Edita Puskunigytė | Poezija

Istorija Nr. 1
lakūnas išgyvenęs tik savaitę nuolat kartojo kad nori jaustis patogiai nuolat kartos ir ten piešdamas danguj nežemiško grožio kilpas atsargiai žiovauk mirtie sakys jis žvelgdamas žemyn neduok Dieve prarysi netikusio pasaulio netikusią filosofijąSKAITYTI DAUGIAU

Malonė ir pasirinkimas

Viename savo atsakymų skaitytojai Čikagoje įsteigto religijos ir tautinės kultūros žurnalo „Laiškai lietuviams“ redaktorius Juozas Vaišnys rašo: „Dievas kartą davė žmogui laisvą valią, todėl jos niekad neatima ir nepažeidžia. Jeigu žmogus laisvai nepriima Dievo malonės, prievarta jos Dievas neuždeda.“ Filosofas ir teologas Vaišnys neabejoja, kad žmogus turi galimybę pasirinkti, bet dėl priimto apsisprendimo tikrai nedera kaltinti ko kito: „Mes negalime kaltinti fabrikų, dirbančių automobilius, traukinius ir lėktuvus, dėl to, kad kartais įvyksta automobilio nelaimė, traukinio katastrofa ar lėktuvo avarija. Jeigu žmonės, tomis susisiekimo priemonėmis naudodamiesi, būtų pakankamai atsargūs ir rūpestingi, tai nelaimių neįvyktų. Tad ir žmogaus laisva valia yra nuostabi Dievo duota priemonė pasiekti laimingą amžinybę.“SKAITYTI DAUGIAU

RENATA ŠERELYTĖ: NEMYLIU ŽMONIJOS, MYLIU ŽMONES

Renata Šerelytė – rašytoja, aprėpianti gausybę žanrų ir formų (novelės, esė, eilėraščiai, pasakos, detektyvai, istorinės apysakos ir romanai etc.), puikiai pažįstama Lietuvoje. Jos skaitytojai – vaikai, paaugliai, suaugusieji. Nors esame kolegės, niekada artimiau nebendravome, gal tik susitikusios Rašytojų sąjungos suvažiavimuose, renginiuose. Bet augant mano vaikams nutiko įdomus dalykas. Nupirkau jiems Renatos knygą „Krakatukų pievelė“ (2007), kurią skaitydavau balsu kone kasdien, pamėgdžiodama visus personažus, net ir švepląją musę Buntę. Mažieji kvatodavo, laukdavo kiekvieno skyriaus tęsinio – jiems buvo įdomi istorija, žavėjo veikėjų charakteriai, gundė vis nauji įvykiai. Tad vėliau įsigijome visas serija virtusias knygas apie Birbindoną bei Krakatukų pievelės gyventojus, kad su pasimėgavimu skaitytume lietuvių literatūrą, dar nelabai nutolusią nuo pasakos, bet jau artimą geriausiems pasaulio nuotykiniams kūriniams. O kai mano jau suaugęs sūnus vieną iš tų knygų karantino metu balsu skaitė savo draugei telefonu, supratau, kad vaikystėje išgyventas teksto malonumas niekur neišgaravo. Tai tapo didele paskata ir man pačiai – atsiverčiau seniau išleistas ir visai naujas Renatos knygas, įtraukiančias tuo, kad jose nesaldžialiežuviaujama, autorė nepučia miglos, veikėjų istorijos tikroviškos, o kalba ir mums, tarybmečio mačiusiems žmonėms, ir jaunimui – gerai atpažįstama, artima. Tad nenuostabu, jog susitikimų su daugiau kaip 25 knygas išleidusia kūrėja laukia vaikai mokyklose, suaugusieji bibliotekose, o atpažinę gatvėje skaitytojai užkalbina, neslėpdami susižavėjimo. Naujausias Renatos romanas „Pro rūdijančią naktį“ (2020), skirtas dar mažai mums žinomai asmenybei, partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui, tik patvirtino, kad rašytoja nesivaiko pigaus populiarumo – knyga su patosu nekalba apie supoetintą, superherojumi paverstą žmogų. Pateikiamas pagrindinės veikėjos autentiškas (nesunku suprasti, kad pačios rašytojos patirtimis paremtas) dienoraštis, kuriame pulsuoja abejonių, nesusipratimų, klausimų ir skaudžių atodangų pilnas gyvenimas. Tiesą sakant, visa Renatos kūryba yra viena knyga apie jos pačios virsmus, kurie tokie universalūs, kad tampa ir mūsų atspindžiais.SKAITYTI DAUGIAU

