Matematika ir užkalbėjimai

Baigiasi metai, baigiasi metai, baigiasi metai… Kalendoriuose, ataskaitų lapuose, renginių plakatuose, kvietimų į šventes pranešimuose, parduotuvių reklamose, televizorių, kompiuterių monitoriuose. Tai – skaičiai, žymėjimo sistema, įvesta kasdienybėn, kad nepasiklystume, nesusipainiotume. Ji brėžia istorijos horizontalę, kurioje telpa epochos, metai, dienos ir valandos su minutėmis bei sekundėmis, nurodo atstumus, kryptį, kelią. Štai pasakos Joniukas ir Grytutė, nubarstę savo nueitą taką akmenukais, galėjo sugrįžti namo, tačiau pabėrę duonos trupinių, kuriuos sulesė paukščiai, įstrigo girios tankmėje ir klaidžiodami nusidangino iki jiems pragaištingos vietos. Apskaičiuok! Toks raginimas girdėti iš vyresniųjų, iš patirties turinčių. Apskaičiuok savo galimybes, savo veiksmus, savo poelgius, savo lūkesčius. Nedaryk nieko aklai – pasimesi, nusuksi ne ten, nepajėgsi, neišpildysi…SKAITYTI DAUGIAU

AGNIUS JANKEVIČIUS: STIPRIAI PAJUTAU ASMENYBIŲ STYGIŲ

Agnius Jankevičius – teatro režisierius, neplaukiantis pagal dominuojančias sroves teatre bei anapus jo durų. Savo spektakliuose šis kūrėjas fiksuoja esamąjį laiką, dramas pagal realius įvykius rašydamas pats arba šiuolaikiškai interpretuodamas jau žinomas. Jis drąsiai kalba aktualiomis temomis, apnuogina tai, apie ką šnekėti nepatogu, tyrinėja žmogaus prigimtį, asmens ir jį veikiančios sistemos santykį, skatina žiūrovą kritiškai žvelgti į supančią aplinką. Kartu Agniaus spektakliai atveria ir tas temas, kurios nėra pavaldžios laikui, tad jie visada vienaip ar kitaip paliečia. Įvairiuose šalies miestų teatruose (daugiausia Vilniuje ir Kaune) dirbantis režisierius nevengia kūrybinių eksperimentų, tačiau visada laikosi vienos taisyklės – spektaklis turi veikti žiūrovą, tapti įdomiu pašnekovu.SKAITYTI DAUGIAU

NEMODERNIOS SLAMPĖS MERGINOS

Aš pats esu Nemoderni Slampės mergina. Aš noriu būti. Ir čia dar daug tokių yra. Net niekada Slampėje negyvenusių. Plikagalvė Birutėlė, išprotėjusi Bučinia ir dainininkė pro šalį Arija Pupainė. Visi iš nuošalės. Visi atstumtieji. Iš pasaulio ir sveiko proto išvarytieji. Jėzus taip pat yra Nemoderni Slampės mergina. Ir Morrissey’us, tas tai savaime, kaipgi be pačios Nemoderniausios Slampės merginos Morrissey’aus.

Rihards Bargais

Skelbiame ištraukas iš latvių rašytojo Rihardo Bargo (gim. 1969 m.) autobiografinio romano „Nemodernios Slampės merginos“, 2021 m. išleisto Rygoje. Jame autorius žvalgo, žavisi, tyrinėja ir aprašo savo gyvenimo įvykius, kruopščiai parinkdamas žodžius ir raiškos būdą. Absurdiški nuotykiai, apkalbos, anekdotai, epizodai iš populiarių ir marginalinių menininkų, kaimynų, draugų, bendruomenės, giminaičių, mylimųjų ar atsitiktinių sutiktųjų gyvenimų – šį margą kokteilį rašytojas sumaišo su kartais nemaloniai tiesmukomis įžvalgomis. Pasijuokdamas iš mūsų vaidmenų ir silp­nybių, jis ne kritikuoja, o išryškina kiekvieno individo vertę bei pažeidžiamumą.


***

Su kita panašia maita teko susidurt Rygoje, tramvajuje. Irgi išsififinusi, apsitempusi, su rausvu užrašu Easy per papus, akių baltymai aptraukti blankia puikybės plėve, nosis remia vagono lubas, o šalia, žinoma, nepamainomas kvad­ratinis prablaškytojas. Sėdėjo tramvajaus priekyje, taip ir būtų sėdėjusi lyg pabučiuota, jei nebūtų įlipusi ta mergina.

