Rugsėjis ir asmeniniai hogvartsai

Iki rugsėjo pabaigos nevysta gėlės mokyklų kabinetuose, universitetų katedrose, namų svetainėse. Gaji tradicija, pilna džiugesio ir pakylėtumo – pirmasis rudens mėnuo lietuviams pražysta tarsi pavasario sodai, nes prasideda nauji mokslo metai, nes mokymasis siejamas su gerove, langu į aukštesnės pakopos gyvenimą. Ne, šioje šalyje seniai nebėra beraščių, bent vienos knygelės neperskaičiusių piliečių, tačiau senųjų laikų aidas, nors labai jau duslus ir vos girdimas, dar kartais sutvinkčioja vidinių nuojautų ausyje: proseneliai pasirašydavo kryžiuku, lotyniškomis raidėmis spausdintas knygas pargabendavo kontrabandos keliais, namuose slapstydavo, kad neatimtų ir neareštuotų žandarai, baigti nors kelias mokyklos klases buvo didžiulė prabanga.SKAITYTI DAUGIAU

Beata Molytė. Vaidmenų sintezė yra žmogaus esybė

Tobulais judesiais ir meistriškai įkūnijamais personažais žavinti Beata Molytė, baigusi karjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, toli gražu nepaliko scenos – ją vis dažniau galima išvysti ne tik draminiuose šokio, bet ir šiuolaikinio šokio spektakliuose. Daugiau kaip trisdešimt metų baletui atidavusi artistė – „Auksinių scenos kryžių“ laimėtoja (2008) ir nominantė (2011, 2018), taip pat įvertinta „Lietuvos teatrų pavasario“ apdovanojimu už geriausios aktorės vaidmenį (2011) bei „Padėkos kaukės“ prizu už nuopelnus teatro menui (2019). Šiuo metu ji dirba su Anželikos Cholinos ir Šeiko šokio teatrais bei savo įkurtoje baleto mokykloje ugdo jaunuosius šokėjus.SKAITYTI DAUGIAU

Billy Collins | Poezija

Išrengiant Emily Dickinson
Pirmiausiai, jos šerpė, pagaminta iš tiulio, lengvai pakeliama nuo pečių ir padedama ant medinės kėdės atlošo. Tada jos kykas, kaspinas atsiriša, lengvai truktelint. Tada ilga balta suknelė, kiek sudėtingesnis reikalas atsagstant perlamutro sagas nugaroje, tokias smulkias ir gausias, kad užtrunku amžinybę, kol mano rankos gali praskleisti audinį – panašiai plaukikas skiria vandenį, kol įslysta vidun. Jums reikėtų žinoti, kad stovėjo ji prie atviro lango viršutinio aukšto miegamajame, nejudėdama, iš nuostabos plačiai atvertom akim žvelgdama žemyn į vaismedžių sodą, balta suknelė vilnijo nuo jos pėdų ant plačialenčių kietmedžio grindų. Devynioliktojo amžiaus Amerikos Moteriški apatiniai drabužiai painūs, nevalia į juos žiūrėt lengvabūdiškai, tad tęsiau poliarinio tyrėjo darbą, užsiimdamas sąsagomis, sagtimis, grandinėlėmis, kabliukais, dirželiais ir banginio ūsų korsetu, plukdančiu link jos nuogybės aisbergo. Vėliau, užrašiau blonknote, įvyko tai, kas priminė gulbės kelionę į naktį, bet, suprantama, negaliu jums pasakot visko – apie tai, kaip ji užmerkė akis, atsisukus į vaismedžių sodą, kaip plaukai jos draikės netekę segtukų, kaip mūsų pokalbiuos rasdavos visai netikėti daugtaškiai. Tegaliu jums pasakyti tik tai – tą šeštadienio popietę Amherste buvo kraupiai tylu, jokių garsų, išskyrus pravažiuojantį pro namą vežimą ir zyziančią musę ant lango stiklo. Tad suprantama, kad galėjau girdėt, kaip ji įkvepia, kai įtempiau pačiam viršuj kabliuką su kilpele, užsegdamas jos korsetą, ir galėjau išgirst, kaip ji atsidūsta, kad galiausiai jis grįžta į senąją vietą, lygiai taip pat, kaip ir kai kurie skaitytojai atsidus, supratę, kad Viltis turi plunksnas, kad Protas yra lenta, kad Gyvenimas yra užtaisytas ginklas ir jis žiūri tiesiai į jus savo geltona akim. SKAITYTI DAUGIAU

