fbpx

„Šluotos“ redakcijos literatūrinių kūrinių atranka

Loreta Jastramskienė

(Ištrauka iš knygos „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“)

Kadangi archyvai nėra baigtiniai, tikrasis atmestų ir priimtų „Šluotai“ pateiktų rankraščių skaičius nežinomas. 8-ajame dešimtmetyje „Šluotos“ redaktoriai teigė turį 58 bendradarbius – poetus, prozininkus ir smulkiojo žanro kūrėjus. Tikimybė, kad žurnalas išspausdins smulkiąją prozą, buvo didesnė nei ilgesnių satyrų ar feljetonų atveju. Nors „Šluota“ oficialiai skelbė, kad kūrinius gali siųsti visi, rašytojų mėgėjų kūrinių priėmimo procentas nebuvo didelis. „Šluota“ turėjo aukštus literatūrinius reikalavimus ir daugelis autorių tiesiog neįstengė jų pasiekti. Tikėtina, kad daugumą „Šluotoje“ pasirodžiusių kūrinių parašė profesionalūs žurnalistai ir rašytojai – „Šluotos“ darbuotojai arba nuolatiniai kitų leidinių bendradarbiai. Siekdami parodyti autorių įvairovę, savo darbus patys redaktoriai pasirašinėdavo skirtingais vardais; visi „Šluotos“ nuolatiniai rašytojai ir dailininkai turėjo po keletą slapyvardžių.Daugiau

Juokas, kūręs komunizmą, arba Trumpiausias „Šluotos“ anekdotas

Loreta Jastramskienė

Šį rudenį lietuvių skaitytojai sulauks knygos „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“, skirtos satyros ir humoro žurnalo „Šluota“ politinei istorijai. Jos autorė – antropologė, Majamio universiteto (JAV, Ohajus) profesorė Neringa Klumbytė, leidėjas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų centras. „Autoritarinis juokas“, išleistas anglų kalba 2022 m. Kornelio universiteto leidykloje (JAV), pelnė Britų slavistikos ir Rytų Europos studijų asociacijos (BASEES) Moterų forumo geriausios 2022 metų knygos apdovanojimą. Knygą iš anglų kalbos išvertė Daiva Litvinskaitė, leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.Daugiau

#KasArchitektas?

Su Martinu Houle’u kalbėjosi Gediminas Banaitis

2020-aisiais Kvebeko (Kanada) architektūros naujienų portalas „Kollectif“, minėdamas savo 15 metų sukaktį, socialiniuose tinkluose pradėjo kampaniją su grotažymėmis #quiestlarchitecte ir #WhoIsThe­Architect. Taip jie siekė pabrėžti architektų ir dizai­nerių įvardijimo svarbą pastatus pristatant žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose: visuomenė raginama komentarų skiltyje pridėti žymas #WhoIsTheArchitect arba #WhoIsTheDesigner, kai tik pamato statinį be nurodytos autorystės. „Šis gestas padeda sustiprinti dizaino kultūrą ir skatinti geriausią architektūros praktiką, – rašo akcijos organizatoriai. – Tai pagarbos ženklas architektų ir dizainerių darbams, nes jie turi tokią pat teisę į pripažinimą, kaip ir kiti menininkai ar fotografai.“Daugiau

Tapybos pasipriešinimas ir nuolankumas, arba Proceso ingredientai ir receptūros

Tomas Kiauka

Gyvename įkyrioje iliuzijoje, kad mus supantis pasaulis yra objektyvus, t. y. visiems viskas atrodo ir galioja vienodai. Sykiu jaučiame, jog kiekvienas suvokiame subjektyviai ir individualiai. Šioje įtampoje tarp išorinio ir vidinio pasaulio patyrimo subjektyvumo formuojasi žiūrovo, mano irgi, žvilgsnis. Tapyba man yra šio žvilgsnio formavimosi procesas. Pasaulis man neduotas tiesiogiai, o tik per individualų potyrį, todėl tapydamas išsivaduoju iš tariamos objektyvumo diktatūros – taip atsiranda galimybė kurti, o ne vien kopijuoti.Daugiau

