fbpx

PAVELDAS IR ATSISAKYMAS

Erika DRUNGYTĖ

Paveldas yra tokios autentiškos vertybės, kurias kažkas kažkam perduoda ir prašo išsaugoti lyg liudijimą apie nepertraukiamą to reiškinio gyvavimą arba kokio objekto ypatingumą. Paprastai viskas susiję su menu, istorija ir religija, ir dažniausiai šie komponentai sudaro visumą. Kad ir kaip žiūrėtum – tai vis kultūra, liudijanti žmogaus veiklą įvairiais amžiais. Bet tuo momentu, kai kas nors piešia sak­ralinę elnių medžioklę oloje, šlifuoja deivės pirštelį marmuro gabale, tapo pasaulio sukūrimą bažnyčios skliaute, rimuoja pusdievių žygius papiruse ar projektuoja rojaus rūmus mylimajai, viskas priklauso asmeniui ar jų grupei. Po šimtmečių ar tūkstantmečių tokie dalykai tampa pereinamaisiais trofėjais (nelygu, kas užkariauja karalystę, žemes, valstybes) arba, jei sienos nebeperbraižomos ir nusistovi tvarka, patenka institucijų žinion.Daugiau

LORETA ŠVAIKAUSKIENĖ: JAUČIU TANKĖJANTĮ LAIKĄ

Eglė Petreikienė

Nemaniau, kad kada nors tą padarysiu – spontaniškai nusipirksiu meno kūrinį. Lig šiol pasitardavau, pasvarstydavau, ar tikrai man to reikia. Tik ne šį sykį. Pamačiau, susižavėjau, supratau, kad noriu jį turėti. Taip mūsų namuose atsirado Loretos veltinis baibokas, iš smakro duobutės šiek tiek panašus į kolegą Sigitą, nuplikusiu išminčiaus pakaušiu ir pilko milo apdaru. Lyg karys, lyg budistų vienuolis. Stovi ant komodos tarp begonijos ir patefono, žvelgia priekaištingai: tu ten rašyk rašyk neguglinėjusi.Daugiau

Neringa Abrutytė | POEZIJA

***

gali vadinti mane šimtasiūle
beveik išardyta kaip keli naratyvai be mazgo
dar nemoki rašyti ir skaitymui laiko nelieka ( tebesi „mazgė“: malalietka: nors reikia dirbti ir
atrodyti cool
kaip viskas sukasi ) – stebėk savo dėstytojus ir jų nuomonių
kaitą: jie gali keistis kaip oras,o universiteto klimatas vis nesimaino
pagalvok: jei negali iki galo suprast savo laikmečio
ar istorija su nukirstais naratyvų mazgais tikrai tau prieinama?
gali vadinti mane netiesiogiai – šimtasiūle…
šildo mane tik viltis, kad esi tik jauna ( tik paveikiama: per kitus tokių ak ne vienas dygsnys LAIKO Siuvamąja… (O tu?)Daugiau

Sesės vasara

Milda Brukštutė

– Būk gera, niekam nesakyk, kad liepiau pasilikti… Jei ką, pati taip norėjai, – paprašė sesė.
– Gerai, – sutikau nenoriai, žinodama, kad nėra prasmės ginčytis. Ir apsiginklavusi žilkomis bei margais, blizgančiais karoliukais likau tūnoti mūsų namų verandoje prie atsilaupiusio klibančio stalo. Pro langus mačiau, kaip kaimo žvyrkeliu kryžiaus link ji tolsta kartu su draugais, kurie anksčiau, kol dar neatrodžiau jiems per maža, buvo bendri. Girdėjau, kaip už sienos prie įjungto televizoriaus knarkia senelis. Jei nebūčiau taip susitelkusi į veiksmą už lango, tiksliai žinočiau, kada pakyla, o kada nusileidžia jo didelis pilvas.Daugiau

PAGAUTI EILĖRAŠTĮ

Nomeda Repšytė

Nebėra Lietuvos laisvos
O kas už ją dabar kovos
Didvyris žuvo liks kiti
Laisvajai vėliavai ištikimiDaugiau

KIERLINGAS

Kirill Kobrin

„Jis pamažu geso, kaip gęsta džiovininkai.“
G. de Maupassant’as

„Šiais laikais likimas greičiau panašus į savarankišką tam tikros masės judėjimą, – sakė jis. – Tu esi jos viduje, o ji tave ritina kartu su savimi.“
R. MusilisDaugiau

