DUMBLAS IR GEROVĖ

Ne tik įšalas, bedeguonėje saujoje sukaustęs, išsaugo tūkstančių metų palikimą – gyvūnų bei žmonių kūnus su visais audiniais, plaukais ir net kraujo likučiais, augalus, daiktus, maistą. Labai dažnai istoriją užkonservuoja ir kitos substancijos – durpės, dumblas, purvas. Panardinęs ranką į neperregimą klampią marmalynę, kuri – pagal įprastinį kultūringojo žmogaus švaros etaloną – yra atgrasi, bjauri, dvoki, gali užčiuopti kokį lobį. Gal auksinę monetą, gal dievybės skulptūrą, o galbūt net valties bortą, pastato rąstą, gyvenvietės vartų koloną. Ten, kur tamsu, daug nežinios ir baugių vaizduotės šmėklų, gyvena anapusiniai pasauliai, tačiau nejudrūs tavo akims, sustingę pavidalais ir pozomis, kuriomis kėtojosi iki susidurdami su Medūzos žvilgsniu.SKAITYTI DAUGIAU

ALDONA GUSTAS. VIENINTELĖ IŠ KETURIOLIKOS

Įprastos žurnalo praktikos – publikuoti pokalbius su viršelio herojais – šįsyk pratęsti nepavyks dėl svarbios, labai žmogiškos bei suprantamos priežasties: 2022-ųjų pavasarį lietuvių kilmės poetė ir dailininkė Aldona Gustas savo 90-mečio jubiliejų šventė Berlyno Kroicbergo senelių slaugos namuose. Šiemet, deja, negalėjome jos aplankyti, nes ten įleidžiami tik artimiausi giminės ar globėjai, tad tenka remtis kūrėjos bičiulių ir ją pažinojusių menininkų, galerininkų atsiliepimais bei pasakojimais.SKAITYTI DAUGIAU

Į VAKARUS

Istorija, į kurią netrukus pasinersite – tikra. Jos pasakotojas, buvęs bėgikas, sporto pedagogas Kęstutis Pakala, visą gyvenimą aktyviai bėgiojo krosus, kilnojo svarmenis, darė atsispaudimus ir net lankė Lotynų Amerikos šokius, tačiau, pakirtus traumoms, 55-erių šių veik­lų jam teko atsisakyti. Atėjo metas pakelti plunksną ir trečiuoju asmeniu papasakoti apie jaunystės dienų pabėgimą į Vakarus. „Nors gyvenimas buvo įvairus, nuo darbo statybose iki prekybos agento komercinėse įmonėse, emigracija Vokietijoje man padėjo išmokti kalbų, todėl savo sprendimo nesigailėjau“, – tikina jis.SKAITYTI DAUGIAU

EUTERPĖS IŠRINKTIEJI IŠ ARČIAU

PROFESIJA AR PAŠAUKIMAS?

Kas yra kompozitorius? Atrodytų, naivus klausimas, į kurį atsakys kiek­vienas – tai muziką komponuojantis profesionalas. Vis dėlto kyla abejonė – gal vis tik kalbame labiau ne apie profesiją, o apie prigimtinį pašaukimą? Juk, pavyzdžiui, Robertas Schumannas rengėsi tapti teisininku, Antoninas Dvořákas – mėsininku, bet muzika nurungė „sveiką nuovoką“, tad talentingi kūrėjai galiausiai papildė klasikų panteoną.

Viduramžių ir Renesanso laikais būta nemažai kompozitorių su sutanomis, tačiau žymiausias muziką rašęs dvasiškis – Antonio’us Vivaldis. Jo rusvų plaukų niekada nedengė perukas, tad baroko genijų amžininkai vadino il prete rosso (it.) – rusvaplaukiu kunigu. Jeanas Jacques’as Rousseau buvo ne tik didis filosofas, bet ir žymus kompozitorius, nemenka dalimi paveikęs prancūziškosios operos raidą.

Kito garsaus italų kilmės prancūzų kompozitoriaus Jeano-Baptiste’o Lully karjera prasidėjo… karaliaus virtuvėje. Atokvėpio valandėlėmis virėjo parankinis mėgo pašokti, griežė smuiku, šiek tiek vargonavo. Liud­vikas XIV deramai įvertino jo talentą ir privertė imtis komponavimo. O štai Franzas Schubertas vengdamas karo tarnybos aštuoniolikos tapo mokytoju ir tik vėliau vienas pirmųjų pasuko laisvojo menininko keliu.