Lieknutė, kietai supintomis kasytėmis, vilkinti suknelę, skalbtą tiek kartų, kad prapuolė visos gėlytės, o rankoje plastikinis krepšys, toks pat nublukęs, su vos įžiūrimu ansambliu ant jo. Tai buvo Ottawan. Ottawan!! Vadinasi, dvidešimt ar net trisdešimt metų skalbtas lenkiškas krepšys! Jo dugne kažkas ritinėjosi. Du obuoliai ir kepaliukas duonos! Tikriausiai mergina juos vežė į namus, kuriuose laukė trys tokie pat kaip ir ji vienas už kitą liesesni broliukai. Gal parduotuvėje pavogė, gal pirko už paskutines kapeikas, kurias triskart perskaičiavo dėliodama iš saujos į saują. Įlipo ir iškart nusisuko, įsispraudusi į kampą prie vairuotojo kabinos. Bilieto nepažymėjo. Šis tramvajus buvo pustuštis, laisvai galima atsisėsti. Bet neatsisėdo. Galbūt manė, kad sėdėjimas nėra skirtas tokioms menkoms būtybėms kaip ji, o gal liko stovėti, kad greitai iššoktų, jei tarpduryje pasirodytų kontrolierė.

Bet tada toji pupytė pradėjo savąjį kvadratinį maitinti. Kas čia per mada, tas valgymas transporte? Tikras prakeikimas! Ji stūmė jam į burną varškės sūrelį, bet jis nevalgė ir urzgė tarsi apsėstas. Varškė išmozojo skruostus, krito ant žemės ir prisidrabstė trijų artimiausių eilių zonoje. Tai išvarškiavo mano sveiką protą! Vienas gumulėlis atriedėjo net iki mano kojų ir, sukėlęs kurtinantį garsą, sustojo prieš pat bato nosį. Sėdėjau tramvajaus vidury, tad visas pasirodymas vyko lyg ant delno – ir tiedu, ir kampe drebanti mergina, – tai buvo toks baisus kontrastas.

– Ko spraudiesi į tą kampą, tu čia esi pati gražiausia! – visa savo esybe tyliai šaukiau merginai. – Tavo drovumas šimtą kartų gražesnis už tą pripumpuotą pabaisą! – Norėjau pašokti, išplėšti ją iš kampo ir pastatyti prieš visus sėdinčius tramvajuje, pasukti veidu į pupytę ir sušukti: – Žiūrėk!! Ar dėl šitos tau gėda? Dėl šitos?? Ar tu tokia nori tapti? Tokia?? – O paskui, atsigręžęs į varškiaveidžius, jau mačiau juos Kalnciemo akmens skaldyklose ir Kemerų durpynuose. Katorgoje!

Bet išoriškai niekas nepakito, taip mes tramvajuje ir toliau žlegsėjome, visokeriopai kultūringai ir visuotinai mandagiai – mergina ir toliau drovėjosi, vaikas ir toliau ožiavosi, pupytė sūrelio likučius sukimšo į save ir toliau spoksojo į holografinę visatą, o aš ir toliau ėjau iš proto, tik plaukų želė tirpo ir tekėjo per mano kvailą kaktą. Iki kol drovioji mergina išlipo vienoje stotelėje, aš – kitoje, o besotis tramvajus trūktelėjo tolyn į pragarą minkyti molio.

Tai buvo seniai, buvau dar visiškas jauniklis, už paskutinius pinigus perkantis pigias grožio priemones ir krentantis be sąmonės dėl visų pasaulio neteisybių. Dabar galvoju – nė vieno nereikia siųsti į akmens skaldyklas, kiekvienas šiame gyvenime turi savo vietą – tegu grožis lieka įsispraudęs kampe, tai krištolinė grožio vaza, o maitos tepriauga prie kėdžių ir miršta nuo apsirijimo sūreliais. Tik nuo vargšės mergaitės suknelės nuskalbtos gėlės tegu žydi ir kvepia aplink mane tarsi begalinis rojaus sodas.

