INGA NAVICKAITĖ. BIBlIOFILIŠKAI SUSIŪTOS ISTORIJOS

Nenuostabu, kad vis labiau populiarinamo knygos meno pajėgos Lietuvoje jaunėja, atsiranda naujų talentingų autorių, tarp kurių viena įdomiausių — grafikė, iliustratorė Inga Navickaitė. Kaip ir keliose ankstesnėse Vilniaus knygų mugėse, taip ir šiemetinėje jos kūryba „Knygos meno konkurse“ buvo įvertinta dviem apdovanojimais (meninės ir dokumentinės fotografijos bei meno leidinių kategorijose). Šalia įprastų grafikos dizaineriui darbų, kuriais galima pelnyti ne tik duonos, bet ir pripažinimą, Ingos profesiniame gyvenime yra dar viena veiklos sritis, tikrai nepelninga ir nedaug kam žinoma – ji kuria rankų darbo mažo tiražo leidinius, kuriuos galima vadinti ir bibliografinėmis retenybėmis, ir dailininko knygomis. SKAITYTI DAUGIAU

Daiva Kairevičiūtė: „Be meno žmogus sunyktų ir išnyktų“

Ko tik nebūna socialiniuose tinkluose – girdėti, bet nematyti žmonės tampa atpažįstamais, niekada nepažinoti – draugais, o kartais net vyrais ar žmonomis. Štai didžioji dalis latvių pamėgę vietinį tinklalapį Draugiem.lv, o lietuviai griebė už ragų pasaulinį feisbuką ir visi apsigyveno jame. Nemeluosiu – tai ir mano kasdienių diskusijų, komentarų bei informacijos erdvė, kurioje randu įvairiausių žmonių, netikėtų jų darbų ar gilių įžvalgų. SKAITYTI DAUGIAU

Audronė Petrašiūnaitė: „Aš nieko neprivalau“

„Palyginti su tuo, kiek iš tavęs pareikalauja kiekvienas paveikslas, sukasti daržą, atsinešti vandens ar pakurti krosnį – kaip rožę pauostyti. Ir jei žmonės sako, kad jiems sunku, tai jie meluoja. Tapai taip, kad viską išnaudoji, viską. Nebelieka jėgų, gali tik kvėpuoti.SKAITYTI DAUGIAU

Sesto Quatrini. Operos demokratizacijos amžiuje

Jaunosios kartos italų dirigentą Sesto Quatrini’į darbas operoje skatina migruoti tarp karščiausių pasaulyje šio žanro centrų: Niujorko, Paryžiaus, įvairių Italijos scenų. Nuo šio sezono jis tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) Operos meno vadovu, tad jo maršrute vis dažniau atsiduria ir Vilnius. Čia jis atvyksta ne tik diriguoti: atidžiai seka kolegų veiklą, formuoja būsimų sezonų repertuarą ir turi užmačių Lietuvos operos teatrą pakylėti iki svarbaus Europos ar net viso pasaulio operos lygos žaidėjo.SKAITYTI DAUGIAU

Sapnas, arba apie Sauliaus Vaitiekūno procesą

Sapnavau kuo tikriausią košmarą. Nuo tokių atsibundama it pagaliu per galvą gavus. Taip ir buvo! Siužetas – banaliai darbinis. Sapnavau, kad girtuokliauju darbo vietoje – kažkurioje sapne sunkiai identifikuojamoje meno galerijoje. Tai galėjo būti Šiuolaikinio meno centro pirmojo aukšto salė, antrasis Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ „denis“, vidinis Nacionalinės dailės galerijos kiemelis. Nesvarbu. SKAITYTI DAUGIAU

DĖMESIO! Komiksai Lietuvoje ir Baltijos šalyse: skirtingi ir panašūs

Šis pavadinimas, regis, yra ydingas dėl liepiamosios nuosakos (bent kiek pamenu savo plakato kompoziciją dėsčiusių mokytojų pastabas), tačiau formaliai ekspresyviu lakoniškumu, įtaigia dinamika ir grafiniu pobūdžiu (tos E, Ė, O atrodo kaip kokie piešti žmogeliukai) ypač tinka, kai kalbame apie komikso žanrą ir jo situaciją (bent Lietuvoje, o gal ir visose Baltijos valstybėse). Bet tai – tik metaforų prisodrinta preliudija…SKAITYTI DAUGIAU

Rasa Samuolyte ir Dainius Gavenonis | Atsiverti, atiduoti ir šiek tiek pasilikti sau

Būtų sunku trumpai apžvelgti kūrybines aktorių Rasos Samuolytės ir Dainiaus Gavenonio biografijas. Daugybė spektaklių, kuriuose jie atliko vaidmenis, Lietuvoje tapo naujo, neįprasto teatro apraiškomis – ar tai būtų iki tol tabu laikytomis temomis prabilęs „Shopping and Fucking“, ar „Ugnies veidas“ (rež. Oskaras Koršunovas), ar vasarnamyje vaidintas „Vyšnių sodas“ (rež. Kristianas Smedsas), ar suabejoti viskuo, kas atrodė aišku, privertęs „Didis blogis“ (rež. Árpádas Schillingas). Šiandien aktoriai vaidina OKT / Vilniaus miesto bei Lietuvos nacionalinio dramos teatrų spektakliuose, kino filmuose, nuolat vyksta į gastroles užsienyje.

