Iki pirmosios sovietinės okupacijos kalbininkas Antanas Dambrauskas (gim. 1911 02 10 Norkūnuose, Rokiškio valsčiuje, m. 1995 11 21 Druskininkuose) po trumpų studijų Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir ketverių metų studijų Vytauto Didžiojo universitete mokytojavo Kauno III gimnazijoje, dėstytojavo Seminarijoje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1945 m., buvo suimtas ir nuteistas. Kalėjus dešimtmetį Čeliabinsko, Kemerovo, Omsko ir Kazachstano lageriuose leista grįžti į Lietuvą 1956 metais.
Versti Antikos autorius A. Dambrauskas pradėjo prieš pat tremtį; parvykęs iš Sibiro ir apsigyvenęs Druskininkuose, šį darbą tęsė. Jis lietuviškai prakalbino Aristofaną, Homerą, Ovidijų, Plautą, Sofoklį, Vergilijų, Teokritą, Terencijų, išvertė Senąjį Testamentą. Savo miesto garbės piliečiui 2024 m. spalio 5 d. Druskininkai atidengė Alfonso Vauros sukurtą artefaktą-skulptūrą. Tarp išlikusių A. Dambrausko laiškų ir atsiminimų pluoštelis apie prieškario Kauno III gimnaziją saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonde R3. Teksto kalba netaisyta.
Parengė Nomeda Repšytė
Buvusi Kauno III valstybinė gimnazija (Kęstučio g. 19, Kaunas), pastatyta 1935 m. pagal architekto G. Gumeniuko projektą. Nuotrauka iš V. Mozūriūno albumo, apie 1955–1960 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus
Nuo 1937 metų rugsėjo 1 dienos Salomėja Bačinskaitė-Bučienė iš Panevėžio buvo atkelta mokytoja į Kauno III gimnaziją.
Salomėjos Nėries vardas buvo man žinomas gal nuo kokių 1926 metų, kai, mokydamasis Rokiškio gimnazijos vyresnėse klasėse, pradėjau skaityti katalikiškosios pakraipos žurnalus „Ateitį“ ir „Židinį“, kuriuose būdavo jos eilėraščių. Ypač patraukė mane, abiturientą, o vėliau visus metus Kauno Kunigų seminarijos auklėtinį, antrasis jos poezijos rinkinėlis „Pėdos smėly“. Daugumą jos eilėraščių mokėjau atmintinai ir nuo tų laikų lig šiandien tebeturiu mastą eilėraščio gerumui: gerą paskaičius – neatgrasomai norisi išmokti, ir išmoksti labai lengvai; o jei reikia mokytis iš prievartos – eilėraščio vertingumas abejotinas. Salomėjos Nėries eilės atmintin įsidėdavo nepastebimai. Tokios jos man likusios ir šiandien.
1932 metų rudens semestre įstojęs į Vytauto Didžiojo Universitetą (Humanitarinių mokslų fakulteto klasikinės filologijos skyrių), poetę pamačiau, kaip sakoma, gyvą. Tuomet ji buvo „persiorientavusi“, iš Lazdijų atsikėlusi į Kauną ir dirbo Vinco Krėvės prie Humanitarinių mokslų fakulteto suorganizuotoje Tautosakos rinkimo komisijoje, turėjusioje kambarėlį Didžiųjų universiteto rūmų (Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe) IV aukšte. Kartais matydavai ją gatvėje, kartais pro „II aukšto fakultetą“ (taip vadindavome II-me aukšte buvusį Humanitarinių mokslų fakultetą) laiptais kopiančią į tą patį kambarėlį ir žiemos metu vilkinčią anuomet prašmatniu ir madingu „kumeliuku“ (dvylo teliuko ar sarto kumeliuko kailio plaukais į viršų paltu).
Netrukus iš Kauno Salomėja Nėris prapuolė.
Ir štai 1937 metų rugsėjo 1 dieną aš, naujai paskirtas mokytoju, susitikau ją Kauno III gimnazijoje.