Kultūra – priklausomybė, iš kurios nesinorėtų išsivaduoti

Vidą Gražienę kalbino Ignas Zalieckas

Žodis „kultūra“ vieniems asocijuojasi su menu, kitiems – su skirtingų valstybių ypatumais ar etiketu. Visgi tai nėra tik sąvoka ar veiksmas, bet savimonės ir valstybingumo atspindys, kurį privalu pristatyti. Dėl šios priežasties steigiamos institucijos ir ypač svarbios tampa tarptautinės pozicijos. Kultūra yra valstybės ir žmogaus pagrindas, o jei kalbėtume politiškai, – minkštoji galia. Apie tai ir dar daugiau šnekamės su Vida Gražiene – buvusia kultūros atašė Prancūzijoje, o dabar mūsų šalį reprezentuojančia nuolatinėje Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje, Briuselyje, kaip Lietuvos kultūros politikos, audiovizualikos, žiniasklaidos, autorių teisių atašė. Daugiau

MIRTIES PAVIDALAI – TARP BAIMĖS IR SUSIŽAVĖJIMO (II)

Karolina Latvytė-Bibiano

Tęsinys. Pradžia – ankstesniame žurnalo numeryje.

Kaukolė

Baltas namelis fjordo pakrantėje. Kambario langai į kalnus. Gyvenu palėpėje su draugais. Mano gultas – kampe, toliausiai nuo lango. Kaip visada, reikia slėptis. Sena lova baltu rėmu, kojūgalyje išgraviruota gėlių puokštė. Lyg lopšys vaikui, tačiau skirta suaugusiajam. Kaip tik man.Daugiau

DIALOGAS APIE EPILOGĄ

Audrą Vau kalbino Ignas Kazakevičius

Tą neįtikėtinai šiltą kovo dieną Vilniuje dėl „kampinio“ adreso sunkiai radau menininkės Audros Vau studiją. Maloniai sodriu balsu Audra išaiškino, kaip įminti Trakų, Basanavičiaus ir Pylimo gatvių trikampio mįslę. Pro neoninėmis skulptūromis apstatytus langus vidun veržėsi stogų panoramos, o jaukus Vilniaus vakaras sustiprino meno dirbtuvių-muziejaus įspūdį. Fantasmagoriškumu dvelkė ant grindų, laiptų sustatyti ir sukabinti siurrealistiniai paveikslai, instaliacijų detalės, kurios kintant apšvietimui, regis, savaime keisdavosi. Daugiau

AMA-ZONDAS

Vytautas Balsys

(Pagal Mykolo Vaitkaus romaną „Amazoniada“)

2015 m. pirmą kartą buvo publikuota 1923 m. parašyta Mykolo Vaitkaus antifeministinė drama „Amazoniada“. XX a. pradžioje Lietuvoje buvo įsiplieskusi diskusija apie „amazoniškus“ moterų pasipriešinimus maskulistinei visuomenei, bet, regis, ji dar ilgai nesibaigs. Tad ironiškas Vaitkaus dramos perkūrinys – galimybė į visa tai pažvelgti besikvatojant.


Veikėjai:
VAIDOTAS DALGIS – maskulistų (vyrų) lyderis, geroje formoje
SVAJONĖ SIURBLYTĖ – feminisčių vadovė, beveik aukšto ūgio
JULIUS DAUKANTAS – Vaido draugas, jaunas poetas
LAIMA GRAŽULĖ – Juliaus sužieduotinė, Svajonės prietelė, graži jaunuolė
GĖLĖ GAIDIENĖ – moterų veikėja, nelabai išvaizdi
PETRAS GAIDYS – Gėlės vyras
AUŠRA BUOŽĖ – moterų veikėja, drūta, karinga griežta, nebejauna
ALBERTAS BUOŽIUS – Aušros vyras
RIMANTAS ŽVIRBLIS
3 akiplėšos
Mergaitė
Moterys, vyrai, kareivės, kareiviai
Laikas – kažkur ateity
Vieta – Vilnius, Lietuvos sostinė

SVAJONĖ. Gerbiamosios, atėjo valanda, kurioje paaiškės, ar mes jau laimėjome kovą, ar vyrai dar priešinsis. Kiek žinau, pasipriešinimo jėgos yra palaužtos ir vyrai sudeda ginklus. Bet jeigu jie dar mėgintų priešintis, mes savo arsenale turime daugybę priemonių ir nugalėsime jų atkaklumą. Mūsų priemonės be kraujo ir žmoniškos, ne tokios, kokias vartoja žiaurieji vyrai. Net bukas jų protas galės įsitikinti, jog moterys daug aukštesnės už vyrus.

Ateina vyrų delegacija. Žvirblis įteikia Svajonei raštą.