Muziką dažnai rašydavo kariškiai. Modestas Musorgskis buvo Preobražensko pulko karininkas, o Nikolajus Rimskis-Korsakovas tarnavo Baltijos kariniame jūrų laivyne. Šio orkestruotės meistro kolega buvo vienas žymiausių prancūzų naujosios muzikos kūrėjų Albert’as Rousselis – fregatų „Melpomena“, „La Victorieuse“ ir šarvuočio „Styx“ leitenantas. Plaukiodamas minėtaisiais laivais jis aplankė daugelį egzotiškų kraštų – vėliau tai atsispindėjo kompozitoriaus kūriniuose.

Įdomu, kad muzikinės kūrybos link prancūzai dažniau nei kitų tautų atstovai žengdavo tarsi aplinkkeliais. Paskutinis žymus prancūziškosios opera comique – komiškosios operos – kūrėjas Danielis François Auberas ilgą laiką tebuvo smulkus prekybos namų tarnautojas Londone, o Édouard’o Manet ir Paulio Verlaine’o bičiulis, talentingasis Emmanuelis Chabrier, 18 metų pradirbo Prancūzijos vidaus reikalų ministerijoje.

Neretai teigiama, kad architektūra – tai sustingusi muzika. Šiose giminingose srityse vaisingai darbavosi ryškus lenkų ankstyvojo baroko atstovas Adamas Jarzębskis ir Josepho Haydno mokinys Franzas Lesselis.

Ne visi kūrėjai po kurio laiko ryždavosi pasišvęsti vien muzikai. Štai Aleksandras Borodinas liko ištikimas chemiko ir gydytojo profesijoms, buvo Medicinos akademijos profesorius, o bene žymiausias iš JAV moderniosios muzikos pradininkų Charlesas Ivesas visą gyvenimą pradirbo draudimo kompanijoje. Tik vieną kartą ir tik per radiją senas, pasiligojęs kompozitorius išgirdo atliekant savo kūrinį.

SVARBU TALENTAS

Mozarto gyvenimas, kūryba ir ankstyva mirtis iki šiol intriguoja. Jis mirė būdamas 35-erių, iki 36-ojo gimtadienio belikus mažiau nei dviem mėnesiams. Neretai pasvarstoma – ką dar būtų sukūręs šis genijus, jei būtų turėjęs bent kiek daugiau laiko?

Žinia, tai greičiau retorinis klausimas, tačiau jį taikyti galima ir kitų anksti ši pasaulį palikusių kompozitorių atžvilgiu. Juk Henry’is Purcellis mirė 36-erių (1659–1695), Felixas Mendelssohnas – 38-erių (1809–1847), Franzas Schubertas – 31-erių (1797–1828), o „Stabat Mater“ autorius Giovannis Battista Pergolesis išgyveno vos 26 metus (1710–1736). Būdamas jaunas mirė ir George’as Gershwinas. Vis dėlto, visi jie tapo klasikais, kitaip tariant, per trumpą laiką suspėjo parašyti didžiai vertingų opusų. Tai leidžia manyti, kad žmogaus biologinio ir kūrybinio aktyvumo periodai nebūtinai sutampa.

Daugelis ilgaamžių kompozitorių buvo aktyvūs pirmojoje savo gyvenimo pusėje, o vėliau patyrė kūrybines krizes, paskutiniųjų jų gyvenimo metų darbai nebeprilygo ankstyviesiems. Neretai talentingi muzikai nustodavo komponavę gerokai iki mirties. Štai Gioacchino’as Rossinis išgyveno 76 metus, tačiau po operos „Vilius Telis“ likusius 40 metų muzikos nebekūrė. Jeanas Sibelius mirė sulaukęs 92-ejų, bet per paskutiniuosius 30 savo gyvenimo metų nebeužrašė nė vienos natos. Panašūs ir Hugo Wolfo, Modesto Musorgskio bei kitų kompozitorių likimai.

NETIKĖTAS SOUTINE’O IR MODIGLIANIO SUSITIKIMAS ALYTAUS SINAGOGOJE

Neįtikėtina, bet Alytuje, 2022 m. Lietuvos kultūros sostinėje, senojoje sinagogoje įsikūrusiame Audiovizualiųjų menų centre atidarytoje parodoje „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė (iš Samuelio Taco kolekcijos)“ šį rudenį margame kūrėjų būryje susitiko ir du modernizmo grandai, du geriausi draugai – Chaïmas Soutine’as ir Amedeo Modiglianis. Parodos geradarys S. Tacas – Niujorko kineziterapeutas, meno kolekcininkas, gimęs Alytuje – panoro savo kraštiečiams parodyti analogų pasaulyje neturinčio dailės darbų rinkinio „Soutine’as ir jo draugai“ dalį. Asmeninė jo meno darbų kolekcija buvo pradėta rinkti prieš 14 metų, pradžioje įsigyjant artimiausiai su tapytoju besibičiuliavusių litvakų, tokių kaip Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as, paveikslus. Visų į minėtąjį rinkinį papuolusių kūrinių autoriai patyrė tiesioginę Soutine’o įtaką. Daugiau kaip 160-ies darbų kolekcijoje – litvakų ir Paryžiaus mokyklos (L’École de Paris) dailininkų meno kūriniai, tarp jų – vienas Amedeo Modiglianio piešinys bei net šeši Soutine’o originalai! Du iš jų – vieni paskutiniųjų šio meistro paveikslų.SKAITYTI DAUGIAU

