BARBARAI IR TIKĖJIMAS

Pokario tėvų vaikai, Atgimimo tėvų vaikai, nepriklausomos Lietuvos tėvų vaikai – nė vieni jų netikėjo, kad XXI amžiuje yra įmanomas karas. Europoje. Tas fizinis, su ginklais, bombarduojant miestus ir kaimus, žudant civilius, atimant gyvybę kūdikiams, vaikams, moterims, seneliams… Kad įmanoma įvažiuoti į suverenios valstybės teritoriją tankais ir išsprogdinti gimdymo namus, ligonines, mokyklas, darželius. Bet tai vyksta. Rusija įvedė savo kariuomenę į Ukrainą ir pradėjo barbarišką tautos naikinimą. Tautos, iš kurios kilo nesuskaičiuojama daugybė šalies-agresorės palikuonių. Net latviai ir lietuviai, kokie giminingi bebūtų, neturi tokių artimų kraujo ryšių kaip ukrainiečiai su rusais. Ir niekas negali paaiškinti tikrųjų šios nesuvokiamos brolžudiškos kovos priežasčių, nes niekas nesupranta, kokie vėjai sukėlė audrą Rusijos prezidento Vladimiro Putino galvoje.SKAITYTI DAUGIAU

JŪRATĖ ONAITYTĖ. TEATRE TEIGTI GYVENIMĄ

Jūratė Onaitytė – ilgametė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, ne sykį regėta ir kine. Bent kartą išvydęs ją scenoje ar didžiajame ekrane, temperamentingo šios moters balso, gilaus žvilgsnio ir įkvepiančios elegancijos nepamirši. Ne veltui Jūratei likimas lėmė įvairius pagrindinius vaidmenis teatro istorijoje reikšmingose dramose, už kuriuos ji yra pelniusi daugybę įvertinimų. Išvardyti juos, kaip ir pačius personažus, prireiktų ne vieno puslapio. Visgi aktorei svarbiausi ne apdovanojimai, o patirtis, kurią suteikia kiekvienas kuriamas veikėjas. Labiausiai persikūnijimo meistrei patinka kalbėti savo vaidmenimis.SKAITYTI DAUGIAU

VAINIUS BAKAS | Poezija

Maldos išsipildymas
Aš pradedu maldą kasdien vis iš naujo iš naujo apsaugok mane nuo tarpuvarčių vėjų bedančių nenoriu regėti nei smurto nei liejamo kraujo beglobių šunų ir pastipusių miesto balandžių meldžiausi ilgai kad aplinkui netektų regėti badaujančių ir nelaimingų našlaičių bejėgių išskleisk jei gali virš manęs giedrą dangų lyg skėtį neleiski nupulti nusmigti ant traukinio bėgių ir karo nenoriu matyti už viską labiausiai nei kūnų randuotų – žinau niekada neužgis nenoriu regėti ir Dievas manęs įsiklausęs auksinėmis sagėmis tyliai išbadė akis.SKAITYTI DAUGIAU

Renata Karvelis | Poezija

instruktažas darbo vietoje:
1. negalima apsivilkti raudonos suknelės 2. negalima įsisegti auskarų 3. nereikėtų dažyti nagų 4. nagai negali būti ilgesni nei 5 milimetrai 5. negalima užsitepti pudros ant veido 6. dažyti blakstienas kuo rečiau 7. negalima avėti aukštakulnių 8. negalima jai girdint kalbėtis su vyrais 9. negalima kalbėti vietoj jos 10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti aš visąlaik tyliuSKAITYTI DAUGIAU

