SPYGLIAI IR GYVENIMAS

Ruduo. Rudai – tarsi sukrešėjusiu, nebetekančiu krauju – visose žemės atodangose išsiverčia bet kokios buvusios žaismingos vasaros spalvos. Lapai medžių šakose ar ant šaligatvių, augalai soduose, daržuose, gėlės parkuose ir po daugiabučių langais – nesvarbu, kas ir kur augo, visa virsta vientisu tręštančiu paklotu, kurį neilgai trukus užklups ir prispaus pirmosios geliančio lapkričio snaigės. Išdidžios ir nekintančios stovės vien eglės, pušys, tujos, kėniai, kadugiai. Kartais galvoji – gera gebėti savo saulės antenas paversti žaliuojančiais spyg­liais, o šiais atsibadyti, kad jokie šalčiai bei pūgos nekąstų, bet, kita vertus – ar gali būti gražesnė metamorfozė, kai visko netekęs ir tarytum nugalėtas koks plikas krūmas pavasarį sukrauna žiedus, išpumpuruoja savo lapų formas, faktūras ir spalvas, liudydamas nenutrūkstamą gyvenimo ratą?SKAITYTI DAUGIAU

BIRUTĖ LETUKAITĖ: TEATRE MĖGSTU SĖDĖTI PIRMOJE EILĖJE

Kauno šokio teatras „Aura“, kurio spektakliais žavimasi ne tik visoje Europoje, bet ir Honkonge, Malaizijoje, Meksikoje, Indijoje, JAV, šiemet mini 40-ies metų jubiliejų. Nuo teatro neatsiejamas jo įkūrėjos, choreografės Birutės Letukaitės vardas. Ko gero, plačiai pristatinėti „Auros“ ir gausybės jos apdovanojimų nereikia, tai – pirmasis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje. 1980 m. B. Letukaitė įkūrė modernaus šokio studiją, o 1982-aisiais įvyko pirmasis viešas trupės pasirodymas, tad šie metai ir žymi „Auros“ gimimą. Vėliau teatras tapo tarptautiniu, jame karjeras pradėjo ir tęsia šokėjai iš įvairiausių užsienio šalių. Susitikusi su Birute švelniai primenu, kad šiame interviu turėtume pasikalbėti ir apie ją pačią, ne vien apie teatrą, ir gaunu žvalų priminimą atgal – ji su „Aura“ yra vienas neatskiriamas organizmas. Šnekučiuojamės prieš pat prasidedant jau daugiau nei tris dešimtmečius organizuojamam Tarptautiniam šokio festivaliui AURA, todėl visai nenuostabu, kad interviu įsibėgėja nuo intriguojančių istorijų, kurių teatrui ir jo kapitonei niekada netrūksta.SKAITYTI DAUGIAU

VERDIKTAS

Amerikiečių rašytoja Editha Wharton (1862–1937), iki vedybų – Newbold Jones, gimė senoje, kilmingoje ir turtingoje Niujorko šeimoje, kurios gyvenimas įkvėpė idioma tapusį posakį „neatsilikti nuo Džounsų“ (keeping up with the Joneses). Po JAV pilietinio karo Jonesai šešerius metus praleido Europoje, tad Editha, jauniausia iš trijų atžalų, vaikystėje su tėvais nemažai keliavo. Šeimai grįžus į Jungtines Valstijas, jos nerūpestinga paauglystė prabėgo Niujorke bei Niuporte (Rod Ailande). Mergaitę lavino privatūs mokytojai ir guvernantės, ji labai daug skaitė. Netrukus išryškėjo Edithos talentai: šešiolikos ji parašė pirmąją novelę ir publikavo savo poeziją mėnesiniame žurnale „Atlantic“. Tokiu būdu mergina debiutavo Niujorko aukštuomenėje, kuri vėliau tapo jos romanų bei apsakymų objektu: savo kūriniuose E. Wharton aprašė šio didmiesčio aukso amžių, atskleidė veltėdžiaujančio elito gyvenimą, veidmainiškus jo tarpusavio santykius bei turtingųjų luomo „kalėjimus“, kuriuose jie patys save ir įkalino.SKAITYTI DAUGIAU