Klausydamasis Rasos ir Dainiaus kalbų bei pasakojimų iš pradžių juokiesi, paskui susimąstai, vėl šypteli, tada suvoki, kad tai ne tik juokinga, bet ir rimta… Panašios nuotaikos apima stebint kiekvieno jų vaidybą – skoningai ekspresyvią, pastebimai daugiaprasmišką, išmintingai komišką. Galbūt nereikėtų tais pačiais žodžiais kalbėti apie du skirtingus žmones, tačiau, kaip sako Rasa, svarbiausia spektaklyje – geras ansamblis, o šįkart tokį ir pristatom.

Vos prasidėjus interviu, Dainius praneša, kad šiandien Rasa kalbės gražiai, o jis – protingai.

Esate labai faini žmonės. Jums kas nors yra tai sakę?

D. G.: Sakė. Prieš dvidešimt metų.

R. S.: Ir dabar sako, Dainiau. Vakar per fotosesiją sakė, kad mes faini.

D. G.: O tau dažnai į akis sako, kad esi nefaina?

R. S.: Į akis ne. Iš tiesų tai tik tu.

Ar mėgstate duoti interviu?

D. G.: Į šitą klausimą atsakysiu protingai. J. Marcinkevičiaus „Katedroj“ nuskamba žodžiai: „Sugriauti pastatą – tas pats, kas žmogų nužudyt.“ Aš pratęsčiau: paimti interviu – tas pats, kas pastatą atstatyt. Iš tiesų kai daug dirbi, kalbėti nesinori. Geriau tegul žmonės ateina paklausyti, ką sakai nuo scenos. O kai darbo mažiau, tada galima ir paplepėti.

R. S.: Jei vaidiname filme ar spektaklyje, paprastai tenka pasipasakoti. Man tai nesudėtinga, tačiau kai prašantys interviu paaiškina, kad klausinės apie teatrą ir gyvenimą, o aš būnu neseniai apie tai kalbėjusi, pasiūlau palaukti, kol teatre atsitiks kažkas naujo. Įsileisti žurnalistus į namus, kad pažiūrėtų ir parašytų, kaip gyvena, jų žodžiais tariant, „menininkų, aktorių pora“, tikrai nenoriu.

D. G.: Kartais konkretūs klausimai priverčia rimtai pagalvoti. Kažkada vengrų režisierius Á. Schillingas Rimantę Valiukaitę, Gytį Ivanauską ir mane pakvietė į Vengriją projektui, prieš tai paprašęs parašyti dešimt dalykų, kurie mums gyvenime svarbiausi. Rimta užduotis, tačiau įgyvendinama.

Ar gali įvardyti keletą iš jų?

D. G.: Du punktai buvo išmokti anglų kalbą ir išlaikyti vairavimo teises. Pamatinius dalykus pasiliksiu sau.

Šiandien jauni aktoriai kaltinami tuo, kad scenoje neartikuliuoja teksto. Dėl ko kritikuota jūsų karta?

D. G.: Kai pradėjome vaidinti, irgi kalbėta, kad dėl naujoviškumo aukojame aiškią tartį. Ir Eimuntas Nekrošius kaltintas, kad jo aktoriai neartikuliuoja žodžių. Kaip ten sakoma: „Neša emociją, bet aukoja tekstą.“

R. S.: „Shopping and Fucking“ ar „Roberto Zucco“ laikais dar vis išgirsdavome: „Dabar niekas nebeperteikia minties…“ Galbūt todėl, kad patys buvom kaltinami, nesureikšminu to, kas šiandien sakoma apie jaunąją kartą.

Kada kaltinimai liovėsi?

D. G.: Žiūrint, kieno. Teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė po „Shopping and Fucking“, kuris buvo visiškai svetimas mano mokytojai Daliai Tamulevičiūtei, kvietė ją į spektaklį sakydama, kad tai naujas, gyvas teatras. Tuo metu Tamulevičiūtė nenorėjo žiūrėti tokių pastatymų, netgi pyko, jog vienas jos obuolys nuriedėjo ne į tą pusę. Vyresnės kartos teatralai dažnai galvoja, kad ateinantys jauni kūrėjai viską nušluos, bet juk jie kartu atsineša savo idėjas ir sumanymus.

Kaip atsitiko, kad nusigręžei nuo dėstytojos skiepyto teatro ir pasukai kitokio link?

D. G.: Nežinau, ar įmanoma suprasti ir racionaliai atsakyti. Tuo metu didžioji mano kurso dalis išvažiavo į Šiaulius, o aš atsisakiau, nors mokytoja mane ragino vykti. Dvi savaites namie žiūrėjau į lubas ir kažkodėl pasirinkau likti Vilniuje.

Mokydamasis Tamulevičiūtės kurse visuomet svajojau vaidinti Nekrošiaus spektakliuose, todėl atsiradus galimybei ji mus, bedarbius Tomą Tamošaitį, Darių Gumauską ir mane, nuvedė į „Meno fortą“, kur buvo statomas „Makbetas“. Paraleliai kūrėsi OKT, į kurį mane atvedė Jūratė Paulėkaitė. Čia vėl susidūriau su dilema. Laukė naujas spektaklis su Nekrošiumi, bet aš jau buvau nuriedėjęs į kitą pusę. Aišku, nesigailiu. Dabar sunku įsivaizduoti, kad sprendimas galėjo būti kitoks, bet tikrai nebuvo lengva.

