LEONAS STRIOGA: „MANO GYVENIMAS DABAR JUDA VERTIKALE…“

Vieno susitikimo metu, kopdamas į Raudondvario pilies bokštą, šiuos žodžius ištarė žinomas skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Žvelgiant į šią asmenybę, tik ką paminėjusią savo gyvenimo devyniasdešimtmetį, kyla noras kalbėti ir kalbėtis apie kūrybą, žmogaus ir Dievo santykį, narplioti egzistencinius klausimus. Menininko dirbtuvėse lentynos iki pat lubų užkrautos įvairiausios tematikos, skirtingų kūrybinių laikotarpių skulptūromis, o oras dar tebevirpa nuo kirvuko mostų, kapojant beržo kalades… SKAITYTI DAUGIAU

Gyvas kritikas povandeninėje teatro ekosistemoje

Vienas žymiausių visų laikų teatro režisierių Peteris Brookas knygoje „Tuščia erdvė“ rašė: „Kritikas, kuris nebemoka džiaugtis teatru – be abejonės, negyvas kritikas; kritikas, kuris myli teatrą, tačiau nežino, kaip tokia meilė įpareigoja, irgi negyvas; gyvas kritikas – tai tas, kuris aiškiai įsivaizduoja, koks turi būti teatras, ir kuriam pakanka drąsos atmesti savo formulę kiek­vieną kartą, kai išgyvena didelį teatro įvykį.“SKAITYTI DAUGIAU

SEVERIJA INČIRAUSKAITĖ-KRIAUNEVIČIENĖ. IŠSIUVINĖTAS PARADOKSAS

Bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų įvairiuose tekstuose susidūriau su žodžio „paradoksas“ vartojimu – gal tik mano akys vis už jo užkliūdavo, bet, regis, taip dažnai, kad pamečiau skaičių, ir priėjau išvadą, jog galime visą savo egzistencinį laiką išdidžiai ar dramatiškai vadinti paradoksaliu, ką jau kalbėti apie šiuolaikinį meną. Keliaujant paradokso dviprasmybių, neapibendrintų teiginių labirintu, imi ir aptinki paveikių idėjų, stulbinančių įžvalgų, vizionieriškų vaizduotės iškrovų.SKAITYTI DAUGIAU

Libido nugali civilizaciją, arba Trys raktai Vlado Juodagalvio tapybai

Raktais į visos Vlado Juodagalvio kūrybos pasaulį (kaip pompastiškai tai beskambėtų) galėtų būti jo 2019 metų kompozicija „Komfanijos vartai“, taip pat „Drąsuolis grybautojas“ (beje, nugarinėje pusėje užrašyta – „Drasuolis…“, 2004 m.) bei tų pačių metų „Triukšmingos arkos“. Taip patosiškai pradėjus, reikėtų pasiaiškinti, prie ko čia tie raktai ir kūrybos pasauliai. O taip pat – kas gi yra V. Juodagalvis.SKAITYTI DAUGIAU

Algis Griškevičius: Nebeaišku, ar barbarai stovi už mūsų vartų, ar čia mes stovim prieš vartus?

„Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad žiūrovams net nereikia visko pasakoti, dažnai užtenka užuominos. Subtilūs ir išlavinę, savo meninį skonį išsiugdę žmonės neretai geriau už tave patį pajaučia subtilius niuansus. Tokiu atveju, tavo kūrinys jiems tegali tapti mažu liepteliu į didelį ežerą“, – savo darbus ir santykį su publika apibūdina vienas žymiausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Algis Griškevičius. Tapytojo, fotografo, objektų kūrėjo žvilgsnis dažnai kiaurai skrodžia įprastus mūsų gyvenimo, aplinkos vaizdus, atrasdamas juose keistų būtybių, iš fantazijų ar sapnų ateinančių vizijų, absurdiškų situacijų bei nerimą keliančių ženklų.SKAITYTI DAUGIAU

