien kultūriniuose debatuose kalbant apie „tiesą“, „tikrovę“, regimybę ar panašius dalykus dažnai išgirsime priešdėlį post: kad gyvename postmodernizmo (nors tai buvo kiek anksčiau, dabar jau postpostmodernizmo), posthumanizmo, postrealybės, posttiesos ir t. t. laikais. Klausimas, prie kurio sugrįšiu šio teksto pabaigoje, būtų toks: ką su tuo bendro turi vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) mąstymas ir italų menininko Giorgio de Chirico (1888–1978) tapyba? Abu – kol kas galime konstatuoti, – savaip ženklina savo veikimo laukus kaip tam tikrus epochinius lūžius. Tiek filosofijoje, tiek mene su jais ir po jų vyko radikalūs pokyčiai, neatsiejami nuo dabarties, kuri mus ištiko XXI a. visų minėtų post laikais. Šis tekstas – fragmentiškas prisilietimas prie gilesnių šios tematikos klausimų, o pamąstymų tikslas – pažvelgti iš dabarties tikrovės į praeitį, siekiant apčiuopti kai kurias laiko ir procesų sąsajas.Daugiau
KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ
Vytautas Labutis – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo saksofonininkų, pedagogų ir improvizacinės muzikos meistrų, jau daugiau nei keturis dešimtmečius formuojantis šalies džiazo sceną. Jo kūrybinis kelias apima darbą su reikšmingiausiais Lietuvos improvizacinės muzikos kūrėjais, nuolatinį domėjimąsi garso technologijomis ir neblėstantį pedagoginį smalsumą. Šiemet muzikantas buvo įvertintas prestižiniu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvos džiazui – pripažinimu, atspindinčiu jo įtaką kelioms kartoms ir visai šalies džiazo kultūrai.
Su V. Labučiu kalbamės apie pirmuosius žingsnius muzikoje, improvizacijos prasmę, kūrybinius paradoksus ir tai, kas jį iki šiol įkvepia likti muzikoje.Daugiau
ROKAS JONAS
Suskaičiavus naujametes vynuoges, švenčių maratono pabaiga negresia – vis tik bus galima pasidžiaugti Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionalinėmis premjeromis. Įkandin keliasdešimties užsienio kūrėjų darbų, festivalis tradiciškai pristato dvi kruopščiai sudarytas lietuviškų trumpametražių filmų programas, šįkart – po penkis filmus, atskleidžiančius tiek pradedančių, tiek žinomų šalies kino kūrėjų žvilgsnius į rūpimas temas.Daugiau
KALBINO LAISVĖ RADZEVIČIENĖ
O juk laimė būtų buvusi įmanoma, jei Summertime Sadness būtų buvusi įtraukta į albumą „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd“. Būtis būtų apvainikuota pilnatve, o popmuzikos egzistavimas – galutine ir neatšaukiama prasme. Ir tada jau popmuzikos projektas galėtų būti baigtas, ko aš slapta tikiuosi; atskiri dainininkai, muzikantai ir pan., žinoma, liktų ir toliau užsiimtų įvairaus masto melodramatiška veikla, bet projektas, projektas būtų iškilmingai ir garbingai uždarytas. O mūsų pasaulis pagaliau pasikeistų, galbūt į gerąją pusę. Juk kiek daug šis projektas mums reiškia, kokį svarbų vaidmenį jis vaidina mūsų gyvenime! Įskaitant (ir galbūt pirmiausia) tuos, kurie savo veikla neturi jokio ryšio su popmuzikos megafabriku. Tuos, kurie ją tik vartoja, tai yra – jos klausosi, ja kvėpuoja, mąsto jos mintimis, išsireiškia jos žodžiais ir net verkia jos ašaromis. Pavyzdžiui, daugelis mūsų kalbame dainų eilutėmis – ne todėl, kad turime skurdų žodyną, žinoma, kad ne, bet todėl, kad: pirma, nors ant galvos atsistok – geriau nepasakysi, antra, iš karto įsijungia svarbūs kultūriniai bei socialiniai kontekstai ir galima pajusti pašnekovą – savas, nesavas? Bet tai banalus, akivaizdus atvejis. Yra ir kitas variantas.Daugiau
KALBINO LAISVĖ RADZEVIČIENĖ