Leistinas privatumas

(Dienoraščio fragmentai) 87. V. 23 (Št) Ketvirtadienį baigiau karinę tarnybą. Viskas. Taškas. Nors vis dar atrodo, kad pirmadienį turėsiu vėl ten važiuoti, apsivilkti uniformą, slampinėti… Ne, to nebus, dabar reikia vėl kibti į darbą, pagauti ritmą. Bus nelengva, nes ankstesnio gyvenimo beveik nepamenu, daug ką teks pradėti tartum iš naujo. Kai važiavom traukiniu iš Gusevo, Aurimas Kairys šmaikštavo su keliom paauglėm, aš snaudžiau. Paskui išgirdau, kad jie kalba apie mane, apie mano pozą, viena mergina pasakė: „Kaip Jėzus Kristus…“ Turbūt turėjo galvoje mano barzdą ir miegui ne itin patogią padėtį. Visi prunkštelėjo, o aš nusistebėjau: „O juk iš tiesų esu Kristaus metų!“ Ir čia pat: „Žvilgtelk į bet kurį Jėzaus Kristaus paveikslą ir išvysi simpatišką jauną vyrą, o tu jau dabar jautiesi kaip įkopęs į penktą dešimtį! Esi tartum pasiklydęs žmogaus metuose – tau nei dvidešimt, nei trisdešimt, nei keturiasdešimt. Asmuo be amžiaus.“SKAITYTI DAUGIAU

CHARKIVAS: ATEITIS LAISVĖS AIKŠTĖJE

2019 m. pirmą kartą atsidūriau Charkive. Miestas puikus, perstatytas 1920-aisiais, taikant į sostinės statusą (iki 1934 m. tai buvo Sovietų Ukrainos sostinė), su nuostabia architektūra – pradedant XIX a. pabaigos viduriniosios klasės ir XX a. pradžios pompastiškais pirklių statiniais, baigiant masiniu didelio masto sovietiniu konstruktyvizmu. O pagrindinė vietinio konstruktyvizmo pilis yra Gospromas (Valstybės pramonės rūmai), vienas grandioziškiausių – ir kartu ekonomiškiausių – pastatų Europoje. Tais metais rašiau savotišką meno istorinį ir politinį dienoraštį lyg pagal Bruce’ą Chatwiną, lyg pagal Roland’o Barthes’o „Mitologiją“. Toliau pateikiama ištrauka iš to dienoraščio.SKAITYTI DAUGIAU

Adomas Galdikas – prancūzų numylėtinis, per vėlai įvertintas Lietuvoje

Šis straipsnis būtinas ne todėl, kad Lietuvoje, Vilniuje, atidarytas naujas muziejus, bet dėl to, kad praėjusių metų rugsėjį duris atvėręs žymaus lietuvių dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) muziejus yra pirmoji vieta mūsų šalyje, kurioje galima išvysti vertingiausius skirtingų menininko kūrybinių laikotarpių darbus. Galdikas jau seniai nusipelnė tokio dėmesio, juolab kad jis buvo vienas produktyviausių XX a. Lietuvos menininkų, net po sudėtingų emigracijos periodų palikęs per 4000 kūrinių. Vienas žymiausių moderniosios lietuvių dailės tapytojų, grafikų, scenografų pirmasis siekė sujungti liaudies ir moderniojo meno ženk­lus. Garsus estų poetas, meno kritikas Aleksis Rannitas jį įvardijo kaip „vieną reikšmingiausių Lietuvos dailininkų po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, autentišką jo poetinio, abstraktaus pasaulio tęsėją“.SKAITYTI DAUGIAU

Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (I)

Stalino valdymo metai Lietuvoje pirmiausiai siejasi su skaudžiomis, trėmimų pavidalu daugelį šeimų palietusiomis netektimis, o kalbant apie dailės gyvenimą 5 deš. antroje–6 deš. pirmoje pusėse, pirmiausiai minimi griežti ideo­loginiai suvaržymai, socialistinio realizmo metodo primetimas. Šiame kontekste išsiskiria užsispyrusi, net ir visuotinio teroro kontekste su modernizmo principais nenorėjusi skirtis salelė – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas – su pertrūkusiais veikusi 1941–1951 metais. Nors instituto dėstytojai ir studentai taip pat turėjo taikytis prie pasikeitusios realybės, visgi pažvelgus į buvusioje Kauno meno mokykloje virusią kasdienybę ima ryškėti netikėti bohemiško gyvenimo kontūrai ir siekis likti ištikimiems savo meninėms vertybėms.SKAITYTI DAUGIAU

