Algis Griškevičius: Nebeaišku, ar barbarai stovi už mūsų vartų, ar čia mes stovim prieš vartus?

„Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad žiūrovams net nereikia visko pasakoti, dažnai užtenka užuominos. Subtilūs ir išlavinę, savo meninį skonį išsiugdę žmonės neretai geriau už tave patį pajaučia subtilius niuansus. Tokiu atveju, tavo kūrinys jiems tegali tapti mažu liepteliu į didelį ežerą“, – savo darbus ir santykį su publika apibūdina vienas žymiausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Algis Griškevičius. Tapytojo, fotografo, objektų kūrėjo žvilgsnis dažnai kiaurai skrodžia įprastus mūsų gyvenimo, aplinkos vaizdus, atrasdamas juose keistų būtybių, iš fantazijų ar sapnų ateinančių vizijų, absurdiškų situacijų bei nerimą keliančių ženklų.SKAITYTI DAUGIAU

JUSTAS PRANEVIČIUS. PORTRETISTO MARATONAS

Kažin, ar ką nustebinsiu teigdama, kad žmogaus atvaizdo tapymas iš menininko reikalauja ypatingo meistriškumo, gebėjimo užmegzti artimą ryšį su pozuotuoju, pavaizduoti ne vien jo išorę (pageidautina – atpažįstamą ir tikėtina – kiek pagražintą), bet perprasti ir atskleisti personažo charakterį. Portreto meistrų duona sprangi: kartais net ir pačius garsiausius jų tapytojus kolegos bei kritikai laiko užsakovų kaprizų tenkintojais už atlygį, ir, tiesą sakant, visai neprastą. „Observer“ apžvalgininkas Danielis Grantas pastebi, kad „šiais laikais vis mažiau esam linkę galvoti apie portretus kaip apie meno kūrinius, veikiau – kaip apie įvykdytus užsakymus. Panašu, jog profesinis terminas „portretų tapytojas“ turi komercijos stigmą; manoma, kad tai teikia daugiau malonumo užsakovui nei kūrėjui.“SKAITYTI DAUGIAU

ROSANDA SORAKAITĖ IR POVILAS RAMANAUSKAS. NENUTAPOMAS POROS PORTRETAS

Frida Kahlo ir Diego’as Rivera, Pablo’as Picasso’as ir Françoise’a Gilot, Dorothea Tanning ir Maxas Ernstas, Lee Krasner ir Jacksonas Pollockas, Georgia O’Keeffe ir Alfredas Stieglitzas, Marina Abramović ir Ulay’us… Peržvelgę šiuolaikinio meno istoriją, tikrai sudarytume garsių duetų šimtinę. Juos siejo ne tik šilti jausmai, pagarba bei partnerystė, aistringos meilės ir skausmingų išsiskyrimų patirtys, bet ir bendri kūrybiniai ieškojimai, virtę įstabiais darbais, sukrėtusiais meno pasaulį. Vienas kitam jie buvo ir įkvepiančios mūzos, ir negailestingi kritikai, nepakeičiami bendražygiai ir pavydūs konkurentai – tokia daugiaubriaunė kūrybiškų sielų prigimtis.SKAITYTI DAUGIAU

Edmundas Saladžius. Meistras ir jo vidinis kompasas

Grafikas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius Edmundas Saladžius meno bendruomenėje aktyviai veikia nuo 1974 m. Per visą šį laiką jis ištikimai laikėsi kelių principų: meistriškumas privalo eiti lygia greta su išprusimu ir dvasine branda; menininkas negali suteršti savo kūrybos tarnavimu ideologijai; kurti reikia taip, kad visada būtum kartu su savo amžininkais, tačiau niekada tam, kad nuosekliai siektum ordinų ir premijų. Gimęs ir užaugęs Kaune, E. Saladžius išsaugojo ten gyvenusių savo tėvų ir senelių pat­riotišką laikyseną bei karininkišką tvarkos suvokimą, nors pats išsuko iš giminės vyrų kelio ir pasirinko tą, kuriuo negalėjo eiti mama, dėl talento girta paties Petro Kalpoko (deja, tėvo supratimu dukrai nederėjo mokytis „ištvirkėlių irštvoj“, t. y. mokykloje, kurioje piešiamos nuogos moterys).SKAITYTI DAUGIAU

Uždraustos spaudos legenda Jonas Martinaitis

Vingiuotas, duobėtas komikso meno kelias Lietuvoje, kai kurie net abejoja – ar tikrai tokio esama? Pasaulinė komikso meno kultūrinė ir finansinė sėkmė, populiarumas, daugialypė raiška, jo herojų ir siužetų reinkarnacijos animacijoje, vaidybiniuose kino filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose, reklamų srautuose, suvenyruose, buityje (atvaizdai ant lėkščių ar kulinarų prijuosčių) – ar tai egzistuoja pas mus? Bet, jei Lietuvoje aptiktas „tylusis modernizmas“, gal ir komikso menas skleidžiasi?SKAITYTI DAUGIAU

INGA LIKŠAITĖ. STEBINTI GYVENIMĄ KAIP KINĄ

Pastarąjį dešimtmetį galima vadinti Lietuvos tekstilės aukso amžiumi: tekstilė tapo „trendu“, kai ją į pasaulinio meno sceną išvedė tokios talentingos kūrėjos kaip Laima Oržekauskienė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Lina Jonikė, Aušra Kleizaitė, Loreta Švaikauskienė, Almyra Weigel, Inga Likšaitė. Visos jos į tekstilės meną žvelgia konceptualiai, turi savo unikalų braižą. Visgi I. Likšaitės darbai išsiskiria šiuolaikiškumu, netikėtais technologiniais sprendimais, išgrynintomis idėjomis ir minimalizmu, švariu kaip aštraus skustuvo pjūvis. SKAITYTI DAUGIAU

Tadas Tručilauskas – specialiojo tapybos būrio karys

„Paveikslo „Sip sis sip upon this melted ice that I brought from the top of the Alps“ („Gerki, sesute, gerki šį ištirpdytą sniegą, kurį parnešiau nuo Alpių viršūnės“) sumanymas tas, kad aš, būdamas geras brolis, atsikėlęs ryte užkopiau į Alpes ir deimantinėje taurėje dviem savo sesėms parnešiau tyro sniego. Juk tikėtina, kad jei būčiau jo ieškojęs čia, žemai, šis būtų užterštas. Tad paveikslas – lyg galimybė teleportuotis į idealų pasaulį.SKAITYTI DAUGIAU

KASPARAS JASAS. PRIE MENO KARALYSTĖS VARTŲ

Leiskite spėti: versdami žurnalą pirmiausia apžiūrėjote iliustracijas, ir, esu tikra, skaitote šį straipsnį tik todėl, kad akį patraukė Kasparo Jaso kūriniai – savito braižo, gaivališki, drąsūs, nenušlifuoti, bet pagaulūs ir įsimenantys. Lažinuosi, nė nepagalvojote, kad jų autorius – dešimtmetis berniukas.SKAITYTI DAUGIAU