Kauno III gimnazija neperseniausiai buvo sukurta iš buvusios lenkiškos mokyklos. Todėl joje buvo likusi nemaža lenkiškų knygų biblioteka. Ir mokinių iš tos mokyklos vyresnėse klasėse dar buvo likusių. Gimnazijai buvo vadovavęs žinomasis gamtos mokslo vadovėlių autorius ir žodynininkas Jonas Baronas. Tačiau prieš metus ar porą jis jau buvo išėjęs į pensiją, ir direktorium buvo jaunas, ramaus būdo, malonus ir geraširdis žmogus Dr. Antanas Rukša. (Pasitraukęs į Vakarus, mažne ligi šiolei jis buvo mokytoju Augsburge, Vakarų Vokietijoj). Dėstė jis lotynų kalbą, o nuo 1939 metų rudens – graikų kalbos pradmenis, nes Kauno III gimnazija buvo numatyta paversti tikrai klasikine, su abiejų šių kalbų dėstymu.
Ta pačia proga norėčiau priminti ir kitus buvusius Salomėjos Nėries bendradarbius.
Inspektorė buvo Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Balio Sruogos žmona, žinoma Lietuvos istorijos vadovėlių autorė.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų buvo keli. 1937 metų rugsėjo porą savaičių pabuvojęs, Juozas Žiugžda vietą užleido Edvardui Viskantai, po jo atėjo Alfonsas Kalnius. Ilgiausiai išbuvo Jurgis Talmantas ir Petronėlė Orintaitė. Šiųdviejų vardai jau tuomet plačiai buvo žinomi Lietuvoje.
Vokiečių kalbą vyresnėse klasėse dėstė Ema Krygerienė, apvokietėjusi lietuvė nuo Paprūsės, aukšto prokuroro žmona, o žemesnėse – Valė Barmienė, mokiusi ir buhalterijos. Salomėja Bučienė vokiečių kalbos nedėstė, nors dabar kai kas rašo laikraščiuos ją dėsčius.
Prancūzų kalbos mokytojos buvo taip pat dvi: senovės tipo pagyvenusi panelė Šilingaitė ir Luce Alin-Puzyna, prancūzė, nusigyvenusio kunigaikščio Puzynos nuo Karsakiškio žmona. Apie 1950 metus ji išvažiavo į Prancūziją.
Matematikos mokė Juozas Gailevičius ir Ignas Kazlauskas, turėjusis ir fizikos pamokų. Fiziką dėstė Kostas Rindzevičius, neatskiriamas Juozo Banaičio bičiulis, drauge su K. Baršausku parašęs gerus fizikos vadovėlius.
Geografijos ir chemijos mokytojas buvo Andrius Randomanskis, istorijos – Vanda Sruogienė, gamtos mokslų – Felicija Dičiūtė ir Misiukevičienė-Misiulienė, muzikos ir dainavimo – Juozas Banaitis, piešimo – Leonas Kazokas.
Kauno III gimnazijos mokiniai su mokytoja. 1932. Maironio lietuvių literatūros muziejus
Kūno kultūrą dėstė Donata Stankevičienė ir atsargos kapitonas Macinėnas, tvarkiusis ir mokyklos biblioteką.
Pedagogų tarybos sekretorius buvo Juozas Banaitis.
Iš senosios lenkiškos mokyklos buvo likusi mokytoja Marija Kasakaitytė. Vėliau lotynų kalbos mokyti atėjo Alfonsas Lešinskas. Buvo ir kapelionas, tikybos mokytojas kunigas Paulius Juknevičius, dabar gyvenąs Čikagoje, JAV.
Aš turėjau mokyti lotynų kalbos ir filosofijos pradmenų: VII klasėje – psichologijos ir logikos ir VIII – estetikos ir kitų klasikinės filosofijos disciplinų.
