fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2024-08-02

KARVĖ IR KULTŪRA

Erika DRUNGYTĖ

Į antrą pusę persiritus vasarai ir prasidėjus javapjūtei, kai paskui kombainus ima maklinėti gervės ir gandrai, pakvimpa rudeniu. Dar tik liepos pabaiga, tačiau nešienaujamose pievose tarsi iš sausų puokščių plevėsuojančios smilgos, soduose baltuojantys alyviniai obuoliai, širšių apspisti violetiniai slyvų pakabukai ir visa kaitros dulkėmis nupudruota žaluma, atrodanti lyg pavargęs, priblėsęs muziejuose saugomų baldų aksomas, akims signalizuoja: „Vasarai amen, gaiva ir šviesa traukiasi, dar lieka karštis, bet tuoj tuoj altai ir bandonijos užgros graudulingą ilgesio muziką, lėtinančią judesius, stabdančią žvilgsnį, viliojančią mėgautis kiekviena prieblandos valanda, kuri sunkia skara užgobia per greitai temstančius vakaro pokalbininkų veidus.“Daugiau

2024-08-05

SIENOGRAFO IŠŠŪKIS – PADARYTI, KO NIEKAD NEDARĘS

Su Žygimantu Amelynu kalbėjosi Eglė Petreikienė

Koks menas, laužantis daugiausia iečių polemikos mūšiuose, yra vienas demokratiškiausių? Šis klausimas – ne viktorinai, o veikiau pasvarstymas apie kūrybinės laisvės paradoksą: kokio žanro atstovams, siekiantiems nevaržomai kurti, reikia valdžios leidimo ir visuomenės pritarimo? Girdžiu kylantį murmesį: kas nori, tas piešia. Tiesa, jeigu išbraukiame sąlygą: laisvai ir legaliai. Ne kiekvieno piešinio autorius gali būti vadinamas menininku, nors kuria gatvės meną. Dar vienas šios (ne)demokratiškos dvipusybės aspektas, kad stebėtojas taip pat nėra laisvas rinktis: matyti ar nematyti. Urbanizuotose teritorijose norom nenorom lankome „galerijas po atviru dangumi“. Važiuodami į darbą, universitetą, polikliniką ir iš jų grįždami, vesdami vaikus darželin, lydėdami juos mokyklon ar vedžiodami šunelį, sukardami miesto šaligatviais savo kasdienius 10 tūkstančių žingsnių, nors ir akies krašteliu vis tiek užmatysime bent vieną ryškų paveikslą. Upių krantinėse ir patiltėse bėgikų regos lauką atakuoja šimtai spalvingų bomberių piešinių ir galybė tagų. Gal todėl esame tokie jautrūs kiekvienai miesto peizaže atsiradusiai vizualinei mįslei: kas nupiešė, apie ką ir kodėl būtent čia?Daugiau

2024-08-07

Dainius sobeckis | POEZIJA

samdomas žudikas

matau
nusileidus spalvoms
vykstančius trilerius
devynaukščio balkonų
užkulisiuose

regiu
veidrodžių smėlyje
sekso mizanscenas
penkiaaukščio miegamųjų
atspindžiuose

žvelgiu
dausoms virš galvų
kuriamas minkles
dvylikaaukščio virtuvių
pavakariuose

stebiu
gličių šliužų miražus
kruvinuose šiukšlių maišuose
gabenamus iš daugiabučių
bėdžių apyvarton

nužiūriu
dilbių poodines rožes
jaunalietuvių
daugiabučių vingiuose
parvedamas meilės dramas

liudiju
septinto trimito garsu
trečio aukšto kaimyno
sekmadienio vidurnakčiai
jaunuolių rūsyje

tvirtinu
devinto antspaudo rašalu
nebuvusius įvykius
suraitytu parašu
popiergalio deklaracijoje

žvelgiu nemariai
akių smegduobėn
juodajai mirčiai
Daugiau

2024-08-12

JONĖ REED. FOTOGRAFIJA VIETOJE ŽODŽIŲ

Gintarė Vasiliauskaitė

„Labai sunku apie save kalbėti, tad saviraiškos įrankiu man tampa fotoaparatas“, – sako Jonė Reed. Londone gyvenančios fotografės nuotraukos tiesiog prikausto žvilgsnį ir sukelia aibę emocijų: nuo nostalgijos iki trapaus intymumo bei keistai malonaus nejaukumo. Savitą, paslaptingą pasaulį fiksuojanti J. Reed nemėgsta tuščiažodžiauti, tad kalbėti leidžia kūriniams.