Mindaugas Milašius-Montė | Poezija

Charonas sielai perkelti
Gatvėje bobų vasara kur tik pažvelgsi ir ką tik įkvėpsi ponas duok užrūkyt apsvilusiais pirštais šmėkšteli po neonais klaiki žmogysta net kirvis atšąla už diržo bet dovanok rūkau paskutinę meluoju ir ji lyg vampyras nupėdina sau susiraukus o kirvis pakimba ore ir aš išsigąstu kad krisdamas kirs mano bato raištelį kuriuo esu prisirišęs prie savo laiptinės prie durų prie knygų kvapų ir muzikos kambary ir spalvų juk visko netekčiau tuoj pat ir jau aš keleivišius stovėčiau čionai po neonais ir laukčiau į kitą krantą tik plaukiančio troleibuso SKAITYTI DAUGIAU

Dėdulė Džo: romanas apie Josifą Brodskį

Pasak kritikų, poetas, prozininkas, leidėjas Vadimas Mesiacas – vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų. Čia pristatomas dokumentinis jo romanas – ne tik beletristinis liudijimas apie nobelistą Josifą Brodskį, 1990-ųjų Niujorką bei kūrybinę to meto inteligentiją, bet ir pasakojimas apie poezijos bei poeto (ne)reikalingumą, beviltiškas savo vietos šioje Žemėje paieškas. Tai įtraukiantis, humoro sklidinas tekstas, kuriame švytuojama tarp grotesko ir (savi)ironijos, kaip Andrejaus Belo romanuose-atsiminimuose, įtaigi menininko portreto jaunystėje versija. VertėjasSKAITYTI DAUGIAU

INDRĖ PUIŠYTĖ-ŠIDLAUSKIENĖ. PAŽINTIS SU KAUNO ŠOKIO ENIGMA

„Judesys yra mūsų prigimtis. Atlikdami tik buitinius judesius save apribojame, tačiau jei mokomės išsilaisvinti šokio metu ir tuo mėgaujamės, jie gali tapti labai stipria jėga“, – teigia Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Gimusi bei šiuo metu dirbanti Kaune, per trisdešimt penkerius gyvenimo metus ji padarė įspūdingą šiuolaikinio šokio šokėjos, choreografės, šokio pedagogės ir edukacinių programų kūrėjos karjerą. 2020 m. Indrė užėmė naują – šokio trupės „Ulna“ įkūrėjos ir vadovės – poziciją. Menininkė dažnai sutinkama teatrų bei meno projektų, analizuojančių socialines temas, užkulisiuose, o jos kūrybinę biografiją sudaro dešimtys choreografinių darbų Lietuvos teatrų scenose. Tad kas yra ši Kauno šokio enigma?SKAITYTI DAUGIAU

Cirkas Lietuvoje: nuo tradicinio iki šiuolaikinio

Žodis „cirkas“ vis dar turi neigiamą konotaciją – šis menas klaidingai siejamas su mėgėjiška veikla, nedarančia didelio estetinio ar dvasinio poveikio. Lietuvos cirko istorija iki šiol menkai aptarta, nors ji itin spalvinga ir stebinanti. Archyviniai kadrai liudija aukštą meistriškumo lygį, žiūrovų pilnas tribūnas bei gausias gastroles. Šiandien cirkas mūsų šalyje tarsi kuriasi iš naujo: kukli kūrėjų bendruomenė stato šiuolaikinio cirko spektaklius, cirką paversdama tokiu pat pilnaverčiu scenos menu kaip įprastas teatras. Taigi, pažvelkime į jo raidą Lietuvoje, paanalizuokime, kada ir kur užgimė, kaip toliau vystėsi vadinamasis tradicinis cirkas bei kuo nuo jo skiriasi šiuolaikinis.SKAITYTI DAUGIAU

užrašai

2019 m. rugsėjo 13 d.