ROKAS KAŠĖTA. AŠ NE CIK KŲ LAIMYNGAS, O IR PALAIMYTAS

Erika Drungytė

Apie XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurį, dar gerokai prieš Sąjūdį, gimtajame Kaune atradau stiprią folkloru besidominčių ir dainavimo, šokio, pasakojimo tradicijas puoselėjančių žmonių bendruomenę. Jokia naujiena, kad didmiesčiuose gyvena užeiviai iš įvairių vietovių, tad ir anuomet gausūs ansambliai stengėsi kaupti, populiarinti skirtingų etnografinių regionų tautosaką. Viename tokių kolektyvų konkurse gyvai pamačiau ir išgirdau jau tada labai populiarią Veroniką Povilionienę. Pamenu savo susižavėjimą dzūkų tarme, specifiniu šios atlikėjos giedojimu, kieta laikysena. Po filmo „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas) premjeros 1985-aisiais, kai visa pilnatve išsiskleidė Marcelijaus Martinaičio poezijos metaforos, o Veronika suvaidino net ne moterį, o savotišką mūsų matriarchalinės sąmonės provaizdį, Lietuvoje kažin kas spragtelėjo. Lyg nuo to momento Atgimimo kalno gniūžtė ėmė ristis vis didėdama.Daugiau

ŽMOGUS TĖRA MAŽAS TRUPINĖLIS, BANDANTIS SUVOKTI PASAULĮ

Su Kęstučiu Zapkumi kalbėjosi Miglė Survilaitė

Menininką Kęstutį Zapkų prakalbinti sudėtinga, nes jis nemano, kad lietuviškai kalba sklandžiai. Nors yra priešingai, nepaisant to, kad iš Lietuvos išvyko baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir Niujorke gyvena nuo 1965 metų. Taigi su rytinę kavą gurkšnojančiu Kęstučiu kalbėjomės internetu apie tapybą, jos kompleksiškumą ir šių bei anų dienų sudėtingus politinius kontekstus – karus.Daugiau

Tai apie ką šita muzika?

Jurgis Kubilius

Žiūriu „Eurovizijos“ nacionalinę atranką. Kompiuterio ekrane stebiu, kaip po atliktos dainos į žaliąjį kambarį suguža dar viena grupė. Jiems – standartinis raudonūsio vedėjo klausimas: „Tai apie ką buvo jūsų daina? Kokią žinutę norite perduoti savo daina?“ Tą pačią akimirką iš už kone popierinės Baltupių chruščiovkės sienos išgirstu: „Nu kam šito klausti?!“ Susijaudinusi kaimynė tikriausiai irgi žiūri „Euroviziją“. Nors turint omeny, kad iki pensijos dirbo muzikos mokykloje, nacionalinė atranka jai proga tiesiog pasityčioti iš „supuvusios“ muzikos.Daugiau

Keturių skysčių „Aperol Sprizt“ Venecijos kino festivalyje (I)

Silvija Butkutė

„Prieš du tūkstančius metų Aristotelis klausė, kodėl didieji poetai, filosofai, menininkai ir politikai neretai būna melancholiškos asmenybės. Šis klausimas kyla iš senovės įsitikinimo, kad žmogaus kūną sudaro keturi pagrindiniai organizmo skysčiai (lot. humor), iš kurių kiekvienas atitinka skirtingą temperamentą: melancholikas, sangvinikas, cholerikas, flegmatikas. Manyta, kad santykinis šių skysčių kiekis formuoja mūsų charakterį. Garsus graikų gydytojas Hipokratas laikėsi nuomonės, kad idealus žmogus turi harmoningą šių keturių pusiausvyrą. Tačiau dauguma mūsų labiau linkstame į vieną ir kitą pusę.“ (Susan Cain, „Saldus liūdesys“)Daugiau

MOKSLO SALA. ČIA SAULĖ NIEKAD NENUSILEIDŽIA

Gintarė Žaltauskaitė

Pirmasis lietuviškas mokslo muziejus įsikūrė Nemuno saloje, Kaune. Išskirtinės architektūros statinys dar neatvėręs durų jau domina miestiečius. Jo architektai – jungtinė australų ir ispanų komanda „SMAR Architecture Studio“ bei „Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“, o ekspoziciją kuria lenkų įmonė „Trias Avi“. Mokslo ir inovacijų sklaidos centras kvies praleisti laisvalaikį ir išmėginti mokslą populiarinančias veiklas.