 

AUTOPORTRETŲ TERAPIJA

Iš Vilniaus kilusi fotografė augo menininkų šeimoje, nuo mažens buvo supama įvairių meno formų: teatro, literatūros, fotografijų, paveikslų, meno žurnalų. Ji atskleidė: „Visa tai atrodė be galo stebuklinga, bet tuo pačiu visiškai natūralu, nes kitokio gyvenimo nebuvau mačiusi. Tik vėliau suvokiau, kad visos perskaitytos knygos, peržiūrėti spektakliai, meniniai filmai ir vartyta kultūrinė spauda padarė įtaką kūrybiniam stiliui. Vaikystėje labai patikdavo piešti, skaityti ir gėrėtis menininkų darbais – kartu ir nuotraukomis. Vis dėlto pati į rankas kamerą paėmiau daug vėliau. Ilgainiui fotografija tapo tiesiog būtinybe ir gyvenimo būdu.“Daugiau

2024-08-05

Jaunas ir atsijauninęs Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe“

Audrius Dambrauskas

Pripažinkime – gyvename senstančioje visuomenėje, nors per pastarąjį šimtmetį vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė pailgėjo dvigubai ir šiandien perkopia 73 metus. Visgi kasmet sunkėjančią metų naštą norisi nešti tiesia nugara, pasitikti šeštą ar septintą dešimtį vis dar būnant sveikam, jaunatviškam ir kupinam energijos, juk gyvenimas tuomet tik prasideda, ar ne?

Dažnas, siekdamas ilgaamžiškumo, renkasi sveiką gyvenimo būdą – atsisako žalingų įpročių, subalansuotai maitinasi, mankštinasi ar sportuoja. Atrodo, tai matyti net plika akimi – kas prieš kelis dešimtmečius galėjo pagalvoti, jog sostinės gatvės bus taip dažnai uždarytos dėl įvairiausių maratonų, pusmaratonių ir kitų sporto renginių. Tačiau, mokslininkų teigimu, ilgaamžiškumas – ne tik gyvenimo būdas, bet ir genai, o šių, deja, sporto prekių parduotuvėje neišsirinksi…Daugiau

2024-08-12

Lina Navickaitė | POEZIJA

vaikystės vyšnia

tai buvo kito pasaulio medis
jis augino mane ir gaũdė
amžino žaidimo ritmu
fantazijos miestai dangoraižiai debesys –
kol sirpo kelios rinktinės vasaros

o paskui nudžiūvo šakelės
nuamaravo lapai
kažkas išpjovė tarsi avis
mano debesis

nukirto
tuščia jos – sakė – neveda uogų

griuvo pasaulio šulai
mažutis chaosas
ore

ir tuščia – –

buvau ten
žalias kietas kauliukas
dulkėse
supratus tik tiek:
šitaip kas kartą nutiks
todėl visada
reikės žaisti
taip
lyg nežaisčiau
Daugiau

2024-08-16

DEIVIDAS DULKA. ŠOKTI BALETĄ ĮKVĖPTAM KINO

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Deividas Dulka – charizmatiškas jaunosios kartos baleto šokėjas, trečius metus dirbantis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Jis pasižymi išskirtine išvaizda, stipriu fiziniu pasirengimu, scenine elegancija, judesių lengvumu, didelėmis pastangomis kuo paveikiau ir natūraliau perteikti kuriamą personažą bei savitu požiūriu į šį scenos meną. Be to, jau gali pasigirti kūrybiniais pasiekimais – būdamas 22-ejų sukūrė Otelo vaidmenį Anželikos Cholinos balete „Dezdemona“.

Kurį laiką stebėjusi Deivido vaidmenis, pakviečiau jį pokalbio. Turbūt neatsitiktinai šiltą, saulėtą, bet itin vėjuotą dieną prisėdome šalia teatro veikiančios kavinės terasoje. Kalbantis ima aiškėti, jog nerimastinga savijauta lydi ir šokėją – jį daug kas džiugina klasikinio baleto kely ir galėtų toliau ramiai juo eiti, tačiau norisi naujų iššūkių, tad sako neatmetantis galimybės išbandyti ir kitas meno rūšis.Daugiau

2024-08-19

Marlonas Brando – Ameriką įkūnijęs antiherojus

Simonas Jurkevičius

Nėra abejonių, kad kino aistruolių atmintyje Marlono Brando figūra gyvuos amžinai – dažnai jį prisimename kaip grėsmingą mafijos krikštatėvį, sėdintį šešėliuotame odiniame krėsle ar išprotėjusį pulkininką Kercą krauju ir purvu išteptu veidu, tūnantį atogrąžų džiunglėse. Dar kartais mintyse sušmėžuoja kakavinės spalvos paltas ir egzistencinio skausmo bei melancholijos persmelktas žvilgsnis, aktoriui klaidžiojant Paryžiaus gatvėse.