Arūnas išleidžia šunis palakstyt į kiemą. Ne šunes, o tikri krokodilai.
– Gal perskelsi jiems po kaulą? – klausia. – Tau taip gerai sekasi tai daryti.
Suprantu jo mažą gudrybę: lauke lyja, o jis nenori sušlapti, todėl taip sako.
Na, tebūnie tos lygios teisės ir galimybės.
Jautienos kaulai stambūs, perskeliu juos kirviu ir padalinu abiem šunims.

2019 m. rugsėjo 15 d. 

Šiandien, traukdama sunkų kibirą medaus, taip apmaudžiai nusimušiau kojos nagą. Apmaudu, nes esu atsargus žmogus, man retai taip atsitinka, aš nepratus, man nekomfortas!
Dabar guliu lovoj, iškėlus koją, laukiu, kol kraujas nustos bėgti, sukrešės.
Paprašiau Uršulės uždaryti šunis. Jie, krokodžiai, jos, mažos mergikės, neklauso. Na, bet šiaip taip susitvarkė, nuviliojo į voljerą juodos duonos gabalėliais.
Tada atėjo pas mane, atnešė baltą lėkštutę su trauklapio lapais, pora ledukų, servetėlėmis… Atnešė ir lipnios juostos, žirkles.
Galvoju, kad ši, jei tikėt reinkarnacija, jau ne kartą žmogumi gyvenusi siela praėjusiais laikais, kuomet vyko kitokie karai nei dabar, galėjo būti gailestingąja sesele.

2019 m. spalio 7 d.

Tikrai, viskas taip, kaip vaikas vakar netikėtai SMS pranešė: „Sniego kruša. Vietoj ledukų – minkšti sniego kamuolėliai.“
Sninga, golfuk mano, vasarinėmis basanoškėlėmis!..

2019 m. spalio 26 d.

Iš ryto žadinu šeimyną. Vincas jau atsibudęs, lovoje skaito knygą. Katinėlis Binksas guli fotelyje. Jo žadinti nereikia – kai įeinu į kambarį, pakelia galvą, pažvelgia į mane. Binksas knygų neskaito. Ir taip viską žino. Ir, skirtingai nei žmonės, žino, kad žino. Tą matau jo visada aiškiose žaliose akyse.

2019 m. lapkričio 22 d.

Kai kartais mažas gyvenimo lėktuvėlis pamėto ir pavarto, lieka tik kaip narsiam pilotui nepamesti vidinio kompaso krypčių bei horizonto linijos.
Neleisti snargliui ištįsti.
Neapsimyžti.

2020 m. sausio 22 d.

Šiomis dienomis Anapilin netikėtai iškeliavo du pažįstami. Nebuvo jie man artimi draugai, o tiesiog mūsų gyvenimo trajektorijos vienu ar kitu metu prasikirto, susikryžiavo ir išsiskyrė.
Tačiau kiekvieno, artimo ar tolimo, draugo ar tik pažįstamo netikėta mirtis visada yra netekimas.
Vakare, pildamasi liepžiedžių arbatos ir maišydama medų, galvoju: kaip vis dėlto apmaudu, kad žmogaus nelieka netikėtai.
Mąstau, kad norėčiau prieš mirtį dar, bent iš vakaro, parašyti apie tai čia, feisbuke. Pasišnekučiuoti su jumis, pajuokauti, gal gauti kokių patarimų ar nuorodą į ūpą keliančią dainą. Tiesa, jei rekomenduotumėt geros literatūros, jau nespėčiau tuo pasinaudoti – skaitau labai lėtai. Nebent filmą?
Atsisveikintume, apsikeistume širdutėmis, gal gaučiau glėbį palinkėjimų ir padrąsinimų – tarsi prieš gimdymą ar tolimą kelionę…

2020 m. kovo 30 d.