Kiek jums svarbu priklausyti teatro bendruomenei, šeimai? Ar aktoriui svarbiau vaidinti pas įvairius režisierius, būti laisvam, gebėti prisitaikyti?

R. S.: Aš netikiu, kad teatras yra šeima ar namai.

D. G.: Gal taip ir būna. Teatras keičiasi.

R. S.: Keičiasi ir santykiai toje šeimoje ar grupėje. Tikiu žmonių susibūrimu konkrečiam darbui. Mūsų atveju tai įvyko „Hamleto“, „Dugne“ ir „Žuvėdros“ trilogijoje – ten vaidinančiais kolegomis besąlygiškai pasitikiu, kartu daug dirbome, suprantame vienas kitą; žinoma, ginčijamės, prieštaraujam, pykstamės. Bet aš tikiu bendruomene, suradusia vardiklius bendriems sumanymams. Nemanau, kad įmanoma palaikyti glaudžius ryšius kartu nedirbant. Teatre svarbiausia spektaklis, kūrybos procesas. Kažkuriam tampi nereikalingas, tave pakeičia kiti, formuojasi nauja bendruomenė. Todėl, manau, labai gerai, kai aktoriai dirba su įvairiais režisieriais – tai atveria galimybes kitokioms patirtims. Žinoma, jei susiduriama su asmenybėmis.

D. G.: 1999-aisiais susikūrė jaunas, naujų idėjų vedamas teatras – OKT. Mums pasisekė, kad ten pakliuvome – vis dėlto tiek talentingų žmonių vienoje vietoje! Todėl ši kelionė buvo ilga, labai kūrybinga ir vis dar tęsiasi. Tik teatras, aišku, nestovi vietoje – ilgainiui bendruomenės persiformuoja, ateina kiti žmonės. Nieko nepadarysi – jis kinta kaip ir žmogus.

Ar darbo klausimais esate vienas kito kritikai?

D. G.: Žinoma.

R. S.: Net labai negailestingi.

D. G.: Iki fizinių bausmių.

R. S.: Kritikuojam be skrupulų. Gerai vienas kitą pažįstam, turbūt todėl ir negailim. Būna, kad paklausi: „O buvo kas nors GERO?“

D. G.: Aišku, nebuvo.

R. S.: Aišku, buvo. Neužsitalžom be gailesčio.

Teatras – darbovietė ar šventovė? Kartais atrodo, kad Lietuvoje jis susakralintas, todėl nesėkmę scenoje kai kurie suvokia kaip įrodymą, jog patys yra nieko verti.

D. G.: Manau, tai yra darbovietė su galimybe būti šventove. Bet šventovės irgi griūva bei kuriasi iš naujo.

R. S.: Man vis dėlto atrodo, kad energinis tikėjimo laukas šioje „darbovietėje“ leidžia sukurti stipriausius darbus. Bet kai lieka tik tikėjimas be realių pastangų…

D. G.: Arba kai yra laukas, o tikėjimo jau nebėr.

R. S.: Taip. Kai lieki vienas tame lauke, pradedi ieškoti priežasčių savyje: gal aš pats dėl visko kaltas, gal aš pats nevykęs? Man baisu, kai baigę karjerą aktoriai sako: „Aš visą savo gyvenimą paaukojau teatrui ir dabar nieko neturiu.“

Spektaklyje „Roberto Zucco“ buvo scena, kurioje neturėjau jokių žodžių ir visąlaik verkiau. Mano brolis, kurį vaidino Algirdas Dainavičius, berdavo tekstą: „Aš viską dėl tavęs dariau, aš saugojau tavo nekaltybę…“ Ir staiga vieną kartą mane pramušė: „O kas tavęs prašė saugot?!“ Va ir kyla klausimas – o kas prašė viską atiduoti teatrui? Kai nugyveni galvodamas, kad tavo gyvenimas yra auka, pradedi kažko reikalauti mainais. Bet juk aukodamas neturėtum tikėtis grąžos.

D. G.: Michailo Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“ Margarita, viską atidavusi, naktį praleidusi nuoga, ištvėrusi vakarėlį su vampyrais, numirėliais, dvėselienom, paklausta, ko norėtų mainais, paprašė laisvės kitai moteriai. Tada Volandas jos pasiteiravo: „O ko jūs norėtumėt sau, Margo?“ Taip kartais norisi žmonių, kurie viską kažkam atiduoda, paklausti: „O ko tu norėtum sau?“ Žmogui, menininkui būtina kažką pasilikti.

Ką jūs esate pasilikę sau?

D. G.: Turbūt tai, apie ką nekalbam. Tik išsižiosi – ir pavogs.

R. S.: „Jei žmogus kada ir pasijunta laimingas, tai susigėdęs slepia savo laimę, užleisdamas ją neviltim“, – sako profesorius Šusteris „Didvyrių aikštėj“.

