MONIKA ŽALTĖ. APIE ATVAIZDŲ KLOSTES IR PRASMIŲ SUSIKLOSTYMUS

Monika Žaltauskaitė-Grašienė yra aktyvi ir tarptautiniu mastu įvertinta menininkė, žinoma žakardinio audimo specialistė ir šiuolaikinės tekstilės kūrėja, kūrybingai peržengianti tekstilės meno ribas. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros vedėja, Kauno bienalės kūrėja ir valdybos narė, surengusi per 20 personalinių parodų, mielai kviečiama į įvairius šiuolaikinio meno renginius. Tiek jos kūryba, tiek dialogas su menininke įtraukia į jos suvokimo ir patirties lauką, tad pokalbyje dėmesį sutelksime į pastarųjų metų jos kūrybos potekstes ir prasmių paieškas.SKAITYTI DAUGIAU

Subtilioji melancholija arba ko nekenčia, ko bijo, ką myli Mindaugas Skudutis?

Kadaise su viena kolege dailėtyrininke (žvelgiant į šią profesiją lyties ir lytiškumo aspektu, tenka pastebėti, jog kritikių moterų Lietuvoje statistiškai yra daugiau nei vyrų) kalbėjome apie Mindaugo Skudučio tapybą. Pristatinėti šio menininko nei teksto skaitytojams, nei anuomet kalbintai prelegentei nereikėtų – tai puikiai žinoma, vietinėje dailės istorijoje stipriai įsirašiusi ir regima figūra. Tą ryškumą bei ženkliškumą lėmė visos generacijos, meno scenoje pasirodžiusios praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje dėmesys tariamai banaliai tematikai ir ironiškai, ironizuojančiai plastikai – kiek formalūs dalykai gali būti juokingi ar juokaujantys. Pernelyg nedetalizuojant (nes vis tik kalbama apie kitus dalykus), pastebėtina, jog garsusis, legendinis tapytojų „penketukas“ (M. Skudutis, B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys ir R. Vilkauskas – nors visuomet į šią kategoriją kažkodėl dar į-si-traukdavau ir R. Filistovičių) tuo ir buvo (ir tebėra) unikalus, jog kai kurių šios komandos narių dėka keistoku, socialiai ir politiškai iššaukiančiu, netgi nonkonformistišku dalyku tapo toks absoliučiai formalus dalykas, kaip kirmėliškai užteptas potėpis.SKAITYTI DAUGIAU

SNIEGAS IR ŽYDINČIOS ALYVOS. APIE ŽUDANTĮ GROŽĮ DOVILĖS BILKŠTIENĖS TAPYBOJE

Vieną gegužės rytą netikėtai pasnigo. Meteorologai ar didele gyvenimo patirtimi apdovanotieji tvirtintų, kad tai joks keistumas, tačiau daugeliui (net ir šių eilučių autoriui) norėtųsi sušukti: „Stebuklas!“

Baisus tas grožis! Šlapia sunkia substancija pavirtę vandenys visu savo egzistenciniu svoriu bei šalčiu užgulė pumpurus ir žiedus. Kiaulpienėms – nieko. Jos suglaudė savo geltonus veidelius, prikniubo prie žemės. SKAITYTI DAUGIAU

ŽAIZDOS, SIŪLAI, RANDAI. KIPRO ČERNIAUSKO TAPYBOS DIALEKTIKA

Įsivaizduokime Francį Baconą (taip, taip – yra toks tapytojas, chronologinė jo CV amplitudė 1909–1992) bei jo įamžintą popiežių Inocentą X (tai įvyko 1953 Viešpaties metais). Net nesvarbu, kad ši Romos katalikų bendruomenės galva buvo nutepta ir nupiešta pagal tam tik­rą pirmavaizdį – Diego Velázquezo 1650-ųjų paveikslą. Taigi, įsivaizduokime, jog tūlas F. Baconas paėmė aštrų peilį. Tuomet perskrodė vidurius velaskesiškajam Bažnyčios hierarchui, ištraukė lauk žarnas, jas apžiūrėjo, užfiksavo (nupiešė, nufotografavo, nutapė), tada sugrūdo atgal, užsiuvo ir liko kontempliuoti operacinių siūlų.SKAITYTI DAUGIAU

