Edmundas Saladžius. Meistras ir jo vidinis kompasas

Grafikas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius Edmundas Saladžius meno bendruomenėje aktyviai veikia nuo 1974 m. Per visą šį laiką jis ištikimai laikėsi kelių principų: meistriškumas privalo eiti lygia greta su išprusimu ir dvasine branda; menininkas negali suteršti savo kūrybos tarnavimu ideologijai; kurti reikia taip, kad visada būtum kartu su savo amžininkais, tačiau niekada tam, kad nuosekliai siektum ordinų ir premijų. Gimęs ir užaugęs Kaune, E. Saladžius išsaugojo ten gyvenusių savo tėvų ir senelių pat­riotišką laikyseną bei karininkišką tvarkos suvokimą, nors pats išsuko iš giminės vyrų kelio ir pasirinko tą, kuriuo negalėjo eiti mama, dėl talento girta paties Petro Kalpoko (deja, tėvo supratimu dukrai nederėjo mokytis „ištvirkėlių irštvoj“, t. y. mokykloje, kurioje piešiamos nuogos moterys).SKAITYTI DAUGIAU

Uždraustos spaudos legenda Jonas Martinaitis

Vingiuotas, duobėtas komikso meno kelias Lietuvoje, kai kurie net abejoja – ar tikrai tokio esama? Pasaulinė komikso meno kultūrinė ir finansinė sėkmė, populiarumas, daugialypė raiška, jo herojų ir siužetų reinkarnacijos animacijoje, vaidybiniuose kino filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose, reklamų srautuose, suvenyruose, buityje (atvaizdai ant lėkščių ar kulinarų prijuosčių) – ar tai egzistuoja pas mus? Bet, jei Lietuvoje aptiktas „tylusis modernizmas“, gal ir komikso menas skleidžiasi?SKAITYTI DAUGIAU

INGA LIKŠAITĖ. STEBINTI GYVENIMĄ KAIP KINĄ

Pastarąjį dešimtmetį galima vadinti Lietuvos tekstilės aukso amžiumi: tekstilė tapo „trendu“, kai ją į pasaulinio meno sceną išvedė tokios talentingos kūrėjos kaip Laima Oržekauskienė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Lina Jonikė, Aušra Kleizaitė, Loreta Švaikauskienė, Almyra Weigel, Inga Likšaitė. Visos jos į tekstilės meną žvelgia konceptualiai, turi savo unikalų braižą. Visgi I. Likšaitės darbai išsiskiria šiuolaikiškumu, netikėtais technologiniais sprendimais, išgrynintomis idėjomis ir minimalizmu, švariu kaip aštraus skustuvo pjūvis. SKAITYTI DAUGIAU

Tadas Tručilauskas – specialiojo tapybos būrio karys

„Paveikslo „Sip sis sip upon this melted ice that I brought from the top of the Alps“ („Gerki, sesute, gerki šį ištirpdytą sniegą, kurį parnešiau nuo Alpių viršūnės“) sumanymas tas, kad aš, būdamas geras brolis, atsikėlęs ryte užkopiau į Alpes ir deimantinėje taurėje dviem savo sesėms parnešiau tyro sniego. Juk tikėtina, kad jei būčiau jo ieškojęs čia, žemai, šis būtų užterštas. Tad paveikslas – lyg galimybė teleportuotis į idealų pasaulį.SKAITYTI DAUGIAU

KASPARAS JASAS. PRIE MENO KARALYSTĖS VARTŲ

Leiskite spėti: versdami žurnalą pirmiausia apžiūrėjote iliustracijas, ir, esu tikra, skaitote šį straipsnį tik todėl, kad akį patraukė Kasparo Jaso kūriniai – savito braižo, gaivališki, drąsūs, nenušlifuoti, bet pagaulūs ir įsimenantys. Lažinuosi, nė nepagalvojote, kad jų autorius – dešimtmetis berniukas.SKAITYTI DAUGIAU

INGA NAVICKAITĖ. BIBlIOFILIŠKAI SUSIŪTOS ISTORIJOS

Nenuostabu, kad vis labiau populiarinamo knygos meno pajėgos Lietuvoje jaunėja, atsiranda naujų talentingų autorių, tarp kurių viena įdomiausių — grafikė, iliustratorė Inga Navickaitė. Kaip ir keliose ankstesnėse Vilniaus knygų mugėse, taip ir šiemetinėje jos kūryba „Knygos meno konkurse“ buvo įvertinta dviem apdovanojimais (meninės ir dokumentinės fotografijos bei meno leidinių kategorijose). Šalia įprastų grafikos dizaineriui darbų, kuriais galima pelnyti ne tik duonos, bet ir pripažinimą, Ingos profesiniame gyvenime yra dar viena veiklos sritis, tikrai nepelninga ir nedaug kam žinoma – ji kuria rankų darbo mažo tiražo leidinius, kuriuos galima vadinti ir bibliografinėmis retenybėmis, ir dailininko knygomis. SKAITYTI DAUGIAU

Daiva Kairevičiūtė: „Be meno žmogus sunyktų ir išnyktų“

Ko tik nebūna socialiniuose tinkluose – girdėti, bet nematyti žmonės tampa atpažįstamais, niekada nepažinoti – draugais, o kartais net vyrais ar žmonomis. Štai didžioji dalis latvių pamėgę vietinį tinklalapį Draugiem.lv, o lietuviai griebė už ragų pasaulinį feisbuką ir visi apsigyveno jame. Nemeluosiu – tai ir mano kasdienių diskusijų, komentarų bei informacijos erdvė, kurioje randu įvairiausių žmonių, netikėtų jų darbų ar gilių įžvalgų. SKAITYTI DAUGIAU

Audronė Petrašiūnaitė: „Aš nieko neprivalau“

„Palyginti su tuo, kiek iš tavęs pareikalauja kiekvienas paveikslas, sukasti daržą, atsinešti vandens ar pakurti krosnį – kaip rožę pauostyti. Ir jei žmonės sako, kad jiems sunku, tai jie meluoja. Tapai taip, kad viską išnaudoji, viską. Nebelieka jėgų, gali tik kvėpuoti.SKAITYTI DAUGIAU