Širdis kaip sula aptekus – taip gera, ramu, tylu.
Vaikai patenkinti naujaisiais mokslais. Matyti, kad jiems netikėta, keista, smalsu.
– Gerai, – sako, – sėdi, skaičiuoji, rašai… Nieks ant galvos nelipa.
Pasakoja, šypsosi kaip katinai.
– Ar pažadint jus rytoj? – klausiu.
– Nereikia, nereikia! Patys atsikelsim!
To nėra buvę.
Mums namie sėdėti nesunku, mes namisėdos. Gal tik Arūnui pradžioje buvo sunkiau. Jis turi tai, kas angliškai vadinama „restless feet“ – lietuviškai toks žmogus vadinamas nepasėda. Bet nieko, priprato. Sėdi, skenuoja. Įgrimzdęs giliai savo archyve.
Kai prasidėjo karantinas, apskambinau artimuosius. Svarbiausia, ką norėjau išgirsti – ar jų balsuose nepajusiu nerimo, panikos. Ne, visi ramiai.
Dabar jau jie man skambina. Nes neramu.
– Kaip ten jūs, – klausia, – uždarytoj Ukmergėj?
– Ramiai, – sakau, – Ukmergė neuždaryta. Ukmergė laikosi. Graži kaip visada, saulėta!
Dieve, galvoju, jeigu būtume nesusipriešinę, o vieningi kaip kumštis, tai būtų nuostabiausias laikas, tas karantinas.

2020 m. balandžio 22 d.

Avių mes turime visai nekuklią bandą – apie 60 galvų, skaičiuojant su prieaugliu.
Pievos mūsuose nevešlios, todėl ganyklą aptveriame plačiai ir toli.
Amžiais (nuo pernai) vargstame dėl kaimyno želmenėlių! Kai tik jis užsėjo tą nedidelį laukelį, taip ir veržiasi avys lauk iš aptvaro į laisvę, ten lyg į rojų. Seniai negana kelių elektrinio piemens laidų – tveriam dar ir brangiai kainuojančiu tinklu. Bet iš tų šešiasdešimties galvų yra dvi, kurios… kurių IQ gerokai virš vidutinio. Viena iš jų graži sidabrinė avis su savo margu vaikiuku, kita balta su juodu apgamėliu ant skruosto ir dviem juodais ėriukais. Šitos, būna, stovi prie naujai pastiprintos tvoros, kraipo galvas, klausosi, žiūri, matuoja, skaičiuoja. Dvi trys dienos, ir randa naują vietą prasiveržimui. Paskui jas išeina dar kelios, ir štai – visas pulkelis šiuršena pernykščiais lapais nuklota pieva, kaip kiniškas drakonas.
Rytiniai skambučiai jau gąsdina. Kad ir šventų Velykų rytą… pirmas skambutis – kaimynės:
– Jūsų avelės po mano sodą vaikšto.
Tas pats ir vakar.
Visą dieną Arūnas susirūpinęs, o vakare nusistatė žadintuvą šeštai valandai ryto.
– Vis tiek, – sako, – miegot ramiai negaliu, eisiu avių pažiūrėti.
Atsikėlė dar prieš šiam suskambant, auštant. Pasiėmė lazdą, pasirišo mokinuką-aviganį Kobę ant pavadžio.
– Įsivaizduoji, – pasakoja grįžęs, – nueinam mes su Kobe iki želmenėlių lauko, o ten, tuose želmenėliuose, ramiai sau ganosi stirnos…

2020 m. gegužės 6 d.