Šių metų birželį sukako 20 metų nuo M. Brando mirties. Kino pasaulis taip pat mini ir 100-ąsias jo gimimo metines. Aktorius nugyveno ilgą ir itin audringą gyvenimą. Nepaisant kontroversiško gyvenimo būdo ir sunkaus charakterio, šiandien jis vis dar tebėra įvardijamas kaip viena ryškiausių kino pasaulio žvaigždžių.Daugiau

2024-08-21

Aldona Ruseckaitė

Ištrauka iš spaudai rengiamo romano „Vienatybė“ apie rašytoją Oną Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę

Ona Pleirytė-Puidienė, literatūrinis pseudonimas Vaidilutė (1882–1936), šiandien mums nėra žinoma, nes kūryba nebuvo išleista nei tarybiniais, nei Nepriklausomybės metais. 1921–1925 m. ji parašė ir išleido keturias prozos knygas, iš kurių svarbiausia – romanas „Tėviškė“. Puidienės gyvenimas buvo sudėtingas, jį formavo ir istoriniai įvykiai, ir rašytojos prigimtinės savybės. Ona artimai bendravo su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Jonu Biliūnu, Petru Vileišiu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Sofija ir Antanu Smetonomis, Jonu Basanavičiumi, Maironiu, ypač artimi, ilgų metų ryšiai rašytoją siejo su Juozu Tumu-Vaižgantu. Ypatinga moters patirtis – septyneri gyvenimo metai Rusijoje, Sibire. Sudėtingi šeiminiai santykiai: jos vyras – rašytojas Kazys Puida, tad dviejų rašytojų gyvenimas po vienu stogu buvo komplikuotas, dažnai ir gana skaudus. Be galo jautriai Puidienė reagavo į motinystę, užaugino tris vaikus, kuriuos laikė savo dievaičiais ir kurie jai suteikė ne tik džiaugsmo, bet ir daug sielvarto. Ona buvo pilietiška, jai nuo jaunų dienų iki paskutinių atodūsių rūpėjo Lietuvos likimas, sielojosi dėl visuomeninio gyvenimo nesėkmių, apie viską drąsiai atsiliepdavo spaudoje.

Daugiau

2024-08-26

KŪNŲ IR DAIKTŲ VIDURIUOSE

Su Marija Puipaite kalbėjosi Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Dizainerės Marijos Puipaitės darbuose nagrinėjamos temos, išlaikančios jos dėmesį jau daugiau nei dešimtmetį, – kūniškumas, kūrėjo santykis su daiktu, amatininkystė, istorija ir paveldas. Jas ji įvelka į įvairiausias formas ir medžiagas, kuria juvelyriką, baldus, odos gaminius, meno objektus. „Tokią kūrėją sunku ir apibrėžti“, – svarstau eidama susitikti. Pokalbyje tokį įspūdį ji tik sustiprina: „Gal apskritai geriau kai kurių dalykų neįvardinti, neklijuoti etikečių? Svarbiau siekti išsilaisvinimo, pozityvumo vienas kito atžvilgiu, o ne statyti sienas.“Daugiau

2024-08-27

TREČIADIENIAIS DĖVIME ROŽINĘ

Justina Semčenkaitė

PRIEŠ 20 METŲ

„Trečiadieniais dėvime rožinę“, – lyg tarp kitko pasakė antraplanė veikėja Karen, užbaigdama dviejų pagrindinių veikėjų dialogą filme „Naujokė“ (Mean Girls, 2004). Pokalbį atsimenu miglotai, o štai frazę lyg ritualą kartoju jei ne kiekvieną trečiadienį, tai kaskart apsivilkdama kažką rožinio bent mintyse. „Naujokė“ sociokultūrinėmis nuorodomis taip tiksliai apibrėžė millenialsų moterį (mums jau per 30, todėl vadintis mergina darosi nepadoru, nepaisant to, kaip širdy jaučiamės), kad niekad nebekvestionavome rožinės spalvos įtaigumo.Daugiau

2024-08-30

Androginas – pažįstamas ar atrastas dar kartą?