D. G.: O mano jaunystės draugas, pravarde Mažylis, sako: „Žmonės panašūs į perlų geldeles. Visi bijo prasižioti, nekalba apie save, saugo savo perlą, nes vos tik prasivers, visi perlą pamatys. Neduok Dieve, ten jo nėra.“ Beje, ši frazė turėtų skambėti ir būsimame Jurgio Matulevičiaus filme „Izaokas“, jei režisierius jos neiškirps.

Kuo teatre ir kine skiriasi aktoriaus kuriamas tikrumas?

(Dainius pro langą pamato praeinantį Juozą Budraitį.)

D. G.: Tik kiną paminėk – iškart Budraitis praeina. Kaip jis jaučia kiną.

R. S.: Užuodžia.

D. G.: Kažkada aktorius Bronius Babkauskas pasakė: „Nesuprantu, ką Žalakevičius kalba, jį reikia kažkaip užuosti.“

R. S.: Kine esi fragmento kūrėjas, teatre – atsakingas už visumą. Skirtingi dėsniai valdo šiuos menus. Gal tu, Dainiau, papildytum?

D. G.: Neatsakysiu aš nieko. Tai dažnas klausimas, galima ilgai kalbėti arba patylėti.

Įdomūs ne tiek objektyvūs darbo skirtumai, kiek stereotipas, kad lietuviai aktoriai kine vaidina teatrališkai. Ar vaidybos dėsniai išties tokie skirtingi?

D. G.: Visa tai yra netiesa, tiesiog nesąmonė. Tokia pat skambi frazė, kaip…

R. S.: „Meilė trunka trejus metus.“

D. G.: O šito nežinojau. Taip ilgai? Šiandien jau nedera kalbėti apie tai, koks blogas kinas Lietuvoje. Ateina nauja režisierių, operatorių, scenaristų karta, kurianti stiprius filmus. O dar sunkioji artilerija – Algimantas Puipa, Šarūnas Bartas, Audrius Stonys ir kiti… Ko vertas vien gyvas ir sveikas Juozas Budraitis!

Ar visuomet idėjiškai pritariate režisieriams, su kuriais dirbate?

R. S.: Nepamenu problemų dėl idėjų, tačiau tikrai esu nepritarusi raiškos būdams. Bet tokios sunkios patirtys, kainuojančios daug resursų, tie sunkūs kūrybiniai procesai – jie grūdina.

D. G.: Svarbu tik, kad neužgrūdintų tiek, jog akys nustos šviesti.

R. S.: Aš neturiu nepajudinamų, nekintamų tiesų ar principų, kurie man neleistų dirbti, bet kartais susiduriu su tokiais sunkiai suprantamais sprendimais ar jų nebuvimu, kad belieka išlaukti. Momentai būna nelengvi, bet juos išgyvenusi jaučiuosi stipresnė. Nenusisukau, neišdaviau komandos, nors ir galvojau, kaip gerai būtų išeiti.

D. G.: Yra dvi medalio pusės. Darbas, kuriame jautiesi žmogumi, tave minkština, jautrina, neatima humoro jausmo. Darbas, kuris tave laužo, verčia veikti prieš savo prigimtį, iš vienos pusės grūdina – tampi ne toks pažeidžiamas, kietas, galbūt net stiprus, tačiau kietas medis anksčiau ar vėliau lūžta, o minkštas – linksta. Todėl aš nenoriu būti kietas. Noriu būti lankstus, pažeidžiamas, smalsus, imlus, jautrus.

Ką išskirtumėte iš visų režisierių, su kuriais teko dirbti? Galbūt kažkuris privedė jus prie to, ko visai nesitikėjote?

R. S.: Paminėčiau Krystianą Lupą. Kažkada jis lankėsi Vilniuje, skaitė paskaitą LNDT Mažojoje salėje ir aš jo klausiausi išsižiojusi. Po kelerių metų atsidūrusi Krystiano repeticijose pamačiau, kad jis ne tik pasakoja, bet ir dirba įdomiai. Regis, nieko nedarydamas sukuria puikų repeticijos foną. Ateina, būtinai pasistato butelį „Borjomi“ ir pradeda: „Šiandien penktą ryto aš pagalvojau apie tokį dalyką…“ Ir pradeda kalbėti apie tavo sceną. Tu neįsitempi dėl to, kad penktą valandą atsikėlęs režisierius galvojo apie tavo sceną, o pats tuo metu miegojai. Jo kalba įkrauna aktorių. Lupa sukuria lauką, kuriame tampi akylas, atidus detalėms. Jis pratina aktorius auginti veiksmą savyje. Kam pradedi šaukti, jei savyje neturi istorijos? Jei turėtum – nešauktum, nereikėtų nieko rodyti. Čia kaip su perlu! Jei turi paslaptį, žiūrovas į tave žiūri, tada pradeda linkti arčiau norėdamas pamatyti perlą.