IŠ LANGUOTŲ SĄSIUVINIŲ

Šis tas apie Jėzaus Kristaus ikonografiją. Kadangi evangelijose, iš kurių ateina visi pasakojimai apie Kristaus gyvenimą, nėra jokių aiškių užuominų apie fizinę Dievo sūnaus išvaizdą, ji dailėje nuolat kito. O gal pirminiuose raštuose kas nors ir buvo, bet vėliau išmesta – juk negalėjo keturi evangelistai apie susikurtą herojų papasakoti kaip apie tą patį realų žmogų. Pirmaisiais amžiais, kai krikščionybė buvo persekiojama, jis netgi karikatūrintas. Ant gladiatorių ringo sienos rastas Nukryžiuotojo su asilo galva piešinys, o po juo užrašas: „Štai tavo dievas.“ Vėliau, tikriausiai vadovaujantis judėjų draudimu dievus vaizduoti, jis dažnai žymėtas simboliais. Ypač katakombose, kur rinkdavosi pirmieji krikščionys. SKAITYTI DAUGIAU

TADAS BAGINSKAS. PARADOKSALUS KELIAUTOJAS

Tadą Baginską drąsiai galima vadinti Lietuvos dizaino klasiku, kurio vardas dažniausiai prisimenamas kalbant apie Sporto rūmų ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Naujųjų rūmų interjerus ar apie legendinę 1968-aisiais Londone vykusią pasaulinę parodą. Apie ją ir T. Baginsko indėlį į lietuviško dizaino populiarinimą užsienyje leidykla „Lapas“ 2019 m. išleido Karolinos Jakaitės knygą „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, o 2021 m. rugsėjo pirmąją buvo pristatyta dar viena – išskirtinai šio dizainerio kūrybai skirta – Rasos Janulevičiūtės ir Vilniaus dailės akademijos leidyklos knyga „Tadas Baginskas. Dizaino liudininkas“.SKAITYTI DAUGIAU

KEISTUOLIS GENIJUS ERIKAS SATIE

Erikas Satie buvo itin talentingas kompozitorius (deja, iki šiol deramai neįvertintas), mažiausiai trijų, o gal net keturių moderniosios muzikos stilių pradininkas. Ir… didis keistuolis. Keistuolių keistuolis. Žiemą vasarą vilkėdavo vis tą patį, vienintelį lietpaltį, kuriuo apsisiausdavo tarsi rytiniu chalatu. Jo fetišas buvo katiliukas (tokia skrybėlė), kurio paliesti neturėjo teisės niekas. Kartą atsitiktiniam praeiviui netyčia numušus katiliuką nuo kompozitoriaus galvos, nuo nuožmaus jo įtūžio nelaimėlį gelbėti teko policijai.SKAITYTI DAUGIAU

ZITA MARIENĖ: Į LAUKTĄ KNYGĄ ĮEINU KAIP Į NAMUS

Vertėjos Zitos Marienės darbų gausa reikalauja ypatingų pastangų suvokti, kaip žmogus įmano, geba šitiek atlikti, išpildyti, tiek daug duoti pasauliui. Vertimai iš anglų, rusų, lenkų, danų kalbų… Z. Marienės dėka lietuviškai prabilo, buvo įprasmintos daugiau nei šimtas knygų. Kalbamės apie vertėjos buitį ir būtį.SKAITYTI DAUGIAU

