Paklausta apie asmeninius kasdienius ritualus, su nuogais šokėjais spektaklius kurianti vengrų choreografė Márta Ladjánszki pasakoja: „Kas rytą duše praleidžiu bent minutę po masažuojančia vandens srove, nesvarbu, kaip skubėčiau į suplanuotą dieną. Dėmesinga akimirka per 24 valandas nesunkiai įgyvendinama, bet ypač reikšminga kūnui užduotis.“ O jos suaugusiųjų žaidimų aikštelėje teatre griežtai nudistų taisyklėmis apibrėžtos piramidės iš žmonių, erdvę smelkiantis nuogo kūno karštis ir judesys, eliminavus gėdą, kviečiantis geriau pažinti save ir kitus. Trisdešimtmetį šiuolaikinio šokio scenoje mininti choreografė be tabu kalba apie šokį, kurio tikslas – itin saugioje erdvėje tyrinėti pažeidžiamumą.

PO DRABUŽIAIS SLYPINTYS ATRADIMAI

Sveikindama menininkę solidžios kūrybinės sukakties proga, klausiu, kaip nutiko, kad einant metams krito drabužiai ir choreografija pasuko nuogo kūno link. „Nuo pat kūrybinio kelio pradžios domino dalinis arba visiškas nuogumas scenoje ir tikrai ne dėl siekio provokuoti. Kurti skatino šokio tendencijos, kad netobulas, neestetiškas kūnas buvo ir yra eliminuojamas kaip neatitinkantis sceninio pasirodymo lūkesčių. Pradėjau dirbti su savo kūnu ir liudijau, kad po drabužiais vyksta daug įdomesni dalykai, pavyzdžiui, itin minimalūs judesiai, kvėpavimas. Norėjau pasidalinti šiais subtiliais pastebėjimais, juos vizualizuoti publikai. Jie susiję ne su seksualumu, o labiau su anatomija, kaulais, mėsa, tyro kūno egzistavimu prieš žiūrovą. Tiesiog supratusi savo kūno stipriąsias puses, pradėjau jų ieškoti kituose.“

O kaip nuogų atlikėjų spektakliai pavirto į spektaklių seriją „Letmec_Natur“, prieinamą tik nuogiems žiūrovams, kurių vienas bus šiemet parodytas tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“? „Man visada buvo svarbu suburti bendruomenę, nuogi žiūrovai tarsi palaiko esančius scenoje, taip sukuriamas glaudus tarpusavio ryšys. Tai įdomus ir intensyvus laikas dalinantis bendra erdve. Pirmą kartą tokį spektaklį „Nykstanti ekstazė: kūnas nėra tabu“ (Withering ecstasy: body is not taboo) sukūriau 2007 metais. Tada buvo dešimtmečio pertrauka ir viename festivalyje vėl grįžau prie šios temos. Prieš pat premjerą sugalvojau, kad visi spektaklio dalyviai nevilkėtų drabužių. Tačiau ši mintis sulaukė pasipriešinimo tarp spektaklio rėmėjų ir paskutinę minutę jis buvo atšauktas.

Pykau, nes likau nesuprasta, nors šokio bendruomenėje turėjau aiškią reputaciją, kad mano kūryba yra griežtai meninės kilmės, apibrėžta meniniais ieškojimais. Tai buvo cenzūra, todėl neturėjau kito pasirinkimo, tik grįžti prie natūralistų bendruomenės, atviros tokiems ieškojimams. Nuogumą išbandę sporte, fotografijoje, tyrinėdami gamtą, skaitydami poeziją, net degustuodami vyną, jie susidomėjo išgirdę apie natūralizmo patirtį teatre.“

Kūrėjos teatre egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių nevalia peržengti. „Mums ypač svarbu saugumas, erdvė, kurioje nėra kamerų, speciali drabužinė apdarams palikti, visi be išimties nuogi. Natūralistai ir patys turi daug taisyklių: yra susitarimas, kad įžūliai nespokso vieni į kitus, nėra prisilietimų (išskyrus tarp partnerių), vengiama bet kokios seksualinės veiklos, netgi bučinių. Visa tai susiję ne su seksu, o tiesiog buvimu nuogam ir dalinimusi šia patirtimi.“