I AM INSOMNIA

Dovilė Zavedskaitė (gim. 1988) – rašytoja, dramaturgė, teatro kritikė. Įvairių žanrų jos tekstai išsiskiria sapniškai groteskiška atmosfera, kai individuali šiuolaikinio žmogaus realybė susipina su kolektyvinės pasąmoninės tikrovės fragmentais. Pagal nenuspėjamas ir atviras dramaturgės pjeses pastatyti spektakliai stip­riai paliečia, pakviesdami kitu kampu pažvelgti į tai, kas mes esame. Skelbiame ištrauką iš naujausios D. Zavedskaitės pjesės „I Am Insomnia“1, kurios pirmoji versija toliau konstruojama drauge su režisieriumi Tadu Montrimu. Dalydamiesi asmenine patirtimi, kartu analizuodami vaizduojamas situacijas, kūrėjai ruošiasi darbui su aktoriais laboratorijos principu. Pjesėje kalbama apie šiuolaikiniam žmogui būdingą ištisą parą trunkantį budrumą. „Esame kamuojami ne savo baimių ir svetimų minčių, mūsų protai nuolat kažko laukia. Desperatiškas noras užmigti kyla kaip troškimas nuo visko atsijungti, nes pasaulis darosi per sudėtingas. Tačiau suprantame, kad užmigę tampame pažeidžiami, nebevaldome situacijos, o tai mums – per daug rizikinga“, – sako dramaturgė.SKAITYTI DAUGIAU

Aukso spalvos geležėlių šventė

Pasikalbėkime apie Tarptautinę teatro dieną, kuri švenčiama kovo 27-ąją ir yra skirta supažindinti visuomenę su teatru, priminti jo vertę, mėgautis juo ir skleisti džiaugsmą. Išvardytus tikslus suformulavo Tarptautinis teatro institutas (International Theatre Institute), šią dieną minėti kviečiantis nuo 1962 metų. Jis, žinoma, siūlo ir šventimo būdus. Visų pirma, skatinama dalintis Tarptautinės teatro dienos žinia – žymaus scenos kūrėjo ar kūrėjos mintimis apie teatrą ir taikos kultūrą. Raginama šią žinią versti į nacionalines kalbas, skaityti prieš spektaklius, apdovanojimų ceremonijose, konferencijose, simpoziumuose, teatrui skirtuose renginiuose, dalinti skrajutes su jos tekstu. Ir, be abejo, rodyti spektaklius, teikti prizus, rengti mokslinius ir pramoginius teatro renginius. Institutas kviečia švęsti visame pasaulyje. Švenčiame ir mes Lietuvoje. Tačiau ar tikrai būtent taip?SKAITYTI DAUGIAU

Kinas tarpukario Lietuvoje: kino pramonės gimtis

Lietuvos vardas vis dažniau ir ryškiau sužiba pasauliniame kino žemėlapyje: čia filmuojami dideli projektai (pvz.: HBO serialai „Černobylis“ ir „Jekaterina Didžioji“, Netflix „Keisti dalykai“ ir kt.), Kaune esantis Pažaislio vienuolynas išrinktas geriausia 2020 m. Europos kino lokacija, o ir lietuviški filmai ima skinti vis reikšmingesnius apdovanojimus. Tačiau kelias iki lietuviško kino pripažinimo Europos ir pasaulio lygmeniu buvo ilgas ir sunkus. Nepriklausomos Lietuvos kinas dėl politinių priežasčių išgyveno kelis istorinius lūžius ir šiuo metu atgimsta iš naujo, jo kūrėjams vis dažniau atsigręžiant į šalies tarpukario „pirmuosius“, ieškant ten įkvėpimo. Tad kokia buvo kino pramonės Lietuvoje pradžia, kokie dideli užmojai ir kuriozai ją lydėjo?SKAITYTI DAUGIAU

Žieminės logoliturgijos

(Esė fragmentai) <…> Vasaros galas. Saulė šviečia vis rečiau ir blandžiau. Sykiu su blykštančia šviesa traukiasi ir mano sielos erdvė. Ankštumo ir neišvengiamos pabaigos pojūtis. Kaip šuns, palaksčiusio laisvėje, atlikusio savo reikalus, žinančio, kad turės grįžti į voljerą, kad vėl bus neapibrėžtam laikui uždarytas. Nerašiau gal du, gal dar daugiau mėnesių. Vasarą, ypač per karščius, raidės ir žodžiai slepiasi. Ir visai jų nepasigedau. Dabar jie vėl ima lįsti iš visokių pakampių, kaip įmitę vorai rudenį, betykantys patekti į svetimus namus. Ir vėl rezga ten savo voratinklius, gaudo vargšes paikas minteles, su grobuoniška energija ir egzekucininkų pasimėgavimu vynioja jas bespurdančias į savo lipnias gijas, konservuodami būsimai grafomanijos puotai.SKAITYTI DAUGIAU

TIESA AR ŠMAIKŠTI DEZINFORMACIJA?