JUSTAS PRANEVIČIUS. PORTRETISTO MARATONAS

Kažin, ar ką nustebinsiu teigdama, kad žmogaus atvaizdo tapymas iš menininko reikalauja ypatingo meistriškumo, gebėjimo užmegzti artimą ryšį su pozuotuoju, pavaizduoti ne vien jo išorę (pageidautina – atpažįstamą ir tikėtina – kiek pagražintą), bet perprasti ir atskleisti personažo charakterį. Portreto meistrų duona sprangi: kartais net ir pačius garsiausius jų tapytojus kolegos bei kritikai laiko užsakovų kaprizų tenkintojais už atlygį, ir, tiesą sakant, visai neprastą. „Observer“ apžvalgininkas Danielis Grantas pastebi, kad „šiais laikais vis mažiau esam linkę galvoti apie portretus kaip apie meno kūrinius, veikiau – kaip apie įvykdytus užsakymus. Panašu, jog profesinis terminas „portretų tapytojas“ turi komercijos stigmą; manoma, kad tai teikia daugiau malonumo užsakovui nei kūrėjui.“SKAITYTI DAUGIAU

ROSANDA SORAKAITĖ IR POVILAS RAMANAUSKAS. NENUTAPOMAS POROS PORTRETAS

Frida Kahlo ir Diego’as Rivera, Pablo’as Picasso’as ir Françoise’a Gilot, Dorothea Tanning ir Maxas Ernstas, Lee Krasner ir Jacksonas Pollockas, Georgia O’Keeffe ir Alfredas Stieglitzas, Marina Abramović ir Ulay’us… Peržvelgę šiuolaikinio meno istoriją, tikrai sudarytume garsių duetų šimtinę. Juos siejo ne tik šilti jausmai, pagarba bei partnerystė, aistringos meilės ir skausmingų išsiskyrimų patirtys, bet ir bendri kūrybiniai ieškojimai, virtę įstabiais darbais, sukrėtusiais meno pasaulį. Vienas kitam jie buvo ir įkvepiančios mūzos, ir negailestingi kritikai, nepakeičiami bendražygiai ir pavydūs konkurentai – tokia daugiaubriaunė kūrybiškų sielų prigimtis.SKAITYTI DAUGIAU

Edmundas Saladžius. Meistras ir jo vidinis kompasas

Grafikas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius Edmundas Saladžius meno bendruomenėje aktyviai veikia nuo 1974 m. Per visą šį laiką jis ištikimai laikėsi kelių principų: meistriškumas privalo eiti lygia greta su išprusimu ir dvasine branda; menininkas negali suteršti savo kūrybos tarnavimu ideologijai; kurti reikia taip, kad visada būtum kartu su savo amžininkais, tačiau niekada tam, kad nuosekliai siektum ordinų ir premijų. Gimęs ir užaugęs Kaune, E. Saladžius išsaugojo ten gyvenusių savo tėvų ir senelių pat­riotišką laikyseną bei karininkišką tvarkos suvokimą, nors pats išsuko iš giminės vyrų kelio ir pasirinko tą, kuriuo negalėjo eiti mama, dėl talento girta paties Petro Kalpoko (deja, tėvo supratimu dukrai nederėjo mokytis „ištvirkėlių irštvoj“, t. y. mokykloje, kurioje piešiamos nuogos moterys).SKAITYTI DAUGIAU

Uždraustos spaudos legenda Jonas Martinaitis

Vingiuotas, duobėtas komikso meno kelias Lietuvoje, kai kurie net abejoja – ar tikrai tokio esama? Pasaulinė komikso meno kultūrinė ir finansinė sėkmė, populiarumas, daugialypė raiška, jo herojų ir siužetų reinkarnacijos animacijoje, vaidybiniuose kino filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose, reklamų srautuose, suvenyruose, buityje (atvaizdai ant lėkščių ar kulinarų prijuosčių) – ar tai egzistuoja pas mus? Bet, jei Lietuvoje aptiktas „tylusis modernizmas“, gal ir komikso menas skleidžiasi?SKAITYTI DAUGIAU

INGA LIKŠAITĖ. STEBINTI GYVENIMĄ KAIP KINĄ

Pastarąjį dešimtmetį galima vadinti Lietuvos tekstilės aukso amžiumi: tekstilė tapo „trendu“, kai ją į pasaulinio meno sceną išvedė tokios talentingos kūrėjos kaip Laima Oržekauskienė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Lina Jonikė, Aušra Kleizaitė, Loreta Švaikauskienė, Almyra Weigel, Inga Likšaitė. Visos jos į tekstilės meną žvelgia konceptualiai, turi savo unikalų braižą. Visgi I. Likšaitės darbai išsiskiria šiuolaikiškumu, netikėtais technologiniais sprendimais, išgrynintomis idėjomis ir minimalizmu, švariu kaip aštraus skustuvo pjūvis. SKAITYTI DAUGIAU