LIKIMUS KEIČIANTI KŪNO TEMPERATŪRA

„Kiek man svarbus pasitikėjimas? Mano, kaip choreografės ir kūrėjos, darbas apsaugoti visus, nes ne visi proceso dalyviai yra natūralistai. Todėl esu ypač atsargi su jų jausmais, patyrimais, pasidalinimais. Pasitikėjimas yra esmė, ypač kai spektaklyje dalyvaujantys žmonės nepažįsta vienas kito.“

Vienas žiūrovas pasakojo, kad spektaklis padovanojo vieningumo jausmą, suteikė tarsi gebėjimą pažvelgti į svetimo žmogaus sielą. Kodėl nepažįstamieji turėtų dalinti šiais intymiais momentais? „Žmonės pajunta trauką dalyvauti. Prisimenu, susipažinau su viena mergina, kuri labai norėjo ateiti į spektaklį, tačiau jos tuometinis partneris nesutiko. Po poros metų ji atvyko jau su kitu vaikinu, nes jai tiesiog labai reikėjo tokios patirties. Tai įrodo, kad patyrimas įdomus ne tik nudistams.

Tokių nuogų spektaklių privalumas tas, kad paprastai sėdime gana arti vieni kitų, tad galime jausti, kaip judėdamas nuogas kūnas skleidžia karštį, kurį paprastai sulaiko drabužiai. Kito kūno temperatūra – ypač unikalus, skirtingas pojūtis žiūrovui. Spektaklis, kurį prieš porą metų rodėme Lietuvoje, buvo interaktyvus, mano svarbiausias tikslas nėra įdarbinti publiką, bet suteikėme galimybę dešimčiai žmonių prisijungti prie vyksmo scenoje be įprastai lėto pasiruošimo proceso. Šiemet mano pasirodymas festivalyje bus labiau dirbtuvių formato, suteiksiu galimybę patirti visą spektaklio statymo procesą. Turiu specialių pratimų seką, kuria pasidalinsiu su dalyviais, žingsnis po žingsnio prisipratinsime erdvę ir nusimesime drabužius.“

Scena iš spektaklio „LetMeC“. NaVKe nuotrauka

ATSIKRATYTI GĖDOS IR NEGANDŲ JUDESIU

Tyrinėjant kūrybinio proceso užkulisius kyla klausimas, kaip Márta dirba su tais, kurie nori patirti nuogą judesį, bet negali susidoroti su gėda. Ar yra specialių apšilimo ritualų, instruktažas, galbūt pokalbis prieš prasidedant veiksmui? Tai atrodo kaip ypač vertingas iššūkis siekiant pasitikėjimo savimi ir drąsos kasdienybėje… „Tam tikrus pratimus atliekame grupėje, tai veikiau judesio, ne verbalinės užduotys. Stebiu dalyvius, siūlau užduotis, viską darau labai nuoširdžiai, suprantu, kaip delikatu būti nuogam su nepažįstamais žmonėmis, kuriu sąlygas dalintis savo pajautimais be patyčių ir diskriminacijos. Tačiau labiau pasitelkiu judesį, antraip tai būtų ne teatras, o tiesiog psichoterapija. Sufleruoju, į ką atkreipti dėmesį pratimų metu, ir per visą procesą lieku atvira dalyvių poreikiams, o kartu seku grupės dinamiką.“

Stebėdama kūniškus pasirodymus, radau asociacijų su renesansu, baroku. Ar yra ryšys su epochomis, aukštinančiomis nuogą žmogaus kūną? Ką galima pasakyti apie spektakliuose naudojamą muziką? „Daugelį metų dirbu su kompozitoriumi Zsoltu Varga, man išties pasisekė, kad jis labai atviras improvizaciniams ieškojimams, visada randa tinkamą muzikinį toną ir dramaturgiją veiksmui scenoje. Kartą kurdama rėmiausi Auguste’o Rodino skulptūrų formomis, tačiau dažniausiai stengiuosi pasitelkti savo autentišką pajautą, kuri ateina iš matomo pasaulio. Ypač iš neigiamų dalykų vykstančių šiandien, pvz., epidemijos krizė, karo konfliktų situacijos, netektys, Vengrijos politinė situacija, nepriklausomų menininkų išgyvenimo sąlygos… Gana sunku būti optimistiškai ir atvirai, nors vis tiek tikiu savo, kaip menininkės, misija.“