Lošėją jis įkurdino greitosios pagalbos stotyje. Apsimetėlį neregį išsiuntė į televizijos šokių projektą. Ornitologui paskyrė kontrabandininkų gūžtą. Kino režisierius Ignas Jonynas kalba apie tai, kad ekstremalios situacijos atskleidžia ir gėrį, ir blogį mūsų viduje. Tik pabandęs pažinti save, sako, gali perprasti kitą. O pažinimas griauna sienas, kurių šiandien statome vis daugiau – tarp savęs ir artimo, tarp bendruomenių, miestų ir valstybių. Apdovanojimus pelniusių kino filmų „Lošėjas“ (2013) ir „Nematoma“ (2019) režisierius, tarsi pralenkęs laiką, išleido naują filmą, kurio viena iš temų – kontrabanda – ir vėl pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Filmo kelionė Pamaryje jam pačiam tapo dar viena galimybe bent kiek priartėti prie savęs.Daugiau
JURGIS KUBILIUS
„Niujorko „Metropolitan“ teatras tapo Saudo Arabijos sultono vasalu“ – maždaug tokia (ir tikrai per skambia) išvada buvo pasitikta bene karščiausia šių metų operos pasaulio naujiena. Vasaros pabaigoje Saudo Arabija įsipareigojo skirti šimtą tūkstančių dolerių „Metropolitan Operos“ kompanijai, o ši mainais 2027–2032 m. gastroliuos naujutėliame sostinės Rijado operos teatre. Ši žinia vakariečių apžvalgininkams pirmiausia asocijavosi su krintančiais operos bilietų pardavimais, neva menkstančiu jaunimo susidomėjimu ir išduotais demokratinio pasaulio idealais. Juk gyvybiškai svarbią finansinę injekciją žymiausiai JAV operos kompanijai pasiūlė ne federalinė valdžia, ne privatūs ar verslo mecenatai, o arabiškoji absoliutinė monarchija.Daugiau
ANDRIUS PULKAUNINKAS
Publikuojame ištraukas iš Andriaus Pulkauninko romano „Pelynas, mirkytas acetone“, kurį kitąmet išleis „Slinktys“.
PŪKUOTUKO TEATRAS
Tuk, tuk, tuk, trankau galvą į laiptų pakopas.
Norėdamas patekti į Pūkuotuko teatrą, privalai sekti paskui Laurą. Nejau nėra kitų variantų? Ar tikrai aktorius turi dirbti tik taip? Gal nors akimirką turėčiau liautis tuksenti ir apie tai pagalvoti? Bet laiko nėra. Daužau galvą į langą. Aš su asilo kostiumu. Reikia lakios vaizduotės, kad iš vienos kepurės suprastum, kokį personažą įkūniju. Kiti irgi geri. Mantas – pavaduojantis Mikė Pūkuotukas, Laura – bitės ir Paršelis viename. Nors pagal proporcijas…Daugiau
SIGITĄ PARULSKĮ KALBINO VILMA JANKIENĖ
Lietuvos meninei fotografijai didelių komplimentų nebereikia, jų yra pelnęs ne vienas žymus menininkas. Tiesa ir tai, kad kone visi tapome kasdienybės fotoreporteriais, bet čia jau kita tema… Atrasti naujus fotografijos meno vardus padeda parodos, meno mugės, tradicinis Fotografijos savaitgalis, leidžiami albumai, kitos iniciatyvos, pavyzdžiui, socialiniai tinklai. Visa tai sudėjus galime susipažinti su rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio kūryba, kuri šį rudenį sugulė į fotografijų albumą „Susmulkinta amžinybė“ su daugiau nei šimtu žvilgtelėjimų pro objektyvą. Esu šio albumo sudarytoja, per keletą metų susipažinusi su fotografuojančio rašytojo žodine ir vaizdine kūryba, tad yra puiki proga apie viską pasikalbėti.Daugiau
Erika DRUNGYTĖ
Apie Pierreʼą Bonnard’ą žinojau nedaug. Na, tik tiek, kad prancūzas, kad postimpresionistas. Visi tie Paryžiaus galerijose eksponuojami vyrukai iš iki post periodo man labai patinka, o srovės pavadinimo kaltininkas Claude’as Monet – ypač. Jo „įspūdžiai“ pripildyti kažin kokių magiškų dalykų, kuriuos sukuria ir minkštos vibruojančios linijos, ir prislopinta šviesa, ir susibėgančios, susiraibuliuojančios figūros. Žinoma, dar tas pabaigos neturintis gamtos, svarbiausia man – sodų motyvas – manoji įvairiuose apmąstymuose bei poezijoje dominuojanti tema. Turbūt dažnas, įsijautęs į Monet paveikslų medžių, gėlių, tvenkinių su lelijomis, paslaptingų kampelių pasaulį, pamilsta sodininkavimą, kuriuo užsiėmė pats menininkas, puoselėdamas savąjį rojų Giverny, iki šių dienų lyg magnetas traukiantį lankytojus iš įvairių kraštų.Daugiau