D. G.: Árpádas Schillingas yra naujas dureles atvėręs režisierius. Dar prieš „Didį blogį“ dalyvavau jo projekte. Kažkur Vengrijos laukuose, prie kaimo, didžiulėj televizijos stoty, kuri atrodė kaip skraidanti lėkštė, dienomis vykdavo ekskursijos, o vakarais – spektakliai. Per ekskursijas lankytojus po pastatą vedžiodavo televizijoje kadaise dirbęs žmogus. Aš tuomet vaidinau rusą santechniką Kolią, būdavau pastato viršuje ir visas tepaluotas, suplėšytais marškinėliais, keikdamasis plaktuku daužydavau anteną. Pas mane užeidavo ekskursijų dalyviai, o minėtas juos lydintis vadovas turėdavo kelias frazes, kuriomis su juo persimesdavom. Kartą aš taip įsijaučiau, kad leidau jam įterpti tik vieną sakinį – daužiau, keikiausi, žodžiu, puikiai vaidinau. Po pasirodymo režisierius visus surinkęs sakė pastabas. Man tarė: „Gaila, Dainiau, kad nedavei tam žmogui pasakyti jo teksto.“ „Bet šiandien taip išėjo, mane užnešė!“ – paaiškinau. O jis sako: „Supranti, kad tu esi geras aktorius, žinau ir aš, ir tu, ir visi aplinkui. O jam tos kelios frazės yra aukso vertės. Ir ko verta tavo „gera vaidyba“ prieš tai, kad žmogus visą gyvenimą atidavė šitam pastatui?“ Tada supratau, kad aktorystėje kartais gali būti kažkas brangesnio už aktorystę.

Šiandien eidamas į interviu galvojau, ar tikrai visada norėjau būti geriausias, ryškiausias. Gal ir taip. Nesiginčysiu. Bet kai yra kažkas svarbesnio už buvimą „-iausiu“, tai tikrai labiau veža… Ta „nugalėtojo“, „pirmūno“ duona nesidalinant kišenėje labai greit sudžiūva. K. Smedsas per „Vyšnių sodo“ repeticijas Audronio Liugos vasarnamyje išmokė virti sriubą, kurios užtekdavo visiems.

R. S.: Būti stiprioje kompanijoje ir kurti gerame kolektyve – tai jau yra sėkmė. Pavyzdžiui, „Terapijose“ (rež. Kirilas Glušajevas) ne visų moterų vaidmenys vienodai ryškūs, tačiau šį spektaklį vaidindama laimi visa grupė. Žinoma, pati kartais irgi noriu sužibėti – tai žmogiška. Ypač kai nuo ketverių metų šokdavau pirmose eilėse ir tetos po pasirodymų aikčiodavo, kad žiūrėjo tik į mane. Tačiau įstojus į LMTA man pradėjo sakyti visai kitus dalykus: „Iš kur tu atsiradai? Ko visąlaik šypsaisi scenoje?“ Va čia mano žvaigždė ir krito. Bet prigimtinį norą pasirodyti puikiai turiu.

Kai susiduri su tokiais režisieriais kaip K. Lupa, Jo Strømgrenas, Á. Schillingas, kitaip suvoki aktorių solistą. Kurį laiką man buvo nelengva repetuoti Strømgreno „Duryse“ – atrodė, tiek visko galiu, o jis kartodavo – nereikia, tai kitas padarys. Vėliau supratau, kad jo darbuose aktorius turi padėti gyventi kitiems. Kahore, Prancūzijos regione, yra viduramžių katedra, kurioje virš koplytėlės užrašyta: „Ačiū, kad man šiek tiek palaikai kompaniją.“ Apie tai galvojau ir Strømgreno spektaklyje – mes visi ten truputį palaikom vienas kitam kompaniją.

D. G.: Trumpai tariant, esam pilkos kolektyvo pelytės, netoleruojančios jokios konkurencijos.

R. S.: Jokios!

Ar geras menininkas ir geras žmogus – tarpusavyje susiję dalykai?

D. G.: Apie tai mąstoma nuo senų laikų. Puškinas svarstė, ar Mocartą nunuodijęs Salieris yra menininkas. Jeigu susitaikytume su tuo, kad dideliame menininke, tame pačiame žmoguje, sugyvena ir Mocartas, ir Salieris, reikėtų pagalvoti, kiek ilgai galime išsaugoti Mocartą? Ar vis dėlto tai tik laiko klausimas?

R. S.: Man atrodo, tai – moralizuojanti tema, nes, kaip Maksimo Gorkio „Dugne“ sako Satinas, „žmogus už viską moka ir už viską moka pats“.

D. G.: Aišku, galvojant apie save, dera ir menininkas, ir žmogus (nedoras). O žiūrėdamas į kitą svarstai, kaip įmanoma savyje suderinti tiek skirtingų dalykų.

R. S.: Nenoriu užimti teisėjo pozicijos – jeigu Puškinas neišsprendė, nemanau, kad mums pavyks.

Dainius yra minėjęs, kad spektaklių reklamos šiandien dažnai neatitinka realybės. Kodėl tai problematiška?

D. G.: Niekam ne paslaptis, kad įvaizdis šiandien svarbesnis už esmę. Dažnai po juo ieškai turinio, apie kurį taip skelbta, ir nerandi. O būna ir atvirkščiai – aiškinama, kad Lietuvoje nėra gero kino, bet ateina vieną dieną koks nors jaunas berniukas nukramtytais nagais ir nutįsusiu megztiniu, pradeda nerišliai kalbėti ir supranti, jog jis nori padaryti kažką svarbaus ir tikro. Iš anksto nekeldamas jokių vėliavų.

