fbpx

EŽERAS IR AUKSO ANTILOPĖ

Erika DRUNGYTĖ

Vieno kurortinio miestelio ežeras. Aplink – puikus parkas. Tuo ir puikus, kad natūralus – nieko ten labai neprigalvosi, kai gamta pati pasiūlo saulėtas erdves, gracingas pušis, pastelinius samanų paklotus. Išvingiuoji takus, išvalai šabakštynus, pastatai suolelius – voilà! Kvėpuokit, vaikščiokit, sėdėkit. Tačiau paprastumas, taip išsiilgtas šlamštmaisčio visomis prasmėmis persivalgiusios visuomenės, kažkodėl įsikuria ant did­miesčių diaugiaaukščių stogų, judriausių prospektų kavinėse, pasiturinčių žmonių būstuose. O štai regio­nuose – ne visur.Daugiau

Interviu su Vytautu Biekša

Kalbino Andrius Ropolas

„Processoffice“ architektų biuras, kurio veiklą stebiu bemaž nuo jo atsiradimo, iš karto išsiskyrė radikalumu, šiuolaikinių idėjų ir tendencijų supratimu. Kaune 2009 metais vykusiame „Lituanicos“ kvartalo konkurse pasiūlė be kompromisų pikseliuotą kvartalo struktūrą, tai buvo labai neįprasta ir drąsu senamiesčio kontekste. Metais anksčiau dėmesį traukė antrą vietą konkurse laimėjęs Tautos namų ant Tauro kalno Vilniuje pasiūlymas, kuriame išsaugotas Profsąjungų rūmų fasadas, o viduje sukurta visiškai nauja struktūra. Daugiau

Linas Daugėla | POEZIJA

pro metėjas

kaimynas prometėjas
kepė kiaušinienę
sudegino virtuvę
visi jį smerkė
kad nekenčia kitų
jį kildino iš actekų
kurie irgi mat degino svetimus

jis dirba degalinėj
kurioj bandau įsipilt poezijos
kartais drėgmė kaupias bake
su visom sovietinėm traumomDaugiau

Leidykla kaip idėjų laboratorija

Ūlą Ambrasaitę kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Iš susitikimo su leidėja, redaktore Ūla Ambrasaite išėjau galvoje skambant jos minčiai „Kultūroje nėra nieko profesionaliau už asmenišką ryšį“. Prieš dešimtmetį Ūlos įkurtos leidyklos „Lapas“ idėja užsimezgė nuo draugystės su rašytoja Gabija Grušaite, buvo apgaubta visokeriopo šeimos – architektų Audriaus Ambraso ir Rasos Ambrasienės – palaikymo, įkvėpta bendrystės su architektūros istorike dr. Marija Drėmaite. Tiesiai, nuoširdžiai bendrauti ir išsakyti kritiką, anot pašnekovės, yra viena kertinių sėkmingo bendradarbiavimo leidyboje sąlygų, dažniausiai atsirandančių būtent iš tarpusavio ryšio.Daugiau

PARYŽIAUS MOKYKLOS LITVAKŲ DAILININKAI (1900–1940)

Stepheną Browną kalbina Zigmas Kalesinskas

Niujorkas, 2024 m. balandžio 22 d.

Esate Žydų muziejaus Niujorke vyriausiasis kuratorius. Čia saugomos vertybės, ekspozicijos, rengiamos parodos leidžia susipažinti viso pasaulio judėjų, gyvenusių ir tebegyvenančių įvairiose šalyse, istorija, kultūra, menu. Žydai, kildinami iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinės erdvės, vadinami litvakais. Galbūt galėtumėte pakomentuoti šios tautinės grupės ypatumus? Kaip manote, kokios istorinės, politinės ar etninės sąlygos suformavo ir nulėmė litvako, kaip išskirtinio žydo, charakterį ir tapatybę?

Niujorko žydų muziejus, kurio pagrindą sudaro saugomos kolekcijos, parodų ir renginių programos, nuo 1947 m. įsikūręs buvusiuose Warburgų šeimos namuose Penktojoje aveniu, šiuo metu skaičiuoja 120-uosius veiklos metus. Daugiau

VIENAAKIS SU LAURŲ VAINIKU

Aistė Masionytė

Lisabonoje Šv. Jeronimo vienuolyno bažnyčioje stovi du sarkofagai: vienoje pusėje – garsiojo portugalų keliautojo Vasco da Gamos, kitoje – didžiojo šios tautos poeto Luíso Vaz de Camõeso. Pirmąjį išgarsino jūrų kelio į Indiją atradimas, antrąjį – eiliuotas šios kelionės atvaizdavimas.Daugiau

JŪRATĖ REKEVIČIŪTĖ: „MES KŪRĖME GRAŽŲ IR SPALVOTĄ PASAULĮ“

Ignas Kazakevičius

Šiemet Jūratei Rekevičiūtei būtų sukakę 55-eri. Pirmą kartą jos kūrybą pamačiau 1999 m. Kauno paveikslų galerijoje. Vienoje erdvėje bandė susidraugauti menininkės kūriniai ir Evaldo Butkevičiaus fotografuoti jos aktai. Derinys atrodė keistai. Ekstravagantiški, spalviškai atviri paveikslai ir bandymas nusimesti rūbus tarsi gyvenimo svorį – priekaištus pačiais sau, lengvą pavydą ir paranoją. Kas fotografui veikiausia tebuvo tik dar vienas kadras, Jūratei aktas – tai bandymas įrodyti savo drąsą ir nepriklausomybę. Šių nuotraukų reikėjo tarsi nuogos, t. y. tikros raiškos, grožio ir gėrio paieškų pristatymo.Daugiau