SVAJONĖ (nušvitusiu veidu). Valio, moterys, mes laimėjome. Maskulistai priėmė mūsų reikalavimus.
MOTERYS (šaukia). Valio, valio, valio!

Skamba feminisčių himnas, moterys sveikina Svajonę. Renkasi į mitingą ir vyrai. Jie nustebę, sutrikę.

SVAJONĖ. Tai didis laimėjimas, kurį turėjome paskutiniu metu kovoje su vyrais… Bet tiems mūsų laimėjimams gresia baisus pavojus. Gerai, kad vyrai ligi šiol neprarado sveiko proto ir nesigriebė prieš mus ginklo. Baisu net pagalvoti, jeigu taip nutiktų. Tuomet prarastume viską, ką taip sunkiai savo pasišventimu esame iškovoję. Tuomet vėl turėtume virsti vyrų vergėmis.
BUOŽĖ. Niekada. Šventą tiesą pasakė mūsų Vadovė. Negalime laukti rankas sudėjusios ir pasiduoti tokiam likimui.
GAIDIENĖ. Ne. Ne. Ne. Negalim, neprivalom.
BUOŽĖ. Prašykime mūsų Vadovę, kad patartų, ką daryti?
MOTERYS. Prašom. Prašom. Prašom.
SVAJONĖ. Gerai, aš pasakysiu. Vyrai turi ginklus ir kariuomenę. Ir mes privalome ją turėti. To reikalauja šventa mūsų apsigynimo teisė, pats teisingumas ir lygybė.
MOTERYS. Valio, taip, žinoma.
SVAJONĖ. Pareikalaukim vyrų, kad jie tuoj pat mums leistų įkurti savo kariuomenę.
MOTERYS. Taip, taip, taip. Valio. Valio.
SVAJONĖ. Dabar yra geriausia akimirka: mes nugalėjome, o vyrai palaužti, jie – silpnadvasiai. Būkime tvirtos – pasieksime savo. Tada nebegalės jie mūsų teisių atimti, žeminti ir skriausti.
MOTERYS. Valio, teisingai. Reikalaukime. Kovon, visos kovon.
BUOŽĖ. Kovon. Dar vienas smūgis ir sugrius paskutinė jų tvirtovė. Nebijokim tų ištižėlių ir bailių.
DAUKANTAS (užšoka ant pakylos). Ar nebijosite tiesos žodį išgirsti? Kam jums kariuomenė? Kokią šventą tiesą jūs ginsite?
MOTERYS. Užsičiaupk, liurbi, gėda klausyti. Gėda, gėda, gėda.
DAUKANTAS. Ką tik buvo pasakyta, kad vyrai bailiai ir ištižėliai. Ar yra jūsų tarpe drąsuolė, kuri padarytų tai, kas yra kilnu ir drąsu? Tai, ko nesugebėtų padaryti vyras? Tai moteriai aš nusilenksiu, leisiu spjauti man į veidą ir pavadinti mane niekšu… O ką? Nėra tokios?
BUOŽĖ. Lipk žemėn, atsirado gaidžiukas, skėsčiojasi.
MOTERYS. Lipk žemėn su savo pamokslais.
DAUKANTAS. Aš laukiu jūsų ant scenos.
BUOŽĖ. Atsirado didvyris, lyg mes vyrų nepažinotume. Gal dar pasakysi, kad ir mano Buožius yra karžygys?
MOTERYS (juokiasi, kvatoja). Baik savo kalbas. Nusibodai.
BUOŽIUS (užlipa ant pakylos šalia Daukanto). Nors aš ir labai gerbiu savo žmoną, bet, kai ji užgauna visų vyrų garbę, negaliu tylėti. Kaip matai, pats bailiausias vyras yra ne menkesnis už tokią drąsuolę. Na, imk ir daryk ką.
BUOŽĖ (puola ant pakylos). Ateik čia, aš tau parodysiu, iš kur kojos dygsta. (vyrai ir moterys sulaiko įsiutusią Buožę) Paleiskite mane, aš jam dantis išmalsiu.
SVAJONĖ. Na, vyrai, paleiskite kumščius į darbą. Juk nieko kito ir nemokate. Girdėjote mūsų reikalavimą? Praneškite savo narsuoliui vadui, kuris iš pralaimėjimo gėdos nedrįso čia pasirodyti. Mes baigėme savo mitingą.
DALGIS. Aš čia (braunasi pro minią). Prašau dar kartą pakartoti (Svajonė tyli). Vyrai, mus čia išniekino ir pažemino. Mums pateikė tokį reikalavimą, kurio mes jokiu būdu negalime priimti. Jis užtrauktų didžiulę nelaimę ant viso krašto. Tai reikštų nebe žodžių kovą, o tikrą karą, paplūdusį kraujais. Ne, su tuo mes niekada nesutiksime.
VYRAI. Ne, niekados.
DALGIS. Tad šalin iš čia, bičiuliai. Priimam iššūkį, stosime į kovą.
VYRAI. Valio, Vaidotai, valio, į kovą.

