Algis Griškevičius: Nebeaišku, ar barbarai stovi už mūsų vartų, ar čia mes stovim prieš vartus?

Kalbino Jolanta Kryževičienė

„Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad žiūrovams net nereikia visko pasakoti, dažnai užtenka užuominos. Subtilūs ir išlavinę, savo meninį skonį išsiugdę žmonės neretai geriau už tave patį pajaučia subtilius niuansus. Tokiu atveju, tavo kūrinys jiems tegali tapti mažu liepteliu į didelį ežerą“, – savo darbus ir santykį su publika apibūdina vienas žymiausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Algis Griškevičius. Tapytojo, fotografo, objektų kūrėjo žvilgsnis dažnai kiaurai skrodžia įprastus mūsų gyvenimo, aplinkos vaizdus, atrasdamas juose keistų būtybių, iš fantazijų ar sapnų ateinančių vizijų, absurdiškų situacijų bei nerimą keliančių ženklų.Daugiau

JUSTAS PRANEVIČIUS. PORTRETISTO MARATONAS

Eglė Petreikienė

Kažin, ar ką nustebinsiu teigdama, kad žmogaus atvaizdo tapymas iš menininko reikalauja ypatingo meistriškumo, gebėjimo užmegzti artimą ryšį su pozuotuoju, pavaizduoti ne vien jo išorę (pageidautina – atpažįstamą ir tikėtina – kiek pagražintą), bet perprasti ir atskleisti personažo charakterį. Portreto meistrų duona sprangi: kartais net ir pačius garsiausius jų tapytojus kolegos bei kritikai laiko užsakovų kaprizų tenkintojais už atlygį, ir, tiesą sakant, visai neprastą. „Observer“ apžvalgininkas Danielis Grantas pastebi, kad „šiais laikais vis mažiau esam linkę galvoti apie portretus kaip apie meno kūrinius, veikiau – kaip apie įvykdytus užsakymus. Panašu, jog profesinis terminas „portretų tapytojas“ turi komercijos stigmą; manoma, kad tai teikia daugiau malonumo užsakovui nei kūrėjui.“Daugiau

ROSANDA SORAKAITĖ IR POVILAS RAMANAUSKAS. NENUTAPOMAS POROS PORTRETAS

Kalbino Eglė Petreikienė

Frida Kahlo ir Diego’as Rivera, Pablo’as Picasso’as ir Françoise’a Gilot, Dorothea Tanning ir Maxas Ernstas, Lee Krasner ir Jacksonas Pollockas, Georgia O’Keeffe ir Alfredas Stieglitzas, Marina Abramović ir Ulay’us… Peržvelgę šiuolaikinio meno istoriją, tikrai sudarytume garsių duetų šimtinę. Juos siejo ne tik šilti jausmai, pagarba bei partnerystė, aistringos meilės ir skausmingų išsiskyrimų patirtys, bet ir bendri kūrybiniai ieškojimai, virtę įstabiais darbais, sukrėtusiais meno pasaulį. Vienas kitam jie buvo ir įkvepiančios mūzos, ir negailestingi kritikai, nepakeičiami bendražygiai ir pavydūs konkurentai – tokia daugiaubriaunė kūrybiškų sielų prigimtis.Daugiau

Rasa Samuolyte ir Dainius Gavenonis | Atsiverti, atiduoti ir šiek tiek pasilikti sau

Aušra Kaminskaitė

Būtų sunku trumpai apžvelgti kūrybines aktorių Rasos Samuolytės ir Dainiaus Gavenonio biografijas. Daugybė spektaklių, kuriuose jie atliko vaidmenis, Lietuvoje tapo naujo, neįprasto teatro apraiškomis – ar tai būtų iki tol tabu laikytomis temomis prabilęs „Shopping and Fucking“, ar „Ugnies veidas“ (rež. Oskaras Koršunovas), ar vasarnamyje vaidintas „Vyšnių sodas“ (rež. Kristianas Smedsas), ar suabejoti viskuo, kas atrodė aišku, privertęs „Didis blogis“ (rež. Árpádas Schillingas). Šiandien aktoriai vaidina OKT / Vilniaus miesto bei Lietuvos nacionalinio dramos teatrų spektakliuose, kino filmuose, nuolat vyksta į gastroles užsienyje.Daugiau

Eimutis Markūnas | Vištos, kaliošai ir ežero vitražai

Erika Drungytė

Vaikystė – dažniausiai įvairių sričių menininkų minimas inspiracijų, motyvų, raiškos priemonių klodas. Trauminiai išgyvenimai žmogų lydi ilgiausiai, tad nuolat atsispindi ir darbuose, nes kūryba – psichoterapinė priemonė, iškraunanti, atpalaiduojanti, išlaisvinanti, taigi – gydanti. Būna, kad gijimo procesas tęsiasi iki mirties. Daugiau