Vilko plaukas

Šiuo metu rašomoje knygoje „Vilko plaukas“ populiarių romanų apie Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį autorė Aldona Ruseckaitė į Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą ir kūrybą mėgina pažvelgti pasitelkdama keturias klasikui labai svarbias moteris – tai motina Magdalena, sesuo Magdalena, žmona Emilija ir bičiulė Irena. Čia pateikiamas fragmentas iš skyriaus apie rašytojo seserį Magdaleną Mykolaitytę-Slavėnienę (1908–1984), kuri 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. 1977-aisiais ji Londone išleido knygą „Putinas mano atsiminimuose“, iš kurios šiame tekste kursyvu pateikiama citatų.SKAITYTI DAUGIAU

Gedvilė Bunikytė: Man kūryba – tai žmogaus švento dieviškumo išraiška

Mene visais laikais buvo ir tebėra daug simbolizmo, ar bent jau taip teigia didelė dalis meno kritikų, istorikų. Simbolikos apstu įvairiuose tapybos žanruose, jos kryptyse, stiliuose bei judėjimuose, tačiau labiausiai mistika ir gandais apipinti konceptualusis menas ir abstrakcija. Pastaroji istorijoms, mitams rastis itin palanki dėl savo talpumo, leidžiančio žiūrovo vaizduotei konstruoti begalinius galimus scenarijus. Šio interviu herojė menininkė Gedvilė Bunikytė kuria minimalistines abstrakcijas. Jose daug vietos žvilgsniui, apstu erdvės linijoms, galima atrasti lengvai interpretuojamų ar atpažįstamų įvaizdžių, formų. Menininkės darbuose figūruoja du kertiniai tapybos dėmenys – linija ir spalva. Kad ir kaip keistai tai nuskambės, statiški jos paveikslai atrodo dinamiški, gyvi, atliepiantys vidines žmogiškąsias emocijas.SKAITYTI DAUGIAU

OPUS 5: JUODOJI PIRŠTINĖ

Augustas Strindbergas (1849–1912) – švedų dramaturgas, laikomas modernios dramos tėvu, natūralistas, neoromantikas, o svarbiausia – ekspresionizmo ir siurrealizmo literatūroje pradininkas, kuris pralenkė savo epochą, sujungdamas daugelį tuometinių literatūros srovių bei mokyklų. Šio rašytojo dramose vaizduojamos archetipinės žmonijos patirtys, tad jos nepraranda aktualumo ir mūsų dienomis.SKAITYTI DAUGIAU

Yayoi Kusama. Populiarioji kultūra, pamišimas ir budizmas

Nors Yayoi Kusamą (gim. 1929 m.) geriausiai atpažįstame kaip taškuotų skulptūrinių objektų bei instaliacijų kūrėją, į meno istoriją ji visų pirma įėjo kaip viena ryškiausių performanso meno ir hepeningų autorių. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jos kūryboje netrūko drąsių sprendimų: nuo avangardinio madų dizaino, nuogo šokėjų kūno demonstravimo iki pliušinių falų instaliacijų kūrimo. Manoma, kad šios menininkės pliušinių skulptūrų ir multiplikacijos idėjas „pasiskolino“ ir sėkmingai savo kūrybos ašimi pavertė netrukus išgarsėję Andy’is Warholas ir Claesas Oldenburgas, o pačiai Kusamai teko dar ilgai tūnoti pop­menininkų vyrų šešėlyje.SKAITYTI DAUGIAU

Apie vagystes, tikras ir tariamas

Kadaise kultinis kino filmas „Kaip pavogti milijoną“ dabar kai kam, tarkim, X kartai, o ypač vėlesnėms, atrodytų nepakenčiamai naivus, nors jame švytėjo žavioji Audrey Hepburn ir nė kiek ne mažiau žavus Peteris O‘Toole’as. Kai ši kino juosta buvo rodoma Karagandoje, dar nusikalstamai šlovingos SSRS laikais, afišoje prie jos pavadinimo kažkas prirašė: „Paklauskite komunistų partijos centro komiteto“. Tuomet minėtame mieste buvo tiriama vadinamosios kailių mafijos byla, o prierašus, suprantama, pastebėjo ir visad būdraujanti KGB akis. Apie jų autorius ir po to sekusius inkvizicinius procesus istorija nutyli, tačiau legalios aukščiausių SSRS nomenklaturščikų vagystės visame sojuze buvo vieša paslaptis – pasakota, kad patylom maniušiai, šumauskai ar dar kokie ten LTSR Ministrų Tarybos ar aukščiausių prezidiumų pirmininkai sykį į kairę nuvarė ešaloną (grūdų? trąšų? produktų? alkoholio?) už 70 milijonų rublių, ir nebūčiau labai tikras, kad skaisčiai nežinant panašiam į nuolat tirpstantį sniego (o gal ir speigo) senį Petrui Griškevičiui. Paauglystėje rimtai tikėjau, kad būtų labai gėda turėti pasišlykštėtiną, nuožmiai su režimu susijusią pavardę. Kodėl?