ABSTINENTO UTOPIJA

Taip jau atsitiko, kad vienas mano mėgstamiausių kino kūrėjų tapo ir vienu mylimiausių rašytojų. Luiso Buñuelio filmų nevardysiu, bet pasakysiu keletą žodžių apie knygą. „Mano paskutinis atodūsis“ (Mon dernier soupir, 1982) buvo parašytas, ne, ne parašytas, o padiktuotas Buñuelio likus keleriems metams iki jo mirties, devintojo dešimtmečio pradžioje, o po to jau tą tekstą ant popieriaus suguldė ilgametis režisieriaus draugas ir bendraautoris Jeanas-Claude’as Carrière’as. 1989-aisiais memuarai išversti į rusų kalbą ir publikuoti (sovietmečio pabaigoje atsargioje pratarmėje Buñuelis pristatytas kaip „revoliucinis“ bei „antiburžuazinis“ menininkas, juokingiausia, kad tai visiška tiesa) rinkinyje „Buñuelis apie Buñuelį“ (Бунюэль о Бунюэле).SKAITYTI DAUGIAU

PRANCŪZŲ FILOSOFO SUGRĮŽIMAS: VEIDU Į KAUNĄ

Praėjusio šimtmečio pradžioje Kaune gimęs vienas įtakingiausių ir novatoriškiausių XX a. prancūzų mąstytojų Emmanuelis Levinas (1906–1995) šiandien vis dažniau sugrįžta į Lietuvos laikinąją sostinę įvairiais mūsų atminties pavidalais. Vienas jų – Prancūzijos teatralų Isabelle’ės Adelus-Suran ir Vincentʼo Adelus Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pristatytas monologų, dialogų ir judesio spektaklis „Veidas / Visage“, besiremiantis E. Levino filosofiniais tekstais bei įrašytais interviu.SKAITYTI DAUGIAU

ELŽBIETOS II APRANGA: TYLIOJI DIPLOMATIJA AR KARALIŠKASIS AKTYVIZMAS?

„Karališkoji didenybė“ – tai titulas, suteikiamas itin nedidelei saujelei žmonių, gimusių karališkose šeimose ar tapusių jų nariais santuokos būdu. Šie asmenys, neretai vadinami išrinktaisiais, taip praminti ne be reikalo, nes jie yra pasaulinio garso įžymybės, beveik superherojai, kurie nesidalina asmeninio gyvenimo detalėmis, o interviu duoda nebent išskirtinėmis progomis ir neretai tik norėdami atkreipti dėmesį į labdaringas iniciatyvas (su retomis išimtimis). Jie egzistuoja tam, kad būtų matomi ir įamžinti, nes jų supergalia – perduoti žinutę nepasakant nė žodžio, dažnai – nuotrauka, apskriejančia pasaulį per kelias sekundes.SKAITYTI DAUGIAU

AR KNYGOS KEIČIA GYVENIMĄ?

Vieno mėnesio trukmės literatūrinio dienoraščio iššūkis (Ištraukos)  
2022 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis
Kai galvoju apie vaikystę, prisimenu knygas, kurias skaičiau. Iš pradžių – tik jose buvusius paveiksliukus, paskui po truputį ir žodžius. Savo lentynoje tebeturiu Otfriedo Preußlerio „Vaiduokliuką“ ir „Raganiukę“ (išleistos 1992 metais). Nusitrynę kampučiai, pieštukais vaikiška ranka paspalvintos iliustracijos ir komentarai paraštėse: „Šiandien ir pas mus buvo prastas oras“; „Vaiduokliukas visada nešiodavosi raktus“.SKAITYTI DAUGIAU