VYTENIS JANKŪNAS. NIEKAD NEMIEGANČIO MIESTO PORTRETAI

„Taip, kaip dabar, dar nėra buvę. Atsimenu, vos atvykę į Niujorką, po „Sex Pistols“ koncerto, pasibaigusio vidurnaktį, išėjom į „Times“ aikštę ir čia patyriau šoką – kunkuliavo tokia masė žmonių kaip vidury dienos. Dar visai neseniai apie antrą valandą nakties važiuodamas automobiliu 14-oje gatvėje pakliūdavai į siaubingą kamštį, o dabar gali peiliu pjaustyti visą Manhataną, sustodamas tik prie raudonų šviesoforų – nei mašinų, nei žmonių. Labai keista“, – pasakoja jau ketvirtį amžiaus Niujorke gyvenantis tapytojas ir fotografas Vytenis Jankūnas.SKAITYTI DAUGIAU

Pere Sousa: „Kiekvienoje fikcijoje yra šiek tiek tiesos“

Jei būnant Ispanijoje išsenka visos temos pokalbiui ir prie stalo stoja nejauki tyla, kas nors neištvėręs būtinai paklausia – įdomu, o ką dabar veikia Pere’as Sousa? Mat su šiuo kūrėju siejama beveik viskas, kas naujo per pastaruosius porą dešimtmečių nutiko Ispanijos mene. P. Sousa moka suintriguoti, iki šiol apie jo biografiją žinoma labai nedaug. Į visus meno tyrinėtojų klausimus apie savo gyvenimą Pere’as atsako trumpai – aš esu menininkas, ne žmogus. Dar viena P. Sousa ypatybė – jis neduoda interviu, tačiau po ilgo susirašinėjimo sutiko pristatyti save ir savo kūrybą „Nemuno“ skaitytojams. Regis, tai pirmas kartasSKAITYTI DAUGIAU

LEONAS STRIOGA: „MANO GYVENIMAS DABAR JUDA VERTIKALE…“

Vieno susitikimo metu, kopdamas į Raudondvario pilies bokštą, šiuos žodžius ištarė žinomas skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Žvelgiant į šią asmenybę, tik ką paminėjusią savo gyvenimo devyniasdešimtmetį, kyla noras kalbėti ir kalbėtis apie kūrybą, žmogaus ir Dievo santykį, narplioti egzistencinius klausimus. Menininko dirbtuvėse lentynos iki pat lubų užkrautos įvairiausios tematikos, skirtingų kūrybinių laikotarpių skulptūromis, o oras dar tebevirpa nuo kirvuko mostų, kapojant beržo kalades… SKAITYTI DAUGIAU

Gyvas kritikas povandeninėje teatro ekosistemoje

Vienas žymiausių visų laikų teatro režisierių Peteris Brookas knygoje „Tuščia erdvė“ rašė: „Kritikas, kuris nebemoka džiaugtis teatru – be abejonės, negyvas kritikas; kritikas, kuris myli teatrą, tačiau nežino, kaip tokia meilė įpareigoja, irgi negyvas; gyvas kritikas – tai tas, kuris aiškiai įsivaizduoja, koks turi būti teatras, ir kuriam pakanka drąsos atmesti savo formulę kiek­vieną kartą, kai išgyvena didelį teatro įvykį.“SKAITYTI DAUGIAU

SEVERIJA INČIRAUSKAITĖ-KRIAUNEVIČIENĖ. IŠSIUVINĖTAS PARADOKSAS

Bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų įvairiuose tekstuose susidūriau su žodžio „paradoksas“ vartojimu – gal tik mano akys vis už jo užkliūdavo, bet, regis, taip dažnai, kad pamečiau skaičių, ir priėjau išvadą, jog galime visą savo egzistencinį laiką išdidžiai ar dramatiškai vadinti paradoksaliu, ką jau kalbėti apie šiuolaikinį meną. Keliaujant paradokso dviprasmybių, neapibendrintų teiginių labirintu, imi ir aptinki paveikių idėjų, stulbinančių įžvalgų, vizionieriškų vaizduotės iškrovų.SKAITYTI DAUGIAU

Libido nugali civilizaciją, arba Trys raktai Vlado Juodagalvio tapybai

Raktais į visos Vlado Juodagalvio kūrybos pasaulį (kaip pompastiškai tai beskambėtų) galėtų būti jo 2019 metų kompozicija „Komfanijos vartai“, taip pat „Drąsuolis grybautojas“ (beje, nugarinėje pusėje užrašyta – „Drasuolis…“, 2004 m.) bei tų pačių metų „Triukšmingos arkos“. Taip patosiškai pradėjus, reikėtų pasiaiškinti, prie ko čia tie raktai ir kūrybos pasauliai. O taip pat – kas gi yra V. Juodagalvis.SKAITYTI DAUGIAU