SNIEGAS IR ŽYDINČIOS ALYVOS. APIE ŽUDANTĮ GROŽĮ DOVILĖS BILKŠTIENĖS TAPYBOJE

Vieną gegužės rytą netikėtai pasnigo. Meteorologai ar didele gyvenimo patirtimi apdovanotieji tvirtintų, kad tai joks keistumas, tačiau daugeliui (net ir šių eilučių autoriui) norėtųsi sušukti: „Stebuklas!“

Baisus tas grožis! Šlapia sunkia substancija pavirtę vandenys visu savo egzistenciniu svoriu bei šalčiu užgulė pumpurus ir žiedus. Kiaulpienėms – nieko. Jos suglaudė savo geltonus veidelius, prikniubo prie žemės. SKAITYTI DAUGIAU

ŽAIZDOS, SIŪLAI, RANDAI. KIPRO ČERNIAUSKO TAPYBOS DIALEKTIKA

Įsivaizduokime Francį Baconą (taip, taip – yra toks tapytojas, chronologinė jo CV amplitudė 1909–1992) bei jo įamžintą popiežių Inocentą X (tai įvyko 1953 Viešpaties metais). Net nesvarbu, kad ši Romos katalikų bendruomenės galva buvo nutepta ir nupiešta pagal tam tik­rą pirmavaizdį – Diego Velázquezo 1650-ųjų paveikslą. Taigi, įsivaizduokime, jog tūlas F. Baconas paėmė aštrų peilį. Tuomet perskrodė vidurius velaskesiškajam Bažnyčios hierarchui, ištraukė lauk žarnas, jas apžiūrėjo, užfiksavo (nupiešė, nufotografavo, nutapė), tada sugrūdo atgal, užsiuvo ir liko kontempliuoti operacinių siūlų.SKAITYTI DAUGIAU

VYTENIS JANKŪNAS. NIEKAD NEMIEGANČIO MIESTO PORTRETAI

„Taip, kaip dabar, dar nėra buvę. Atsimenu, vos atvykę į Niujorką, po „Sex Pistols“ koncerto, pasibaigusio vidurnaktį, išėjom į „Times“ aikštę ir čia patyriau šoką – kunkuliavo tokia masė žmonių kaip vidury dienos. Dar visai neseniai apie antrą valandą nakties važiuodamas automobiliu 14-oje gatvėje pakliūdavai į siaubingą kamštį, o dabar gali peiliu pjaustyti visą Manhataną, sustodamas tik prie raudonų šviesoforų – nei mašinų, nei žmonių. Labai keista“, – pasakoja jau ketvirtį amžiaus Niujorke gyvenantis tapytojas ir fotografas Vytenis Jankūnas.SKAITYTI DAUGIAU

Pere Sousa: „Kiekvienoje fikcijoje yra šiek tiek tiesos“

Jei būnant Ispanijoje išsenka visos temos pokalbiui ir prie stalo stoja nejauki tyla, kas nors neištvėręs būtinai paklausia – įdomu, o ką dabar veikia Pere’as Sousa? Mat su šiuo kūrėju siejama beveik viskas, kas naujo per pastaruosius porą dešimtmečių nutiko Ispanijos mene. P. Sousa moka suintriguoti, iki šiol apie jo biografiją žinoma labai nedaug. Į visus meno tyrinėtojų klausimus apie savo gyvenimą Pere’as atsako trumpai – aš esu menininkas, ne žmogus. Dar viena P. Sousa ypatybė – jis neduoda interviu, tačiau po ilgo susirašinėjimo sutiko pristatyti save ir savo kūrybą „Nemuno“ skaitytojams. Regis, tai pirmas kartasSKAITYTI DAUGIAU

LEONAS STRIOGA: „MANO GYVENIMAS DABAR JUDA VERTIKALE…“

Vieno susitikimo metu, kopdamas į Raudondvario pilies bokštą, šiuos žodžius ištarė žinomas skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Žvelgiant į šią asmenybę, tik ką paminėjusią savo gyvenimo devyniasdešimtmetį, kyla noras kalbėti ir kalbėtis apie kūrybą, žmogaus ir Dievo santykį, narplioti egzistencinius klausimus. Menininko dirbtuvėse lentynos iki pat lubų užkrautos įvairiausios tematikos, skirtingų kūrybinių laikotarpių skulptūromis, o oras dar tebevirpa nuo kirvuko mostų, kapojant beržo kalades… SKAITYTI DAUGIAU