Arturas Bumšteinas. Atskira sala

Šiuolaikinį Lietuvos teatrą paįvairina tradicinėse šio meno mokyklose nesimokiusių autorių darbai. Vienas įdomiausių inovatyvius, intriguojančius inkliuzus mūsų scenai siūlančių menininkų – kompozitorius Arturas Bumšteinas, publikai pristatęs garso spektaklį „Olympian Machine“ („Olimpinė mašina“, 2018, „Operomanija“), muzikinį teatro kūrinį „Urbančičiaus metodas“ (2020, Valstybinis jaunimo teatras), korporatyvinę distopiją / probiotinę ekotopiją balsams „Puikus naujas kūnas“ (2022, „Operomanija“, kartu su Žygimantu Kudirka) ir kt.SKAITYTI DAUGIAU

BENDRAVIMAS SU DVASIOMIS – ĮPRASTAS REIŠKINYS TARPUKARIU

Šiandien domėjimasis mistiniais fenomenais daug kam atrodo su manipuliacija bei apgavyste susijęs reikalas, visgi dažnu atveju toks požiūris yra klaidingas, nulemtas stereotipų, galima sakyti, net išduodantis menką išsilavinimą. Visai kitaip visuomenė mąstė prieš šimtą metų. Sklaidant užsienio literatūrą, Lietuvos tarpukario spaudą, muziejuose išlikusius leidinius ir vaizdinę medžiagą, viešų asmenų bei menininkų biografijas, akivaizdu, kad antgamtiniai reiškiniai vertinti pakankamai rimtai, o kai kurie jų net tyrinėti garsių to meto pasaulio mokslininkų. Paklausti nematomų jėgų patarimo dėliojant Taro kortas laikyta kone savaime suprantama kasdienybės dalimi. Populiarūs buvo ir spiritizmo seansai, o su mirusiųjų vėlėmis leidžiančio pasikalbėti mediumo darbas – toks pat įprastas, kaip ir bet kuri kita specialybė.Tiesa, tai labiau pasakytina apie Vakarų Europą, bet ši banga pasiekė ir Lietuvą.SKAITYTI DAUGIAU

GRĖTĖ ŠMITAITĖ. ŠOKTI RYŠĮ IR VIETĄ

Grėtę Šmitaitę man norisi vadinti ne choreografe ir ne šokėja, o šokio filosofe. Filosofinis peizažas smelkiasi ne tik iš Grėtės šnekos, bet ir iš jos kūrybos: menininkė raiškai pasitelkia scenos priemonių, rakursų įvairovę, rašo ir skaito, šoka ir kalba, yra dokumentiška ir tuo pat metu rūpinasi estetika, totaliai įsilieja į vietą, o žiūrovai jai rūpi kaip į namus užsukę svečiai. Neatsitiktinai interviu pradžioje cituoju sakinį iš antropologo Timo Ingoldo knygos, kuriame klausiama, kas sieja vaikščiojimą, stebėjimą, dainavimą, pasakojimą bei rašymą, ir taip pat – kas yra bendras kvėpavimo, laiko, nuotaikos, garso, prisiminimo, spalvos, dangaus vardiklis? Visa tai skamba tarytum poezija, tačiau, norint apibūdinti Grėtės kūrybą, šie žodžiai labai tiksliai įvardija jos savitumą scenoje.SKAITYTI DAUGIAU

KODĖL PO FILMO „NESIJAUDINK, BRANGIOJI“ APSIVERKĖ JORDANAS PETERSONAS?

Piersas Morganas: „Galėčiau nutylėti, bet turiu paklausti. Kino režisierė Olivia Wilde sukūrė naują filmą, kuriame, pasak jos, remiasi jūsų asmenybe. Išprotėjęs pseudointelektualas, lyderiaujantis nevalingo celibato besilaikančių (angl. incel), vienišų ir daugeliu aspektų paniekintų vyrų bendruomenei. Ar tai jūs esate šių žmonių herojus?“ Jordanas Petersonas: „Žinoma, kodėl ne. Jau ilgą laiką mano vardas linksniuojamas kaip atstovaujančio atstumtiems jauniems vyrams. Koks tai didelis nusikaltimas…“ (Apsiverkia)SKAITYTI DAUGIAU

PAISTALIOJIMAI

MEZGIMAS Tai veiksmas, kurio metu paprasčiausiais įrankiais arba mikliais pirštais supinamas vienas ar keli siūlai, gaminant audeklą. Tačiau megzti galima ne tik virbalais ar pirštais, ne tik siūlus, bet dar daug ką, nes tai – itin universalus veiksmas. Pvz.: būnant valdžioje mezgamos naudingos pažintys, ryšiai, kad praradęs kėdę Seime katapultuotumeisi į dar minkštesnę, kurioje vartytumeisi lyg vienas organas (bijau suklysti kuris) taukuose – juk gulinčio niekas nemuša.SKAITYTI DAUGIAU