Uršulės draugas, papūgėlius Rykas, per metus mūsų namuose visiškai uzurpavo jos kambarį. Jau ne jis ten narvelyje gyveno, o ji kiūtindavo į tamsų kampą, kur stovi lova, miegoti. O visur kitur – jis.
Seniai burbėjau.
Šiandien, po daugiau kaip mėnesio karantino pertraukos, prasidėjo nuotoliniai muzikos mokyklos mokslai, ir Uršulė išsitraukė smuikelį.
Ji užgrojo, o jis… uždainavo. Dainavo nesivaržydamas. Uršulė atbėgo prašyti pagalbos, ir mes abi pamokos vidury tempėm Ryko narvą lauk iš kambario.
Ir išneštas už durų jis tęsė savo dainas. Tiesą sakant, plyšojo iš visos gerklės, kaip girtas jūreivis, einantis iš smuklės. Darkart sugrįžau ir uždengiau narvą stora vatine antklode.
Ši istorija baigėsi liūdnai. Rykui. Jis buvo iškraustytas ir apgyvendintas ramiame kampelyje koridoriuje. Uršulės kambarį pertvarkiau, išvėdinau ir iššveičiau.
Žinot, didžiausią žalą vaikų auklėjime man yra padaręs vokiečių rašytojas Janoschas. Tai jo eiliuotus moralus cituoja Uršulė: „Ne visada bus taip, kaip sako tau mamytė…“
Tačiau šiandien… šiandien aš išdidžiai uždariau švaraus (ir parrot-free) jos kambario duris.

MONIKA RADŽIŪNAITĖ: Į TAPYBĄ ŽIŪRIU KAIP Į VIDURAMŽIŲ AMATĄ – TARP RANKOS IR PROTO PRIVALO BŪTI DARNA

Tapyba būna visokia: abstrakti, naratyvi, ryški, blyški, rami, audringa, kokybiška, kokti, bet štai įdomi, įtraukianti bei iš tiesų išbandanti žiūrovą – retai. Ir, žinoma, nors esminis komponentas kiekvienam yra skirtingas, visgi tapyboje, kaip ir kiekviename mene, taip pat egzistuoja universalieji įdomumo dėmenys. Vienas jų – vaizdingumas, arba, kitaip tariant, būtinybė, kad žvilgsniui būtų kur „ganytis“; nuo senų laikų įrodyta, kad susidomėjęs žiūrovas drobės metrų, gabaritų neskaičiuoja, nes dažniausiai pirma jo akis užkliūna už detalių, jų gausos.SKAITYTI DAUGIAU

Nesėkmės. Juodasis Valdo Ozarinsko periodas

Apie 2010-uosius Evaldas Jansas kūrė nepriklausomą videosiužetų ciklą, kurį didžiąja dalimi sudarė reportažai iš įvairių to meto meno renginių ir susibūrimų. Šis tekstas atsispiria nuo vieno jų – 2010 m. siužeto „_formalizmas_: _ne_sėkmės_“, filmuoto diskusijoje, surengtoje likus valandai ar dviem iki to paties pavadinimo parodos atidarymo Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Tai bandymas išlukštenti, kas pastūmėjo šios parodos menininkus kalbėti apie nesėkmes, atsakymų ieškant ir kitoje vieno iš jų, Valdo Ozarinsko (1961–2014), kūryboje.SKAITYTI DAUGIAU

AŠTUONKOJIS, PALIKTAS KEBLIOJE PADĖTYJE

– Pasitikėjimas – jo silpniausia vieta, – pasakė Džefas Pytersas. – Tai skamba, – tariau aš, – kaip viena tų neaiškių pastabų, pavyzdžiui: „Kodėl yra policininkas?“ – Visai ne, – atšovė Džefas. – Tarp policininko ir tresto nėra nieko bendra. Mano pastaba – tai epigrama… ašis… kažkas, vadinama vidine esme. Ji reiškia, kad trestas ir panašus, ir nepanašus į kiaušinį. Jeigu norite pradaužti kiaušinį, mušate jį iš išorės. O trestą galima išardyti tik iš vidaus. Sėdėk ant jo ir lauk, kol išsiperės. Pasižiūrėkite į tą vadą nepatyrusių koledžų ir bibliotekų, čirškaujančių bei cypčiojančių po visą šalį. Taip, sere, kiekvienas trestas nešioja krūtinėje savo paties sužlugdymo sėklas, kaip gaidys, kuris Džordžijos valstijoje sugalvoja užgiedoti pernelyg arti spalvotųjų metodistų susirinkimo stovyklos arba respublikonas, iškeliantis savo kandidatūrą į Teksaso gubernatorius.SKAITYTI DAUGIAU