Donata Minderytė: Rūšiuoju bei perdirbu savo patirtis

Pastelinėse drobėse šviesiomis spalvomis nutapyti veidai (ar jų dalys) šiepiasi, juokiasi, verkia bei kitaip reiškia emocijas. Kartais šiuose paveiksluose, lyg iš niekur, netikėtai pasirodydami miegamųjų namų rajono fone iššoka rykliai (tačiau sutrikdyta ramybė išlieka tyli). Dar būna, kad tose pačiose pas­telinėse drobėse skleidžiasi rožės žiedas ar keistai pažįstamo ornamento sukinys. Taip atrodo Donatos Minderytės (D. M.), vienos perspektyviausių jaunosios kartos tapytojų, darbai. Nuo 2016 m. Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje studijuojanti dailininkė gyvena bei kuria ne tik Lietuvoje – dalį laiko ji praleidžia kitapus Atlanto. Galbūt gyvenimas tarp dviejų kalbų ir paskatino autorę kūryboje plėtoti vizualinio vertimo tyrimą, t. y. analizuoti reikšmingus vaizdo, jo prasmės pokyčius, kuomet šis iš vienos terpės perkeliamas į kitą. Su menininke apie tokią kūrybinę strategiją, vaizdų transformacijas, jose įvykstančias paklaidas bei galutinę reprezentaciją kalbasi tapytoja Vita Opolskytė (V. O.) ir menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė (A. M. G.).SKAITYTI DAUGIAU

Živilė Galdikienė

Paralelinės tikrovės Nešuosi tris popierinius maišus, iš kurių begėdiškai kyšo ryškios orchidėjų žiedų kekės – kaip išsidažiusios mergaitės, žvilgsniu rėkiančios pasauliui apie savo grožį. Nereikia rėkt – pasaulis mato. Mato tą trapų, infantilų žavesį, dar kvepiantį naiviu vaikystės protestu.SKAITYTI DAUGIAU

Rusiškas Swedenborgas

1890 m. gruodį Antonas Čechovas savo leidėjui ir draugui Leikinui rašė: „Nuo atvykimo į namus dienos man prasidėjo vadinamoji permaininga širdies veikla, arba, kaip šią ligą įpratau nusakyti pats, širdies permušimai: kiekvieną minutę mano širdis kelioms sekundėms sustoja ir dar apima guminio kamuoliuko krūtinėje jausmas; tai vyksta kiekvieną vakarą, rytais lengviau.“ Čechovas buvo ką tik grįžęs po kelių mėnesių kelionės į rytus: jis pervažiavo visą Sibirą (beje, dar iki Transsibo atidarymo), tris mėnesius praleido Sachaline, o paskui persikėlė į Japoniją (kur, kaip pažymi geriausias jo biografas Donaldas Rayfieldas, susipažino su vietinės sekso industrijos papročiais), galiausiai, – garlaiviu aplink viską, kas tik gali pasitaikyti pakeliui laivo, plaukiančio iš Nagasakio į Sankt Peterburgą priešinga nei rusiškosios eskadros nelaimingųjų kelio po 14 metų kryptimi, – namo, į Rusiją, kur jį pradėjo ėsti įvairūs negalavimai – nuo širdies sutrikimų iki lėtinės tuberkuliozės. Viena geriausių rusų literatūros knygų „Sachalino sala“ (Остров Сахалин, 1895) radosi kaip tik po šių magelaniškų (net žvelgiant iš dabartinių skraidymo laikų) klajonių.SKAITYTI DAUGIAU

Ačiū už gero linkėjimus. Tegul manieji irgi Jums padeda

Kauno dramos teatre prie tarnybinio įėjimo ir darbuotojų rūbinės porą dešimtmečių kabėjo keraminis pano su Barboros Radvilaitės atvaizdu. Barboros siluetas panašus į tą, kurį matydavo Jono Jurašo spektaklio žiūrovai. Tas lipdinys – jaunos menininkės Jūratės Paulėkaitės, tada, ano amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, dar dailės technikumo moksleivės pagarbos gestas aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Ir ne tik. Tai jų draugystės pradžios žymė. Garsi aktorė atsiliepė į keliolikmetės norą bendrauti. Kol Jūratė mokėsi keramikos Kaune, jos susitikdavo, ilgai vaikščiodavo, kalbėdavosi. Jūratei pradėjus scenografijos studijas Vilniuje, siųsdavo viena kitai laiškus. Studentė, rašiusi aktorei, neilgai trukus tapo įdomia scenografe, pastebėta nuo pirmųjų spektaklių Jaunimo teatre, kur dirbo su Algirdu Latėnu („Duokiškis“, 1987), Dalia Tamulevičiūte („Amhersto atsiskyrėlė“, 1989). Per ilgą ir sėkmingai susiklosčiusį kūrybos dvidešimtmetį Jūratė Paulėkaitė brangino ir išsaugojo ryšį su Rūta Staliliūnaite. Jos abi apdovanotos ir „Auksiniais scenos kryžiais“, ir Nacionalinėmis premijomis, tik Jūratė aukščiausias regalijas gavo anksčiau už Rūtą. Scenografė – už ką tik sukurtus aktualius darbus, o aktorė, pasitraukusi iš teatro 1993-iaisiais, – už viso gyvenimo nuopelnus, tarsi apdovanotojai būtų ją atsiminę tik sunkiai susirgusią, benueinančią. Jau visas dešimtmetis, kai jų abiejų nebėra. Abi išėjo tais pačiais 2011 metais.SKAITYTI DAUGIAU