Gyvas kritikas povandeninėje teatro ekosistemoje

Vienas žymiausių visų laikų teatro režisierių Peteris Brookas knygoje „Tuščia erdvė“ rašė: „Kritikas, kuris nebemoka džiaugtis teatru – be abejonės, negyvas kritikas; kritikas, kuris myli teatrą, tačiau nežino, kaip tokia meilė įpareigoja, irgi negyvas; gyvas kritikas – tai tas, kuris aiškiai įsivaizduoja, koks turi būti teatras, ir kuriam pakanka drąsos atmesti savo formulę kiek­vieną kartą, kai išgyvena didelį teatro įvykį.“SKAITYTI DAUGIAU

SEVERIJA INČIRAUSKAITĖ-KRIAUNEVIČIENĖ. IŠSIUVINĖTAS PARADOKSAS

Bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų įvairiuose tekstuose susidūriau su žodžio „paradoksas“ vartojimu – gal tik mano akys vis už jo užkliūdavo, bet, regis, taip dažnai, kad pamečiau skaičių, ir priėjau išvadą, jog galime visą savo egzistencinį laiką išdidžiai ar dramatiškai vadinti paradoksaliu, ką jau kalbėti apie šiuolaikinį meną. Keliaujant paradokso dviprasmybių, neapibendrintų teiginių labirintu, imi ir aptinki paveikių idėjų, stulbinančių įžvalgų, vizionieriškų vaizduotės iškrovų.SKAITYTI DAUGIAU

Libido nugali civilizaciją, arba Trys raktai Vlado Juodagalvio tapybai

Raktais į visos Vlado Juodagalvio kūrybos pasaulį (kaip pompastiškai tai beskambėtų) galėtų būti jo 2019 metų kompozicija „Komfanijos vartai“, taip pat „Drąsuolis grybautojas“ (beje, nugarinėje pusėje užrašyta – „Drasuolis…“, 2004 m.) bei tų pačių metų „Triukšmingos arkos“. Taip patosiškai pradėjus, reikėtų pasiaiškinti, prie ko čia tie raktai ir kūrybos pasauliai. O taip pat – kas gi yra V. Juodagalvis.SKAITYTI DAUGIAU

Algis Griškevičius: Nebeaišku, ar barbarai stovi už mūsų vartų, ar čia mes stovim prieš vartus?

„Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad žiūrovams net nereikia visko pasakoti, dažnai užtenka užuominos. Subtilūs ir išlavinę, savo meninį skonį išsiugdę žmonės neretai geriau už tave patį pajaučia subtilius niuansus. Tokiu atveju, tavo kūrinys jiems tegali tapti mažu liepteliu į didelį ežerą“, – savo darbus ir santykį su publika apibūdina vienas žymiausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Algis Griškevičius. Tapytojo, fotografo, objektų kūrėjo žvilgsnis dažnai kiaurai skrodžia įprastus mūsų gyvenimo, aplinkos vaizdus, atrasdamas juose keistų būtybių, iš fantazijų ar sapnų ateinančių vizijų, absurdiškų situacijų bei nerimą keliančių ženklų.SKAITYTI DAUGIAU

JUSTAS PRANEVIČIUS. PORTRETISTO MARATONAS

Kažin, ar ką nustebinsiu teigdama, kad žmogaus atvaizdo tapymas iš menininko reikalauja ypatingo meistriškumo, gebėjimo užmegzti artimą ryšį su pozuotuoju, pavaizduoti ne vien jo išorę (pageidautina – atpažįstamą ir tikėtina – kiek pagražintą), bet perprasti ir atskleisti personažo charakterį. Portreto meistrų duona sprangi: kartais net ir pačius garsiausius jų tapytojus kolegos bei kritikai laiko užsakovų kaprizų tenkintojais už atlygį, ir, tiesą sakant, visai neprastą. „Observer“ apžvalgininkas Danielis Grantas pastebi, kad „šiais laikais vis mažiau esam linkę galvoti apie portretus kaip apie meno kūrinius, veikiau – kaip apie įvykdytus užsakymus. Panašu, jog profesinis terminas „portretų tapytojas“ turi komercijos stigmą; manoma, kad tai teikia daugiau malonumo užsakovui nei kūrėjui.“SKAITYTI DAUGIAU