Mokyklos sargų ir prižiūrėtojų buvo trys: geraširdis, visiems paslaugus Vaitiekūnas nuo Kupiškio, gudrus ir apsukrus Sadkauskas ir piktas bei rūstus, visiems įgrisusis savo dejavimais ir skundais Gerasimas Sapocka.
Gimnazijos rūmai (dabar Lenino rajono Vykdomasis komitetas) Kęstučio gatvėje buvo statyti ne mokyklai, o „kompromisui“: kad prireikus tiktų butams ar kokiai administracinei įstaigai. Švietimo Ministerija buvo davusi paskolą svieto pereivai baltagvardiečiui Gumeniuk’ui, kuris pasistatė namus ir nuomojo juos Kauno III gimnazijai. Iš nuomapinigių greit jis išsimokėjo paskolą ir netrukus galėjo pasistatyti kitus ne mažesnius namus.
Nuomos sutartis automatiškai nutrūko 1940 metų vasarą.
Rūmai buvo nedideli, tilpo juose vos 12 klasių ir ankštučių keletas kabinetų: mokytojų kambarys, direktoriaus kabinetas ir biblioteka. Mokinių buvo apie 450, daugiausia mažiau pasiturinčiųjų kauniečių vaikai. Didžiaturčiai ir piniguočiai vaikus leido į kitas, „šlovingesniąsias“ mokyklas.
Mokytojų buvo nedaug, todėl santarvės ir nuoširdumo buvo daugiau, negu jo esti dideliuose kolektyvuose. Neteko girdėti, kad kas būtų nepatenkintas gautuoju pamokų krūviu, kaip dažnai būdavo ir būna kitose mokyklose. Ne kartą po posėdžio ar kitokio pasitarimo, jei ne visi, tai didžioji dauguma užeidavom į „Lokį“ (Laisvės alėjoj rūsy buvusi kavinė), vienas ar kitas suruošdavo „arbatėlę“, kaip tuomet vadino šios dienos „žiburėlius“.
Tokia buvo aplinkuma, kurioje Salomėja Nėris praleido metus, iki 1940 metų vasaros. Dėstė ji lietuvių kalbą, dažnai žemesnėse klasėse, kur daug sausos gramatikos. Kad būtų mokytojos darbą mėgusi ir buvusi juo patenkinta, neatrodė. Greičiau tai buvo jai būtinoji gyvenimo našta. Šypsena dažnai viešėjo jos veide ir ant lūpų, bet vis liūdna, lyriškai melancholiška. Buvo kuklutė, tyli, mažakalbė. Retai jos balsą išgirsdavai posėdyje. Ir „Lokyje“ neatsimenu jos: vis kaltas būdavo traukinys…
Tai ne Petrė Orintaitė, kurios vienos būdavo pilna visur.
Mėgo stambaus rašto languotą drabužį, kaip matome kartais ir jos nuotraukose. Gyveno toli, Palemone, todėl neretai matydavome ją kukliai pietaujančią atsivežtiniais pietumis mokytojų kambaryje. Į užkandines eiti nemėgo, pas bendradarbius nesilankė. Kartais kviečiama ir kuo nors sudominta užeidavo pas netoliese gyvenusią Orintaitę. Traukinys ankstokai rytmetį atveždavo ją iš Palemono, vėlokai parveždavo, todėl ir pietų turėdavo praeiti darbavietėje…
Ji buvo mažakalbė, aš pagarbiai nedrąsus, todėl ir pokalbių rimtų ir įsimintinų nebuvo. Atsimenu pirmą momentą, kaip susipažinome rugsėjo pirmą dieną. „Po visam“, per „arbatėlę“ atsitiko man atsisėsti šalia jos pačiame stalo kampe. Pastebėjusi tai, S. Nėris paklausė, ar aš nevedę, ir pasakė: „Tai ir neapsivesi, jei taip atsisėdai“. Kitą sykį iš mokytojų kambario žiūrėjau pro langą į skersgatvėlį, kurio kitoje pusėje stovinčių namų lange buvo matyti moteris žydė su gal būt antrų metų kūdikiu. Salomėja, taip pat ją pamačiusi, priėjo ir pasakė: „Ir mūsų Balandis toks didumo“. Tuomet daugiau pasakojo apie Balandį.