Ignas Zalieckas

Androginas – žodis, su kuriuo vis dažniau susiduriu vaikštinėdamas Paryžiaus gatvėmis, kai akis slysta pro įvairiausių mados ženklų vitrinas ir prancūziškos akademinės makulatūros šimtalapius. Kas jis? Kur glūdi jo ištakos ir kur jį veda šiandienos pasaulis? Kodėl jis įgavo visuotinę svarbą ant mados podiumų, muzikos scenose ir universitetų auditorijose? Šie klausimai bei kasdien praeinama „Dries Van Noten“ parduotuvė, kurioje pastaraisiais metais propaguojama universalios lyties mada pasitelkus moteriškų bruožų vyrus modelius, paskatino apsvarstyti senąjį, o galbūt ir naująjį androginą.Daugiau

2024-09-01

FOTOGRAFUOJANT RYTUS. 1: FOTOGRAFAS SU TRIKOJU

Kirill Kobrin

1868–1875 m. Didžiojoje Britanijoje, globojant Indijos reikalų komitetui, buvo išleista 18 knygos „Indijos gyventojai: Hindustano rasių ir genčių fotografinių iliustracijų serija su aprašymais“ (The people of India: a series of photographic illustrations, with descriptive letterpress, of the races and tribes of Hindustan) tomų. Šis milžiniškas darbas – šalutinis didelių politinių pokyčių rezultatas; po 1857 m. numalšinto sipajų sukilimo Hindustano teritorija su dešimtimis kunigaikštysčių ir kitų vietinių valdovų žemių, kurių ekonomika ir tam tikra administracinė-karinė kontrolė priklausė Ost Indijos bendrovei, tapo pavaldi karūnai. Ministras pirmininkas Benjaminas Disraeli įtikino karalienę Viktoriją priimti dar vieną – iki tol negirdėtą – Indijos imperatorės titulą. Taip buvo sukurtas Britų Radžas. Indija, iki tol laikyta veikiau geografine sąvoka, tapo administraciniu ir politiniu vienetu, o tai turėjo daugybę pasekmių, kurių poveikis egzistuoja net iki šių dienų, valstybei pavadinimu Indija (taip pat Pakistanui, Bangladešui, Šri Lankai). XIX a. antrojoje pusėje britų valstybė tam tikra prasme turėjo „sukurti Indiją“. Nors ir išliko kolonija su visomis dramatiškomis šio statuso pasekmėmis, Hindustanas įžengė į naują istorinį laikotarpį. Viena yra būti eksploatuojamai kitos šalies komercinės bendrovės (kuriai padėjo net jos kariuomenė ir pareigūnai), visai kas kita – priklausyti tai šaliai jau be jokių tarpininkų. Nors būta ir minusų, ir pliusų, tačiau, akivaizdu, be Britų Radžo nebūtų galingo ir vieningo antikolonijinio judėjimo, Mohando Gandhi, Indijos nacionalinio kongreso, šiuolaikinės Indijos.Daugiau

2024-09-04

Saulė Gotbergė: „Iš didelio nuobodulio gimsta patys gražiausi ir netikėčiausi dalykai“

Kalbėjosi Elvina Baužaitė

Jaunosios kartos aktorė Saulė Gotbergė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno kursas) baigusi vaidybos bakalauro studijas, aktorinį pasirengimą stiprino dramos terapijos magistrantūros studijomis, šią programą kuruoja LMTA ir Vilniaus universitetas. Dabar aktorė – Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės narė, taip pat sėkmingai bendradarbiauja įvairiuose projektuose, kuria vaidmenis kine ir televizijoje, aktyviai užsiima edukacine veikla, dirbdama su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Kalbėjomės, kas yra, ką reiškia ir ko reikalauja saviraiška meno kūrybos pasaulyje.Daugiau