Blogiausia, kas gali nutikti menininkui – visiška tyla

Bulgarų dramaturgą Aleksandrą Manuiloffą kalbina Erika Urbelevič

Prieš kelerius metus dėl įvairių aplinkybių iš Bolonijos persikrausčiau gyventi į Bulgarijos sostinę. Su draugu susikrovėme lagaminus, išvažiavome ankstyvą rytą ir kirtę Slovėnijos, Kroatijos, Serbijos pasienį vėlai naktį, smarkiai sningant, pasiekėme Sofijos pakraštį. Mus pasitiko kilometrų kilometrai miegamųjų rajonų, sovietinių daugiaaukščių eilės, plačios gatvės, tolumoje ant arklio jojantis žmogus. Mano draugas italas ėmė rimtai nerimauti, o manęs šie rajonai negąsdino, nes priminė Fabijoniškes, Pašilaičius, Justiniškes.Daugiau

Skaisčiaakė gražuolė iš Montevidėjaus, pakerėjusi grafą

Ugnė Ražinskaitė

Lietuvoje atsiradus pirmosioms grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) meninėms fotografijoms, niekas nežinojo jos vardo. Nepažįstamoji. Tik vėliau, 2006 m. į Kauno rajono muziejų (tuo metu – Juozo Naujalio memorialinį muziejų) kreipusis proanūkiui Jürgenui Stubbei (1942–2012), nuostabaus grožio moteris, grafo pirmoji (ir, panašu, metams bėgant neišblėsusi) meilė – Isabellė Féraud (1852–1946) – buvo prikelta iš užmaršties. Dėl savaime suprantamų priežasčių, giminėje dažnai stengiamasi nutylėti labiausiai intriguojančias, pikantiškas istorijas. Tai apsunkina istorinius tyrimus. Tačiau bėgantis ir viską užmarštin gramzdinantis laikas skatina nenuleisti rankų ir bent dalelę įstabaus, spalvingo praeities gyvenimo išsaugoti ateičiai.Daugiau

PUPA

Monika Baltrušaitytė

Pupelė augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo lig lubų ir lubas pradūrė. Vėl augo augo, užaugo lig šelmens ir pradūrė šelmenį; paskui užaugo lig debesų ir pradūrė danguj skylę.Daugiau

Tadas Vosylius. Kūryba kaip minčių mankšta

Kalbino Gintarė Vasiliauskaitė

Skulptorius Tadas Vosylius jau puikiai pažįstamas kauniečiams – jo darbai puošia ne vieną miesto viešąją erdvę. Virš Laisvės alėjos stogų kabantis žvejys su valtimi, Botanikos sode nusileidusi „Planeta X“, Kauno pilies žiede lenktyniaujantys žirgeliai, miesto prieigose pasitinkantis Tauras – bent vieną šių kūrinių matė miesto gyventojas, nors galbūt ir nežino, kas autorius.Daugiau

Teatras „No Shoes“: jaunimui reikia labai daug meilės

Gintarė Žaltauskaitė

„Mes kaip tie blogi mokiniai – nuolat užsiėmę savo reikalais“, – skubėdamas iš pasirodymo Kaune į Vilnių juokavo Raimondas Klezys. Nevyriausybinio teatro „No Shoes“ duetą – Raimondą Klezį ir Ievą Jackevičiūtę – pagauti intensyviausiu metų laikotarpiu pasirodė nemenkas iššūkis. Meno doktorantūros baigiamieji, gastrolės Lietuvoje, filmavimai kine ir viena po kitos laukiančios stažuotės Portugalijoje, Švedijoje, Kuboje… Tris atžalas auginančių kūrėjų grafikai suspausti taip, jog į juos skruzdė vos įlenda.Daugiau

VERONIKA CHICHI: „NEMANIAU, KAD TAIP PAMILSIU DŽIAZĄ“

Alfredas Kukaitis

Veronika ChiChi (Čičinskaitė) – gerai žinoma Lietuvos džiazo vokalistė, kompozitorė, pedagogė. Pačios suburto kvinteto lyderė, unikalios grupės „The Ditties“ nuolatinė narė. Ji yra jaunųjų džiazo atlikėjų konkurso „Džiazo fontanas“ ir tarptautinio vokalistų konkurso „Jazz Voices“ laureatė. Atlikėja studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), stažavosi Franzo Liszto aukštojoje muzikos mokykloje Veimare (Vokietija). Aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir svetur.Daugiau

Kanų kino festivalis: apolitiškai politiški prancūzų reikalai

Ignas Zalieckas

Pilkas aksominis švarkas, vakar pirkti sportiniai „Nike“ bateliai, nugara tekantis prakaito lašas, milžiniškas lagaminas ir sunki kuprinė. Atvykstu į Liono stotį Paryžiuje ir sėdu į greitąjį traukinį. Oras tvankus, dangus lyg sena paklode aptrauktas, bet nuotaika puiki – juk pirmas kartas Kanų kino festivalyje! Tai įvyko praėjusiais metais, šiemet traukiant Pietų Prancūzijos link jaudulio kiek mažiau, nes pernai viską pakeitė Johnny Deppas… Juokingai skambės, bet Deppo spaudos konferencija tartum švitrinis popierius nudyrė mitinę deimantinę žvaigždžių odą.Daugiau