(Pagal Mykolo Vaitkaus romaną „Amazoniada“)

2015 m. pirmą kartą buvo publikuota 1923 m. parašyta Mykolo Vaitkaus antifeministinė drama „Amazoniada“. XX a. pradžioje Lietuvoje buvo įsiplieskusi diskusija apie „amazoniškus“ moterų pasipriešinimus maskulistinei visuomenei, bet, regis, ji dar ilgai nesibaigs. Tad ironiškas Vaitkaus dramos perkūrinys – galimybė į visa tai pažvelgti besikvatojant.

Veikėjai:
VAIDOTAS DALGIS – maskulistų (vyrų) lyderis, geroje formoje
SVAJONĖ SIURBLYTĖ – feminisčių vadovė, beveik aukšto ūgio
JULIUS DAUKANTAS – Vaido draugas, jaunas poetas
LAIMA GRAŽULĖ – Juliaus sužieduotinė, Svajonės prietelė, graži jaunuolė
GĖLĖ GAIDIENĖ – moterų veikėja, nelabai išvaizdi
PETRAS GAIDYS – Gėlės vyras
AUŠRA BUOŽĖ – moterų veikėja, drūta, karinga griežta, nebejauna
ALBERTAS BUOŽIUS – Aušros vyras
RIMANTAS ŽVIRBLIS
3 akiplėšos
Mergaitė
Moterys, vyrai, kareivės, kareiviai
Laikas – kažkur ateity
Vieta – Vilnius, Lietuvos sostinė

SVAJONĖ. Gerbiamosios, atėjo valanda, kurioje paaiškės, ar mes jau laimėjome kovą, ar vyrai dar priešinsis. Kiek žinau, pasipriešinimo jėgos yra palaužtos ir vyrai sudeda ginklus. Bet jeigu jie dar mėgintų priešintis, mes savo arsenale turime daugybę priemonių ir nugalėsime jų atkaklumą. Mūsų priemonės be kraujo ir žmoniškos, ne tokios, kokias vartoja žiaurieji vyrai. Net bukas jų protas galės įsitikinti, jog moterys daug aukštesnės už vyrus.

Ateina vyrų delegacija. Žvirblis įteikia Svajonei raštą.

SVAJONĖ (nušvitusiu veidu). Valio, moterys, mes laimėjome. Maskulistai priėmė mūsų reikalavimus.
MOTERYS (šaukia). Valio, valio, valio!

Skamba feminisčių himnas, moterys sveikina Svajonę. Renkasi į mitingą ir vyrai. Jie nustebę, sutrikę.