Jie išeina, moterys švilpia, klykia.

SVAJONĖ. Laimingos kelionės.
DALGIS. Ačiū. Ar esi kada mačiusi pripūstą balioną? Kai jį per daug pripučia, jis sprogsta.
SVAJONĖ. Galėjai ir nekalbėti. Visos žinome, koks esi niekingas tipas.

Tamsa.

DALGIS (savo kabinete, įeina trys merginos ir atveda surištą vaikiną). Ką tas vaikinas padarė?
VISOS TRYS (kalba kartu). Priekabiavo. Lietė mano ranką. Mėgino pabučiuoti.
DALGIS. Ką pabučiavo?
VISOS TRYS. Mane, va, ją, ne, mane…
DALGIS. Ar tai jau toks didelis nusikaltimas?
VISOS TRYS. Žinoma, jis turi būti nubaustas.
DALGIS. Taip, aš jį nubausiu.
VIENA. Ar mes jau galime eiti?
DALGIS. Taip. Būkite ramios, jis tikrai bus nubaustas. (merginos išeina) Na, dabar ir tu gali eiti, tik žiūrėk, kad su jomis nesusitiktum. Kitą kartą būk atsargesnis. (abu šypsosi, vaikinas išeina) Mėgino pabučiuoti… Švelniai kalbėti… Dar pasitaiko tokių retų nutikimų.

Vėl triukšmas švilpimas, įbėga tos pačios trys merginos.

DALGIS. Na, kas dabar atsitiko?
VISOS. Vyrai užpuolė, graso, kaip mes drįsusios…
DALGIS. Nusiraminkite, niekis, aš juos nuraminsiu, mulkiai…
VIENA. O kodėl jūs paleidote užpuoliką nenubaustą?
DALGIS (sumišęs). Taip, paleidau, bet jis neišvengs bausmės. Būkite ramios, jis dar gaus. O jūs galite išeiti pro šias duris, vyrai jūsų nepastebės. (jos išeina, pasigirsta vyrų švilpimas, juokas) Visgi pastebėjo.

Įeina trys vaikinai, su jais ir mergina.

DALGIS. O ko jūs norite, kodėl tampote merginą?
VIENAS. Ji slankioja ten, kur vyrai… kur tik mes einame, ji iš paskos…
DALGIS. Ar tiesą jie sako?
MERGINA. Jie meluoja. Jie patys mane persekiojo.
DALGIS. Na, vyrai, tai kaip čia yra?
VYRAI. Ne, netiesa. Ji meluoja.
DALGIS. Tai ką, mergaite. Jie trys liudija prieš tave vieną? Visgi stenkis vengti vilkų. Būk atsargi ir neerzink jų, negundyk. Pavojinga – sudraskys.
MERGAITĖ. Ir jūs iš manęs tyčiojatės, drįstate mane įtarti? Jeigu pas jus nėra teisybės, aš rasiu, kur kreiptis. Šito reikalo tikrai nepaliksiu (išbėga).
DALGIS. Vyrai, matote, kas darosi? Eikite sau ir elkitės padoriai, nepersistenkite.

Pasirodo Petras Gaidys.

DALGIS. Kas nutiko, brangus bičiuli?
PETRAS. Atsiprašau… Įeik į mano padėtį. Gyvenome pasiturinčiai… ramiai… Dabar, po paskutinio mitingo, kai žmona ir dukterys, ir seserys sustreikavo, tuoj su maišu į gatvę išeisiu.
DALGIS. Jos neįsileidžia tavęs į namus?
PETRAS. Jos užsibarikadavo dviejuose kambariuose, o mane į kampą įstūmė.
DALGIS. Ką jos daro už tų barikadų?
PETRAS. Įkūrė rašytojų būrelį. Rašo atsišaukimus, garsiai skaito revoliucinius tekstus, gieda himnus, ploja viena kitai. Nebėra bendrų vakarienių, pusryčių, darbavimosi šeimos naudai. Aš nebenoriu grįžti namo…
DALGIS. Tai pasidaryk skylę toje barikadoje…
PETRAS. Dar aplies karštu vandeniu.
DALGIS. Petrai, pergudrauk jas. Sakyk: noriu mokytis megzti, siūlų trūksta…
PETRAS. Tai nebausite manęs?
DALGIS. Ne.
PETRAS. Čia naujas sprendimas?
DALGIS. Taip.
VYRAS. Bet moteris nubaus jų pašėlęs Komitetas.
DALGIS. Gyvenkit taip, kad niekas nesužinotų. Tam ir galvą ant pečių turi. Sėkmės, bičiuli.
PETRAS. Dabar grįžtu namo. Mokysiuosi megzti.