R. S.: Šiandien reklamose užrašomos instrukcijos, kaip žiūrėti spektaklį ar bet kurį meno kūrinį, mažina pasitikėjimą žiūrovu. Be to, pernelyg didelis rūpestis žiūrovo samprata „užblokuoja“ jo asmeninę interpretaciją. Kažkada sėdėjau lėktuve greta režisierės Kamilės Gudmonaitės. Mums abiem artėjo premjeros, tad įsikalbėjome apie spaudos konferencijas, kuriose šnekame ne taip, kaip jaučiamės. O ką, jei pasielgtume atvirkščiai – manęs paklaustų, kaip jaučiuosi, o aš atsakyčiau – labai blogai, panikuoju, viduriuoju, nepasitikiu savim, nesuprantu, ką darau ir kam išvis to reikia?

D. G.: Žmonės nori matyti neabejojantį profesionalą. Šiek tiek pasibrangink ir tave labiau gerbs.

R. S.: Kai mokiausi vidurinėje ir aukštojoje mokyklose, savivertės sąvoka neegzistavo. Mus visuomet trupindavo: ką čia padarei, kas tu toks, kad taip padarei? Tiesą sakant, dar dvyliktoje klasėje mano mokytojas sužinojęs, kad ketinu stoti į vaidybą, prieš visus paklausė: „Ar tu bent veidrodyje save matei?“ Mums niekas nesakė, jog esi kažko vertas vien todėl, kad esi – kad būtum įvertintas, turėjai kažkuo tapti. Mus besąlygiškai mylėjo tik šeima. Visi kiti auklėjo: susitvarkyk, numesk svorio, išsitiesink dantis, pritapk, tu dar ne toks…

D. G.: Kažkas mums įbruko įsitikinimą, kad jei būsim kažkuo kitu, mus labiau gerbs.

O kada žmonės viešumoje buvo tikri ir nuoširdūs?

R. S.: Nežinau, ar viešuma yra tinkama vieta būti tikram. Joje paprastai nori kažką pranešti, reklamuoti, pristatyti, todėl svarbiau yra formuoti kitų požiūrį į tai, ką pristatai.

D. G.: Kai Nekrošiaus viename interviu paklausė, ar nebijo, kad jo nesupras, jis atsakė: „Jau ne tas amžius, kad bijočiau, jau laikas sakyti, ką galvoju.“

O jums patiems nebūna baisu, kad žiūrovai nesupras to, ką darote? „Shopping and Fucking“ ir „Didis blogis“ sulaukė prieštaringų reakcijų.

R. S.: Prieš „Shopping and Fucking“ premjerą jautėm adrenaliną, nerimą – žinojom, kad darom kažką, ko iki tol nebuvo. Oskaras Koršunovas ir Jūratė Paulėkaitė mus drąsino, stengėsi įkvėpti, kad prieš žiūrovus būtume tokie pat laisvi ir bekompromisiški kaip per repeticijas. Spektaklio tekstai, sprendimai, atvirumas, buitiškumas mums patiems buvo slenksčiai, kuriuos reikėjo peržengti.

Pamenu, kaip prieš vieną pasirodymą režisierius mane guodė verkiančią – buvau perskaičiusi recenziją, kurios autorius rašė, kad „visa Vakarų Europa atrodė it didžiulė, viską susiurbianti šiknaskylė, prie kurios švelniai prigludę liežuviais darbuojasi „modernūs“ lietuviai Oskaro Koršunovo asmenyje“. Iki tol nebuvau skaičiusi tokių atsiliepimų.

D. G.: Tačiau džiaugsmas ką nors atrasti yra kur kas didesnis už baimę būti nesuprastam.

R. S.: Būtent. Jautėm, kad mus veža tai, ką kuriam. Tad nors ir bijojom, žinojom, ką darom ir kad tai nesikeis net tada, jei kas nors nesupras.

D. G.: Po „Didžio blogio“ žiūrovai pasidalino į dvi dalis. Vieni stojosi ir plojo, kiti sėdėjo ir pyko, kad negalima su jais taip elgtis. Bet Schillingas ir sakė, kad tai nebus „kasinis“ spektaklis, kad nuomonės išsiskirs, ne visi supras, kam to reikia. Jis buvo teisus – konfliktas įvyko, žiūrovai buvo pastatyti į situaciją, kurioje nežinojo, kaip vertinti tai, ką pamatė. Man tai atrodo įdomu, nes kiekvienas buvo priverstas mąstyti ir spręsti savarankiškai. Dauguma, nutarusi, kad kažkas yra gerai, stojasi ir ploja, o kitaip mąstanti mažuma iš inercijos prisijungia – taip gimsta VISI. Jono Vaitkaus „Visuomenės prieše“ Stokmanas klausė: „Jūs manot, kad šitoj masėj, košėj, minioj kas nors mąsto atskirai?“ Schillingas norėjo, kad kiekvienas turėtų priimti tik savo poziciją. Vienas kolega, kurio nuomonę gerbiu, pasakė, kad jį spektaklis supykdė, nes nepasiūlė, kaip viską vertinti.