Albrechto Dürerio pagalvių studija (1493)

Po maždaug metus trukusios wanderjahr, per kurią Albrechtas Düreris klajojo po Europą, dabar jau visiškai išmokęs savo – dailininko, medžio raižinių meistro – amato, jis, neseniai perkopęs antrą dešimtį, grįžo namo, į Niurnbergą. Būtent šiais metais garsusis menininkas baigė nedidelį ant dvipusio popieriaus lapo tušu ir plunksna atliktą eskizą. Vienoje pusėje randame autoportretą. Čia autorius save vaizduoja bekūnį ir žiūrovui pateikia tik didelę savo ranką, plaštaką, atrodančią taip, lyg laikytų tokį ploną rašiklį, kad jo net nematyti. Kiek žemiau, po pečius siekiančiais plaukais, atsiranda pagalvė, vienu šonu įspausta į iš niekur atsirandantį šešėlį, savo ruožtu susišaukiantį su tamsuma menininko delne. Nors šiandien manoma, kad būtent šis eskizas buvo pasiruošimas drobei „Menininkas laikantis erškėtį“ (1493), kuri, beje, laikoma „vienu ankstyviausių nepriklausomų autoportretų Vakarų tapyboje“, visgi matomi veidas, ranka ir pagalvė sukuria mažai tikėtiną trejybę. SKAITYTI DAUGIAU

Ariel Ramirez. Gebėti pagroti tai, ko nėra partitūroje

Po pernai Kauno filharmonijoje įvykusio koncerto, kurio metu skambėjo žymaus XX a. Argentinos kompozitoriaus Arielio Ramirezo „Kreolų mišios“ (Misa Criolla), iki šiol netyla susižavėjimo kupini aptarimai. Netgi replikos, kad jei tokia muzika pasitiktų bažnyčiose, į jas ne tik grįžtų sekmadienio pamaldas apleidusieji, bet ir ateitų naujų žmonių. Įdomu, kad pagrindinis muzikantas, grojęs bandoneonu, taip pat Arielis Ramirezas (A. R.) – argentinietis muzikas virtuozas, aranžuotojas, kompozitorius, tango mokytojas Lietuvoje, Lenkijoje bei kitose Europos šalyse, kurio repertuaras aprėpia nuo simfoninės ir Lotynų Amerikos liturginės muzikos iki argentinietiško tango. Pastarojo populiarumui vis augant, be galo smalsu buvo apie šį reiškinį bei kultūrą apskritai sužinoti iš pirmų lūpų, tad pasitaikius progai, kai Arielis viešėjo Kaune, du muzikos mylėtojai – Erika Drungytė (E. D.) ir Alfredas Kukaitis (A. K.) – pasiprašė į svečius, kad paklaustų to, kas visada rūpėjo.SKAITYTI DAUGIAU

AUKŠTESNYSIS SIAUBAS. NAUJOJI SIAUBO FILMŲ BANGA

Plačiame kino žanrų pasaulyje kiekvienas gali atrasti tai, kas jam patinka: nuo nuotaikingų komedijų iki kvapą gniaužiančių trilerių ar graudinančių dramų. Filmai paprastai tampa realybės, kurioje esame arba norėtume būti, atspindžiais. Tačiau tam tikras žanras dažnai nėra regimas kaip gyvenimo veidrodis, vien dėl to, kad pagrindinė jo funkcija – sukelti baimę. Kalbu apie siaubo kūrinius. Juose manipuliuojama žiūrovo suvokimu, pasitikėjimu. Nors tokiuose filmuose taip pat tyrinėjamos režisieriams svarbios problemos, tai dažnai lieka nesuprasta. Taip atsitinka todėl, kad stebėtojo dėmesys yra atitraukiamas nuo siužeto ir koncentruojamas ties netikėto išgąsčio (jump scare) scenomis, krauju, smurtu. Visgi požiūris pamažu keičiasi. Šiuolaikiniuose siaubo filmuose nagrinėjamos dabar aktualios temos. Režisieriai atsisako emocinių amerikietiškų kalnelių, būdingų aptariamam žanrui, ir vietoje jų kviečia žiūrovą apmąstyti vieną fundamentaliausių gyvenimo elementų – siaubą ir tai, kur jis gali slėptis.SKAITYTI DAUGIAU