Menininkė, silikonui suteikusi psichodelinį pavidalą

Auksę Petrulienę kalbino Greta Kunsmanė

Perskaičius žodį „silikonas“ daugeliui mintyse iškyla statybinių medžiagų vaizdinys ar remontuojamų patalpų peizažas. Galbūt kam nors ši medžiaga asocijuojasi su plastinės chirurgijos procedūromis, tačiau retam toptelėtų pagalvoti apie teatro meną. Auksė Petrulienė – menininkė, prisijaukinusi silikoną ir suteikusi jam naują gyvenimą prožektorių šviesoje. Jos kuriami personažai – daugialypiai, psichodeliniai objektai: vieną spektaklio akimirką tąsūs ir bauginantys, kitą – plastiški bei komiški.Daugiau

Paskendusi karieta ir kiti senojo Raudondvario nutikimai

Ugnė Ražinskaitė

Ištaigingos didikų puotos, upe zujantys garlaiviai, keltas per Nevėžį – tik dalis vaizdingo Kauno rajone įsikūrusio miestelio istorijos elementų. Raudondvario dvaro išlaidų knygoje esama užuominų apie grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus investicijas į garlaivio statybą dar 1848 m. (minimas užmokestis anglų specialistams bei išlaidos kurui – akmens angliai). Literatūroje rašoma, kad 1854 m. Nemune ties Kaunu pradėjo kursuoti pirmieji vokiški garlaiviai, daugiausia plukdę keleivius. Kol nebuvo pastatytas tiltas, kitą Nevėžio upės krantą pasiekti padėdavo senasis keltas, su kuriuo susijusi šiurpi istorija, nutikusi XIX a. viduryje. Raudondvarį gaubianti paslaptinga istorinė aura visais laikais traukė keliautojus.Daugiau

VIS BANDAU NUTVERTI KŪRĖJĄ UŽ UODEGOS

Renatą Maldutienę kalbino Agnetė Voverė

Kalbant apie madą, paprastai įsivaizduojame nešiojamą, konceptualią ar aukštąją, kiek mažiau dėmesio skiriama muziejuose pristatomoms mados parodoms. Pastarąjį šimtmetį išskirtiniai kostiumai skynėsi kelią į meno kolekcijų rinkinius ir šiandien mados parodas rengia Viktorijos ir Alberto muziejus, Metropoliteno meno muziejus ir kt. Dažnai ekspozicijos pasakoja kostiumo ir (ar) kultūros istoriją – apžvelgia tam tikro laikotarpio įvaizdžio ypatumus, pristato istorinius kostiumus ar ikoninius populiariosios kultūros atstovų įvaizdžius. Tačiau šį kartą nusikelkime į Centrinį tekstilės muziejų Lodzėje, Lenkijoje, kuriame Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, tyrėjai pristatė kiek kitokią koncepciją – mados dizaino tyrimus.Daugiau

Meilės kupini pasąmonės šiukšlynai

Silvija Butkutė

Ne atsitiktinumas, kad šį tekstą rašau prieš vieną nuostabiausių pavasario švenčių – Motinos dieną, tačiau jo turinys toli gražu ne ditirambai pirmam gegužės sekmadieniui. Mums vis labiau rūpi, iš kur atėjome, todėl klausimų Būčiai daugiau nei atsakymų, ir nors sunkiai gyjančias emocines žaizdas dedame į traumų stalčiuką, jis, kaip atitarnavęs baldas, vis atsidaro, ir – pačiu netinkamiausiu metu. Nepailsdami ieškome priežastinių ryšių, kodėl per gyvenimą keliaujame su būtent tokiu charakteriu, talentais, kompleksais, kokius sparnus užaugino ir pančius užveržė auklėtojai iš praeities. Keletas šiuolaikinių socialinio realizmo filmų, kuriuose vaikystės paklodės dažnai suteptos skirtingais fiziologiniais skysčiais, tokiais kaip ašaros, kraujas ir prakaitas, bet vis tiek nepakartojamai autentiškai kvepia namais.Daugiau