Grįžtantis-išeinantis herojus teatre

Herojaus archetipas aptinkamas ne tik visų pasaulio kultūrų mituose bei pasakose, jo struktūra plačiai taikoma ir šiandien, tiek autoriams rašant knygas ar filmų scenarijus, tiek įvairiems lyderiams kuriant mitus apie save. O svarbiausia, herojaus archetipinę kelionę įkūnija kiekvienas žmogus, ar jis oloje būtų kūręs ugnį, ar karantino metu ilgesingai žvelgęs į atostogų užsienyje fotografijas. Perpratę šios kelionės stoteles, galime kur kas geriau suprasti save pačius.SKAITYTI DAUGIAU

EUROPUDINGAS, ARBA KELIAUTOJŲ KINOSTOPU VADOVAS PO EUROPĄ

Romantinėje režisieriaus Michaelio Haneke’ės dramoje „Meilė“ (Amour, 2012) Džordžas (akt. Jeanas-Louis Trintignant’as) savo žmonai Anai (akt. Emmanuelle’ė Riva) pasakoja vaikystės istoriją, kaip grįžęs iš jaudinančio kino filmo bandė vyresniam pasipūtėliui berniukui nusakyti tai, ką matė ir patyrė. Būtent žodis „patyrė“ (arba „išgyveno“) čia yra raktinis. Iki šiol mano galvoje įstrigusi Džordžo frazė: „Neprisimenu filmo, bet prisimenu jausmą.“ Andrius Šatas (akt. Algirdas Latėnas) Arūno Žebriūno dramoje „Riešutų duona“ (1978) taip pat negalėjo įminti, į ką jo mama žiūrėjo pasimatyme su tėčiu, nes ji buvo susitelkusi visai ne į pasakojimą ekrane, o „į tą seną kvailį su skrybėle ir lakuotais batais“. Nors straipsnyje ir nebus kalbama apie konkrečius filmus, kurie palieka gilų įspūdį, tačiau pasimiršta jų pavadinimai, šis kino nostalgijos arba svajonės efektas labai svarbus liečiant kino turizmo temą. Kino turizmas – tai alternatyvi marketingo priemonė, susijusi su filmų žiūrėjimu ir kelionėmis aplankant šalis bei vietas, kur jie gimė. Savo virtualų turistinį maršrutą pratęsime sustodami keturiose skirtingus minėtojo reiškinio aspektus apžvelgti leisiančiose stotelėse.SKAITYTI DAUGIAU

KUO ŽAVI IR KODĖL ATSTUMIA TAI, KAS IŠKRENTA IŠ ĮPRASTO LITERATŪROS LAUKO

Praėjusį rudenį išėjusi Indrės Jonušytės pasakų suaugusiesiems knyga „Fabulae spectacula“ (lot. „Pasakų spektakliai“) skaitytojų priimta nevienareikšmiškai. Pirmieji spaudoje pasirodę atsiliepimai siūlė jos neskaityti ir net nevartyti prieš miegą, mat tiek tekstai, tiek siurrealistinių dailininko Nojaus Petrausko paveikslų reprodukcijos per daug audrina vaizduotę. Ko gero, dėl tų pačių priežasčių vieni šį menišką pasakų rinkinį vadina įspūdingu, kitiems jis per sudėtingas, tretiems išvis atrodo kaip nepavykęs šešių populiarių tradicinių romanų autorės eksperimentas.SKAITYTI DAUGIAU