SVAJONĖ. Tai didis laimėjimas, kurį turėjome paskutiniu metu kovoje su vyrais… Bet tiems mūsų laimėjimams gresia baisus pavojus. Gerai, kad vyrai ligi šiol neprarado sveiko proto ir nesigriebė prieš mus ginklo. Baisu net pagalvoti, jeigu taip nutiktų. Tuomet prarastume viską, ką taip sunkiai savo pasišventimu esame iškovoję. Tuomet vėl turėtume virsti vyrų vergėmis.
BUOŽĖ. Niekada. Šventą tiesą pasakė mūsų Vadovė. Negalime laukti rankas sudėjusios ir pasiduoti tokiam likimui.
GAIDIENĖ. Ne. Ne. Ne. Negalim, neprivalom.
BUOŽĖ. Prašykime mūsų Vadovę, kad patartų, ką daryti?
MOTERYS. Prašom. Prašom. Prašom.
SVAJONĖ. Gerai, aš pasakysiu. Vyrai turi ginklus ir kariuomenę. Ir mes privalome ją turėti. To reikalauja šventa mūsų apsigynimo teisė, pats teisingumas ir lygybė.
MOTERYS. Valio, taip, žinoma.
SVAJONĖ. Pareikalaukim vyrų, kad jie tuoj pat mums leistų įkurti savo kariuomenę.
MOTERYS. Taip, taip, taip. Valio. Valio.
SVAJONĖ. Dabar yra geriausia akimirka: mes nugalėjome, o vyrai palaužti, jie – silpnadvasiai. Būkime tvirtos – pasieksime savo. Tada nebegalės jie mūsų teisių atimti, žeminti ir skriausti.
MOTERYS. Valio, teisingai. Reikalaukime. Kovon, visos kovon.
BUOŽĖ. Kovon. Dar vienas smūgis ir sugrius paskutinė jų tvirtovė. Nebijokim tų ištižėlių ir bailių.
DAUKANTAS (užšoka ant pakylos). Ar nebijosite tiesos žodį išgirsti? Kam jums kariuomenė? Kokią šventą tiesą jūs ginsite?
MOTERYS. Užsičiaupk, liurbi, gėda klausyti. Gėda, gėda, gėda.
DAUKANTAS. Ką tik buvo pasakyta, kad vyrai bailiai ir ištižėliai. Ar yra jūsų tarpe drąsuolė, kuri padarytų tai, kas yra kilnu ir drąsu? Tai, ko nesugebėtų padaryti vyras? Tai moteriai aš nusilenksiu, leisiu spjauti man į veidą ir pavadinti mane niekšu… O ką? Nėra tokios?
BUOŽĖ. Lipk žemėn, atsirado gaidžiukas, skėsčiojasi.
MOTERYS. Lipk žemėn su savo pamokslais.
DAUKANTAS. Aš laukiu jūsų ant scenos.
BUOŽĖ. Atsirado didvyris, lyg mes vyrų nepažinotume. Gal dar pasakysi, kad ir mano Buožius yra karžygys?
MOTERYS (juokiasi, kvatoja). Baik savo kalbas. Nusibodai.
BUOŽIUS (užlipa ant pakylos šalia Daukanto). Nors aš ir labai gerbiu savo žmoną, bet, kai ji užgauna visų vyrų garbę, negaliu tylėti. Kaip matai, pats bailiausias vyras yra ne menkesnis už tokią drąsuolę. Na, imk ir daryk ką.
BUOŽĖ (puola ant pakylos). Ateik čia, aš tau parodysiu, iš kur kojos dygsta. (vyrai ir moterys sulaiko įsiutusią Buožę) Paleiskite mane, aš jam dantis išmalsiu.
SVAJONĖ. Na, vyrai, paleiskite kumščius į darbą. Juk nieko kito ir nemokate. Girdėjote mūsų reikalavimą? Praneškite savo narsuoliui vadui, kuris iš pralaimėjimo gėdos nedrįso čia pasirodyti. Mes baigėme savo mitingą.
DALGIS. Aš čia (braunasi pro minią). Prašau dar kartą pakartoti (Svajonė tyli). Vyrai, mus čia išniekino ir pažemino. Mums pateikė tokį reikalavimą, kurio mes jokiu būdu negalime priimti. Jis užtrauktų didžiulę nelaimę ant viso krašto. Tai reikštų nebe žodžių kovą, o tikrą karą, paplūdusį kraujais. Ne, su tuo mes niekada nesutiksime.
VYRAI. Ne, niekados.
DALGIS. Tad šalin iš čia, bičiuliai. Priimam iššūkį, stosime į kovą.
VYRAI. Valio, Vaidotai, valio, į kovą.

Jie išeina, moterys švilpia, klykia.

SVAJONĖ. Laimingos kelionės.
DALGIS. Ačiū. Ar esi kada mačiusi pripūstą balioną? Kai jį per daug pripučia, jis sprogsta.
SVAJONĖ. Galėjai ir nekalbėti. Visos žinome, koks esi niekingas tipas.

Tamsa.