Tarptautinį architektūros konkursą laimėjusio projekto šūkis – „Mokslui saulė niekada nenusileidžia“ (Sun never sets for science). Architektas Dominykas Kalmatavičius pasakoja, jog idėja kilo interpretuojant diską – mėnulį arba saulę. Ir nors pats pastatas įgyvendinant projektą keitėsi (pvz., atsisakyta didesnio įgilinimo po žeme, ištisinis stogo apželdinimas pakeistas augmenija tam suformuotose angose, pakoreguota statinio kryptis), skritulys tapo pagrindiniu vizualiniu akcentu. 21 metro skersmens „kabantis“ diskas dėl įvairaus apšvietimo skirtingai atspindi šviesą.Daugiau

Dailininkas Jurgis Mikševičius – vienas iš „Naujųjų australiečių“

Rasa Žukienė

Šio straipsnio herojus – dailininkas Jurgis Mikševičius (1923–2014) – gyveno ir kūrė Australijoje. Lietuvai jis beveik nepažįstamas, todėl būtina jį aprašyti, atrasti, kaip atradome daugelį kitų lietuviškų vardų. Atradome po to, kai jų kūrybinis palikimas galiausiai pasiekė Lietuvos muziejų saugyklas. Būtina aprašyti tikintis, kad, ištyrinėjus ir apmąsčius, J. Mikševičiaus kūryba pagaliau bus parodyta žiūrovams.Daugiau

Hallo, hier spricht Nawalny. Zalcburgo festivalio atsakymai į nelengvus klausimus

Julijus Grickevičius

Ką turi bendro vokiška frazė pavadinime ir šiųmetis Zalcburgo festivalis? Ilgiau negu dvejus metus trunkant Rusijos invazijai Ukrainoje, vienas svarbiausių Europos meno ir muzikos festivalių pateikė savo atsakymą. Jo centre – podiumas kitaip mąstantiems rusams, diskusijai vietoje atšaukimo bei veikalai tarp rojaus ir pragaro. Nors tokia festivalio tema vykstant žudynėms Ukrainoje gali skambėti naiviai ir susidaro įspūdis, kad festivalis gerokai vėluoja, bet jis pabrėžia, kad menas ne sykį įrodė turįs galią nuspėti ateitį ir priešintis, net jeigu tironiški režimai savinasi kultūrą ir klijuoja jai etiketes. Tokia daugiau negu šimtmetį rengiamo Zalcburgo festivalio nuomonė. Viena programų – „Sveiki, čia kalba Navalnas. Laisvo žmogaus laiškai“ – padėjo suprasti situacijos tragizmą, jeigu kas nors jo dar buvo nesupratęs.Daugiau

POVILAS JATKEVIČIUS. NUO NEIŠTYRINĖTŲ AUGALŲ SLĖNIO IKI TEATRO SCENOS

Skaistė Skučaitė

Povilas Jatkevičius – jaunosios kartos menininkas, 2019 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijęs aktoriaus specialybę (kurso vadovai Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis). Jis įkūnijo ne vieną personažą keliuose Lietuvos teatruose. Spektakliai, kuriuose vaidina, gana žinomi teatro pasaulyje. Vieni ryškiausių: „Dialogai“ (rež. Motiejus Ivanauskas, 2020), „Bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, 2021), „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, 2023), „Veidas/Visage“ (rež. Vincent’as Adelus, Isabelle Adelus & Suran, 2022), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2023).Daugiau

PAMĄSTYMAI APIE NESAVAVALIŠKĄ ARCHITEKTŪRĄ (II)