FABULAE SPECTACULA

knygos ištraukos
ir NOJAUS PETRAUSKO KŪRINIŲ REPRODUKCIJOS
TIKRAS MENAS

Seniai seniai, toli toli Kreb galaktikoje, Šupuk planetoje, nusileido pirmoji Voš planetos ekspedicija. Tačiau vos tik palietęs paviršių kosminis laivas tiesiog išnyko iš Voš tarpplanetinių skrydžių centro radarų ir bet kokia komunikacija su juo dingo. VTSC nutarė palaukti tris mėnesius: jeigu vis dar nebus įmanoma susisiekti su įgula, tuomet išsiųsti gelbėjimo misiją, ji Šupuk pasiektų po trisdešimties metų ir šešių savaičių.

Šupuk turėjo tik du gyventojus, bet apie tai niekas nežinojo. Kreb galaktikos komiteto duomenimis, čia egzistavusi civilizacija seniai susinaikino. Du išlikusieji nebuvo jis ar ji, jiedu tiesiog buvo Tai. Neturėjo fizinio kūno, iš kurio dažniausiai ir nustatoma lytis, o jų, pavadinkime, siela ar energija buvo ant moteriškumą ir vyriškumą skiriančios ribos. Jie buvo tiek pat vyriški, kiek ir moteriški ir jau seniai nebeprisiminė, kuo buvo gimę.

Šioje planetoje abu Tai gyveno nuo neatmenamų laikų ir vieną tikrą savybę, kokią jie turėjo ir kuria save identifikavo, apibūdino ir patys gerai suvokė: abu buvo menininkai. Tai vienas ir Tai du apie meną, kūrybą ir įkvėpimo stoką galvojo ir tuo metu, kai jų planetoje nusileido dvylika nematytų būtybių.

Vošiečiai nepadarė didelio įspūdžio – juoda kaip anglis smarkiai porėta oda, baltos lūpos ir akių vokai, baltos pėdos ir ausys, pakaušyje gili skylė, iš kurios kartkartėmis lyg ugnies liežuviai vis galveles kaišiojo ilgi raudoni raityti sutvėrimai. Rankos buvo panašios į siaurais, ilgais lapais apaugusias šluotas. Visi vilkėjo blizgančias pilkas uniformas, bet buvo basi. Kaip menininkai abu Tai įžvelgė šiokį tokį potencialą, bet jiems reikėjo susikaupti ir rimčiau viską apgalvoti, todėl jie paliko vošiečių įgulą susipažinti su planeta, o patys nuėjo poilsio.

Kelias savaites abu Tai stebėjo svečius ir nuobodžiavo. Paskutiniai jų kūriniai jiems irgi jau buvo nusibodę. Nuobodulys dabar buvo visur, abu Tai buvo nelaimingi. Kai dar buvo jauni, daug svajojo, kūrė visokiausias vizijas, statė miestus, tarsi šachmatų lentoje pirmyn, atgal, į kairę ir dešinę stumdė likimą, laiką, norus, iliuzijas, svajones, nuotaikas, geras ir blogas mintis. Abiem patiko jaustis dievais. Mėgavosi grožiu ir skausmu, kūryba, gyvenimu ir mirtimi. Tačiau viskas jau buvo seniai. Miestų ir jų istorijų nebeliko net pėdsakų. Todėl paskutiniai dviejų Tai kūriniai tik atspindėjo jų pačių nuobodulį ir išsisėmimą. Niekas nebebuvo žiauru ar skausminga, linksma ar gera, viskas tiesiog šiaip buvo, tik užėmė vietą, tik kaip kokia rakštis kėlė niežulį ir galvos skausmą.

<…>

ARANO VAIKAI

Seniai seniai, toli toli Ar galaktikoje, Arano planetoje, gyveno civilizacija, priklausanti penktajam tarpgalaktinio planetų gyventojų vertinimo lygiui. Araniečiai gyveno sėsliai dvylikoje miestų. Tai buvo taiki ir pasiturinti planeta, nors didele pažanga nepasižymėjo. Pagrindinis pajamų šaltinis, dėl kurio ji garsėjo visoje galaktikoje, buvo babuakų pienas ir kailiai.