Buvome kartą visi mokytojai pas Sruogas. Jų dukrelė Dalia („Daliūkštis“) mokėsi III gimnazijoje, o Balys buvo tėvų komiteto ar tik ne pirmininkas. Šventė jie tuomet kažin kokią šeimos šventę, kurioje, be mūsų, buvo Sruogų, kaip ir visų Kauno inteligentų, mėgstamas ir labai gerbiamas profesorius Leonas Karsavinas ir prof. Vladimiras Šilkarskis. Kai pastarasis ėmė girti S. Nėries poeziją (neseniai buvo išėjusi „Diemedžiu žydėsiu“), ji, labai nesmagiai jausdamosi, gyrėją nutraukė: „Kokia čia mano kūryba. Kas kita tamstos darbas.“ – Ir Šilkarskio, mat, buvo pasirodžiusi tais metais kompiliuotinė „Graikų literatūros istorija“…
Mokytojų kambaryje S. Nėris mažne visąlaik būdavo apsupta vadinamųjų „pažangiųjų“: Sruogienės, Banaičio, Rindzevičiaus, Barmienės ir Dičiūtės. Kitiems reikėdavo gaudyti momentą, kad prie jos prisigretintum. Iš tų „pažangiųjų“ Banaitis miręs, Sruogienė su dukteria ir Barmienė JAV, Rindzevičius ir Dičiūtė taip pat gal ten, nes jų vardų Lietuvoje negirdėti…
Esu buvęs liudininku keistokos scenos, kuri man nesuprantama ir šiandien. 1939 metu kovo mėnesį, kai Hitleris užgrobė Klaipėdą, į Kauną pas uošvius parvažiavo A. Venclova, dirbęs ligi tol Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoj ir Prekybos institute. Darbo prašančiam Švietimo Ministras K. Jokantas pasakęs: Mokslo metų vidury įdarbinti tamstos negaliu. Turėčiau ką nors kitą atleisti. Todėl pereik per visas Kauno gimnazijas, ir kolegos mokytojai užleis tamstai po keletą pamokų. Kur jų daugiausiai gausi, ten ir paskirsiu tamstą, kaip į pagrindinę vietą. O nuo naujų mokslo metų pradžios tamsta tikrai būsi aprūpintas.
Pamokų ieškodamas, A. Venclova ėjo ir į Kauno III gimnaziją. Salomėja ateinantį pamatė iš mokytojų kambario pro langą, greit išbėgo į koridorių ir kreipėsi į ten stovėjusią inspektorę Sruogienę: „Ateina Venclova! Ką man daryti?“ – „Nieko nedaryk, – atsakė toji. – Į mokytojų kambarį jis neis, eis pas direktorių. Arba, jei nori, lįsk į mano kambariuką!“
Kodėl ji nenorėjo susitikti su Venclova, kai abudu buvo „trečiafrontininkai“? Atrodė man ir atrodo, jog priežastis kita, o ne baimė prarasti keletą pamokų…
Paskutinį kartą Salomėją regėjau 1941 metų pavasarį prieš pat pirmuosius vežimus. Ėjau Vytauto (dabar Lenino) prospektu geležinkelio stoties linkui. Ji ėjo nuo stoties. Ties Karo ligonine susitikom. Aš pakėliau skrybėlę ir nusilenkiau, o ji liūdnai nusišypsojo…
Daugiau jos gyvos nebemačiau.
Druskininkai, parašas
1975 metų birželio 23 diena. ANTANAS DAMBRAUSKAS
Šaltinis: Maironio lietuvių literatūros muziejus, MLLM R3 58.