MEILĖ SENSTANČIAM KŪNUI

Prisimenu longevity (ilgaamžiškumo) judėjimą, kuriam šiandien skiriama ypač daug dėmesio. Klausiu Martos, koks jos požiūris į tendenciją neleisti sau senti, iš visų jėgų įsikibus laikytis jaunystės. Menininkė samprotauja paminėdama savo amžių: kaip 50-metė moteris, ji pastebi savo kūne vykstančius pokyčius, tačiau juos priima kaip natūralų procesą. „Manau, žmonės labai atsisieję nuo mirties, jai nėra vietos šiandienėje visuomenėje, nors nuo pat gimimo žinome, kad kada nors gyvenimas baigsis. Kažkaip reikia priimti šį faktą. Apskritai žmonėms trūksta kritinio mąstymo, daug manipuliacijos, reikia būti labai apsišvietusiam, kad atsilaikytum destruktyviems procesams vykstantiems aplinkui. Labiausiai gąsdina, kad tarsi turime vadovautis pateiktais kūno įvaizdžiais, nemokame ir negalime priimti savęs tokių, kokie esame, ir taip virstame rezervuarais kitų informacijai laikyti.

Noriu nugyventi gyvenimą, tokį kupiną, kokį tik įmanoma. Nedažau plaukų, patinka, stebėti kaip žilsta. Tačiau, žinoma, kaip šokėja susiduriu su senstančio kūno ribomis, bet šį procesą noriu priimti visiškai. Po trijų dešimtmečių darbo scenoje tarsi iš inercijos turėčiau stengtis išlaikyti savo darbinę formą, tačiau jaučiu, kad nenoriu peržengti savo, 50-metės, kūno ribų.“

PATIRTI = GYVENTI

Nuogumas menuose šiandien anokia naujiena, jo gausu kine, teatre, vizualiuosiuose menuose. Ar Márta planuoja kada nors aprengti savo spektak­lių atlikėjus? Ji suklūsta ir primena, kad kuria ir choreografiją apsirengusiems šokėjams. „Patinka tekstilė, jos galimybės, pati kuriu kostiumus, man labai svarbu, kad šokėjai pagarbiai su jais elgtųsi. Tačiau nudistų seriją viliuosi tęsti, tik kyla bendradarbiavimo su teatrais sunkumų, kadangi mano kūrybai reikalingos ypatingos sąlygos. Teatrams keliami išskirtiniai reikalavimai kalbant apie erdves, privatumo garantiją. Į savo spektaklius negaliu pakviesti net apsirengusios teatro vadybos, todėl jiems dažnai kyla klausimų, kas vyksta už uždarų durų, ir tai sukuria papildomų keblumų.

Teiraujuosi netrukus į Lietuvą kurti atvyksiančios menininkės, koks didžiausias atradimas, kurį užfiksavo per tiek metų tyrinėdama nuogą judesį. „Noriu pasidalinti trumpa istorija. Vienas vyras neseniai parašė laišką, kad serga vėžiu ir gydosi. Pasakojo, kad susidūręs su liga suprato, jog gyvenimas yra baigtinis, ir nusprendė stengtis pasveikti, išbandyti net anksčiau atmestus būdus. Būdamas tolerantiškas visoms galimybėms, jis kreipėsi norėdamas prisijungti prie mūsų kūrybos tam, kad praturtintų savo gyvenimą nauja patirtimi. Mane sujaudino toks mąstymas. Matyt, tai suvokimas, kad gyvenime reikia išdrįsti duoti sau progą išbandyti šį tą nauja, nepažinta. Jeigu visi vadovautųsi tokia patirčių filosofija, ji padėtų mums atsiverti.“