IRONIŠKAS SLIŽIO KITYBIŲ PASAULIS

Jeigu kas paklaustų, kas Lietuvoje sieja Klimtą, Modiglianį, Groszą ir net Bruegelį, galimas būtų tik vienas atsakymas – Sližys. Šis dailininkas mokėjo suderinti linijos grakštumą, spalvos lengvumą, kūno žemiškumą bei išraiškų groteskiškumą. Minėtieji bruožai, atsispindėję jo paveiksluose, atėjo iš paties tapytojo asmenybės, apie kurią kalbėdami pažįstami neretai išskiria neeilinį humoro jausmą, kandžias, tačiau itin tikslias pastabas, jautrią sielą, slepiamą po mordoboico (mušeikos) išvaizda, puikius kulinarinius sugebėjimus, atjautą.SKAITYTI DAUGIAU

ELIGIJUS DOMARKAS: NORĖČIAU, KAD GRĮŽTŲ TIKROJI OPERA

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) pradėjus naująjį sezoną, puikus metas atsigręžti į kūrėjus, paskyrusius jam didžiąją savo gyvenimo dalį. Vienas jų – buvęs šio teatro vyriausiasis režisierius (1989–1999) Eligijus Domarkas (gim. 1943), kurio broliai Juozas ir Stasys yra žymūs Lietuvos dirigentai. Pašnekovas 1972-aisiais baigė tuometinę Leningrado konservatoriją (dab. Sankt Peterburgo valstybinė N. Rimskio-Korsakovo konservatorija), operos režisūrą. 1977–1978 m. stažavosi Berlyno komiškojoje operoje (Komische Oper Berlin) Vokietijoje, buvo vyr. režisieriaus Joachimo Herzo asistentas statant G. Puccinio „Madam Baterflai“. 1972–2005 m. režisavo operas LNOBT, taip pat pastatė nemažai spektaklių Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bei Čikagos lietuvių operoje. 1993-iaisiais LNOBT gastrolėms Savonlinos festivalyje Suomijoje režisavo G. Donizettio „Liučiją di Lamermur“. Interviu kūrėjas dalijasi ne tik unikalia patirtimi ir prisiminimais apie studijų laikus sovietmečiu, kūrybą nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir požiūriu į šių dienų operą.SKAITYTI DAUGIAU

GRAŽI MIRTIS

Šio scenarijaus pavadinimas skamba kaip provokacija – argi mirtis būna graži? Tekstas gali pasirodyti padrikas, tačiau ar mūsų gyvenimai nėra padriki? Tik mirtis ne tokia – ji labai konkreti. Savo mirtį galim suvokti aiškiau, nei įvertinti savo gyvenimą, o štai garsaus artisto-kinematografininko mintis-mirtis jį sumontuoja.

Autorius

(Scenarijaus ištrauka)

Vilnius. Naktis. Vaidas į šonus ištiestomis rankomis, lyg balansuodamas aukštyje, žingsniuoja balta kelią skiriančia linija. Pastebėjęs dideliu greičiu lekiantį automobilį, staiga išbėga į gatvę, iššoka į jos vidurį ir atsistoja kryžiumi. „Porsche“ greitai sustoja už kelių metrų nuo jo.SKAITYTI DAUGIAU