DALGIS (savo kabinete, įeina trys merginos ir atveda surištą vaikiną). Ką tas vaikinas padarė?
VISOS TRYS (kalba kartu). Priekabiavo. Lietė mano ranką. Mėgino pabučiuoti.
DALGIS. Ką pabučiavo?
VISOS TRYS. Mane, va, ją, ne, mane…
DALGIS. Ar tai jau toks didelis nusikaltimas?
VISOS TRYS. Žinoma, jis turi būti nubaustas.
DALGIS. Taip, aš jį nubausiu.
VIENA. Ar mes jau galime eiti?
DALGIS. Taip. Būkite ramios, jis tikrai bus nubaustas. (merginos išeina) Na, dabar ir tu gali eiti, tik žiūrėk, kad su jomis nesusitiktum. Kitą kartą būk atsargesnis. (abu šypsosi, vaikinas išeina) Mėgino pabučiuoti… Švelniai kalbėti… Dar pasitaiko tokių retų nutikimų.

Vėl triukšmas švilpimas, įbėga tos pačios trys merginos.

DALGIS. Na, kas dabar atsitiko?
VISOS. Vyrai užpuolė, graso, kaip mes drįsusios…
DALGIS. Nusiraminkite, niekis, aš juos nuraminsiu, mulkiai…
VIENA. O kodėl jūs paleidote užpuoliką nenubaustą?
DALGIS (sumišęs). Taip, paleidau, bet jis neišvengs bausmės. Būkite ramios, jis dar gaus. O jūs galite išeiti pro šias duris, vyrai jūsų nepastebės. (jos išeina, pasigirsta vyrų švilpimas, juokas) Visgi pastebėjo.

Įeina trys vaikinai, su jais ir mergina.

DALGIS. O ko jūs norite, kodėl tampote merginą?
VIENAS. Ji slankioja ten, kur vyrai… kur tik mes einame, ji iš paskos…
DALGIS. Ar tiesą jie sako?
MERGINA. Jie meluoja. Jie patys mane persekiojo.
DALGIS. Na, vyrai, tai kaip čia yra?
VYRAI. Ne, netiesa. Ji meluoja.
DALGIS. Tai ką, mergaite. Jie trys liudija prieš tave vieną? Visgi stenkis vengti vilkų. Būk atsargi ir neerzink jų, negundyk. Pavojinga – sudraskys.
MERGAITĖ. Ir jūs iš manęs tyčiojatės, drįstate mane įtarti? Jeigu pas jus nėra teisybės, aš rasiu, kur kreiptis. Šito reikalo tikrai nepaliksiu (išbėga).
DALGIS. Vyrai, matote, kas darosi? Eikite sau ir elkitės padoriai, nepersistenkite.

Pasirodo Petras Gaidys.

DALGIS. Kas nutiko, brangus bičiuli?
PETRAS. Atsiprašau… Įeik į mano padėtį. Gyvenome pasiturinčiai… ramiai… Dabar, po paskutinio mitingo, kai žmona ir dukterys, ir seserys sustreikavo, tuoj su maišu į gatvę išeisiu.
DALGIS. Jos neįsileidžia tavęs į namus?
PETRAS. Jos užsibarikadavo dviejuose kambariuose, o mane į kampą įstūmė.
DALGIS. Ką jos daro už tų barikadų?
PETRAS. Įkūrė rašytojų būrelį. Rašo atsišaukimus, garsiai skaito revoliucinius tekstus, gieda himnus, ploja viena kitai. Nebėra bendrų vakarienių, pusryčių, darbavimosi šeimos naudai. Aš nebenoriu grįžti namo…
DALGIS. Tai pasidaryk skylę toje barikadoje…
PETRAS. Dar aplies karštu vandeniu.
DALGIS. Petrai, pergudrauk jas. Sakyk: noriu mokytis megzti, siūlų trūksta…
PETRAS. Tai nebausite manęs?
DALGIS. Ne.
PETRAS. Čia naujas sprendimas?
DALGIS. Taip.
VYRAS. Bet moteris nubaus jų pašėlęs Komitetas.
DALGIS. Gyvenkit taip, kad niekas nesužinotų. Tam ir galvą ant pečių turi. Sėkmės, bičiuli.
PETRAS. Dabar grįžtu namo. Mokysiuosi megzti.