Karsten Harries

6

Sakydamas, jog Apšvieta mums vis dar yra aktuali, neturiu galvoje, kad panorėję galime grįžti į šią epochą. Norėdami ją įsisavinti, iš pradžių turime kritiškai permąstyti Šviečiamojo amžiaus idėjas. Marco-Antoine’o Laugier pasakojime apie pirmykštę trobelę bene daugiausiai klausimų kelia siekis statymo poreikį sutapatinti su fizinės priedangos poreikiu. Juk statymas negali būti redukuotas iki reikmės valdyti supančią aplinką. Ne mažiau svarbus ir dvasinės orientacijos poreikis. Žmogus negali gyventi apsuptas netvarkos: chaosas privalo būti perkeistas į kosmą. Todėl tradiciškai statymas buvo suvokiamas kaip dieviškojo kūrimo analogija, o Dievas – kaip archetipinis kūrėjas-architektas.Daugiau

ISSEY MIYAKE. NOVATORIŠKOS MADOS GIJOS GYVENIMO AUDINYJE

Atėnė Jasaitė

Šią vasarą, praėjus šimtmečiui, į Paryžių grįžo olimpinės žaidynės, išprovokavusios pasaulinę dėmesio laviną. Svarbiausiame sporto renginyje valstybės konkuruoja neoficialioje kovoje dėl geriausio komandų stiliaus, nes jis ne tik pristato šalį tarptautiniame kontekste, bet ir turi didžiulę įtaką pačių dalyvių savivertei. Todėl šiandien neįtikėtinai svarbi ir drąsi atrodo 1992 m. Lietuvos komandos gydytojo Edvardo Domanskio iniciatyva pasiūlyti mūsų uniformas sukurti legendiniam japonų dizaineriui Issey Miyake’i. Tuometinė olimpiada Barselonoje tapo istoriniu įvykiu – pirmą kartą šalies atletai jose dalyvavo atstovaudami nepriklausomai valstybei ir turėjo galimybę atidarymo ceremonijoje reprezentuoti mūsų Trispalvę bei kitą oficialią valstybės simboliką. Dabar jau galime pasakyti: debiutas buvo itin ryškus ir sėkmingas būtent dėl įspūdingos paradinės lietuvių uniformos.Daugiau

FOTOGRAFUOJANT RYTUS. 3: MIRTINA RYTŲ VILIONĖ

Kirill Kobrin

„Sąrašas draugų, kolegų ir studentų, kurie skaitė ar klausėsi šio rankraščio iš dalies ar ištisai, man yra bauginamai ilgas, o dabar, kai veikalas tapo knyga, gali būti, kad ir jiems visiems.“ Ši rytietiškai įmantri frazė parašyta beveik prieš 50 metų, ir tai patvirtina parašas po ja: Niujorkas, 1977 m. rugsėjis–spalis. Dešinėje inicialai: E. W. S. Edwardas Wadie Saidas. Autoriui sukako 42-eji, praėjus kelioms dienoms po to, kai jis padėjo paskutinį tašką baigęs akademiniame pasaulyje neišvengiamus padėkos žodžius, įvedančius į knygą, turėjusią tapti vienu svarbiausių pastarųjų 40 metų intelektualinių įvykių. Nors pirmasis „Orientalizmo“ leidimas datuojamas 1978 m., prasminga jį ir jo temą prisiminti būtent dabar.Daugiau

MOZĖ IR POEZIJA

Erika DRUNGYTĖ

Apčiuopiamumas, įrodomumas, apskaičiavimas, nauda – žmogaus pasaulio matai. Tačiau netgi labai tiksliai apibrėžtų sąvokų vandenyne randame keistų dalykų, pavyzdžiui, nematerialų turtą ir paveldą. Jų egzistavimas, nors nėra jokio skverno, už kurio pastvėręs sulaikytum, nekvestionuojamas. Keisčiausia, kad galima buhalteriškai nustatyti ir įvardyti to nematerialumo vertę, net jei intelektiniai bei dvasiniai žmogaus pasiekimai – didžioji mįslė, neįmenama pritaikius ateistinį metodą ir išgliaudžius kūną pagal fizikos, chemijos ar matematikos formules. Tai kaipgi įtikinti funkcionierius, kad kultūros vandenyne plaukiojantys laivai ir skrajojantys olandai yra daug tikresni už virtualių tinklų virtualius lankytojus, kurių paisoma kaip kriterijaus kabinetiniuose prasmės apskaičiavimuose?Daugiau