R. S.: Prieš „Didį blogį“ galvojom, kas galėtų sukelti žiūrovams nepasitenkinimą. Režisieriaus padėjėja Giedrė Kriaučionytė pasakė, kad tai bus olandžių scena – joje aš ateinu su mikrofonu ir kalbinu žuvusiųjų motinas vaidinančias aktores, kurios tiek įsiverkia, kad nebegali sustoti, tad tenka jas prievarta patraukti nuo scenos. Žiūrovai sureagavo išties keistai. Kartą einančią tiltu į teatrą mane sustabdė viena žymi moteris ir su ironiška šypsena padėkojo už spektaklį, ypač už TĄ sceną. Klausiu, už kokią. Ji sako – už motinų. Ir nuėjo, o aš supratau jos ironiją: „Už šitą sceną tai jau tikrai, kad „ačiū“.“ Vėliau kažkurioje laidoje vienas kritikas kalbėjo, kad olandžių scena yra gedinčių motinų įžeidimas. Kitaip pasisakė a. a. Leonidas Donskis: tvirtindamas, kad spektaklis nėra jo skonio, teigė suprantąs, jog pasaulyje egzistuoja įvairios blogio formos. Taigi patekom į keistą situaciją – vieni dėkojo, kiti nesisveikino, kažkas mus įvertino kaip menininkus, neturinčius atsakomybės ir nesuprantančius, ką darom, per daug sau leidžiančius.

Kalbant apie žiūrovų reakcijas – kokių prisimenate iš spektaklio „Dugne“, kuriame daug kartų tiesiogiai bendraujate su publika?

D. G.: Rasa, jei kažką atsimeni, pasakok, nes aš apie „Dugną“ kai prabilsiu…

R. S.: Tu pasakok, nesivaržyk.

D. G.: „Dugne“ yra scena, kur vaidindamas Satiną kviečiu ką nors iš publikos su manim išgerti už Žmogų на брудершафт. Ne visus sugėrovus prisimenu – kažkada net Lietuvos ambasadoje Kinijoje sutikau darbuotoją, kuri pasakė: „Aš su jumis bruderšaftą gėriau.“ Klausiu – kada?! „Ogi per spektaklį.“

R. S.: Va ką spektaklis daro – net neatsimeni, su kuo esi gėręs. Tokia nesibaigianti užstalė.

D. G.: Vieną kartą į „Dugną“ atėjo žymusis meno chuliganas Evaldas Jansas ir viską filmavo. Kai pasiūliau publikai kartu išgerti už Žmogų, jis, aišku, pirmas pakėlė ranką. Iki tol, būdamas darbo metu alkoholio nevartojantis profesionalas, į vieną stiklinę pildavau vandens (sau), o į kitą – degtinės (žiūrovui). Gavęs stiklinę Jansas pasakė: „Duok man savąją.“ Klausiu, tu ką, manim nepasitiki? Sako, pasitikiu, bet duok savo. Galvoju, ką daryti. Pradėjau išsisukinėti: negi čia nešvari stiklinė, galiu duoti bet kurią. Jis žiūrėjo į mane ir svarstė – aš jį maustau ar ne? Tada išpyliau viską ant grindų, abi stiklines pripyliau degtinės ir leidau jam rinktis. Jis paėmė, mes išgėrėm. Staiga Jansas išpūtė akis, atsisuko į publiką ir nustebęs pasakė: „Įsivaizduojat – tikra!“ Nuo tada tapau darbo metu geriančiu.

R. S.: Dar prisiminiau, kaip Dainių kažkada prie LMTA studentas klausinėjo… Aš kaip tik buvau suvaidinusi spektaklį pamušta akim. Viena psichikos problemų turinti moteris trenkė man kumščiu. Tiesiog pasitaikiau jai po ranka.

D. G.: Rasa ėjo dainuodama į teatrą ir gavo į akį.

R. S.: Prieš tai ji kitą moterį sumušė.

D. G.: Ji ėjo gatve ir talžė moteris. Taigi Rasa turėjo fanarą, o aš buvau „Lilijomo“ metu prasikirtęs antakį. Kitą dieną po spektaklio rūkiau LMTA Sluškų rūmų kieme ir prie manęs priėjo vienas studentas, kurį laiką netoliese rūkęs ir žvilgčiojęs. Padėkojo už vakarykštį vaidinimą ir paklausė: „Nežinau, ar išduosit savo paslaptį, bet ar jūs su Samuolyte ruošiatės „Dugnui“ iš vakaro?“ Paklausiau, ką jis turi omeny. Sako: „Pažiūrėjau, kad ir Rasa, ir jūs tokie pasirengę spektakliui…“

O kaip išsirenkate žiūrovus, kuriuos kalbinate?

R. S.: Intuityviai. „Dugne“ ieškau į studentą panašaus vyro, kuriam asmeniškai galėčiau papasakoti savo personažo – Nastios – meilės istoriją. Su Giedriumi Savicku spektaklio pradžioje sėdime greta, todėl pasitariu, kurį žmogų geriau rinktis. Kartais į spektaklį ateina labai daug moterų ir keletas nestudentiško amžiaus vyrų. Tada vieno jų klausiu: „Bet juk kažkada studijavot? Nors nesvarbu, galit būti ir neišsimokslinęs, nes aš va turėjau draugą studentą…“ Bandau psichologiškai nuskaityti žmogaus portretą.