Man draugas Petras atstovavo žmonėms, pavogusiems mūsų valstybę, pardavusiems savo sielas nelabajam, o mūsiškes jam išnuomojusiems. Mamos pusbrolis Linas Kojelis (jo tėvas Juozas dešimtmečiais finansiškai rėmė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką) Vašingtone D. C., niekad nepripažinusiame Lietuvos aneksijos, dirbo JAV prezidento Ronaldo Reagano administracijoje (patarėju etniniams klausimams), o visa mano mamos šeima iškentė tremties siaubus, tad, jei ir nebūdavo garsiai tariama, didžiosios komuniaginės žiurkės mūsų sąmonėje be jokių papildomų kontekstų turėjo griežtai apibrėžtą vietą. Ne, ne WC, tikrai blogesnę. O jei dar asmeniškiau?

Labai paprasta istorija. P. Griškevičiaus, atsidavusio anuomečio (apie 1980 m.) lietuviško TSRS vasalo, LKP CK pirmojo sekretoriaus žmona užkopdavo į ketvirtą aukštą siūdintis pas mano kaimynę siuvėją Elę, dirbusią vyriausybinėje siuvykloje. Ateidavo į namus Antakalnyje, Krantinės gatvėje, ir be skrupulų išvaikydavo kitas laukiančias klientes. Ponia, atsiprašau, draugė S. Griškevičienė, kaip kokia pirmaujančio kolchozo vėliavnešė, visur turėjo būti pirmutinė, nurodanti visoms partinėms ir nepartinėms avelėms teisingąsias jų vietas ir vertes. Svarbiausia ir vienatinė. Pirmaujanti, labiausiai skubanti ir nepakeičiama. Dabar sakytume – neperspjaunama. Eilės ir darbo žmonių klasės negandos jai neegzistavo. Spec. krautuvės ir tenykštės svaiginimosi prekės, neabejoju, jai kėlė nepaliaujamą širdgėlišką orgazmą. Kas žino? Galima tik įtarti, nuspėti. Spec. krautuvių nebeliko, o štai spec. žmonės (nors ir be skiriamųjų ženklų) gyvuliuoja toliau. Nieko naujo po saule. Kas drįstų paneigti, kad valdžia svaigina mažiau nei kitos žinomos priemonės?

Stevensono košmaras

1886 m. pradžioje dvi leidyklos dviejose šalyse – britų „Longman“ ir amerikiečių „Scrib­ner’s“ – vienu metu skaičiavo pelną, gautą iš tos pačios knygos. Sėkmė buvo neįtikėtina – iki to laiko abiejose Atlanto pusėse buvo parduota apie dvidešimt tūkstančių jos egzempliorių. „Longman“ savininkai džiaugėsi išmintingu sprendimu apsakymą išleisti iš karto ir su viršeliu – vos už šilingą. „Scrib­ner’s“ valdytojai, pasekę šiuo pavyzdžiu, taip pat nepatyrė nuostolio. 1886 m. liepą tapo aišku, kad knygos triumfas triuškinantis: iššluota keturiasdešimt tūkstančių jos egzempliorių, teatrai varžėsi tarpusavyje, norėdami įsigyti teises pastatymams, o citatos iš šio kūrinio buvo naudojamos net kalvinistų pamoksluose. Netrukus po bestselerio pasirodymo autorius paliko savo šalį ir persikėlė į Ameriką, bet mirė jis Samoa 1894 metais. Jo vardas Robertas Louisas Stevensonas, o tiek daug triukšmo sukėlęs apsakymas – „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“.SKAITYTI DAUGIAU