2024-09-06

Vargonų burtininkas Juozas Naujalis

Ugnė Ražinskaitė

Kompozitorių, vargonininką, choro dirigentą, pedagogą ir kertinę Lietuvos muzikos asmenybę Juozą Naujalį (1869–1934) drąsiai būtų galima paskelbti metų žmogumi. Šiemet minimos trys jo sukaktys: 155-osios gimimo ir 90-osios mirties metinės, o pirmoji Lietuvos dainų šventė (Dainos diena) surengta prieš 100-metį. „Iš nieko niekas neatsiranda“, – teigė senovės graikų filosofas Parmenidas. Tad kokioje aplinkoje subrendo J. Naujalio talentas, kas lėmė, kad Raudondvaryje, nedideliame miestelyje prie Kauno, užgimė muzikos genijus?Daugiau

2024-09-09

JUODAS KATINAS, PERBĖGĘS „SALDŽIĄ RYTINĘ PAKRANTĘ“

Silvija Butkutė

„Režisierius pokalbiui gali skirti 30 minučių“, – į laikrodį baksnodama griežtai nužvelgia asistentė. O tuo metu sparčiai kylanti nepriklausomo amerikietiškojo kino žvaigždė Seanas Bakeris kukliai šypsosi ir laukia ženklo, kada pradėsime. Prieš šešerius metus įvykusį trumpą, bet turtingą mūsų pokalbį primena dovanotas filmo „Starlet“ blu-ray: filmas apie 21-erių pornofilmų žvaigždę ir jos autentišką draugystę su 80-mete našle. Šių metų Kanų kino festivalyje naujausias S. Bakerio filmas „Anora“ (2024) apie striptizo šokėją, ištekėjusią už jauno rusų oligarcho, pelnė pagrindinį „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą. Būtų puiku recenzuoti šio užkietėjusio humanisto ir kino taisyklių laužytojo filmą, tačiau jo mūsų šalyje galime ir neišvysti. Europa S. Bakeriui ir maloninga, ir negailestinga: šiandien kurti ir platinti turinį, kuriame vaizduojami bet kokie rusų kultūros atspindžiai, – jautru, o spekuliuoti neperžiūrėtu filmu nedera. Nebent! Tai būtų kitas nepriklausomo Amerikos kino Seanas ir kitas neseniai rodytas, gilesnės pažinties vertas maištingas filmas.Daugiau

2024-09-11

TAPYBA – INSTRUKCIJA VIENAI DIENAI

Su Tadu Sokolovu kalbėjosi Ignas Kazakevičius

Gyvename pasaulyje, kuriame laidotuvės svarbesnės už mirusįjį, vestuvės – už meilę, o išvaizda – už protą. Gyvename kultūroje, kurioje svarbus įpakavimas, bet niekinamas turinys.

Eduardo Galeano, Urugvajaus rašytojas ir žurnalistas

Žvelgiu į Tado Sokolovo tapybą. O jeigu ją pratęstume laike ir erdvėje, galvodami apie kultūrą, kurioje gyvensime po 50 metų? Ar mūsų laiku, kai gyvenimas tampa fiksuotu kadru, žinomų žmonių ir prekės ženklų įvaizdžiai, užimantys pagrindinę autoriaus darbų dalį, galėtų transformuotis, keisti prasmę ir išplėsti meno ribas taip, kad dabartinės vartotojų kartos mėgstama urbanistinio grafičio ir loftų estetikos harmonija nepakistų?Daugiau

2024-09-13

DAVID O’REILLY. PRANOKTI TAI, KAS ĮMANOMA

Su Davidu O’Reilly’u kalbėjosi Bartošas Polonskis

Airių menininkas Davidas O’Reilly dažniau atsisako įvairių bendradarbiavimo pasiūlymų iš viso pasaulio. Neseniai įšaldė savo socialinių tinklų paskyras, ligi tol peržiūrėtas milijardus kartų. Pradėjęs karjerą kaip klasikinės animacijos dailininkas ir sukūręs tariamo žaidimo vizualizaciją Spike’o Jonze’o filmui „Ji“ (Her, 2013), jis radikaliai perėjo nuo animacijos prie žaidimų. Šiandien kalbamės su juo kaip su filosofu, turinčiu griežtą ir etišką požiūrį į savo darbą bei auditoriją.Daugiau

2024-09-16

Absoliutaus pastato vizija

Karsten Harries

1919 m.Gropius išleido ketur̃lapį, pristatantį Bauhauzo judėjimo programą ir tikslą. Leidinio viršelyje, Lyonelio Feiningerio graviūroje, kristališkomis, kubizmo inspiruotomis formomis perteiktas gotikinės katedros motyvas – taip netikėtai šioje iliustracijoje sujungti viduramžiai ir modernumas.Daugiau

Rodyti daugiau