Lietuvių publika dažnai kaltinama, kad neatsako, nereaguoja.

R. S.: „Dugne“ paprastai lankosi puikūs žiūrovai. Žinoma, aktoriai, matydami, jog žmogus nenori, kad prie jo liestųsi, nelenda. Juk reikalingas partneris. Net ir Dainius, neatsiradus pasiryžusių kartu išgerti, išvis negeria arba sugeria su Baronu.

D. G.: Noriu, kad žiūrovas turėtų galimybę pasirinkti – tegu tai būna jo sprendimas. Aktorius žengia pirmą žingsnį, o antrą privalo žengti žiūrovas. Jei to nepadaro, vadinasi, arba jam to nereikia, arba pirmas žingsnis žengtas klaidingai. Aš, aktorius, esu stiprus – rasiu būdų, kaip ir su kuo išgerti.

R. S.: Gerai skamba be konteksto: aš esu aktorius, aš esu stiprus, aš rasiu, su kuo išgerti.

Paskutinis klausimas – kokį priešingos lyties personažą norėtumėt suvaidinti?

R. S.: Vyro? Reikia pagalvoti.

D. G.: Tu pagalvok, nes aš tai jau padariau.

R. S.: Turbūt Džuljetą.

D. G.: Taip. Norėčiau suvaidinti Džuljetą.

R. S.: Ir aš tikiu, kad jis tai padarytų.

D. G.: Taip pat Arkadiną, galbūt ir Gertrūdą. Nežinau, kodėl – gal dėl geriau pažįstamos dramaturgijos, o gal dėl to, jog šiuos personažus įkūnijančios aktorės taip puikiai parodė vaidmenų galimybes, kad pats norėčiau pabandyti – smalsu pamatyti, kaip veikia moters meilės ir nemeilės mechanizmas iš vidaus. Rasa žino, kaip man patinka nagrinėti moterų vaidmenis.

R. S.: Kai vaidindama atsiduriu aklavietėje arba, kitaip tariant, prisitrinu „aktorinį mozolį“…

D. G.: Tu neatsakei į klausimą.

R. S.: Aš nežinau, ką atsakyti. Kai repetavom „Romeo ir Džuljetos“ sceną balkone, man sunkiai sekėsi, tiesiog bėriau žodžius… Pasiskundžiau Dainiui, jis pasiėmė tekstą, paskaitė ir man viskas pasidarė aišku. Jis puikiai jaučia psichologiją. Jį galima kviesti kaip moterų scenų konsultantą.

D. G.: Vis tiek neatsakei į klausimą. Man kaip žiūrovui, skaitytojui įdomu, kokį vyro vaidmenį norėtų atlikti Samuolytė.

R. S.: Na, kadangi pastaruoju metu vaidinom „Žuvėdrą“… Man atrodo, kad aš tikrai suprantu Kostią ir Trigoriną.

D. G.: Kaip aš tave gerbiu už šitą pasirinkimą!

R. S.: Klaudijaus nenorėčiau suvaidinti.

D. G.: Aš kitąkart labiau pasistengsiu, kad tu užsimanytum.

R. S.: Taip, turėsi pasistengti.

D. G.: Kurgi man… Čia gi toks lydinys – Martynas Nedzinskas ir Darius Gumauskas… jie viską gali. O iš tiesų labai geras pasirinkimas. Tas tiltas, kurio viename krante Treplevas, o kitame – Trigorinas, yra vyro menininko ar tiesiog žmogaus metafora. Istorija apie jaunystę ir kas atsitinka po jos. Duok Dieve, Rasa, tau kada nors suvaidinti šiuos personažus.

R. S.: Aš tau linkiu Džuljetos.

Eimutis Markūnas | Vištos, kaliošai ir ežero vitražai

Vaikystė – dažniausiai įvairių sričių menininkų minimas inspiracijų, motyvų, raiškos priemonių klodas. Trauminiai išgyvenimai žmogų lydi ilgiausiai, tad nuolat atsispindi ir darbuose, nes kūryba – psichoterapinė priemonė, iškraunanti, atpalaiduojanti, išlaisvinanti, taigi – gydanti. Būna, kad gijimo procesas tęsiasi iki mirties. SKAITYTI DAUGIAU

JONAS ARČIKAUSKAS. IMPROVIZUODAMAS ESU LAISVAS…

Jonas Arčikauskas – teatralams žinomas vidurinės kartos dailininkas, keramikas, scenografas ir puikus piešėjas, sukūręs daugybės spektaklių scenovaizdžius įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose dirbdamas drauge su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu Masalskiu ir kitais. Žiūrovai savitą, laisvai mąstantį menininką įsidėmėjo iš karto ir jau niekuomet nepamirš tokių spektaklių kaip „Mūsų miestelis“, „Golgota“, „Pamoka“ Kauno dramos teatre bei „Vėlinės“, „Migelis Manjara“, „Lėlių namai“, „Eglutė pas Ivanovus“ Vilniaus scenose, leidusių Lietuvos ir užsienio kritikams kalbėti apie išskirtinę Lietuvos scenos meno poziciją.SKAITYTI DAUGIAU