Operos maištininkė Karina Novikova

Jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau žinias gilino Nacionalinėje operos studijoje (National Opera Studio) Londone, stažavosi Londono, Amsterdamo, Ciuricho ir Berlyno teatruose. Šiuo metu ji dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisieriaus asistente. K. Novikovą taip pat galima vadinti lietuviškosios operos Žana d’Ark – siekdama prisidėti prie muzikinių teatrų struktūros tobulinimo, 2018 m. ji įkūrė jauniems operos solistams skirtą tarptautinės rezidencijos programą „Operos akseleratorius“, suteikiančią galimybę į sceną žengti iškart baigus studijas, o ne ilgus metus laukti, kol pasitaikys šansas įsidarbinti šalies muzikiniuose teatruose.SKAITYTI DAUGIAU

KAIP PARDUOTI SAVĘS NEPARDAVUS? POKALBIS SU JAUNAISIAIS LIETUVOS MADOS FOTOGRAFAIS

Mados fotografai veikia kaip tarpininkai tarp mados industrijos darbuotojų bei kūrėjų ir vartotojų. Būtent jiems pavyksta užčiuopti, kokia estetika šiuo momentu patraukliausia, kaip geriausia įamžinti drabužį, nuotaiką, papasakoti istoriją. Tai tylieji stebėtojai, matantys tikrąjį, kartais ne tokį ir žavingą mados veidą. Šiandien neįmanoma nepastebėti gausaus būrio jaunųjų kūrėjų, sėkmingai formuojančių savo unikalų braižą būtent mados fotografijos lauke. Lietuvoje šis žanras skaičiuoja ne pirmus metus, o pradedantieji turi į ką atsiremti – puikiai žinome fotografus Tomą Kaunecką, Gediminą Žilinską bei kitus, pradėjusius plėtoti mados fotografiją mūsų šalyje, publikuojant menines ir komercines fotosesijas mados bei gyvenimo būdo žurnaluose. Daugelis jaunų kūrėjų, kaip ir šio pokalbio pašnekovai, šiandien dirba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tad apibrėžti Lietuvos mados fotografijos lauko ribas vis sudėtingiau.SKAITYTI DAUGIAU

„L’INFERNO“ – PRAGARIŠKA KELIONĖ Į ITALIŠKO KINO IŠTAKAS

1895-ieji – kino aušra. Gruodžio 25 d. Pary­žiaus „Grand Café“ rūsyje prancūzai broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai pirmą kartą pasauliui parodė ekrane judančius vaizdus. Jie sukonstravo kinematografą – įrenginį, kuris gebėjo ne tik šviesai jautrioje juostoje įamžinti aplinkinius reginius, bet taip pat atlikti ir projektoriaus funkciją. Panašaus tipo aparatus tuomet jau buvo sumanę ir keletas kitų išradėjų, visgi tai broliai pirmieji užpatentavo savo išradimą ir publikai pristatė naują, anksčiau neregėtą pramogą.SKAITYTI DAUGIAU

GAKTOS PLAUKAI, NUDIZMAS IR CENZŪRA: fotografijos kovos dėl nuogo kūno vaizdavimo istorija

Savo darbe nuolat žiūriu į nuogus kūnus. Meno istorijoje jų pilna – nutapytų, nulipdytų ir nufotografuotų – jie užpildo galerijų bei muziejų ekspozicijas. Stoviu priešais juos, projektuojamus ekranuose, kai skaitau paskaitas šia tema. Karjeros pradžioje kaip modelis pozavau kitoje dailininko molberto pusėje, iš kur stebėjau į mane žvelgiančius tapytojus. Ši dviguba perspektyva suteikė man privilegijuotą padėtį – tiek akto subjektės, tiek jo tyrėjos. Šiuolaikiniai menininkai gali kritikuoti akto tradicijas ir idealus, tačiau nuogas kūnas vis dar yra ta sritis, dėl kurios kyla diskusijos. Dabar aktai mene būna įvairių formų bei stilių, tačiau galerijose vyrauja vienas esminis aspektas – dažniausiai jie yra moterų ir sukurti vyrų.SKAITYTI DAUGIAU