Gyvename kolosalių informacijos srautų aplinkoje. Dažnai sąmonė nebepajėgi adekvačiai reaguoti, atrinkti, analizuoti. Galiausiai išnyra „svarbiausia“: kad, tarkim, Antonio’us Salieris nužudė W. A. Mozartą, o Vincentas van Goghas nusipjovė ausį. Tad dažnai gerokai svarbesni dalykai, faktai lieka nepastebėti ir neužfiksuoti. Kažkurį rytą internete radau anoniminį labai koncentruotą, lakonišką, anglų kalba šmaikščiai parašytą tekstą, kuriame keliais sakiniais tarsi pateikta visa akademinės muzikos raida, didžiųjų kompozitorių sąsajos. Štai tos tezės:SKAITYTI DAUGIAU

BARBORA ADAMONYTĖ-KEIDŪNĖ: VIENAS MALONUMAS YRA PALEISTI OBJEKTĄ

Lietuva, skirtingai nei didžioji dalis Europos šalių, neturi vienalyčio, vienbalsiai nupasakojamo dizaino stiliaus. Manau, tuo galima didžiuotis, nes tam tikra prasme sugebėjome neuždaryti savęs į rėmus, leisdamiesi organiškai atrasti pamestą ar laikui einant primestą tapatybę bei kūrybinį identitetą. Už daugiabalsį lietuviško dizaino chorą turėtume būti dėkingi šiuolaikiniams dizaineriams, kurie kupini netikėtų sprendimų ir visuomet skirtingi. Štai Pauliaus Vitkausko kėdės su dešimčia kojų, Neringos Dervinytės supamieji krėslai, išsiuvinėti žalių rūtų ornamentais, amžiams gražiai susiglamžiusios Martyno Kazimierėno staltiesės ar stuburo konstrukciją atkartojantis Mindaugo Žilionio transformuojamas baldas – Lietuvių dizainas yra „nuo… iki…“, ir apie tai pagalvojus susisuka galva. Ypač prisiminus faktą, kurį viename savo straipsnių užfiksavo dizaino istorikė Karolina Jakaitė. Pasirodo, dar 2012 m. „Google“ paieškos laukelyje įvedus angliškų žodžių junginį „Lithuanian design“, pirmasis pateiktas pasiūlymas būdavo teiginys „Lietuviškas dizainas neegzistuoja“.SKAITYTI DAUGIAU

Radijo laida „Audronaša“: Lietuvos sunkiosios muzikos ekosistema

Gediminas Šečkus – charizmatiška asmenybė, kurios išraiškingą balsą atpažįsta kiekvienas Lietuvos sunkiosios muzikos gerbėjas, – šio žanro klausytojų rate geriau žinomas kaip Gedas Audronašas, jau penkiolika metų kiekvieną pirmadienio vakarą veda muzikinę laidą „Audronaša“, tiesiogiai transliuojamą Vilniaus radijo stoties „Start FM“ ir internetu. Joje G. Šečkus kartu su kolega Tomu Paulausku kalbina Lietuvos ir užsienio grupes, pristato metalo muzikos pasaulio aktualijas ir naujienas. Visgi tai nėra tikroji Gedimino profesija – pagal išsilavinimą teisininkas, jis šiuo metu užima korporatyvinės veiklos vadovo pareigas vienoje didelėje bendrovėje. „Audronašą“ veda vien iš idėjos, kurios pagrindas – didžiulė meilė ir atsidavimas sunkiajai muzikai. Su laidos kūrėju kalbamės apie tai, kaip iš vaikiškų žaidimų sumanymas peraugo į tikrą, profesionalią, Lietuvos kontekste itin reikšminga tapusią radijo laidą.SKAITYTI DAUGIAU