Archetipiniai gyvūnai Rūtos Jusionytės kūryboje

Prijaukinti, plėšrūs, pavojingi, šaltakraujai, šiltakraujai, maitinantys, ropojantys, nardantys, šliaužiojantys ar plasnojantys – gyvūnai buvo ir bus iki galo nepažinūs mūsų bendrabūčiai. Tiesa, mes juos tyrinėjam, kategorizuojam, laikom primityvesniais už žmogų, įspraudžiam į evoliucijos lentynėles, paverčiam įvairiausių savo projekcijų talpyklomis – iki banalumo pažįstamais sutvėrimais, tarsi ir realybėje jie būtų animacinių filmukų herojai. Ir vis tiek, kaip rašo jungiškosios krypties psichoanalitikė Barbara Hannah, kiekviename gyvūne glūdi kažkas itin mįslingo, ko nepajėgiam suvokti. Pažindami jų simboliškumą, kuris atsispindi įvairiausiuose mituose, pasakose, legendose ir mene, galim bent šiek tiek patirti, apie ką toji jų paslaptis.SKAITYTI DAUGIAU

Lukas Devita. Tarp muzikos virpesių ir kosmoso vibracijų

Lukas Devita žinomas kaip savitos muzikos kūrėjas bei atlikėjas, roko muzikos istorikas, radijo laidų vedėjas. O štai Lukas Vangelis – poetas, prozininkas (beje, kitados jo tekstas „13 17 40“ publikuotas „Nemune“). Nors autorius teigia nesąs fantastikos mėgėjas, bet jo apsakymas „Iki ir po sapno“ pelnė „Dorado“ fantastų klubo apdovanojimą, nugulė rinkinyje „Geriausia lietuviškoji fantastika 1997“. Lyg to būtų maža, šis žmogus taip pat yra publicistas, rašęs apie Andy’į Warholą, Williamą Burroughsą, lietuviškąjį pankroką, pogrindines radijo stotis…SKAITYTI DAUGIAU

Žvaigždės sugrįžimas: Olga Čechova 1933-ųjų Lietuvoje

Praėjusiame numeryje pasakojome, kaip Vokietijos kino žvaigždės 1930-ųjų vasarį Lietuvoje ieškojo sniego. Čia tuo metu buvo filmuojama drama „Trejetas“ (Troika, rež. Vladimiras Striževskis, 1930), Merkinės apylinkes pavertusi tikru lietuviškuoju Holivudu bei ant kojų sukėlusi visus vietinius kino mylėtojus. Išvykdami filmo kūrėjai ir vokiečių kino garsenybės sakė į mūsų šalį dar sugrįšią statyti kitų filmų. Žinoma, tai tebuvo tušti pažadai, kurių dauguma taip ir liko netesėti, tačiau pagrindinė „Trejeto“ žvaigždė Olga Čechova (1897–1980) tik­rai netrukus parvyko į Lietuvą.SKAITYTI DAUGIAU

Visvaldas Morkevičius, trūkęs laikas ir prustiški atminties keliai

Fotografija yra medija, žaidžianti su laiku, – joje praeitis, dabartis ir ateitis persilieja viena per kitą, tačiau nedaugeliui fotografų pavyksta pagauti šią technikos duotybę. Štai prieš kelerius metus dėl savo unikalios vizualinės estetikos pastebėtas jaunosios kartos menininkas Visvaldas Morkevičius po kurio laiko sugrįžo su naujas formas įgavusia kūrybine praktika – 2021 m. Rygos fotobienalės pagrindinio prizo nugalėtojas savo naujausią fotografijų seriją erdvinės instaliacijos formatu šiemet žiūrovams pristatė ISSP galerijoje Latvijos sostinėje bei Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Ir nors naujausio projekto pavadinimas „Looking Forward to Meet Me“ („Tikiuosi susitikti save“, 2020–2021) nurodo ateitį, šie darbai – tai į ankstesnius gyvenimo etapus nukreipta vaizdinė savirefleksija. Toks lyg dvikryptis santykis su laiku man primena Marcelio Prousto romanų cik­lą „Prarasto laiko beieškant“ (1913–1927), kurį vizualiosios kultūros tyrinėtoja Mary Bergstein apibendrina žodžiais „žiūrėdamas atgal žmogus išmoksta matyti“.SKAITYTI DAUGIAU

Grybai, folkloras ir pasakų šalis

Nuo stebuklingų ratilų iki Lewiso Carrollio „Alisos“, mene ir literatūroje grybai jau seniai siejami su antgamtiškumu. Ką praeities žinios mums byloja apie haliucinogeninius grybus? Mokslo ir medicinos istorikas Mike’as Jay’us apžvelgia pirmuosius užfiksuotus pasakojimus apie jų sukeltas klejones ir tai, kaip viena grybų rūšis tapo populiariu Viktorijos laikų pasakų šalies motyvu.SKAITYTI DAUGIAU