Muzika ir humoras

Kas yra muzika, daugiau ar mažiau žinome visi, o humoras, glaustai tariant – gebėjimas išprovokuoti juoką, pralinksminti. Nuo seniausių laikų tai darė ir kūrėjai, ir atlikėjai. Beje, humoras muzikoje nebūtinai reiškia, kad neišvengiamai kvatositės. Kartais pakanka vien nusišypsoti.SKAITYTI DAUGIAU

VYTAUTAS KUMŽA. FOTOGRAFIJA KAIP ATSPIRTIES TAŠKAS

Amsterdame gyvenantis ir kuriantis Vytautas Kumža į Lietuvą sugrįžta stebindamas fotografijomis bei personalinėmis parodomis; nuolatinius žanro ribų tyrinėjimus atskleidžia jo nuotraukose užfiksuoti skulptūriški objektai. Jaunasis menininkas apdovanotas Ron Mandos galerijos fotografijos talento (2017) ir „Sybren Hellinga“ meno prizais (2019), tapo Europos fotografijos (2016), „StartPoint“ (2017) prizų ir „Rabobank Dutch“ nacionalinio fotografijos prizo (2018) bei Rygos fotografijos bienalės (2018) nominantu. Nors V. Kumžos pavardė Lietuvoje dar nėra plačiai žinoma, jo kūriniai jau įtraukti į Nyderlandų LAM muziejaus, „KPMG“ bei „Swedbank“ meno kolekcijas ir „Lewben Art Foundation“ meno fondą.SKAITYTI DAUGIAU

Pigiai ir paprastai jis nemoka – P. Th. Andersono režisūriniai opusai

Neretas išgirdęs apie JAV kino rinką pirmiausia pagalvoja apie Holivudą ir jame šabloniškai kepamą masinę produkciją – tie patys scenarijai, tik su skirtingais personažų vardais, tie patys triukai, kuriuose paprastai dominuoja trumpalaikis, akimirkai šokiruojantis efektas, ir beveik jokios gelmės. Gerai, jei kurta remiantis dėmesio vertu romanu, nes tokiu atveju gelbėjimosi ratu tampa pati medžiaga. Tačiau už fasadinės, bevardės (nes, būkime teisingi, dauguma galėtų pasakyti, kokie aktoriai vaidina to formato filmuose, bet retas žinotų, kas režisavo) JAV kino rinkos slepiasi ir įdomus, itin kokybiškai susuktas nepriklausomas Amerikos kinas, kuriame galima rasti tikrai garsių režisierių, turinčių tiek savitą manierą, tiek nemažą auditoriją. Vienas jų – Paulas Thomas Andersonas, kurio kiekvienas darbas bręsta kaip geras vynas, įgyja vis daugiau autorinės režisūros bruožų. Kol laukiame devintojo kūrėjo filmo, kviečiu susipažinti su jo braižu ir atidžiau apžvelgti dvi panašias, bet ir itin skirtingas autoriaus dramas – ankstyvosios kūrybos vaisių „Magnoliją“ (Magnolia, 1999) bei naujausią, sofistikuotąjį „Nematomą siūlą“ (Phantom Thread, 2017).SKAITYTI DAUGIAU

Dizaino dokumentikos žodynas

Terminas „dizainas“ pastaruoju metu išgyvena pakilimą. Jis tapo toks patrauklus, kad dera beveik prie visko. Nieko nebestebina, kai ši sąvoka vartojama su tokiais žodžiais kaip „maistas“, „kalba“, „patirtis“, „kelionės“ ar net „dvasingumas“. Regis, ir kasdienybei galime suteikti dizaino prieskonį. Vis tik kasdienėje kalboje jis neretai asocijuojasi su paviršiniais niuansais – estetika, forma, medžiagiškumu, o štai šios srities praktikai vis dažniau ieško prasmės ir keliauja į „gylį“, kur estetinis vaizdas bei pavidalas tampa antraeiliais dalykais arba natūraliomis dizaino tyrimo formomis. Pristatydamas projektą „Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“, Lietuvos dizaino forumas drauge su dokumentikos režisiere Aiste M. Grajauskaite pakvietė į kelionę, leisiančią giliau pažinti šią sferą.SKAITYTI DAUGIAU